Atstovavimas ES teisminėse institucijose

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo uždavinys – užtikrinti Europos Sąjungos teisės laikymąsi, vienodai aiškinant ir taikant Sutartis. Savo jurisprudencija ši institucija prisideda prie Europos Sąjungos vertybių puoselėjimo ir vieningos Europos kūrimo. Kokybiškas, aiškus, veiksmingas ir skaidrus teisingumas – būtent taip Teisingumo Teismas siekia užtikrinti pasitikėjimą Europos integracija.

Įgyvendindamas šią užduotį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prižiūri Europos Sąjungos institucijų aktų teisėtumą, užtikrina, kad valstybės narės laikytųsi iš Sutarčių kylančių pareigų ir nacionalinių teismų prašymu aiškina Europos Sąjungos teisę.

Siekiant užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos interesų  atstovavimą aiškinant ir taikant Europos Sąjungos teisę Europos teisminėse institucijose, taip pat ginant Lietuvos Respublikos teisėtus interesus ir teises:

  • koordinuojami kompetentingų valstybės institucijų ir įstaigų veiksmai, susiję su Europos Sąjungos teismuose nagrinėjamomis bylomis,
  • rengiamos Lietuvos Respublikos pozicijos dėl Europos Sąjungos teismuose nagrinėjamų bylų,
  • rengiami procesiniai dokumentai Europos Sąjungos teismuose nagrinėjamos bylose ir dalyvaujama žodinėje proceso dalyje.

 

Lietuvos Respublikos dalyvavimas Europos teisminių institucijų bylose:

2019 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė rašytines pastabas byloje XT, C‑312/19.

Byla C−312/19 Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB) nuostatų išaiškinimo. Konkrečiai, Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į šiuos klausimus:

  1. Ar Direktyvos 2006/112/EB 9 str. 1 dalis ir 193 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, toks fizinis asmuo, kaip pareiškėjas negali būti pripažintas „savarankiškai“ vykdžiusiu nagrinėjamą (ekonominę) veiklą ir vienasmeniškai turi sumokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) už ginčo tiekimus, t. y ar Direktyvos 2006/112/EB 9 str. 1 dalies ir 193 straipsnio taikymo tikslais apmokestinamuoju asmeniu, atsakingu už ginčo prievoles, laikytina jungtinė veikla (jungtinės veiklos dalyviai kartu; nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ir jo veiklos partneris kartu), kuri pagal nacionalinę teisę apmokestinamuoju asmeniu nelaikoma ir teisinio subjektiškumo neturi, o ne vien tik toks fizinis asmuo, kaip pareiškėjas?
  2. Teigiamai atsakius į pirmą klausimą, – ar Direktyvos 2006/112/EB 193 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, PVM moka jungtinės veiklos, kuri pagal nacionalinę teisę apmokestinamuoju asmeniu nelaikoma ir teisinio subjektiškumo neturi, dalyviai (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ir veiklos partneris) kiekvienas individualiai nuo kiekvieno jų gautos (gautinos, priklausančios) atlygio už apmokestinamus nekilnojamojo turto objektų tiekimus dalies? Ar Direktyvos 2006/112/EB 287 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, šioje nuostatoje nurodyta metinė apyvarta nustatoma atsižvelgiant į visos jungtinės veiklos (bendrai jungtinės veiklos dalyvių gautas) pajamas?

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus atsakyti taip:

  1. Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalis ir 193 straipsni turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, toks fizinis asmuo kaip pareiškėjas gali būti pripažintas „savarankiškai“ vykdžiusiu ginčo tiekimus ir vienasmeniškai atsakingu už PVM sumokėjimą.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlomą atsakymą į pirmąjį nacionalinio teismo pateiktą klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

2019 m. liepos 8 d. paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija prieš Belgiją, C-543/17.

Ši byla Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) buvo nagrinėjama pagal Europos Komisijos ieškinį prieš Belgiją dėl įsipareigojimo pranešti apie 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/61/ES dėl priemonių sparčiojo elektroninių ryšių tinklų diegimo sąnaudoms mažinti (toliau – Direktyva 2014/61/ES) įgyvendinančias priemones nevykdymo. Vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 260 straipsnio 3 dalimi Europos Komisija prašo skirti Belgijai periodines baudas, mokėtinas nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo.

Belgija laikėsi nuomonės, kad minėta direktyva yra dalinai perkelta į nacionalinę teisę ir todėl SESV 260 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes pastaroji nuostata turėtų būti taikoma tik jei valstybė narė Europos Komisijai nepraneša apie jokias direktyvą įgyvendinančias priemones (t. y. tik visiško nenotifikavimo atveju).

Šioje byloje savo rašytines pastabas, palaikydama Belgiją, pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Ši byla yra reikšminga, nes pirmą kartą po Lisabonos sutartimi padarytų pakeitimų valstybei narei skirta sankcija pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį dėl įsipareigojimų perkelti direktyvą ir pranešti Europos Komisijai apie šias nacionalines priemones nesilaikymo. Teisingumo Teismas, aiškindamas SESV 258 straipsnio ir 260 straipsnio 3 dalies taikymą, pateikė be jau egzistuojančių Teisingumo Teismo praktikoje šias bendras naujas taisykles, kuriomis vadovaujantis turėtų būti vertinami tokie atvejai:

  • Vertinant, ar valstybė narė pagal SESV 258 straipsnį pažeidė savo įsipareigojimus, turi būti vertinama pagal situaciją, esančią tuo momentu, kai pasibaigia pagrįstoje nuomonėje nurodytas terminas (šioje byloje buvo atsižvelgta į tai, kad Europos Komisija šį terminą buvo pratęsusi);
  • SESV 260 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tais atvejais, kai valstybė narė nepateikia aiškios ir konkrečios informacijos apie nacionalinės teisės priemones, perkeliančias kiekvieną direktyvos nuostatą. Tačiau, Teisingumo Teismo teigimu, „Komisija <...> turi įrodyti, kad tam tikros perkėlimo priemonės akivaizdžiai nepatvirtintos arba neapima visos tos valstybės narės teritorijos, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vykstant pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį pradėtam teismo procesui Teisingumo Teismas neprivalo nagrinėti, ar nacionalinės priemonės, apie kurias pranešta Komisijai, užtikrina tinkamą tos direktyvos perkėlimą“;
  • Kiek tai susiję su pažeidimo sunkumo kriterijumi skaičiuojant skiriamų baudų dydžius, nurodyta, kad valstybės narės įsipareigojimai patvirtinti nacionalines priemones, kuriomis būtų užtikrintas visiškas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę, ir pranešti apie tokias priemones Europos Komisijai yra laikomi esminiais valstybių narių įsipareigojimais. Todėl tokių įsipareigojimų nevykdymas laikomas sunkiu;
  • Pažeidimo trukmė turėtų būti vertinama ne pagal situaciją, buvusią Komisijos kreipimosi į Teisingumo Teismą momentu, bet tuo momentu, kai Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes;
  • Teisingumo Teismas turi diskreciją nustatyti datą, kada įsigalioja pareiga mokėti periodinę baudą. Šiuo nagrinėtu atveju, atsižvelgęs į tai, kad buvo tikėtina, kad Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo dieną direktyvos perkėlimas gali būti baigtas, Teisingumo Teismas nurodė, kad periodinę baudą reikėtų skirti tik tuo atveju, jei sprendimo paskelbimo dieną įsipareigojimai dar nebūtų įvykdyti.

Vadovaudamasis šiais ir kitais argumentais dėl bylos esmės, Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

  • Pasibaigus 2016 m. rugsėjo 30 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui (Europos Komisija šį terminą pratęsė) nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad būtų laikomasi Direktyvos 2014/61/ES, ir nepranešusi a fortiori Komisijai apie šias įgyvendinimo priemones, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 13 straipsnį.
  • Tą dieną, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines aplinkybes, vis dar nepatvirtinusi priemonių, būtinų, kad Direktyvos 2014/61 2 straipsnio 7–9 ir 11 dalys, 4 straipsnio 5 dalis ir 8 straipsnis būtų perkelti į nacionalinę teisę Briuselio-sostinės regione, taigi ir a fortiori nepranešusi apie tokias perkėlimo priemones Europos Komisijai, Belgijos Karalystė ir toliau iš dalies nevykdė įsipareigojimų.
  • Tuo atveju, jei 2 punkte konstatuotas įsipareigojimų nevykdymas tęsis šio sprendimo paskelbimo dieną, priteisti iš Belgijos Karalystės sumokėti Europos Komisijai 5 000 eurų už dieną periodinę baudą, skaičiuojamą nuo tos dienos iki dienos, kai įsipareigojimai bus įvykdyti.

 

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

2019 m. birželio 20 d. paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Línea Directa Aseguradora, C-100/18.

Šioje byloje buvo nagrinėjamas Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (Tribunal Supremo) prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio išaiškinimo.

Tribunal Supremo Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

1.      Ar aiškinimas, pagal kurį privalomuoju draudimu turi būti apdraudžiama stovinčios transporto priemonės gaisro metu padaryta žala, jei gaisras kilo mechanizmuose, kurių reikia transporto priemonės transporto funkcijai vykdyti, prieštarauja Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniui?

2.      Jeigu atsakymas į pirmiau pateiktą klausimą yra neigiamas, ar aiškinimas, pagal kurį privalomuoju draudimu turi būti apdraudžiama transporto priemonei gaisro metu padaryta žala, jei gaisro negalima susieti su ankstesniu judėjimu, todėl negalima laikyti, kad jis susijęs su kelione, prieštarauja Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniui?

3.      Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą yra neigiamas, ar aiškinimas, pagal kurį privalomuoju draudimu turi būti apdraudžiama transporto priemonei gaisro metu padaryta žala, jei transporto priemonė stovėjo privačiame uždarame garaže, prieštarauja Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniui?

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. gegužės 24 d. pateikė rašytines pastabas dėl byloje keliamų klausimų.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

 

 

2019 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą byloje PF, C‑509/18.

Šioje byloje keliamas klausimas, ar Lietuvos generalinė prokuratūra gali būti laikoma Europos arešto orderį (toliau – EAO) išduodančiąja teismine institucija pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584) 6 straipsnio 1 dalį.

Bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

2014 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra) išdavė EAO dėl PF perdavimo, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. PF pateikė prieštaravimą dėl savo perdavimo High Court (Aukštasis teismas, Airija); be kitų pagrindų, jis nurodė, kad Generalinė prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. 2017 m. vasario 27 d. sprendimu High Court (Aukštasis teismas) nusprendė, kad, atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros pateiktą informaciją, ji dalyvauja vykdant teisingumą, kaip to reikalaujama pagal Pagrindų sprendimą 2002/584. Todėl nurodė vykdyti PF perdavimą. 2017 m. vasario 27 d. sprendimą apeliacine tvarka patvirtino Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) savo 2017 m. spalio 20 d. sprendimu.

Pateikus kasacinį skundą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1. Ar kriterijai, kuriais remiantis reikia nuspręsti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra tokia teisminė institucija, atsižvelgiant į šios sąvokos minėtoje nuostatoje savarankišką reikšmę, apima tai, kad, pirma, prokuroras yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir, antra, laikoma, kad jis savo teisinėje sistemoje vykdo teisingumą arba dalyvauja jį vykdant?

2. Jei ne, kokiais kriterijais vadovaudamasis nacionalinis teismas turėtų nustatyti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą?

3. Jeigu kriterijai apima reikalavimą, kad prokuroras vykdytų teisingumą arba dalyvautų jį vykdant, ar tas reikalavimas turi būti nustatomas pagal jam jo teisinėje sistemoje suteiktą statusą, ar pagal tam tikrus objektyvius kriterijus? Jei tai objektyvūs kriterijai, kokie jie?

4. Ar Lietuvos Respublikos prokuroras yra teisminė institucija atsižvelgiant į šios sąvokos <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje savarankišką reikšmę?“

Teisingumo Teismas, palaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlytą aiškinimą, nusprendė, kad į pateiktus klausimus turi būti atsakyta taip:

„Sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip apimanti valstybės narės generalinį prokurorą, kuris, būdamas struktūriškai nepriklausomas nuo teisminės valdžios, turi kompetenciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir kurio statusas šioje valstybėje narėje užtikrina jam nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios išduodant Europos arešto orderį.“

2019 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą bylose OG, C‑509/18 ir PI, C-82/19 PPU. Šiose bylose iš esmės keliamas klausimas, ar Vokietijos Liubeko ir Cvikau prokuratūros gali būti laikomos Europos arešto orderį (toliau – EAO) išduodančiomis teisminėmis institucijomis pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Pagrindų sprendimas  2002/584) 6 straipsnio 1 dalį.

Bylų faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

Byla C508/18

2016 m. gegužės 13 d. prokuratūra prie Landgericht Lübeck (Liubeko apygardos teismas, Vokietija) išdavė EAO dėl O. G., Airijoje gyvenančio Lietuvos piliečio, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos. O. G. užginčijo jo perdavimą High Court (Aukštasis teismas, Airija), kartu su kitais argumentais nurodęs, kad Liubeko prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. High Court (Aukštasis teismas) 2017 m. kovo 20 d. sprendimu atmetė O. G. argumentą ir nurodė, kad Vokietijos teisėje numatytas prokuratūros nepriklausomumas ir kad prokurorui priimant sprendimą vykdomoji valdžia gali įsikišti tik išskirtinėmis aplinkybėmis, o šiuo atveju to nebuvo. Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; jis taikė „funkcinio nepriklausomumo“ ir „de facto nepriklausomo veikimo“ kriterijus, atsižvelgęs į gaires, kurias Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) nustatė byloje Assange / Swedish Prosecution Authority.

Apskundus sprendimą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – Teisingumo Teismas) tokius klausimus:

„1. Ar prokuratūros nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios turi būti nustatomas atsižvelgiant į jos padėtį atitinkamoje nacionalinės teisės sistemoje? Jei ne, kokie yra kriterijai, kuriais remiantis turi būti nustatytas nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios?

2. Ar prokuratūra, kuri, remiantis nacionaline teise, tiesiogiai ar netiesiogiai paklūsta galimoms Teisingumo ministerijos gairėms ar nurodymams, yra pakankamai nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, kad būtų laikoma „teismine institucija“, kaip apibrėžta Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje?

3. Teigiamo atsakymo į ankstesnį klausimą atveju, ar prokuratūra taip pat privalo būti nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios funkciniu požiūriu, ir kokie yra kriterijai, kuriais remiantis nustatomas nepriklausomumas funkciniu požiūriu?

4. Jei prokuratūra yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, ar ji, inicijuodama ir atlikdama tyrimus bei užtikrindama, kad tokie tyrimai būtų atlikti objektyviai ir teisėtai, pareikšdama kaltinimus, vykdydama teismo sprendimus ir baudžiamąjį persekiojimą, nepriimdama nacionalinių nutarčių dėl suėmimo ir negalėdama atlikti teismo funkcijų, laikytina „teismine institucija“ pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį?

5. Ar Liubeko prokuratūra yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį?“

Byla C82/19 PPU

2018 m. kovo 15 d. Cvikau prokuratūra (Vokietija) išdavė EAO dėl P. I., siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl, kaip įtariama, padarytų iš viso septynių nusikalstamų veikų. 2018 m. rugsėjo 12 d. High Court (Aukštasis teismas) priėmė nutartį vykdyti Europos arešto orderį, taigi 2018 m. spalio 15 d. P. I. buvo suimtas ir nuo to laiko laikomas suimtu. P. I. ginčija perdavimą ir teigia, kad Cvikau prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį.

Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) pateikė Teisingumo Teismui penkis klausimus, tokius pačius kaip ir Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klausimai byloje C‑508/18; vienintelis skirtumas yra tas, kad penktajame klausime nurodyta Cvikau prokuratūra.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad į pateiktus klausimus turi būti atsakyta taip:

„Sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma valstybės narės prokuratūroms, dėl kurių kyla rizika, kad priimant sprendimą dėl Europos arešto orderio išdavimo vykdomoji valdžia, kaip antai teisingumo ministras, joms gali tiesiogiai ar netiesiogiai duoti konkrečius pavedimus arba nurodymus.“

2019 m. gegužės 15 d. paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Achema ir kt. [C-706/17].

Šioje byloje buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant AB „Achema“, AB „Orlen Lietuva“ ir AB „Lifosa“ ginčą su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija dėl jos 2013 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. O3-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“. Šioje byloje Teisingumo Teismas vertino Lietuvoje taikomo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų finansavimo modelio atitiktį valstybės pagalbos požymiams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. balandžio 30 d. pateikė savo rašytines pastabas dėl byloje keliamų klausimų, o jos atstovai 2018 m. lapkričio 6 d. dalyvavo teismo posėdyje.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

 

2019 m. gegužės 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) generalinis advokatas pateikė išvadą byloje Irgita, C-285/18, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas. Generalinio advokato išvada atitinka Lietuvos Respublikos poziciją.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos sudaryto vidaus sandorio (kuris atitiko visas vidaus sandorio sudarymui keliams sąlygas, nustatytas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvose) teisėtumo su UAB „Kauno švara“ dėl iš esmės analogiškų želdinių priežiūros ir tvarkymo paslaugų, kurios buvo teikiamos taip pat buvo teikiamos pagal su UAB „Irgita“ sudarytą sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuo 2011 m. formavo praktiką, pagal kurią sandoris, atitinkantis Sprendime Teckal nustatytus kriterijus, turi būti laikomas teisėtu. Nuo 2015 m. vidurio remiantis dviem Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais imta atsižvelgti į papildomus kriterijus, išplaukiančius iš Konkurencijos įstatymo, kaip antai į paslaugų teikimo nepertraukiamumą, jų gerą kokybę ir prieinamumą, taip pat į poveikį kitų ūkio subjektų lygiateisiškumui ir jų galimybes konkuruoti dėl tokių paslaugų. Taigi, nacionalinėje teisėje nustatyti papildomi vidaus sandorių sudarymo reikalavimai, kuriais remiantis ir yra ginčijamas sudarytas vidaus sandoris pagrindinėje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami šie klausimai:

1. Ar pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, kai ginčo in house sandorio sudarymo, inter alia, administracinės procedūros pradėtos dar galiojant Direktyvai 2004/18, tačiau pati sutartis sudaryta 2016 m. gegužės 19 d. pirmiau nurodytai direktyvai nebegaliojant, toks sandoris patenka į Direktyvos 2014/18 ar Direktyvos 2014/24 taikymo sritį?

2. Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2004/18 taikymo sritį:

a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a papunktis (bet šia nuostata neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad in house sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t.y. in house sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar pirmiau nurodyta Direktyvos 2004/18 nuostata turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

3. Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį:

a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio bei Chartijos 36 straipsnio nuostatos kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad in house sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t.y. in house sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar Direktyvos 2014/24 12 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

4. Nepriklausomai nuo to, į kokios direktyvos taikymo sritį patektų ginčo vidaus sandoris, ar viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo bei skaidrumo principai (Direktyvos 2004/18 2 straipsnis, Direktyvos 2014/24 18 straipsnis), bendrasis draudimas diskriminuoti dėl pilietybės (ESS 18 straipsnis), įsisteigimo laisvė (ESS 49 straipsnis) bei laisvė teikti paslaugas (ESS 56 straipsnis), galimybė įmonėms suteikti išimtines teises (SESV 106 straipsnis), Teisingumo Teismo praktika (sprendimai Teckal, ANAV, Sea, Undis Servizi ir kt.) turi būti suprantami ir aiškinami, kad in house sandoris, kurį sudaro perkančioji organizacija ir nuo jos teisiškai atskirtas subjektas, o perkančioji organizacija šį subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas ir šio subjekto pagrindinę veiklos dalį sudaro veikla, vykdoma perkančiosios organizacijos naudai, per se teisėtas, inter alia, nepažeidžia kitų ūkio subjektų teisės į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos?

Generalinis advokatas savo išvadoje pasisako tik dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo užduotų 1 ir 3 klausimų ir Teisingumo Teismui siūlo į juo atsakyti taip:

1.  Paprastai vidaus sandoriui taikoma direktyva, kuri galioja tuo metu, kai perkančioji organizacija pasirenka procedūrą, kurios laikysis, ir galutinai nusprendžia iš anksto neskelbti konkurso viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Nustatyti, kada perkančioji organizacijai galutinai priėmė tokį sprendimą, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3. a) 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 1 straipsnio 4 dalis ir 12 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad juose yra išvardyti minimalūs reikalavimai, kurie turi būti įvykdyti tam, kad pagal ES teisę būtų leidžiama sudaryti vidaus sandorį. Tačiau tai netrukdo valstybei narei nustatyti papildomų sąlygų, kuriomis ribojama galimybė viešosioms institucijoms sudaryti vidaus sandorius, jeigu tokios papildomos sąlygos neprieštarauja ES teisei, kaip, pavyzdžiui, sąlygos, kad viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo arba nepertraukiamumo.

    b) ES teisėje nėra reikalavimo, pagal kurį valstybės narės gali nustatyti vidaus sandorių sudarymo apribojimus arba papildomas sąlygas tik konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės nuostatose.

Primename, kad generalinio advokato išvada yra svarbi vieno iš Teisingumo Teismo narių nuomonė, tačiau Teisingumo Teismo, kuris turi priimti sprendimą šioje byloje, nesaisto. Generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje (arba raštu) visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl tam tikrų pateiktų bylų, stengiantis Teisingumo Teismui padėti atlikti savo uždavinį.

Nuoroda į generalinio advokato išvadą internete.

 

2019 m. gegužės 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Jarmuškienė, C-265/18.

Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) nuostatų aiškinimo.

Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar pareiga skaičiuoti ir mokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), kai tuo pačiu sandoriu tiekiamos dvi prekės, kyla nuo visos sandorio vertės ar tik nuo prekės, dėl kurios tiekimo viršijama PVM direktyvos numatyta riba, nuo kurios apmokestinamajam asmeniui tenka pareiga skaičiuoti ir mokėti PVM.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kartu su kitu fiziniu asmeniu (bendrasavininkiu) 2011 m. įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir, gavusi leidimą statyboms, įsigytame žemės sklype įregistravo naujai pastatytus gyvenamąjį namą bei du kaimo turizmo pastatus. Pareiškėja kartu su bendrasavininkiu 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI) nustatė, kad nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, o vykdyti savarankiškai per tęstinį laikotarpį, bei konstatavo, jog pareiškėja vykdė ekonominę veiklą, kaip ji apibrėžiama PVM įstatyme. Įvertinusi visas aplinkybes Vilniaus AVMI nurodė, kad pareiškėja turėjo apskaičiuoti mokėtiną PVM sumą. Skundą dėl mokėtino PVM nagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija laikėsi pozicijos, kad neapmokestinama riba buvo viršyta tik vieno iš objektų pardavimu, todėl PVM turėjo būti skaičiuojamas tik nuo parduotos prekės atlygio, kuris viršijo PVM įstatyme nustatytą ribą. VMI tokį Mokestinių ginčų komisijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o šiam skundą atmetus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimą palikus nepakeistą, centrinis mokesčių administratorius apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Nagrinėdamas šią bylą, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas Teisingumo Teismui uždavė šį klausimą:

Ar PVM direktyvos 282-292 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai tuo pačiu sandoriu tiekiamos dvi prekės, tačiau tik dėl vienos iš šių prekių tiekimo yra viršijama PVM direktyvos 287 straipsnyje (atitinkamoje nacionalinės teisės akto nuostatoje) numatyta metinės apyvartos riba (veiklos apimtis), apmokestinamajam asmeniui (tiekėjui) tenka pareiga inter alia skaičiuoti ir mokėti pridėtinės vertės mokestį nuo (1) visos sandorio vertės (abiejų prekių tiekimo vertės) ar (2) tik nuo minėtą ribą (veiklos apimtį) viršijančios sandorio dalies (vienos iš prekių tiekimo vertės)?

Teisingumo Teismas, palaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlytą aiškinimą, nusprendė, kad į pateiktą klausimą turi būti atsakyta taip:

PVM direktyvos 282–292 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai tiekimą tam pačiam pirkėjui sudaro du nekilnojamojo turto objektai, kurie yra susiję savo pobūdžiu ir dėl kurių sudaryta viena pirkimo-pardavimo sutartis, ir kai viršijama šioje direktyvoje įtvirtinta specialiai smulkaus verslo įmonėms skirtai schemai taikyti numatyta metinės apyvartos riba, apmokestinamasis asmuo turi sumokėti mokestį nuo viso ginčo tiekimo vertės, t. y. atsižvelgdamas į šį tiekimą sudarančių dviejų objektų vertę, net jei atsižvelgus į vieno iš šių objektų vertę minėta metinė riba nebūtų viršyta.

2019 m. balandžio 30 d. generalinis advokatas paskelbė išvadą sujungtose bylose C‑708/17 ir C‑725/17, kuriose keliami klausimai dėl Bulgarijos teisės aktų, reglamentuojančių šilumos energijos tiekimą, suderinamumo su Direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių[1], Direktyva 2006/32/EB dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų[2] ir Direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo[3].

Šie prašymai pateikti nagrinėjant, pirma, bendrovės EVN Bulgaria Toplofikatsia EAD ir, antra, bendrovės Toplofikatsia Sofia EAD ir dviejų privačių asmenų ginčus dėl šių privačių asmenų atsisakymo apmokėti jiems pateiktas sąskaitas už šildymą. Šie asmenys ginčija aptariamas sąskaitas teigdami, kad, nors pastatą aptarnauja šilumos tinklas, jie nėra sutikę, kad jiems būtų centralizuotai tiekiama šiluma ir savo butuose juo nesinaudoja.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų klausimai iš esmės susiję su dviem probleminiais aspektais. Pirma, šiems teismams kyla abejonių, ar pagal Bulgarijos teisės aktus, kuriuose nustatyta, kad pastatų, kurie aptarnaujami šilumos tinklo, bendraturčiai turi prisidėti dengiant su šildymu susijusias išlaidas, net jeigu jie, kaip N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov, nesinaudoja juo savo butuose, privatūs asmenys privalo mokėti už neužsakyto centrinio šildymo tiekimą, prieštaraujantį Direktyvos 2011/83/ES 27 straipsniui.

Antra, Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas) kyla abejonių dėl aptariamų teisės aktų, pagal kuriuos dalis šių išlaidų paskirstoma bendraturčiams atsižvelgiant į jų butų apšildymo tūrį, suderinamumo su Direktyvų 2006/32/EB ir 2012/27/ES nuostatomis, pagal kurias valstybės narės tam tikromis aplinkybėmis turi užtikrinti, kad sąskaitos už suvartotą energiją galutiniams vartotojams būtų pateikiamos „pagal faktinį energijos suvartojimą“.

Byloje C-708/17 užduoti klausimai:

„1.      Ar Direktyvos 2006/32/EB 13 straipsnio 2 dalimi centralizuoto šilumos tiekimo įmonei leidžiama reikalauti atlyginimo už bendraturčiams priklausančiame pastate esančios šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos išskiriamą šilumos energiją proporcingai nuosavų butų apšildymo tūriui pagal pastato projektą, neatsižvelgiant į atskirame bute faktiškai išskiriamos šilumos energijos kiekį?

2.      Ar Direktyvos 2011/83/ES 27 straipsniu leidžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos vartotojai, kurie yra bendraturčiams priklausančiame pastate esančių butų savininkai, privalo mokėti už pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos tiekiamą (nors neprašytą tiekti) šilumos energiją, jeigu jie nustojo vartoti šilumos energiją, nes savo butuose pašalino šildymo prietaisus arba jų pageidavimu centralizuoto šilumos tiekimo įmonės darbuotojai pašalino technines radiatorių galimybes išskirti šilumą?

3.      Ar tokiais nacionaliniais teisės aktais sukuriama nesąžininga komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29/ES?“

Byloje C725/17 užduoti klausimai:

 „1.      Į Direktyvos 2011/83/ES taikymo sritį nepatenka tradicinės sutarčių teisės nuostatos dėl sutarčių sudarymo, tačiau ar ji taip pat neapima nuostatų, reglamentuojančių šią labai neįprastą įstatyme numatytą sutartinių santykių atsiradimo schemą?

2.      Jei Direktyvos 2011/83/ES taikymo sritis apima šį atvejį, ar jis laikytinas sutartimi, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį, ar kitokiu teisiniu santykiu? Jei tai yra arba nėra sutartis, ar minėta direktyva taikoma nagrinėjamu atveju?

3.      Ar Direktyva 2011/83/ES reglamentuoja tokias faktines sutartis neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą, ar ji taikoma tik naujai įsigytiems butams, o gal tik naujai pastatytiems butams (t. y. įrenginiams, kuriuos prašoma prijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo)?

4.      Jei Direktyva 2011/83/ES taikoma, ar nacionalinės teisės nuostata pažeidžia šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies f punktą, siejamą su šio straipsnio 2 dalimi, numatantį teisę (principinę galimybę) nutraukti teisinius santykius?

5.      Jeigu ketinama sudaryti sutartį, ar ji turi būti konkrečios formos, ir kokio turinio informaciją būtina pateikti vartotojui (suprantamam kaip atskiras buto savininkas, o ne visų savininkų bendrija)? Ar laiku ir suprantama forma pateiktos informacijos nebuvimas turi įtakos teisinio santykio atsiradimui?

6.      Ar būtinas aiškus prašymas, t. y. formaliai išreikšta vartotojo valia, tapti tokio teisinio santykio šalimi?

7.      Jei sudaryta neformali ar formali sutartis, ar jos dalykas apima bendrų pastato patalpų (visų pirma laiptinės) šildymą ir ar vartotojas laikomas užsisakiusiu šią paslaugos dalį, jeigu dėl to nėra jo arba net visos savininkų bendrijos aiškaus prašymo (pavyzdžiui, kai pašalinami radiatoriai, o tai nutinka dažnai, ekspertai nemini šildymo įrenginių buvimo bendrose pastato patalpose)?

8.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ar tai, kad šilumos tiekimas į asmens nuosavą butą yra nutrauktas, turi reikšmės (sukelia kitokias pasekmes) savininko, kaip vartotojo, užsisakiusio bendrų pastato patalpų šildymo paslaugą, statusui?“

Generalinis advokatas siūlo į pateiktus klausimus atsakyti taip:

1.      Direktyvą 2011/83/ES reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad bendraturčiams priklausančių pastatų, kuriuos aptarnauja šilumos tinklas, bendraturčiai privalo prisidėti dengiant su pastato šildymu susijusias išlaidas, nors jie asmeniškai neprašė centralizuotai tiekti šilumos ir netgi ja nesinaudoja savo butuose.

2.      Direktyvos 2006/32/ES 13 straipsnio 2 dalį bei Direktyvos 2012/27/ES 10 straipsnio 1 dalį ir VII priedo 1.1 punktą reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostatos, numatančios, kad, kalbant apie bendraturčiams priklausančius pastatus, kuriuos aptarnauja šilumos tinklas, dalis išlaidų, susijusių su pastate vartojama šiluma, atitinkanti pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos išskiriamą šilumą, paskirstoma bendraturčiams atsižvelgiant į jų butų apšildomą tūrį, nepriklausomai nuo kiekvienam butui faktiškai išskirto šios šilumos kiekio.

