Civilinių ginčų taikinamasis tarpininkavimas (mediacija)

2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymas, kuriuo siekiama skatinti ir efektyvinti mediacijos taikymą civiliniuose ginčuose, įtvirtinti vieningą mediacijos sistemą.

Mediacija – civilinių ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai (tretieji nešališki asmenys) padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą. Mediacijos įstatyme numatyta, kad mediacija gali būti taikoma sprendžiant civilinius (t. y. šeimos ir kitus) ginčus, kurie yra ar gali būti nagrinėjami teisme civilinio proceso tvarka. Ginčo šalys gali pasinaudoti šiuo ginčo sprendimo būdu tiek tuo atveju, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas teisme (neteisminė mediacija), tiek ir tuo atveju, kai bylą jau nagrinėja teismas (teisminė mediacija).

 Mediacija taikoma ginčo šalių rašytiniu susitarimu. Gali būti susitariama taikyti mediaciją tik dėl tokio ginčo, dėl kurio pagal įstatymus leidžiama ginčo šalims sudaryti taikos sutartį. Ginčo šalys kartu skiria mediatorių arba bendru ginčo šalių prašymu mediatorių kandidatūras gali pasiūlyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Pagrindinė mediatoriaus užduotis – padėti ginčą išspręsti taikiai. Būtent tas aspektas, kad ginčo sprendimo priėmimo prerogatyva priklauso pačioms šalims, o ne trečiajam asmeniui (arbitrui), skiria mediaciją nuo kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų (pavyzdžiui, arbitražo ir kt.).

Mediacijos paslaugas nuo 2019 m. sausio 1 d. gali teikti tik tie asmenys, kurie yra išlaikę specialų egzaminą (su tam tikromis išimtimis), atitinka kitus įstatyme nustatytus reikalavimus (nepriekaištingos reputacijos, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, išklausę mokymus mediacijos tema) ir įrašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Mediatorių sąrašas skelbiamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interneto svetainėje. Mediatoriui taip pat keliami nešališkumo, profesionalumo reikalavimai. Priklausomai nuo susitarimo, mediatorius savo paslaugas teikia atlygintinai arba neatlygintinai. Ginčo šalys ir mediatorius gali susitarti dėl ginčo sprendimo būdo ir tvarkos. Bet kuri ginčo šalis gali pasitraukti iš mediacijos, nenurodydama pasitraukimo priežasčių.

Svarbu pažymėti, kad pradėjus mediaciją sustabdomi ieškinio senaties terminai. Taigi, net ir nepavykus taikiai išspręsti ginčo, šalys išsaugo savo teisę kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į teismą.

Jei, padedant mediatoriui, ginčo šalims pavyksta taikiai išspręsti ginčą, sudaroma taikos sutartis. Ši sutartis, patvirtinta teismo supaprastinto proceso tvarka, gali būti vykdoma priverstinai.

Įstatyme taip pat įtvirtintas vienas iš esminių mediacijos principų – konfidencialumo principas, kuris reiškia, kad, jeigu ginčo šalys nesusitarė kitaip, ginčo šalys, mediatoriai ir mediacijos paslaugų administratoriai turi laikyti paslaptyje visą mediacijos ir su ja susijusią informaciją, išskyrus informaciją, kurios reikia siekiant patvirtinti ar įvykdyti mediacijos metu sudarytą taikos sutartį, ir informaciją, kurios neatskleidimas prieštarautų viešajam interesui. Ši nuostata užtikrina, kad jokia mediacijos metu pateikta informacija negalės būti panaudota prieš ją pateikusią ginčo šalį, išskyrus jau minėtas išimtis.

Ginčo šalims renkantis alternatyvų ginčo sprendimo būdą – mediaciją – turėtų sumažėti teismų darbo krūviai. Be to, taikant mediaciją, civiliniai ginčai paprastai išsprendžiami kur kas operatyviau nei teisme, šalys patiria mažiau ginčo sprendimo išlaidų, padidėja tikimybė konkretaus ginčo atveju tarp šalių atkurti ne tik teisinę, bet ir socialinę taiką. Dėl minėtų privalumų mediacija, kaip alternatyvus ginčų sprendimo būdas, yra skatinama ir populiarinama daugelyje Europos Sąjungos valstybių.