Apie ministeriją

Istorija

1918 metais sudarius pirmąją atkurtos valstybės Vyriausybę ir lapkričio 11 d. teisingumo ministru paskyrus teisininką Petrą Leoną, Lietuvoje buvo įkurta teisingumo ministerija, kuriai tuo metu buvo pavesta administruoti teismų darbą. Pirmajam nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministrui P. Leonui teko labai reikšmingas vaidmuo - padėti pamatus teisingumo sistemos veiklai Lietuvoje.

Ministerijai vadovaujant trečiosios Vyriausybės teisingumo ministrui Liudui Noreikai buvo toliau kuriama Lietuvos teisinė bazė, o pačiai ministerijai priklausė visas teisingumo darbo organizavimas valstybėje. Ministerija vadovavo teismų sistemai, prokuratūrai, notariatui ir kalinimo vietoms. Negausus centrinis jos aparatas struktūriškai susidėjo iš trijų departamentų: Bendrųjų reikalų, Teisių ir Kalėjimų. 1919 metais Teisingumo ministerija pradėjo kurti laikinąją teismų sistemą ir organizuoti jų darbą: įvedė trijų pakopų teismus (taikos teisėjų, apygardų ir, laikantis istorinės tradicijos, Vyriausiojo tribunolo), karinius teismus, skyrė teisėjus.

Šeštosios Vyriausybės deklaracijoje, pristatytoje 1920 metų birželio 23 d., buvo įvardinti du pagrindiniai tuometės Teisingumo ministerijos uždaviniai: „sutvarkyti teismą, kuris patenkintų visų gyventojų reikalus, būtų greitas, teisingas ir visiems prieinamas“ ir „pagaminti reikalingų ir atitinkamų įstatymų projektų: civilinio ir baudžiamojo statuto, civilinio ir baudžiamojo procesų ir kitų“. Prie svarbiausių ministerijos darbų Deklaracijoje taip pat paminėti „globos“ ir paveldėjimo“ įstatymų parengimas ir išleidimas, Laikinojo įstatymo „apie namus suimtiesiems“ peržiūrėjimas, kalėjimų sutvarkymas.

1922 metais buvo baigta kurti teismų sistema, kurios formavimui Teisingumo ministerija iki tol buvo sutelkusi visas jėgas. Lietuvos Respublikoje tuo metu jau veikė taikos, karo, apygardos teismai, Tribunolas ir trečiųjų teismai.

Išsamiau

Paskutinė atnaujinimo data: 2018-07-30