 

[1] 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB

[2]  2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų, panaikinanti Tarybos direktyvą 93/76/EEB

[3] 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB

2019 m. balandžio 30 d. generalinis advokatas paskelbė išvadas bylose C-508/18 (kartu su byla C‑82/19 PPU) ir C-509/18. Šiose bylose iš esmės keliamas klausimas, ar Vokietijos Liubeko ir Cvikau prokuratūros (bylose C-508/18 ir C-82/19 PPU) ir ar Lietuvos generalinė prokuratūra (byloje C‑509/18) gali būti laikomos Europos arešto orderį (toliau – EAO) išduodančiomis teisminėmis institucijomis pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Pagrindų sprendimas  2002/584) 6 straipsnio 1 dalį.

Bylų faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

Byla C508/18

2016 m. gegužės 13 d. prokuratūra prie Landgericht Lübeck (Liubeko apygardos teismas, Vokietija) išdavė EAO dėl O. G., Airijoje gyvenančio Lietuvos piliečio, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos. O. G. užginčijo jo perdavimą High Court (Aukštasis teismas, Airija), kartu su kitais argumentais nurodęs, kad Liubeko prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. High Court (Aukštasis teismas) 2017 m. kovo 20 d. sprendimu atmetė O. G. argumentą ir nurodė, kad Vokietijos teisėje numatytas prokuratūros nepriklausomumas ir kad prokurorui priimant sprendimą vykdomoji valdžia gali įsikišti tik išskirtinėmis aplinkybėmis, o šiuo atveju to nebuvo. Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; jis taikė „funkcinio nepriklausomumo“ ir „de facto nepriklausomo veikimo“ kriterijus, atsižvelgęs į gaires, kurias Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) nustatė byloje Assange / Swedish Prosecution Authority.

Apskundus sprendimą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – Teisingumo Teismas) tokius klausimus:

„1.      Ar prokuratūros nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios turi būti nustatomas atsižvelgiant į jos padėtį atitinkamoje nacionalinės teisės sistemoje? Jei ne, kokie yra kriterijai, kuriais remiantis turi būti nustatytas nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios?

2.      Ar prokuratūra, kuri, remiantis nacionaline teise, tiesiogiai ar netiesiogiai paklūsta galimoms Teisingumo ministerijos gairėms ar nurodymams, yra pakankamai nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, kad būtų laikoma „teismine institucija“, kaip apibrėžta Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje?

3.      Teigiamo atsakymo į ankstesnį klausimą atveju, ar prokuratūra taip pat privalo būti nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios funkciniu požiūriu, ir kokie yra kriterijai, kuriais remiantis nustatomas nepriklausomumas funkciniu požiūriu?

4.      Jei prokuratūra yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, ar ji, inicijuodama ir atlikdama tyrimus bei užtikrindama, kad tokie tyrimai būtų atlikti objektyviai ir teisėtai, pareikšdama kaltinimus, vykdydama teismo sprendimus ir baudžiamąjį persekiojimą, nepriimdama nacionalinių nutarčių dėl suėmimo ir negalėdama atlikti teismo funkcijų, laikytina „teismine institucija“ pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį?

5.      Ar Liubeko prokuratūra yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį?“

Byla C82/19 PPU

2018 m. kovo 15 d. Cvikau prokuratūra (Vokietija) išdavė EAO dėl P. I., siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl, kaip įtariama, padarytų iš viso septynių nusikalstamų veikų. 2018 m. rugsėjo 12 d. High Court (Aukštasis teismas) priėmė nutartį vykdyti Europos arešto orderį, taigi 2018 m. spalio 15 d. P. I. buvo suimtas ir nuo to laiko laikomas suimtu. P. I. ginčija perdavimą ir teigia, kad Cvikau prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį.

Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) pateikė Teisingumo Teismui penkis klausimus, tokius pačius kaip ir Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klausimai byloje C‑508/18; vienintelis skirtumas yra tas, kad penktajame klausime nurodyta Cvikau prokuratūra.

Faktinės bylos C- 509/18 aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

2014 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra) išdavė EAO dėl PF perdavimo, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. PF pateikė prieštaravimą dėl savo perdavimo High Court (Aukštasis teismas, Airija); be kitų pagrindų, jis nurodė, kad Generalinė prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. 2017 m. vasario 27 d. sprendimu High Court (Aukštasis teismas) nusprendė, kad, atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros pateiktą informaciją, ji dalyvauja vykdant teisingumą, kaip to reikalaujama pagal Pagrindų sprendimą 2002/584. Todėl nurodė vykdyti PF perdavimą. 2017 m. vasario 27 d. sprendimą apeliacine tvarka patvirtino Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) savo 2017 m. spalio 20 d. sprendimu.

Pateikus kasacinį skundą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar kriterijai, kuriais remiantis reikia nuspręsti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra tokia teisminė institucija, atsižvelgiant į šios sąvokos minėtoje nuostatoje savarankišką reikšmę, apima tai, kad, pirma, prokuroras yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir, antra, laikoma, kad jis savo teisinėje sistemoje vykdo teisingumą arba dalyvauja jį vykdant?

2.      Jei ne, kokiais kriterijais vadovaudamasis nacionalinis teismas turėtų nustatyti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą?

3.      Jeigu kriterijai apima reikalavimą, kad prokuroras vykdytų teisingumą arba dalyvautų jį vykdant, ar tas reikalavimas turi būti nustatomas pagal jam jo teisinėje sistemoje suteiktą statusą, ar pagal tam tikrus objektyvius kriterijus? Jei tai objektyvūs kriterijai, kokie jie?

4.      Ar Lietuvos Respublikos prokuroras yra teisminė institucija atsižvelgiant į šios sąvokos <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje savarankišką reikšmę?

Generalinis advokatas į pateiktus klausimus bylose C-508/18 ir C-82/19 PPU siūlo atsakyti taip:

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad į sąvoką „išduodančioji teisminė institucija“ nepatenka prokuratūra.

Generalinis advokatas į pateiktus klausimus byloje C-509/18 siūlo atsakyti taip:

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“ neapima prokuratūros.

2019 m. balandžio 30 d. byloje 1/17 Teisingumo Teismas pateikė nuomonę dėl  Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (toliau – Susitarimas) nuostatų suderinamumo su Europos Sąjungos steigimo sutartimis.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. sausio 18 d. pateikė rašytines pastabas, o 2018 m. birželio 26 d. Vyriausybės atstovai dalyvavo teismo posėdyje. Lietuvos Respublika šioje byloje laikėsi nuomonės, kad Susitarimo, pasirašyto Briuselyje 2016 m. spalio 30 d., aštunto skyriaus („Investicijos“) F skirsnis („Investuotojų ir valstybių ginčų dėl investicijų sprendimas“) suderinamas su Sutartimis, įskaitant ir pagrindines teises.

Teisingumo Teismo sprendimu šiai nuomonei pritarta nurodant, kad Susitarimas yra suderinamas su Europos Sąjungos pirmine teise.

2019 m. liepos 4 d. paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Baltic Media Alliance, C-622/17. Teisingumo Teismas priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybei palankų sprendimą.

Šioje byloje buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą dėl Jungtinės Karalystės įmonės „Baltic Media Alliance Ltd.“ ginčijamo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. KS-l04 „Dėl televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ platinimo tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose“.

Teisingumo Teismas vertino Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis buvo priimtas minėtasis sprendimas. Teisingumo Teismas įsiklausė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentus ir nusprendė, kad tokia priemonė nepatenka į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos nuostatų taikymo sritį, ją pripažindamas nacionaline priemone, kuria siekiama viešosios tvarkos tikslo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. vasario 22 d. pateikė savo rašytines pastabas dėl byloje keliamų klausimų, o jos atstovai 2018 m. lapkričio 28 d. dalyvavo teismo posėdyje.

 

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

 

 

2019 m. balandžio 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Skonis ir kvapas, C-638/17.

Ši byla buvo nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. lapkričio 2 d. pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2011 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvos 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų (toliau – Direktyva 2011/64/ES) nuostatų išaiškinimo.

Konkrečiai, LVAT Teisingumo Teismo prašė išaiškinti:

„Ar Direktyvos 2011/64/ES 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „cigarai arba cigarilės“ (ne)apima atvejų, kai apvalkalo, pagaminto iš natūralaus ar regeneruoto tabako, dalį papildomai dengia kitas išorinis (popierinis) sluoksnis, kaip yra nagrinėjamoje byloje? Ar atsakymui į šį klausimą yra reikšminga aplinkybė, kad popieriaus, kaip papildomo sluoksnio naudojimas tabako gaminio išoriniame apvalkale (filtro vietoje) lemia jo vizualinį panašumą į cigaretę?“

LVAT apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo VMI prašymą pareiškėjui UAB „Skonis ir kvapas“ dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) sprendimo panaikinimo. Byloje sprendžiamas ginčas dėl VMI sprendimo, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo UAB „Skonis ir kvapas“ nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. atgabenti 1092,236 g tabako gaminiai neatitinka cigarų ir cigarilių apibrėžimo, nustatyto LR akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje, todėl pareiškėjui papildomai apskaičiuota 58451,11 EUR akcizų, 8195,86 EUR delspinigių bei skirta 8768 EUR bauda. VMI, remdamasi Muitinės laboratorijos atlikto ginčo prekių tyrimo išvadomis, kad minėtus gaminius iš dalies padengia popierius, konstatavo, kad gaminiai laikytini cigaretėmis, o ne cigarilėmis. Atitinkamai dėl to VMI priėmė sprendimą ir apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtinus mokesčius.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MKG), kuri tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VMI sprendimą. MKG sprendime pažymėjo, kad vertinant tabako gaminį akcizų tikslais, nėra jokio teisinio pagrindo taikyti muitus reguliuojančius teisės aktus ir remtis Muitinės laboratorijos pateiktu vertinimu dėl ginčo gaminių klasifikavimo pagal KN. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas VMI prašymą, sutiko su MKG vertinimu ir šios institucijos sprendimą paliko nepakeistą.

Sprendimas byloje buvo priimtas be generalinio advokato išvados.

 

Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

Direktyvos 2011/64/ES 4 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokie tabako produktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurių iš natūralaus tabako pagaminto išorinio apvalkalo dalį, kur yra filtras, dengia papildomas sluoksnis iš popieriaus, kuris gali lemti šių produktų vizualinį panašumą į cigaretes, priskirtini prie cigarų arba cigarilių kategorijos, kaip ji apibrėžiama pagal šią nuostatą.

 

Nuoroda į sprendimą.

 

2019 m. vasario 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Bene Factum, C-567/17, kurioje poziciją teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar 2009-2014 m. Lietuvos rinkai tiektas dantų skalavimo skystis ir kosmetinis spiritas, kurie UAB „Bene Factum“ užsakymu buvo pagaminti Lenkijoje, yra laikytini alkoholinių gėrimų pakaitalais ir todėl už juose esantį etilo alkoholį turi būti mokami akcizai pagal 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus, struktūrų suderinimo (toliau – Direktyva 92/83/EEB) nuostatas.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Konkrečiai, byloje nustatyta, kad Lietuvoje įsteigta UAB „Bene Factum“, užsiimanti kosmetikos ir higienos priemonių gamyba ir prekyba, laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. į Lietuvą komerciniais tikslais įvežė iš Lenkijos bendrovės įsigytą įvairių pavadinimų dantų skalavimo skystį ir kosmetinį spiritą. Šiuose produktuose esantis etilo alkoholis jų išleidimo į laisvą apyvartą Lenkijoje metu buvo denatūruotas (į alkoholį buvo įdedama priemaišų, kurios turėtų padaryti produktą netinkamą vartoti (gerti)) pagal šios valstybės narės nustatytus reikalavimus. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) nustatė, kad bendrovės įvežtais produktais prekiavo ir įmonės, valdančios kioskus (paviljonus), kuriuose šiomis prekėmis iš esmės buvo prekiaujama turint tikslą juos parduoti kaip svaiginančius alkoholinius gėrimus. Nustatyta, kad bendrovė ne tik žinojo apie tai, jog jos į Lietuvą įvežamas dantų skalavimo skystis ir kosmetinis spiritas tam tikrų asmenų buvo vartojami kaip alkoholinių gėrimų pakaitalai, bet ir užsakydama pagaminti šiuos produktus akivaizdžiai atsižvelgdavo į šią aplinkybę. Todėl VMI nusprendė, kad bendrovės į Lietuvą įvežti nagrinėjami produktai buvo skirti asmenims vartoti kaip alkoholinių gėrimų pakaitalas, dėl ko etilo alkoholis juose turi būti apmokestinamas akcizais.

Nagrinėdamas šią bylą, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas Teisingumo Teismui  uždavė šiuos klausimas:

1. Ar Direktyvos 92/83/EEB 27 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad ši nuostata taikoma bet kokiems ne žmonių vartojimui skirtiems produktams pagal pagrindinę (tiesioginę) jų naudojimo (vartojimo) paskirtį, nepriklausomai nuo to, kad kai kurie asmenys tokius, kaip nagrinėjamoje byloje, ginčo kosmetikos ir higienos produktus svaiginimosi tikslais vartoja kaip alkoholinius gėrimus?

2. Ar atsakymui į pirmą klausimą yra reikšminga aplinkybė, jog ginčo produktus iš vienos valstybės narės įvežęs asmuo žinojo, kad jo užsakymu pagaminti ir Lietuvoje kitų asmenų galutiniams vartotojams tiekiami (parduodami) denatūruoto etilo alkoholio turintys produktai yra tam tikrų asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai, todėl jis šiuos produktus gamino bei ženklino atsižvelgdamas į šią aplinkybę turėdamas tikslą parduoti kuo daugiau?

Teisingumo Teismas nusprendė, kad į pateiktus klausimus turėtų būti atsakyta taip:

1. 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūrų suderinimo 27 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas pagal valstybės narės reikalavimus denatūruotam etilo alkoholiui, esančiam kosmetikos ar burnos higienos produktuose, kurie, nors tiesiogiai nėra skirti žmonėms vartoti, kai kurių asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai.

2. Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas pagal valstybės narės reikalavimus denatūruotam etilo alkoholiui, esančiam kosmetikos ar burnos higienos produktuose, kurie, nors tiesiogiai nėra skirti žmonėms vartoti, kai kurių asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai, jeigu asmuo, importuojantis juos iš vienos valstybės narės tam, kad kiti asmenys paskirties valstybėje narėje juos platintų galutiniams vartotojams, žinodamas apie jų vartojimą taip pat kaip alkoholinių gėrimų, užsako juos pagaminti ir paženklinti etiketėmis atsižvelgdamas į šią aplinkybę, kad padidėtų jų pardavimas.

 

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą.

 

2019 m. sausio 16 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Paysera, C-389/17, kurioje rašytines pastabas teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje buvo keliamas klausimas, ar dvi mokėjimo paslaugos, kurias pareiškėjas pagrindinėje byloje UAB „EVP International“ (toliau – Pareiškėjas arba įstaiga) teikė savo klientams, yra laikytinos susijusiomis ar nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu.

 

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – Lietuvos bankas) direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimo taikyti atskirą nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą (A, B arba C) mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu. Todėl pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 240 (2012 m. sausio 12 d. redakcija), 18 punkto reikalavimą.

Pareiškėjas yra Lietuvoje registruota bendrovė, turinti elektroninių pinigų įstaigos licenciją, be kita ko, suteikiančią šiai bendrovei teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti mokėjimo paslaugas. 

Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Lietuvos bankas atsisakė su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikyti:

  1. Elektroninių pinigų turėtojo atliekamus kredito pervedimus (mokėjimus) iš jo pas pareiškėją turimos elektroninių pinigų sąskaitos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose (toliau – I paslauga). Lietuvos banko nuomone, jeigu išpirkus elektroninius pinigus gautos lėšos pervedamos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose, siekiant jomis atsiskaityti už prekes ir paslaugas, tokie kredito pervedimai nelaikytini susijusiais su elektroninių pinigų leidimu;
  2. Mokėjimų už prekes ir (ar) paslaugas, kurias tiekia ar teikia elektroninių pinigų sąskaitas turintys pareiškėjo klientai (prekybininkai), surinkimą iš šias prekes ir (ar) paslaugas įsigijusių asmenų (pirkėjų) (toliau – II paslauga). Ši operacija vykdoma taip: i) prekybininko nurodymu pirkėjas pervesdavo lėšas už įsigytas prekes ir (ar) paslaugas į pareiškėjo (elektroninių pinigų įstaigos) banko sąskaitą; ii) gavusi šias lėšas, elektroninių pinigų įstaiga nedelsiant išleisdavo elektroninius pinigus, kuriuos priskirdavo prekybininko elektroninių pinigų sąskaitai. Lietuvos banko nuomone, elektroniniai pinigai šiuo atveju yra išleidžiami tik po mokėjimo paslaugos (pinigų perlaidos) suteikimo, o vėlesnis jų išleidimas yra siejamas išimtinai tik su tarp pareiškėjo ir prekių tiekėjo ir (ar) paslaugų teikėjo sudaryta papildoma sutartimi, todėl tokios paslaugos nelaikytinos su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis.

Lietuvos bankas ir pareiškėjas nesutaria dėl to, ar nurodytos mokėjimo paslaugos laikytinos susijusiomis ar nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu. 

 

Teisingumo Teismui užduotas klausimas

Ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (toliau – Direktyva 2009/110/EB) 5 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su 6 straipsnio 1 dalies a punktu, turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, su elektroninių  pinigų leidimu (ne)susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikomos:

a) mokėjimo operacija, kai elektroninių pinigų įstaigai (išleidėjui) pateiktu elektroninių pinigų turėtojo prašymu (nurodymu), nominalia verte grąžinami turimi elektroniniai pinigai (grąžinamos lėšos)  pervedami į trečiojo asmens banko sąskaitą;

b) mokėjimo operacija, kai prekių ir (ar) paslaugų pirkėjas (mokėtojas) pardavėjo nurodymu perveda (įmoka) lėšas už prekes ir (ar) paslaugas elektroninių pinigų įstaigai (elektroninių pinigų išleidėjui), kuri, gavusi šias lėšas, pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojui) naudai išleidžia elektroninius pinigus nominalia gautų lėšų verte?

 

Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad pagrindinėje byloje teiktos paslaugos laikytinos susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, nes teikiant nagrinėjamas paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją buvo išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

Teikiant I paslaugą, jei lėšos grąžinamos tik siekiant jas pervesti ir atliekant vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia paslauga gali būti laikoma susijusia su elektroninių pinigų leidimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/110/EB 5 straipsnio 2 dalį. II paslaugą sudaro operacija, kai prekių ar paslaugų pirkėjas pardavėjo reikalavimu perveda lėšas elektroninių pinigų įstaigai, kuri, gavusi šias lėšas, išleidžia pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojo) naudai elektroninių pinigų. Tokia paslauga, kaip II paslauga, taip pat tiesiogiai susijusi su elektroninių pinigų leidimu, nes lėšų pervedimas atliekant vieną mokėjimo operaciją automatiškai lemia elektroninių pinigų leidimą, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Todėl lėšų pervedimas yra susijęs su elektroninių pinigų leidimu.

Todėl Teisingumo Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė, kad:

Direktyvos 2009/110/EB 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

 

Nuoroda į sprendimą.

 

2018 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje France Télévisions, C-298/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Prancūzijos teismas.  

Šioje byloje savo rašytines pastabas pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teisingumo Teismas iš esmės pritarė Lietuvos Respublikos argumentams ir nusprendė, kad:

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad įmonė, kuri siūlo nepertraukiamai ir tiesiogiai žiūrėti televizijos programas internetu, vien dėl to neturi būti laikoma įmone, teikiančia elektroninių ryšių tinklus radijo ir televizijos programoms transliuoti visuomenei.

Direktyvos 2002/22, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiama valstybėms narėms, esant tokiai situacijai kaip pagrindinėje byloje, nustatyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimo („must carry“) įmonėms, kurios neteikia elektroninių ryšių tinklų, tačiau siūlo nepertraukiamai ir tiesiogiai žiūrėti televizijos programas internetu.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais susipažinti galima Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

2018 m. lapkričio 14 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Renerga, C-238/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Vilniaus miesto apdylinės teismas.

Šioje byloje savo rašytines pastabas pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o 2018 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas dalyvavo teismo posėdyje Liuksemburge.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė šioje byloje įrodinėjo, kad Sąjungos teisės išaiškinimas nėra naudingas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje ir siūlė Teisingumo Teismui pripažinti Lietuvos teismo prašymą nepriimtinu.

Teisingumo Teismas įsiklausė į jam pateiktus argumentus ir nusprendė, kad 2017 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo (Lietuva) nutartimi pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais susipažinti galima Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2018 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą byloje Raugevičius, C-247/17, kurioje poziciją taip pat teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas susijęs su Europos Sąjungos piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti į kitą valstybę narę nei ta, kurios pilietybę jis turi, ekstradicija į trečiąją valstybę. Konkrečiai, byla buvo susijusi su Lietuvos ir Rusijos piliečiu D. Raugevičiumi, dėl kurio Rusija pateikė Suomijai ekstradicijos prašymą bausmės vykdymo Rusijoje tikslais. Šioje byloje keliami klausimai buvo taip pat susiję su jau Teisingumo Teismo išnagrinėta byla C-182/15, Petruhhin, kurioje, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, asmenį už labai sunkaus nusikaltimo padarymą buvo prašoma išduoti baudžiamojo persekiojimo tikslais. Pažymėtina, kad Suomijos nacionalinės teisės aktai nustato Suomijos piliečių ekstradicijos už Sąjungos ribų bausmės vykdymo tikslais draudimą.

Suomijos teismas (Korkein oikeus) Teisingumo Teismui pateikė du klausimus:

1.    Ar nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ekstradiciją dėl nusikalstamos veikos, turi būti vertinamos vienodai, atsižvelgiant į kitos valstybės narės piliečių judėjimo laisvę, nepriklausomai nuo to, ar konvencija dėl ekstradicijos pagrįstas trečiosios valstybės ekstradicijos prašymas pateiktas bausmės vykdymo tikslais ar – kaip byloje C-182/15, Petruhhin,  – baudžiamojo persekiojimo tikslais? Ar svarbu tai, kad asmuo, kurį prašoma išduoti, be Sąjungos pilietybės turi ir ekstradicijos prašymą pateikusios valstybės pilietybę?

2.    Ar dėl nacionalinio reglamentavimo, pagal kurį bausmės vykdymo tikslais už Sąjungos ribų neišduodami tik savo piliečiai, kitos valstybės narės piliečiai nepagrįstai patenka į nepalankesnę padėtį? Ar ir tokiu atveju, kai kyla vykdymo klausimas, turi būti taikomi Sąjungos teisės mechanizmai, kuriais pats savaime teisėtas tikslas gali būti pasiektas mažiau ribojančiu būdu? Kaip reikia atsakyti į ekstradicijos prašymą, kai taikant tokius mechanizmus apie jį pranešta kitai valstybei narei, tačiau ši, pavyzdžiui, dėl teisinių kliūčių nesiima jokių priemonių prieš savo pilietį?

Generalinis advokatas Yves Bot Teisingumo Teismui siūlė nukrypti nuo byloje Petruhhin suformuotos praktikos, kuria Teisingumo Teismas nurodė, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad, kai valstybei narei, į kurią buvo atvykęs kitos valstybės narės pilietis, trečioji valstybė, su kuria pirmoji valstybė narė sudarė ekstradicijos sutartį, pateikia ekstradicijos prašymą, ji turi informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti jai šį asmenį laikydamasi Sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, nuostatų, jeigu pagal nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų.

Nagrinėjamoje byloje generalinis advokatas siūlė Teisingumo Teismui nuspręsti, kad, siekiant tikslo išvengti nusikalstamą veiką padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos ir padidinti prašomo išduoti asmens socialinės reabilitacijos galimybes, atlikus jam paskirtą bausmę, tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nereikalingas ekstradicijos prašymą gavusios valstybės narės ir valstybės narės, kurios pilietybę turi suinteresuotasis asmuo, bendradarbiavimo mechanizmas, grindžiamas tuo, kurį Teisingumo Teismas nurodė sprendime Petruhhin ir kurio praktinis įgyvendinimas sudėtingas, o teisinės pasekmės neaiškios. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į ryšį, kuris D. Raugevičių, atrodo, sieja su Suomija, jam paskirtą bausmę netikslinga vykdyti Lietuvoje nei dėl kovos su nebaudžiamumu, nei dėl jo socialinės reabilitacijos. Todėl šiomis aplinkybėmis nereikia informuoti valstybės narės, kurios pilietybę turi suinteresuotas asmuo, kad jai būtų suteikta galimybė išduoti Europos arešto orderį dėl baudžiamojo persekiojimo vykdymo ar dėl bausmės vykdymo.

Teisingumo Teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad Sąjungos pilietis, kaip antai D. Raugevičius, kuris Lietuvos pilietis, kuris persikėlė į Suomiją, pasinaudojo teise laisvai judėti Sąjungos teritorijoje, todėl jo situacija patenka į SESV 18 straipsnio, kuriame nustatytas nediskriminavimo dėl pilietybės principas, taikymo sritį. Todėl Suomijos nacionalinės teisės nuostata, kuria draudžiama taikyti ekstradiciją vien Suomijos piliečiams, sukuriamas skirtingas požiūris į Suomijos ir į kitų valstybių narių piliečius. Taip tokia nuostata sukuriamas nevienodas vertinimas, galintis turėti įtakos pastarųjų laisvei judėti Sąjungoje. Todėl darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje nevienodas požiūris, dėl kurio leidžiama išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės pilietybę, kaip antai D. Raugevičių, lemia judėjimo laisvės apribojimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 21 straipsnį. Toks apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu yra pagrįstas objektyviomis priežastimis ir proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad tikslas išvengti nusikaltimą padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos yra teisėtas ir leidžia pateisinti ribojamąją priemonę, tik jeigu ji yra būtina interesų, kuriuos ja siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Kalbant apie ekstradicijos prašymą siekiant įvykdyti bausmę, reikia pažymėti, pirma, kad net jeigu Suomijoje galbūt negali būti pradėtas jos piliečių baudžiamasis persekiojimas, vis dėlto egzistuoja mechanizmai, leidžiantys atlikti jiems paskirtą bausmę šioje valstybėje narėje. Savo ruožtu, antra, ekstradicija leidžia užkirsti kelią tam, kad Sąjungos piliečiai, kurie nėra minėtos valstybės piliečiai, išvengtų jiems paskirtos bausmės atlikimo. Kadangi ekstradicija siekiama išvengti valstybių narių, ne prašomosios valstybės narės, piliečių nebaudžiamumo ir jei pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais leidžiama išduoti kitų valstybių narių, o ne Suomijos piliečius, šių teisės aktų proporcingumą reikia nagrinėti patikrinant, ar, atsižvelgiant į visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, nėra mažiau pastarųjų piliečių naudojimąsi judėjimo laisve ribojančių priemonių, kurias taikant būtų galima taip pat veiksmingai pasiekti šį tikslą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad D. Raugevičius nesutiko su ekstradicija, motyvuodamas tuo, kad jau seniai gyvena Suomijoje ir kad yra dviejų Suomijos pilietybę turinčių šioje valstybėje gyvenančių vaikų tėvas. Todėl negalima atmesti to, kad D. Raugevičius gali būti laikomas užsienio piliečiu, nuolat gyvenančiu Suomijoje, kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl tarptautinio bendradarbiavimo vykdant tam tikras baudžiamosios teisės sankcijas 3 straipsnio antrą pastraipą. Jei taip yra, iš šios nuostatos matyti, kad D. Raugevičius gali Suomijos teritorijoje atlikti Rusijoje jam paskirtą bausmę, jei pastaroji valstybė ir pats D. Raugevičius su tuo sutinka.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos pilietybė turėtų būti valstybių narių piliečių esminis statusas. Taigi kiekvienas Sąjungos pilietis gali remtis SESV 18 straipsniu, kuriuo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, visose situacijose, kurios priklauso Sąjungos teisės taikymo ratione materiale sričiai; prie tokių situacijų, kaip ir pagrindinėje byloje, priskirtinos SESV 21 straipsniu suteiktos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tikslą išvengti nebaudžiamumo rizikos, pirma, Suomijos piliečiai ir, antra, kitų valstybių narių piliečiai, kurie nuolat gyvena Suomijoje ir gali įrodyti tam tikrą integracijos į minėtos valstybės narės visuomenę lygį, atsiduria panašioje situacijoje. SESV 18 ir 21 straipsniais reikalaujama, kad kitų valstybių narių piliečiai, kurie nuolat gyvena Suomijoje ir dėl kurių trečioji valstybė pateikia ekstradicijos prašymą, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė, turėtų galimybę pasinaudoti Suomijos piliečiams taikomu ekstradicijos draudimu ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir pastarieji galėtų atlikti savo bausmę Suomijos teritorijoje. Jei vis dėlto toks pilietis, kaip D. Raugevičius, negali būti laikomas nuolat gyvenančiu prašomojoje valstybėje narėje, jo ekstradicijos klausimas yra reglamentuojamas remiantis taikytina nacionaline ar tarptautine teise.

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad trečiajai valstybei ne baudžiamojo persekiojimo tikslais, bet siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę pateikus ekstradicijos prašymą dėl Europos Sąjungos piliečio, pasinaudojusio savo teise laisvai judėti, prašomoji valstybė narė, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama taikyti jos piliečių ekstradiciją už Sąjungos ribų tam, kad būtų įvykdyta bausmė, ir numatyta galimybė tokią užsienyje paskirtą bausmę atlikti jos teritorijoje, privalo šiam Sąjungos piliečiui, nuolat gyvenančiam jos teritorijoje, užtikrinti vienodą, kaip ir savo piliečių, vertinimą ekstradicijos klausimais.

Nuoroda į sprendimą.

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėja kasacinę bylą dėl pareiškėjos UAB „Roche Lietuva“ ir atsakovės VŠĮ Kauno Dainavos poliklinikos, kuri organizavo viešojo pirkimo procedūrą (įsigyti asmens sveikatos priežiūros laboratorinės diagnostikos prietaisų nuomą kartu su šių prietaisų veikimą užtikrinančiomis paslaugomis ir medžiagomis), iš kurios pašalino UAB „Roche Lietuva“. Pareiškėja ginčija viešojo pirkimo technines specifikacijas kaip nepagrįstai ribojančias tiekėjų konkurenciją, nes nustatė specifinius reikalavimus, faktiškai pritaikytus tam tikrų kraujo analizatorių gamintojų prekių charakteristikoms. Atsakovė technines pirkimo sąlygas grindė tyrimų kokybe ir asmenų sveikatos apsauga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami klausimai dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo išaiškinimo. Bylos klausimai aktualūs Lietuvos Respublikai ne tik šioje konkrečioje byloje, bet svarbūs išsiaiškinant, ar tam tikrose srityse atliekamų viešųjų pirkimų atžvilgiu ES  įstatymų leidėjo suteikta perkančiosioms organizacijoms plati diskrecijos teisė nustatyti pirkimo objekto technines specifikacijas gali būti ribojama remiantis tokiomis priežastimis kaip pirkimų srities sudėtingumas, t.y. aiškinant diskrecijos teisę siauriau nei numatyta ES teisės akte.

Lietuvos Respublikos pozicijoje, kuri buvo išdėstyta rašytinėse pastabose, teigiama, kad kai perkančioji organizacija – asmens sveikatos priežiūros įstaiga – viešojo pirkimo konkurso būdu siekia įsigyti prekes (medicinos diagnostikos įrangą ir priemones) ar tam tikras teises į jas tam, kad pati galėtų atlikti tyrimus, jos diskrecija plati ir apima teisę nustatyti techninės specifikacijos sąlygas prekėms, kuriomis (sąlygomis) izoliuotai apibūdinamos atskiros įrangos ir (ar) priemonių veikimo (techninės) ir naudojimo (funkcinės) savybės, taip pat apibrėžiami atliktinų tyrimų kokybiniai parametrai ir tyrimų laboratorijos darbo veiksmingumas, kurių turinys atskirai aprašomas to paties viešojo pirkimo nuostatose. Direktyvoje 2004/18/EB apibrėžta plati perkančiosios organizacijos diskrecija nustatyti technines sąlygas, kuri neturi būti aiškinama siauriau priklausomai nuo srities, kurioje vykdomas viešasis pirkimas. Techninės specifikacijos turi sudaryti vienodas sąlygas visiems dalyviams, neturi sukurti nepateisinamų kliūčių viešųjų pirkimų atvėrimui konkurencijai (laikytis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų). Kiekvienu konkrečiu atveju svarbu įvertinti, ar techninėje specifikacijoje apibrėžti reikalavimai yra pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, ar jais nėra siekiama apriboti konkurenciją, nesukuriama netiesioginės diskriminacijos situacija (kai naudojamos teisėtos sąlygos, bet jų derinys (ar visuma) specialiai pritaikytas vienam tiekėjui ar gamintojui).

Teisingumo Teismas išaiškino (iš esmės atkartodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją byloje) taip:

„2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 18 ir 42 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos perkančioji organizacija neįpareigojama formuluojant viešojo medicininių prekių pirkimo konkurso techninę specifikaciją iš principo teikti pirmenybės arba medicinos aparatų individualių charakteristikų svarbai, arba šių aparatų veikimo rezultato svarbai, bet yra reikalaujama, kad techninė specifikacija apskritai atitiktų vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar jo nagrinėjamoje byloje aptariama techninė specifikacija atitinka šiuos reikalavimus.“

Taigi, Teisingumo Teismui priėmus šį sprendimą nereikės keisti nacionalinių viešųjų pirkimų teisės aktų ir perkančiajai organizacijai išliks teisė apibrėžti pirkimo objektą, laikantis nurodytų principų.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą.

 

2018 m. liepos 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Aviabaltika, C-107/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Aukščiausias Teismas.

Lietuvos Aukščiausias Teismas su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi nagrinėdamas civilinę bylą tarp UAB „Aviabaltika“ ir BAB „Ūkio bankas“, susijusią su ginču dėl skolos priteisimo iš UAB „Aviabaltika“, BAB „Ūkio bankui“ jau po bankroto procedūrų pradėjimo įvykdžius finansinio užtikrinimo susitarimą ne iš įkaito, bet iš kito UAB „Aviabaltika“ turto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą buvo kelti klausimai dėl 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – Direktyva 2002/47/EB) nuostatų išaiškinimo, kiek tai susiję su: 1) įpareigojimu valstybėms narėms nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurio pagrindu finansinis įkaitas nepatektų į įkaito gavėjo (bankrutuojančio banko) bankroto turto masę; 2) įkaito gavėjo (banko) teise ar pareiga reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teisėmis į jas), pirmiausiai tenkinti iš finansinio įkaito; 3) jei įkaito gavėjas turi reikalavimą tenkinti iš finansinio įkaito, ar įkaito davėjui taip pat turėtų būti taikoma vienodo požiūrio į įkaito gavėjo (banko) kreditorius bankroto procese išimtis ir suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius bankroto procese atgauti finansinį įkaitą?

Teisingumo Teismas, šioje byloje nusprendė, kad:

  1. Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares priimti tokias teisės normas, kurios leistų įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui patenkinti savo reikalavimą, kylantį dėl atitinkamų finansinių įsipareigojimų nevykdymo, iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jam jau iškėlus bankroto bylą;
  2. Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime numatytų finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito;
  3. Trečiąjį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą klausimą laikyti nepriimtinu ir jo nenagrinėti, kadangi jis yra hipotetinis ir nėra informacijos dėl nacionalinės teisės nuostatų, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo atsakymą, prireikus galėtų taikyti, siekdamas išnagrinėti jam pateiktą ginčą, ir kurios galėtų turėti įtakos kreditorių eiliškumui šiame procese, buvimo ar jų turinio.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybei Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) 2018 m. liepos 12 d. priimtas palankus sprendimas, kuriuo užtikrinta, kad valstybės narės toliau išlaikytų plačią diskreciją skirstant žvejybos galimybes ir taip galėtų tinkamai atsižvelgti į žvejybos sektoriaus specifiką.

 

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas sustabdė nagrinėjamą bylą ir 2016 m. spalio 17 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl klausimo, ar Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo Nr. VIII‑1756 papildymo 17(1) straipsniu ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-1523 (toliau – Įstatymas Nr. XII-1523) įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kai verslinę žvejybą vykdantiems ūkio subjektams sudaromos galimybės gauti žvejybos kvotas tiesiog pateikus istorinius žuvų sugavimo rodiklius, o ūkio subjektams, kurie istorinių sugavimo rodiklių neturi arba jie yra maži, ir naujiems ūkio subjektams, kurie žvejybos kvotas gali gauti tik aukciono būdu, galimybė gauti didesnes žvejybos kvotas yra apribota, neprieštarauja Reglamento Nr. 1380/2013[1] 17 straipsniui ir 2 straipsnio 5 dalies c punktui bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsniams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje buvo ypatingai aktualus, nes sprendimu turėjo būti išaiškinta, ar valstybė narė, skirstydama ūkio subjektams jai paskirtas žvejybos galimybes, galėjo pirmenybę teikti vienam Reglamento Nr. 1380/2013 17 straipsnyje įtvirtintam kriterijui (nagrinėjamu atveju – istorinei žuvų sugavimo daliai), kai tokio kriterijaus taikymas leisdavo užtikrinti rinkoje jau veikiančių subjektų veiklos tąsą ir leisdavo pasiekti, kad subjektai gautų tam tikrą dalį žvejybos galimybių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad Reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 dalimi valstybėms narėms yra suteikta plati diskrecija nuspręsti, kaip su jos vėliava plaukiojantiems laivams paskirstyti žvejybos galimybes. Įgyvendindama šią diskreciją valstybė narė turi taikyti skaidrius, objektyvius ir proporcingus kriterijus, tačiau valstybė narė turi teisę nuspręsti dėl konkrečių kriterijų taikymo skirstant žvejybos galimybes. Buvo teigiama, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 1380/2013 17 straipsniu ir 2 straipsnio 5 dalies c punktu ir kiek tai leidžia žvejybos sektoriaus specifika, Įstatymu Nr. XII-1523 įtvirtintas toks žvejybos galimybių skirstymo metodas, pagal kurį kvotos buvo skiriamos ne tik pagal istorinius žuvų sugavimo rodiklius, tačiau ir kitus kriterijus, pagal kuriuos ūkio subjektams buvo sudaroma galimybė tarpusavyje konkuruoti bei naujiems subjektams įeiti į rinką.

 

Teisingumo Teismas palaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nurodytus argumentus ir, remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, nusprendė, kad:

 

Reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 dalis, 17 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jiems neprieštarauja valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame ši valstybė nustatė žvejybos galimybių paskirstymo metodą, kuris, nors ir grindžiamas skaidriu ir objektyviu paskirstymo kriterijumi, gali lemti skirtingą ūkio subjektų, valdančių su jos vėliava plaukiojančius žvejybos laivus, vertinimą, jei šiuo metodu siekiama vieno ar kelių Europos Sąjungos pripažįstamų bendrojo intereso tikslų ir paisoma proporcingumo principo.

 

Nuroda į sprendimą čia.

 

 

[1] 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB

2018 m. liepos 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje flyLAL-Lithuanian Airlines, C-27/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos apeliacinis teismas.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas, jos atstovai dalyvavo teismo posėdyje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams pavyko sėkmingai apginti Lietuvos Respublikos Vyriausybės interesus ir Teisingumo Teismo išaiškinimas šioje byloje, iš esmės, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento (EB) Nr. 44/2001 nuostatų išaiškinimo. Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant likviduojamos pagal Lietuvos teisę įsteigtos bendrovės AB „flyLAL‑Lithuanian Airlines“ (toliau – flyLAL) ir į bylą įstojusių šalių AB „ŽIA Valda“ ir AB „VA Reals“ ginčą su dviem pagal Latvijos teisę įsteigtomis bendrovėmis VAS „Starptautiskā lidosta „Rīga“ ir AS „Air Baltic Corporation“ siekiant, kad Rygos oro uosto ir Air Baltic tariamai antikonkurenciniai veiksmai būtų pripažinti prieštaraujančiais SESV 101 ir 102 straipsniams ir kad šios bendrovės atlygintų jais padarytą žalą.

Teisingumo Teismas šioje byloje nusprendė, kad:

1.      2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad, nagrinėjant ieškinį dėl antikonkurenciniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, be kita ko, reiškia dėl pardavimų sumažėjimo negautų pajamų vietą, tai yra šių veiksmų paveiktos rinkos, kurioje nukentėjusioji šalis tvirtina patyrusi šį pardavimų sumažėjimą, vietą.

2.      Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad, nagrinėjant ieškinį dėl antikonkurenciniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ gali būti suprantama kaip SESV 101 straipsniui prieštaraujančio antikonkurencinio susitarimo sudarymo vieta arba kaip vieta, kurioje buvo siūlomos ir taikomos grobuoniškos kainos, jeigu ši veikla yra SESV 102 straipsnio pažeidimas.

3.      Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „ginčas, susijęs su filialo veikla“ apima ieškinį dėl piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi taikant grobuoniškas kainas tariamai padarytos žalos atlyginimo, kai dominuojančią padėtį užimančios įmonės filialas iš tikrųjų ir reikšmingai dalyvavo piktnaudžiavimo veikloje.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

2018 m. birželio 20 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Enteco Baltic, C‑108/17

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą byloje Enteco Baltic, C‑108/17, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. birželio 21 d. pateikė rašytines pastabas ir 2018 m. sausio 25 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja apjungtas administracines bylas dėl pareiškėjo UAB „Enteco Baltic“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundų dėl sprendimų, kuriais iš Enteco Baltic už kuro importą iš Baltarusijos reikalaujama sumokėti importo PVM, panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami klausimai dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) nuostatų išaiškinimo. Konkrečiai keliami klausimai:

1.                   Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama valstybės narės mokesčių institucijai atsisakyti taikyti PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą neapmokestinimą remiantis vien tuo, kad importo metu buvo planuojama patiekti prekes vienam PVM mokėtojui ir todėl importo deklaracijoje nurodytas jo PVM mokėtojo kodas, tačiau vėliau, pasikeitus aplinkybėms, prekės buvo nugabentos kitam apmokestinamajam asmeniui (PVM mokėtojui) ir valstybės institucijai buvo pateikta visa informacija apie tikrojo įgijėjo tapatybę?

2.                   Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas galima aiškinti taip, kad prekių gabenimą iš vienos valstybės narės teritorijoje esančio akcizinio sandėlio į kitoje valstybėje narėje esantį akcizinį sandėlį patvirtinantys nenuginčyti dokumentai (e-AD važtaraščiai ir e-ROR patvirtinimai) gali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą?

3.                   Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama valstybės narės mokesčių institucijai atsisakyti taikyti šiame punkte numatytą neapmokestinimą, jei disponavimo teisė prekių įgijėjui buvo perduota ne tiesiogiai, o per jo nurodytus asmenis (transporto įmones / akcizinius sandėlius)?

4.                   Ar PVM neutralumo ir teisėtų lūkesčių principui neprieštarauja administracinė praktika, pagal kurią skiriasi interpretavimas, kas laikytina disponavimo teisės perdavimu ir kokie įrodymai turi būti pateikiami tokiam perdavimui pagrįsti, priklausomai nuo to, ar taikomos PVM direktyvos 167 straipsnio, ar 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos?

5.                   Ar sąžiningumo principo apmokestinant PVM taikymo sritis taip pat apima ir asmenų teisę į neapmokestinimą importo PVM (pagal PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas) tokiais atvejais kaip pagrindinėje byloje, t. y. kai muitinė, paneigdama apmokestinamojo asmens teisę į neapmokestinimą importo PVM, remiasi tuo, kad neįvykdytos tolesnio prekių tiekimo ES viduje sąlygos (PVM direktyvos 138 straipsnio nuostatos)?

6.                   Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad draudžiama valstybių narių administracinė praktika, pagal kurią prielaida, kad (1) disponavimo teisė nebuvo perduota konkrečiam kontrahentui bei (2) mokesčių mokėtojas žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad kontrahentas galimai sukčiavo PVM, grindžiama tuo, jog įmonė su kontrahentais bendravo el. komunikacijos priemonėmis bei tuo, kad mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad kontrahentai nurodytais adresais neveikė ir PVM iš sandorių su apmokestinamuoju asmeniu nedeklaravo?

7.                   Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nors pareiga pagrįsti teisę į neapmokestinimą tenka mokesčių mokėtojui, tačiau tai nepaneigia kompetentingos valstybės institucijos, sprendžiančios klausimą dėl disponavimo teisės perdavimo, pareigos rinkti informaciją, kuri prieinama tik valstybės institucijoms?

 

Į Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas atsakė taip:

„1. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 2009/69/ES, 143 straipsnio 1 dalies d punktą ir 143 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad šiomis nuostatomis draudžiama kompetentingoms valstybės narės mokesčių institucijoms atsisakyti taikyti importo neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu vien dėl to, kad po importo pasikeitus aplinkybėms aptariamos prekės buvo patiektos kitam apmokestinamajam asmeniui nei tas, kurio pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas buvo nurodytas importo deklaracijoje, nors importuotojas kompetentingoms importo valstybės narės institucijoms pateikė visą informaciją apie naujo įgijėjo tapatybę, jeigu įrodyta, kad tikrai buvo įvykdytos materialinės vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos.

2. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktas kartu su jos 138 straipsniu ir 143 straipsnio 2 dalies c punktu turi būti aiškinami taip:

– dokumentai, kuriais patvirtinama, kad prekės iš importo valstybėje narėje esančio akcizinio sandėlio nugabentos ne įgijėjui, o į kitoje valstybėje narėje esantį akcizinį sandėlį, gali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais šių prekių išsiuntimo arba išgabenimo į kitą valstybę narę faktą,

– į dokumentus, kaip antai gabenimo važtaraščius, grindžiamus 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašyta ir 1978 liepos 5 d. Protokolu iš dalies pakeista Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija, ir elektroninius administracinius dokumentus, lydinčius akcizais apmokestinamų prekių, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, gabenimą, gali būti atsižvelgta, kai siekiama įrodyti, kad importo į valstybę narę momentu aptariamos prekės buvo skirtos išsiųsti arba išgabenti į kitą valstybę narę, kaip tai suprantama pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 143 straipsnio 2 dalies c punktą, jeigu minėti dokumentai pateikiami tuo momentu ir juose yra visa būtina informacija. Šie dokumentai, kaip ir elektroniniai prekių tiekimo dokumentai ir pranešimai apie gavimą, išduoti užbaigus prekių, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, gabenimą, gali įrodyti, kad minėtos prekės tikrai buvo išsiųstos arba išgabentos į kitą valstybę narę pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 138 straipsnio 1 dalį.

3. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama valstybės narės institucijoms neleisti importuotojui pasinaudoti teise į šioje nuostatoje numatytą į tą valstybę narę jo importuotų prekių, kurios vėliau buvo tiekiamos Bendrijos viduje, neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu vien todėl, kad šios prekės nebuvo perduotos tiesiogiai įgijėjui, bet buvo perimtos transporto bendrovių ir akcizinių sandėlių, kuriuos jis nurodė, žinion, jeigu importuotojas perdavė įgijėjui teisę disponuoti minėtomis prekėmis kaip savininkui. Šiuo tikslu sąvoka „prekių tiekimas“, kaip ji suprantama pagal šios iš dalies pakeistos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip pat, kaip ir minėtos iš dalies pakeistos direktyvos 167 straipsnio kontekste.

4. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama administracinė praktika, pagal kurią tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sąžiningam importuotojui neleidžiama pasinaudoti teise į importo neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, kai vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos netenkinamos dėl įgijėjo sukčiavimo mokesčių srityje, nebent nustatyta, kad importuotojas žinojo arba galėjo žinoti, jog sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kurių iš jo galima reikalauti, kad išvengtų dalyvavimo sukčiaujant. Vien tai, kad importuotojas ir įgijėjas bendravo elektroninėmis ryšio priemonėmis, neleidžia preziumuoti, kad importuotojas žinojo arba galėjo žinoti apie savo dalyvavimą sukčiaujant.

5. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad kompetentingos valstybės institucijos, sprendžiančios klausimą dėl teisės disponuoti prekėmis kaip savininkui perdavimo, neprivalo rinkti informacijos, kuri prieinama tik valstybės institucijoms“.

 

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

 

Bendrasis Teismas nusprendė panaikinti 2016 m. vasario 23 d. Komisijos sprendimą Nr. C(2016) 969 final dėl Sanglaudos fondo paramos Lietuvoje vykdomam projektui „Techninė parama Sanglaudos fondui Lietuvos Respublikoje valdyti“ sumažinimo, kiek juo numatyta sumažinti paramą 137 864,61 EUR suma, atitinkančia PVM išlaidas.

Plačiau:

Nagrinėdamas pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus Bendrasis Teismas savo sprendime priminė, kad pagal Reglamento Nr. 1164/94 7 straipsnio 4 dalį techninės paramos priemonių išlaidos gali būti 100 % finansuojamos iš Sanglaudos fondo. Taip buvo nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamos sprendimo 2 konstatuojamosios dalies.

Dėl Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimo Bendrasis Teismas pažymėjo, kad to straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kuriomis PVM gali būti iš Sanglaudos fondo tinkamos finansuoti išlaidos. Šioje nuostatoje numatyta, kad PVM iš esmės nėra tinkamos finansuoti išlaidos, išskyrus tuos atvejus, kai jį iš tikrųjų ir galutinai sumokėjo už įgyvendinimą atsakinga įstaiga. Tačiau pagal tą pačią nuostatą grąžintinas PVM, nepaisant grąžinimo būdo, negali būti laikomas tinkamomis finansuoti išlaidomis net ir tuo atveju, kai jo realiai nesusigrąžina už įgyvendinimą atsakinga įstaiga arba galutinis naudos gavėjas.

Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Europos Sąjungos bendras finansavimas jokiu būdu negali viršyti visų tinkamų finansuoti išlaidų, išskyrus PVM.

Šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, Sąjungos bendras finansavimas jokiu būdu negali būti didesnis už visas tinkamas finansuoti išlaidas be PVM ir, kita vertus, PVM išlaidų, atitinkančių tinkamas finansuoti išlaidas, tinkamumas finansuoti turi būti vertinamas pagal Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 1 dalį.

Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog ginčijamo sprendimo 25 ir 45 konstatuojamosiose dalyse išdėstyta Komisijos pozicija, kad pagal Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 3 dalį automatiškai nefinansuojamos PVM išlaidos, kurias padengti reikalavo Lietuvos Respublika, yra teisiškai klaidinga. Ši pozicija ne tik prieštarauja pačiam šio reglamento 11 straipsnio 3 dalies tekstui, bet ir jos laikantis šio straipsnio 1 dalis netektų prasmės.

Todėl atsižvelgiant į tai, jog iš ginčijamo sprendimo teksto matyti, kad Komisija aiškiai neatmetė Lietuvos Respublikos argumentų dėl Lietuvos finansų ministerijos negalėjimo susigrąžinti PVM, sumokėtą vykdant iš Sanglaudos fondo finansuojamą projektą, dėl ko šis PVM yra tinkamas finansuoti remiantis Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 1 dalimi, reikia konstatuoti, kad pirmasis ir antrasis ieškinio pagrindai yra pagrįsti.

Taigi reikia panaikinti ginčijamą sprendimą ir nėra reikalo nagrinėti ieškinio trečiojo pagrindo.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje - nuoroda čia.

 

2018 m. gegužės 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Specializuotas transportas, C-531/16, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas. Teisingumo Teismo išaiškinimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – perkančioji organizacija) organizuoto Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų pirkimo konkurso, kuriame dalyvavo tarpusavyje susijusios įmonės, kurios galimai pateikė nekonkuruojančius pasiūlymus. Pasiūlymus pateikė keturi tiekėjai: a) UAB „Specialus autotransportas“ (toliau – tiekėja A), b) UAB „Specializuotas transportas“ (toliau – tiekėja B), c) UAB „Ekonovus“, d) ūkio subjektų grupė UAB „VSA Vilnius“ ir UAB „Švarinta“. Tiekėjos A ir B yra patronuojamosios UAB „Ecoservice“ bendrovės. Kartu su savo pasiūlymu tiekėja B pati pateikė priesaikos deklaraciją, joje nurodė, kad konkurse dalyvauja savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų ūkio subjektų, kurie gali būti su ja susiję, ir prašė, kad perkančioji organizacija visus kitus asmenis vertintų kaip jos konkurentus. Be to, ji nurodė įsipareigojanti paprašyta pateikti su ja susijusių ūkio subjektų sąrašą. Perkančioji organizacija atmetė tiekėjos A pasiūlymą, nes šis neatitiko vienos iš pirkimo sąlygų šio sprendimo ji neskundė. Galiausiai sutartį nuspręsta sudaryti su tiekėja B. Ieškovė VSA Vilnius pateikė pretenziją perkančiajai organizacijai dėl netinkamo tiekėjų A ir B pasiūlymų vertinimo, skaidrumo ir lygiateisiškumo principų pažeidimo. Atmetus pretenziją, VSA Vilnius pareiškė ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą buvo pateikti šie klausimai:

1. Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 45 ir 56 straipsnių nuostatose įtvirtintos asmenų ir paslaugų judėjimo laisvės, Direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 20014/18/EB) 2 straipsnyje nustatyti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad jei tarpusavyje susiję tiekėjai, kurių ekonominiai, vadybos, finansiniai ar kiti ryšiai objektyviai gali kelti abejonių dėl nepriklausomumo ir (ar) gali sudaryti prielaidas dėl to turėti pranašumo prieš kitus tiekėjus, tame pačiame viešojo pirkimo konkurse nusprendę pateikti atskirus (savarankiškus) pasiūlymus, dėl to privalo perkančiajai organizacijai, net jei ji atskirai to jų nesiteirauja, šiuos savo ryšius išviešinti?

2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą:

a) būtų teigiamas – ar tuomet tokios pareigos nevykdymo ar netinkamo vykdymo aplinkybė pakankama perkančiajai organizacijai pripažinti, o peržiūros institucijai (teismui) spręsti, kad tame pačiame viešojo pirkimo konkurse atskirus pasiūlymus pateikę tarpusavyje susiję tiekėjai dalyvauja realiai nekonkuruodami (fiktyviai)?

b) būtų neigiamas – ar tuomet perkančiajai organizacijai tenka tokiu tarpusavyje susijusių ūkio subjektų dalyvavimo ir iš to kylančių padarinių rizika, jei ji pati viešojo pirkimo dokumentuose tokios dalyvių pareigos nenurodo?

3. Ar pirmajame klausime nurodytos teisės normos ir Direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo 1 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa bei šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad:

a) jei viešojo pirkimo procedūrų metu perkančiajai organizacijai bet kokiu būdu paaiškėja reikšmingi kelių konkurso dalyvių tarpusavio ryšiai, ji, nepriklausomai nuo savo šio fakto ir (ar) kitų aplinkybių (pvz., tiekėjų pasiūlymų formos ir turinio nepanašumas ir pan.) vertinimo, privalo atskirai kreiptis į susijusius konkurso dalyvius ir jų prašyti paaiškinti, ar ir kaip asmeninė jų padėtis suderinama su laisva ir sąžininga tiekėjų konkurencija?

b) perkančiajai organizacijai tokią pareigą turint, bet nevykdant, teismui tai yra pakankamas pagrindas jos veiksmus, neužtikrinusius procedūrų skaidrumo ir objektyvumo, pripažinti neteisėtais?

4. Ar trečiajame klausime nurodytos teisės normos ir SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad:

a) tiekėjai (ieškovei), sužinojusiai apie vienos iš susijusių viešojo pirkimo konkurso dalyvių mažiausios kainos pasiūlymo atmetimą ir kitos pripažinimą pirkimo laimėtoja, taip pat atsižvelgiant į kitas su šiomis tiekėjomis ir jų dalyvavimu pirkime susijusias aplinkybes ir kai dėl visų šių aplinkybių perkančioji organizacija nesiėmė jokių veiksmų, tik ši informacija pakankama pagrįsti peržiūros institucijai reiškiamą reikalavimą pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus, neužtikrinusius procedūrų skaidrumo ir objektyvumo, papildomai iš ieškovės nereikalaujant konkrečiai įrodyti tarpusavyje susijusių tiekėjų nesąžiningo elgesio?

b) tarpusavyje susijusios tiekėjos perkančiajai organizacijai neįrodo, kad realiai ir sąžiningai varžėsi viešojo pirkimo konkurse tik todėl, kad viena šių tiekėjų savanoriškai pateikė sąžiningo dalyvavimo deklaraciją, pas šią tiekėją įdiegti dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose kokybės vadybos standartai, be to, šių dalyvių pasiūlymų forma ir turinys nėra identiški?

5. Ar tame pačiame konkurse, kurio vertė siekia tarptautinio pirkimo vertę ir kurį paskelbusios perkančiosios organizacijos buveinės ir paslaugų teikimo vieta nėra labai nutolusi nuo kitos valstybės narės (Latvijos Respublikos), atskirai dalyvaujančių tarpusavyje susijusių ūkio subjektų veiksmai gali būti vertinami pagal SESV 101 straipsnio nuostatas ir jas aiškinančią Teisingumo Teismo praktiką?

Teisingumo Teismas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus atsakė, kad Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnį reikia aiškinti taip:

- nesant aiškios teisės normos arba specialios sąlygos viešojo pirkimo skelbime ar konkurso sąlygose, atskirus pasiūlymus per tą pačią procedūrą pateikę tarpusavyje susiję konkurso dalyviai neprivalo perkančiajai organizacijai savo iniciatyva pranešti apie savo ryšius,

- jei perkančioji organizacija turi informacijos, dėl kurios kyla abejonių dėl tam tikrų dalyvių pateiktų pasiūlymų savarankiškumo ir nepriklausomumo, ji turi patikrinti, prireikus pareikalaudama iš šių dalyvių papildomos informacijos, ar jų pasiūlymai tikrai savarankiški ir nepriklausomi. Jei paaiškėtų, kad pasiūlymai nėra savarankiški ir nepriklausomi, pagal Direktyvos 2004/18 2 straipsnį draudžiama sudaryti sutartį su dalyviais, pateikusiais tokį pasiūlymą.

 

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

2018 m. balandžio 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje SEB bankas, C-532/16.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112) 184-186 straipsnių išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas byloje dėl prievolės SEB bankui tikslinti savo PVM atskaitą.

Byloje C-532/16 nustatytos faktinės aplinkybės.  2007 m. kovo 28 dieną SEB bankas ir UAB „VKK Investicija“ sudarė pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią SEB bankas įsigijo 6 žemės sklypus. UAB „VKK Investicija“ SEB bankui išrašė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje buvo išskirtas pardavimo pridėtinės vertės mokestis (PVM). Sandorio sudarymo metu sutarties šalys šį sandorį vertino kaip „žemės statybai“ tiekimą, kuris yra apmokestinamas PVM. SEB bankas sąskaitoje faktūroje nurodytą PVM deklaravo kaip pirkimo PVM ir įtraukė ją į atskaitą.

2010 m. balandžio 14 d. UAB „VKK Investicija“ vienašališkai išrašė SEB bankui kreditinę sąskaitą faktūrą, kurioje patikslino žemės sklypų apmokestinamąją vertę ir išrašė naują PVM sąskaitą faktūrą, kurioje pardavimo PVM nebuvo išskirtas. UAB „VKK Investicija“ įtraukė šias sąskaitas faktūras į savo apskaitą ir 2010 m. patikslino savo PVM deklaracijas už 2007 metus. UAB „VKK Investicija“ šias sąskaitas faktūras išrašė todėl, kad, kaip ji nurodė, ginčo pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo žemės tiekimas statybai, todėl jis buvo neapmokestinamas PVM. Tokią poziciją vėliau patvirtino ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), konstatavusi, kad UAB „VKK Investicija“ pagrįstai išrašė minėtas sąskaitas faktūras ir patikslino savo 2007 m. kovo mėn. PVM deklaracijos duomenis. SEB bankas UAB „VKK Investicija“ išrašytų sąskaitų faktūrų neįtraukė į savo apskaitą ir nenurodė jų savo PVM deklaracijoje už 2010 metų balandžio mėnesį.

Atlikusi mokestinį patikrinimą, VMI 2014 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareikalavo, kad SEB bankas grąžintų leistą pirminę atskaitą atitinkančią sumą. Ji taip pat pareikalavo sumokėti dalį susikaupusių delspinigių ir skyrė baudą. Sprendimas apskųstas Mokestinių ginčų komisijai, kuri panaikino Sprendimo dalį dėl PVM konstatavusi, kad VMI pažeidė nacionalinėje teisėje numatytą mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminą. VMI šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris paliko galioti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą kaip pagrįstą. VMI šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šį ginčą, kreipėsi į Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

1. Ar Direktyvos 2006/112 184 – 186 straipsniai, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, turi būti aiškinami taip, kad Direktyvoje 2006/112 numatytas atskaitos tikslinimo mechanizmas taikomas tais atvejais, kai pirminė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atskaita iš viso nebuvo galima, nes tai buvo neapmokestinamas žemės tiekimo sandoris?

2. Ar atsakymui į pirmą klausimą yra reikšminga, kad (1) į pirminę atskaitą žemės sklypų pirkimo PVM buvo įtrauktas dėl mokesčių administratoriaus praktikos, pagal kurią atitinkamas tiekimas klaidingai buvo laikomas apmokestinamu žemės statybai tiekimu, numatytu Direktyvos 2006/112 12 straipsnio 1 dalies b punkte, ir (ar), kad (2) žemės tiekėjas po pirkėjo atliktos pirminės atskaitos jam išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą kuria koreguojamos pirminėje sąskaitoje faktūroje nurodytos (išskirtos) PVM sumos?

3. Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, Direktyvos 2006/112 184 ir (ar) 185 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai pirminė atskaita apskritai nebuvo galima, nes atitinkamas sandoris buvo neapmokestinamas PVM, turi būti laikoma, jog apmokestinamojo asmens pareiga tikslinti šią atskaitą atsirado iš karto, ar tik tuomet, kai paaiškėjo, jog pirminė atskaita buvo negalima?

4. Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, Direktyva 2006/112, ypač jos 179, 184 – 186 ir 250 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad patikslintos atskaitytino pirkimo PVM sumos yra įtraukiamos į to mokestinio laikotarpio PVM atskaitą kurio metu atsirado apmokestinamojo asmens pareiga ir (ar) teisė tikslinti jo pirminę atskaitą?

Savo sprendime Teisingumo Teismas visų pirma įvardijo skirtumą tarp PVM direktyvos 184 straipsnio, kuriame yra reglamentuojama pareiga tikslinti nepagrįstą PVM atskaitą, ir PVM direktyvos 187–189 straipsnių, kuriuose yra numatytos konkrečios PVM atskaitos tikslinimo taisyklės ilgalaikio turto atveju.

Atsižvelgęs į tai, Teisingumo Teismas performulavo pirmąjį prejudicinį klausimą ir nurodė, kad pirmuoju ir antruoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti: 1. ar PVM direktyvos 184 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šiame straipsnyje nustatyta nepagrįstos PVM atskaitos tikslinimo pareiga taip pat taikoma tuo atveju, kai pirminė atskaita buvo negalima, nes su ja susijęs sandoris buvo neapmokestinamas PVM; 2) ar PVM direktyvos 187-189 straipsnius reikia aiškinti taip, kad šiuose straipsniuose numatytas nepagrįstos PVM atskaitos tikslinimo mechanizmas taikomas tokiais atvejais, visų pirma kalbant apie tokią situaciją, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai pirminė atskaita buvo nepateisinama, nes susijusi su PVM neapmokestinamu žemės tiekimo sandoriu.

Nagrinėdamas pirmąją šio klausimo dalį, Teisingumo Teismas nurodė, jog 184 straipsnio formuluotė neužkerta kelio bet kuriam nepagrįstos atskaitos atvejui. Todėl atvejis, kai atskaita buvo atlikta, nors nebuvo teisės į ją, patenka į PVM direktyvos 184 straipsnyje numatytą pirmą atvejį, t.y. kai atskaityta PVM suma yra didesnė už sumą, kurią apmokestinamasis asmuo turėjo teisę atskaityti. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 184 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pareiga tikslinti nepateisinamą PVM atskaitą taip pat taikoma, kai pirminė atskaita buvo negalima, kaip antai, tuo atveju, kai sandoris, dėl kurio atlikta minėta atskaita, buvo vienas iš tų, kurie neapmokestinami PVM.

Vis dėlto, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad PVM direktyvos 187-189 straipsniai nagrinėjamu atveju yra netaikomi. Teismas nurodė, kad iš PVM direktyvos 187 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, kad šioje nuostatoje numatytas tikslinimas, kiek tai susiję su ilgalaikiu turtu, atliekamas atsižvelgiant į atskaitomos sumos pokyčius, įvykusius po šių prekių įsigijimo, gamybos arba pirmojo panaudojimo. Teisingumo Teismas nurodė, kad PVM direktyvos 187 straipsnyje aprašytos tikslinimo taisyklės susijusios su specialiu atveju, numatytu PVM direktyvos 185 straipsnio 1 dalyje, t. y. kai pateikus PVM deklaraciją pasikeitė veiksniai, kuriais remiantis buvo apskaičiuota atskaitytina suma. Taigi šios taisyklės negali būti taikomos siekiant tikslinti atskaitą, kuri buvo atlikta, kai teisės į atskaitą apskritai nebuvo. Teismas taip pat pabrėžė, kad kai kurios šios taisyklės, kaip antai tikslinimas dalimis per penkerius metus, numatytas PVM direktyvos 187 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, yra akivaizdžiai nepritaikytos tokiam atvejui, o PVM direktyvos 188 straipsnis numato dar specifiškesnį ir kitokį ilgalaikio turto tiekimo tikslinimo laikotarpiu atvejį.  

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 184 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šiame straipsnyje nustatyta pareiga tikslinti nepagrįstą PVM atskaitą taip pat taikoma tuo atveju, kai pirminė atskaita buvo negalima, nes sandoris, dėl kurio ji atlikta, buvo neapmokestinamas PVM. Vis dėlto PVM direktyvos 187–189 straipsnius reikia aiškinti taip, kad šiuose straipsniuose numatytas nepagrįstos PVM atskaitos tikslinimo mechanizmas netaikomas tokiais atvejais, būtent tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai pirminė PVM atskaita buvo nepateisinama, nes ji susijusi su neapmokestinamu PVM žemės tiekimo sandoriu.

Galiausiai dėl trečiojo ir ketvirtojo prejudicinių klausimų, Teisingumo Teismas nurodė, jog kadangi PVM direktyvos 187-189 straipsniuose numatytas PVM tikslinimo mechanizmas netaikomas tokiai situacijai, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, valstybės narės tokiu atveju turi nusistatyti šio tikslinimo taisykles, taikydamos PVM direktyvos 186 straipsnį.

Teisingumo Teismas savo sprendime pateikė tam tikras gaires, kokių principų turėtų laikytis valstybės narės priimdamos minėtas tikslinimo taisykles numatančius teisės aktus. Jis pažymėjo, kad turi būti laikomasi teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų.

Šiame kontekste Teismas nurodė, kad teisėti lūkesčiai negali būti grindžiami neteisėta administratoriaus praktika (šiuo klausimu žr. 1986 m. vasario 6 d. Sprendimo Vlachou / Audito Rūmai, 162/84, EU:C:1986:56, 6 punktą), taip pat pabrėžė, kad teisinio saugumo principas nedraudžia nacionalinių mokesčių institucijų administracinės praktikos, pagal kurią jos per senaties terminą gali atšaukti sprendimą, kuriuo apmokestinamajam asmeniui suteikė teisę į PVM atskaitą, ir pareikalauti sumokėti šį mokestį (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 12 d. Sprendimo Nigl ir kt., C‑340/15, EU:C:2016:764, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto, Teismas taip pat pažymėjo, kad senaties termino eiga neturėtų priklausyti nuo atsitiktinių aplinkybių, kurioms esant paaiškėja atskaitos neteisėtumas, nes tai gali pažeisti teisinio saugumo principą.

Atitinkamai Teisingumo Teismas nusprendė, kad į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 186 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai pirminė PVM atskaita buvo negalima, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės principų, būtent teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, turi nustatyti datą, kada atsiranda pareiga tikslinti nepagrįstą PVM atskaitą, ir laikotarpį, už kurį turi būti atliekamas tikslinimas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, buvo laikomasi šių principų.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

2018 m. vasario 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Nidera, C-387/16, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) atsisakymo įmonei Nidera sumokėti apie 1 100 000 EUR palūkanų už laikotarpį nuo  2008 m. lapkričio 21 d iki 2010 m. gruodžio 22 d., kai VMI minėtai įmonei negražino beveik 3 400 000 EUR PVM permokos. VMI ginčija įmonės Nidera reikalaujamas palūkanas, kaip labai dideles, palyginti su pagrindine PVM permokos suma ir praradimais, kuriuos realiai patyrė apmokestinamasis asmuo. 

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo klausia, ar 2006 m. spalio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 183 straipsnį, skaitomą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinį įstatymą mokamas palūkanas už laiku negrąžintą (neįskaitytą) PVM permoką (skirtumą) atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes, kaip palūkanų santykį su laiku negrąžintos permokos dydžiu, permokos negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus?

Teisingumo Teismas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą klausimą atsakė taip:

Pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 183 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinę teisę mokamų palūkanų sumą už laiku negrąžintą pridėtinės vertės mokesčio skirtumą atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes: palūkanų sumos santykį su pridėtinės vertės mokesčio skirtumo suma, skirtumo negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, taip pat apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą byloje LitpecMet, C‑567/15, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. vasario 24 d. pateikė rašytines pastabas ir 2017 m. vasario 9 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Byloje LitSpecMet, C‑567/15 su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Vilniaus apygardos teismas, pateikdamas klausimus dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 9 dalies nuostatos išaiškinimo.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“, 100 proc. priklausančios AB „Lietuvos geležinkeliai“, organizuoto supaprastinto atviro konkurso juodųjų metalų ruošiniams pirkti teisėtumo. UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ konkursą vykdė ne pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, todėl konkurso dalyvė UAB „LitSpecMet“ pareikalavo nutraukti pirkimo procedūrą ir paskelbti naują konkursą vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Šis reikalavimas grindžiamas tuo, kad UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ yra perkančioji organizacija („įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė“).

Konkrečiai Teisingumo Teismui keliamas klausimas, ar UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ yra laikytina perkančioji organizacija dėl to, kad: 100 proc. bendrovės akcijų priklauso AB  „Lietuvos geležinkeliai“ (kuri yra perkančioji organizacija); bendrovės teikiamos paslaugos steigėjai yra skirtos steigėjos keleivių ir krovinių pervežimo veiklai užtikrinti; bendrovė teikia riedmenų remonto paslaugas savo steigėjai vidaus sandorių pagrindu ir šių paslaugų vertė sudaro 90  proc. visos bendrovės veiklos.

Jeigu Teisingumo Teismas nustato, kad bendrovė (UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“) yra laikytina perkančiąja organizacija pagal anksčiau nurodytas aplinkybes, ar Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama taip, kad bendrovė netenka perkančios organizacijos statuso, kai riedmenų remonto paslaugų perkančiai organizacijai, kuri yra bendrovės steigėja, vidaus sandorių pagrindu vertė sumažėja ir sudaro mažiau nei 90 proc. arba nepagrindinę visos bendrovės veiklos finansinės apyvartos dalį?

Generalinis advokatas savo 2017 m. balandžio 27 d. išvadoje Teisingumo Teismui siūlė į Vilniaus apygardos teismo pateiktus klausimus atsakyti taip:

„2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo 2 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 9 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip:

a) bendrovė, kurios materialinė ir funkcinė sąsaja su perkančiąja organizacija pateisina in house išimties taikymą jų vidaus sandoriams, turi taikyti šias direktyvas, kai sudaro su trečiaisiais asmenimis sutartis dėl darbų, prekių arba paslaugų, kad įvykdytų perkančiosios organizacijos jai pavestą užduotį, ir

b) bet kuriuo atveju ši bendrovė turi būti kvalifikuojama kaip viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, kai, turėdama juridinio asmens statusą ir kontroliuojama perkančiosios organizacijos, pagrindinę savo veiklos dalį be galimų konkurentų spaudimo ir ne rinkos sąlygomis vykdo tiekdama geležinkelių riedmenis šiai kitai perkančiajai organizacijai, kad ši galėtų teikti jai paskirtas keleivių ir krovinių vežimo paslaugas.“

 

Į Vilniaus apygardos teismo pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas sprendime atsakė taip:

„2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeistos 2011 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1251/2011, 1 straipsnio 9 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad bendrovė, kuri, pirma, visa priklauso perkančiajai organizacijai, vykdančiai viešojo intereso poreikiams tenkinti skirtą veiklą, ir, antra, sudaro tiek sandorius su šia perkančiąja organizacija, tiek sandorius konkurencinėje rinkoje, turi būti kvalifikuojama kaip „įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu šios bendrovės veikla yra būtina tam, kad minėta perkančioji organizacija galėtų vykdyti savo veiklą, ir jeigu, tenkindama viešojo intereso poreikius, ši bendrovė vadovaujasi ne ekonominiais, o kitais kriterijais, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šiuo klausimu neturi reikšmės aplinkybė, jog ateityje vidaus sandorių vertė gali sudaryti mažiau nei 90 proc. visos bendrovės veiklos finansinės apyvartos arba nepagrindinę jos dalį.“

Generalinio advokato išvados ir Sprendimo tekstus galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete čia.

 

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas byloje Tupikas, C 270/17 PPU dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR), 4a straipsnio 1 dalies išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas Nyderlanduose vykdant Europos arešto orderį (toliau – EAO), Klaipėdos apygardos teismo išduotą dėl Tado Tupiko, siekiant Lietuvoje įvykdyti laisvės atėmimo bausmę.

Byloje iš esmės yra keliamas klausimas, ar apeliacinis procesas yra laikytinas teisminiu nagrinėjimu, po kurio priimamas sprendimas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4a straipsnio 1 dalį.

Byla Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) nagrinėta skubos procedūra, nes nuteistasis pagrindinėje byloje buvo sulaikytas.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės. T. Tupikas, dėl kurio Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. vasario 14 d. išdavė EAO, yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šiam piliečiui 2016 m. rugpjūčio 26 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu paskyrė galutinę vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis šį nuosprendį apskundė prašydamas skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

2016 m. gruodžio 8 d. Klaipėdos apygardos teismas nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Vėliau nuteistasis nuo bausmės vykdymo pasislėpė.

Klaipėdos apygardos teismo išduoto EAO d punkte, kuriame reikalaujama nurodyti, ar asmuo asmeniškai dalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas sprendimas, pažymėti du punktai: 1 punktas „Taip, asmuo asmeniškai dalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas sprendimas“ ir 3.1b punktas „asmeniui nebuvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas, tačiau jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą ir kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą“.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Nyderlandų teismas nurodė, kad iš pateikto EAO ir kitos šio teismo turimos informacijos nėra aišku, ar nuteistasis dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo svarstoma nuteistojo pateikta apeliacija. Šis teismas taip pat nurodo, kad Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR 4a straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pagrindas atsisakyti vykdyti EAO, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą, jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas tas sprendimas. Vis dėlto, Nyderlandų teismui nėra aišku, ar apeliacinis procesas yra laikytinas teisminiu nagrinėjimu, po kurio priimamas sprendimas. 

 

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui pateiktas šis klausimas:

Ar apeliacinis procesas,

–        kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės ir

–        per kurį dėl asmens buvo priimtas (naujas) apkaltinamasis nuosprendis ir (arba) paliktas nepakeistas pirmojoje instancijoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis,

–        o Europos arešto orderis išduotas tam, kad būtų vykdomas šis apkaltinamasis nuosprendis,

yra „teisminis nagrinėjimas, po kurio [per kurį] priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo [2002/584] 4a straipsnio 1 dalį?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Jeigu išduodančiojoje valstybėje narėje numatyta, kad baudžiamoji byla nagrinėjama kelių instancijų teismuose, todėl vienas po kito gali būti priimti keli teismo sprendimai, iš kurių bent vienas priimamas in absentia, sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio [per kurį] priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4a straipsnio 1 dalį, aiškintina kaip vienas procesas, per kurį priimtas galutinis sprendimas dėl suinteresuotojo asmens kaltės ir paskirta tokia bausmė, kaip laisvės atėmimas, iš naujo iš esmės išnagrinėjus bylos fakto ir teisės klausimus.

Toks apeliacinis procesas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, iš esmės patenka į šios sąvokos taikymo sritį. Vis dėlto nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad jis turi pirmiau nurodytus požymius.

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“ 79 punktu, taip pat dalyvavo šioje byloje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje atitiko Lietuvos Respublikos poziciją.

 

Nuroda į šį sprendimą.

 

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2017 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą byloje Toridas, C−386/16, kurioje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje Toridas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016 m. liepos 4 d. pateikė prašymą Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į pateiktus klausimus, susijusius su  2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB) 138 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio a punkto ir (ar) 141 straipsnio, skaitomų inter alia su 33 ir 40 straipsniais nuostatų išaiškinimo.

Pagrindinėje byloje nagrinėtas UAB „Toridas“ (toliau – „Toridas“) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ginčas dėl „Torido“ nuo 2008 m. iki 2010 m. sudarytų sandorių kvalifikavimo kaip tiekimų Bendrijos viduje ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) už šiuos sandorius kartu su delspinigiais ir mokesčio bauda mokėjimo.

 „Toridas“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje panaikinimo, kuriuo buvo patenkintas VMI skundas, panaikinantis Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, ir kuriuo pareiškėjui apskaičiuota bei nurodyta sumokėti 7 188 890 Lt (2 082 046 Eur) PVM ir delspinigius bei skirtą mokesčio baudą.

„Toridas“ VMI priimtus sprendimus ginčija remiantis tuo, kad „Toridas“ teisingai pritaikė Estijos įmonei „Megalain“ OU (toliau – „Megalain“) tiekiamoms prekėms 0 proc. PVM tarifą, nes tiekimo metu buvo žinoma, kad „Megalain“ prekes išveš iš Lietuvos į kitas ES valstybes nares. VMI pagrindinėje byloje pažymėjo, kad atlikus „Toridas“ mokestinius patikrinimus buvo nustatyta, jog šiame aptariamų sandorių etapu prekės, nors teisė jomis disponuoti perėjo „Megalain“, faktiškai nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Priešingai – „Megalain“ po perdirbimo arba iš karto neperdirbtas prekes pardavė, t. y. perdavė disponavimo teisę jomis, Lietuvoje kitiems ES valstybių narių PVM mokėtojams ir tik tuomet šias prekes išgabeno iš Lietuvos teritorijos. Tokiu būdu išvežimas iš Lietuvos sietinas su antruoju grandinės sandoriu tarp „Megalain“ ir kitų valstybių narių asmenų. Dėl to VMI laikėsi pozicijos, kad vyko grandinė sandorių, iš kurių pirmasis sandoris (pirmasis tiekimas) tarp „Toridas“ ir „Megalain“ nėra tiekimas į kitą ES valstybę narę, todėl šiam sandoriui negalima taikyti 0 proc. PVM tarifo. Sandoriai tarp „Toridas“ ir „Megalain“ laikytini PVM objektu Lietuvoje ir turėjo būti apmokestinti įprastu PVM tarifu.   

 

LVAT Teisingumo Teismui pateikė šiuos klausimus:

  1. Ar Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio a punktas ir (ar) 141 straipsnis, skaitomi inter alia kartu su 33 ir 40 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje <...> byloje, <...> turi būti neapmokestinamas pirmoje valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens atliekamas prekių tiekimas, kai prieš sudarant šį tiekimo sandorį pirkėjas (antroje valstybėje narėje identifikavęsis apmokestinamasis asmuo) išreiškia ketinimą prieš išgabendamas prekes iš pirmos valstybės narės jas (prekes) iš karto parduoti trečioje valstybėje narėje įsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui, kuriam šios prekės į trečią valstybę narę yra išgabenamos (išsiunčiamos)?
  2. Ar atsakymui į pirmą klausimą turi reikšmės faktinė aplinkybė, jog dalis prekių, prieš jas išgabenant į trečiąją valstybę narę, antroje valstybėje narėje įsisteigusio (identifikuoto) apmokestinamojo asmens užsakymu buvo perdirbtos?

 

Teisingumo Teismas į LVAT pateiktus klausimus atsakė taip:

1.      Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal šią nuostatą neturi būti neapmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu pirmoje valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens vykdomas prekių tiekimas, kai prieš sudarydamas šį tiekimo sandorį pirkėjas, kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas įsiregistravęs antroje valstybėje narėje, informuoja tiekėją, kad prekės bus iš karto parduotos trečioje valstybėje narėje įsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui – dar prieš jas išgabenant iš pirmosios valstybės narės ir nugabenant šiam trečiam apmokestinamajam asmeniui, su sąlyga, kad šis antrasis tiekimas buvo įvykdytas, o prekės paskui buvo išgabentos iš pirmosios valstybės narės į trečio apmokestinamojo asmens valstybę narę. Pirmo prekes įsigijusio asmens įsiregistravimas kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo valstybėje narėje, kuri nėra pirmojo tiekimo vieta ar galutinio įsigijimo vieta, nėra nei sandorio Bendrijos viduje kvalifikavimo kriterijus, nei savaime įrodymas, kurio pakanka sandorio, kaip įvykdyto Bendrijos viduje, pobūdžiui įrodyti.

2.      Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad tarpinio pirkėjo užsakymu prieš išgabenant į galutinio pirkėjo valstybę narę įvykdytas prekių perdirbimas esant dviejų vienas po kito vykdomų tiekimų grandinei, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, neturi įtakos pirmojo tiekimo galimo neapmokestinimo sąlygoms, kai šis perdirbimas įvykdytas atlikus pirmąjį tiekimą.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Gelvora, C-357/16 pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – Direktyva 2005/29/EB) išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „Gelvora“ (toliau – bendrovė) ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – Tarnyba) ginčą dėl Tarnybos nutarimo, kuriuo minėtai bendrovei skirta bauda už nesąžiningą komercinę veiklą.

Byloje iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį ir, jeigu taip, ar veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą, patenka į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar atsakymas būtų toks pats, net jeigu skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Tarnybos komisija 2014 m. balandžio 10 d. nutarimu už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla laikytina nesąžininga pagal 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skyrė bendrovei 3 475,44 Eur (12000 Lt) baudą. Bendrovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Tarnybos priimtą nutarimą. Tarnyba atsiliepimu į bendrovės skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu bendrovės skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, be kita ko, pripažino, kad santykiai tarp skolininkų ir bendrovės buvo vartojimo santykiai, o bendrovę laikė komercinės veiklos subjektu, teikiančiu vartotojams produktą (paslaugas) – skolos administravimą.

Bendrovė apeliaciniu skundu LVAT prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bendrovės skundą tenkinti ir Tarnybos komisijos 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą panaikinti kaip nepagrįstą. Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė bendrovės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

 

  Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

1. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, kai bendrovė atlieka skolos išieškojimo veiksmus, patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį?

2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi?

3. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį ir jau yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei perduotas vykdymui antstoliui, kai bendrovė atlieka lygiagrečius skolos išieškojimo veiksmus, patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį?

4. Jeigu atsakymas į trečiąjį klausimą yra teigiamas, ar Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi bei kuris yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir perduotas vykdymui antstoliui?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė:

Direktyva 2005/29/EB turi būti aiškinama taip, kad į jos materialinę taikymo sritį patenka skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai. Į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, patenka veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybė, kad skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“ 78.3 papunkčiu, taip pat dalyvavo šioje byloje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje atitiko Lietuvos Respublikos poziciją.

 

Nuroda į sprendimą.

 

2017 m. liepos 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Vakarų Baltijos laivų statykla, C-151/16, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas. Šioje byloje savo rašytines pastabas taip pat pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, su paskutiniais pakeitimais, atliktais 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/75/EB (toliau ‑ Direktyva 2003/96/EB) atitinkamas nuostatas.

                      Šioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 14 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas degalams, panaudotiems nuplukdyti laivui be krovinio iš vienos (šiuo atveju laivo statybos vietos) valstybės narės uosto į kitos valstybės narės uostą, kad ten į laivą būtų pakrautos prekės, kurias paskui reikia nugabenti į trečios valstybės narės uostą.

Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės teisės aktą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurį neleidžiama pasinaudoti šioje nuostatoje numatytu atleidimu nuo mokesčio tuo pagrindu, kad energetikos produktai į laivą patiekti nesilaikant šiame akte numatytų formalių reikalavimų, nors šis tiekimas tenkina visas aptariamoje nuostatoje numatytas atleidimo taikymo sąlygas.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais susipažinti galima Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje www.curia.europa.eu

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė sprendimą byloje Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, C−436/15, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. gruodžio 4 d. pateikė rašytines pastabas ir 2016 m. rugsėjo 7 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Byloje Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, C−436/15, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2015 m. liepos 10 d. nutartimi pateikė prašymą Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į pateiktus klausimus dėl 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau‑Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnio 1 dalies nuostatų ir sąvokų, susijusių su patraukimo atsakomybėn senaties termino skaičiavimu, išaiškinimo.

Pagrindinėje byloje LVAT nagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – Agentūra) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo panaikinimo ir pareiškėjos administracinėje byloje UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundo atmetimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu tenkino Bendrovės skundą ir panaikino Agentūros sprendimus, nurodančius netinkamą dalies Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimą ir reikalaujančius sugrąžinti gautas paramos lėšas. LVAT nagrinėjamoje byloje kelti klausimai dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, kadangi Pirmosios instancijos teismas ginčui pritaikė Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje įtvirtintą patraukimo atsakomybėn senaties terminą ir panaikino Agentūros įsakymus. Agentūra apeliaciniame skunde nurodė, kad Reglamentas Nr. 2988/95 ginčo santykiams netaikomas, nes Sanglaudos fondo paramos projektams taikomi kiti Europos Sąjungos reglamentai, kuriuose jokiais senaties terminais neribojama įgyvendinančios institucijos galimybė tinkamai užtikrinti Europos Sąjungos lėšų panaudojimą bei, esant padarytiems pažeidimams, lėšų susigrąžinimą.

LVAT prašė Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kas yra laikoma „daugiamete programa“ Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies prasme?

2. Ar projektai, tokie kaip „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ Nr.2001/LT/16/P/PE/003 (toliau – ARATSS projektas), kuriam Europos Komisijos 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. PH(2001)5367, patvirtinančiu priemonę 2001 LT 16 P PE 003, su pakeitimais, padarytais 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimu Nr. PH/2002/9380, buvo suteikta parama, atitinka „daugiametės programos“ sąvoką, įtvirtintą Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje?

3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojama Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto patraukimo atsakomybėn senaties termino pradžia?

Lietuvos Respublikos Vyriausybė rašytinėse pastabose laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamoje situacijoje ARATSS projekto atžvilgiu taikytinas Reglamentas Nr. 2988/95. Taip pat pateikė argumentus, kad 2000 – 2006 m. daugiametė finansinė programa, iš kurios lėšų buvo finansuotas ARATSS projektas, atitinka Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtintą „daugiametės programos“ sąvoką bei pateikė aiškinimą kaip „daugiametės programos“ ar šios programos dalies (ARATSS projekto) atžvilgiu skaičiuotinas senaties terminas. Kartu pasiūlė aiškinimą, kokiomis Reglamento Nr. 2988/95 nuostatomis turėtų būti vadovaujamasi ir kaip turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas tuo atveju, jei, vis dėlto, Teisingumo Teismas manytų, kad 2000 – 2006 m. daugiametė finansinė programa, iš kurios lėšų buvo finansuotas ARATSS projektas neatitinka Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtintos „daugiametės programos“ sąvokos ir ARATSS projektas nėra „daugiametės programos“ dalis. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Vyriausybė rašytinėse pastabose teigė, kad LVAT nagrinėjamoje byloje Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Reglamento Nr.  2988/95 nuostatas.

Šioje byloje rašytines pastabas taip pat teikė Graikijos Respublikos Vyriausybė ir Europos Komisija, kurios laikėsi panašios pozicijos, kokios laikėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybė, teikdama savo poziciją rašytinėje ir žodinėje dalyse nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme.

Paminėtina, kad 2017 m. sausio 19 d. paskelbtoje Generalinio advokato išvadoje nagrinėjamoje byloje Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, C−436/15, išdėstyti argumentai daugeliu aspektų taip pat sutapo su Lietuvos Respublikos pozicija. Teisingumo Teismo sprendime pateikti atsakymai, nors ir ne tokie išsamūs kaip tikėtasi, taip pat atitinka Lietuvos Respublikos poziciją šioje byloje.

Į LVAT pateiktus klausimus Teisingumo Teismas atsakė taip:

1. Sąvoka „daugiametė programa“, kaip ji suprantama pagal 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, apima tokį projektą, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas projektas dėl atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo konkrečiame regione, kurį įgyvendinti buvo numatyta per kelerius metus ir kuris buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų.

2. Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą patraukimo atsakomybėn už pažeidimą, padarytą vykdant „daugiametę programą“, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą projektą, senaties termino eiga prasideda nuo tokio pažeidimo padarymo dienos, turint omenyje tai, kad pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą „tęstinio ar pakartotinio“ pažeidimo atveju senaties termino eiga prasideda tą dieną, kai pažeidimas buvo baigtas.

Be to, „daugiametė programa“ laikytina visiškai užbaigta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, šiai programai taikomose nuostatose nurodytą jos pabaigos datą. Konkrečiai kalbant, daugiametė programa, kuriai taikomas 1994 m. gegužės 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1164/94, įsteigiantis Sanglaudos fondą, iš dalies pakeistas 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1264/1999 ir 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1265/1999, taip pat Aktu dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų, laikytina visiškai užbaigta, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai sueina Europos Komisijos sprendime, kuriuo patvirtinamas toks projektas, nurodytas su projektu susijusių darbų pabaigos ir mokėjimų už tinkamas finansuoti išlaidas atlikimo terminas, išskyrus atvejus, kai priimdama naują sprendimą Komisija pratęsia nustatytą terminą.

 

Sprendimo tekstą (kaip ir Generalinio advokato išvadą) galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

 

 

2017 m. balandžio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Borta, C-298/15, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. spalio 1 d. pateikė rašytines pastabas.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės. 2014 m. balandžio 2 d. VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ paskelbė skelbimą apie organizuojamą atvirą konkursą, ketindama sudaryti viešojo darbų pirkimo sutartį siekiant rekonstruoti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (Lietuva) krantinę. Šis skelbimas apie pirkimą taip pat buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. UAB „Borta“ dalyvavo šios sutarties sudarymo procedūroje. Pagrindinėje byloje ginčijamų konkurso sąlygų 4.3 punkto pradinėje versijoje pakartotos LR viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl subrangos, be kita ko, jame buvo numatyta, kad jeigu bendrą pasiūlymą teikia tiekėjai pagal jungtinės veiklos sutartį vadovaudamiesi šių konkurso sąlygų 4.2.3 punktu, reikalavimus dėl profesinių pajėgumų, nurodytų konkurso sąlygų 3.2.1 punkte, turėjo tenkinti arba visi tiekėjai kartu sudėjus, arba bent vienas jų. Du kartus iš eilės patikslinus šį 4.3 punktą (pirmą kartą – VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ iniciatyva, antrą kartą – dėl UAB „Borta“ pareikštų pretenzijų), jame, be jau minėtų reikalavimų, nustatyta, kad jeigu pateikiamas toks bendras pasiūlymas, kiekvieno tiekėjo įnašas tenkinant minėtus reikalavimus turi proporcingai atitikti darbų, kuriuos jis įsipareigoja atlikti pagal jungtinės veiklos sutartį, mastą ir realiai laimėjus konkursą jo atliktinų darbų mastą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo nuostatų išaiškinimo. Nacionalinio teismo iškelti klausimai: ar su ES teise, ypač Direktyva 2004/17/EB, suderinama LR viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, į kurią daroma nuoroda pagrindinėje byloje ginčijamų konkurso sąlygų 4.3 punkte, atsižvelgiant į tai, kad tame straipsnyje draudžiama pasitelkti subrangovus darbams, kuriuos perkančioji organizacija kvalifikuoja kaip „pagrindinius“, vykdyti; ar, atsižvelgiant į šią direktyvą, yra teisėtas šis patikslintas 4.3 punktas tiek, kiek jame reikalaujama, kad jei keli tiekėjai pateikia bendrą pasiūlymą, kiekvieno iš jų įnašas tenkinant reikalavimus dėl profesinio pajėgumo turi būti proporcingas jo realiai vykdytinų darbų laimėjus konkursą mastui; ar VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ galėjo keisti šio punkto pradinę versiją jau paskelbus skelbimą apie pirkimą ir nepažeisti minėtos direktyvos, ypač vienodo požiūrio principo ir iš jo kylančios skaidrumo pareigos.

Teisingumo Teismas šioje byloje nusprendė:

  1. Kai viešojo pirkimo sutartis nepatenka į Direktyvos 2004/17/EB, iš dalies pakeistos 2013 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1336/2013, taikymo sritį, bet kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą, SESV 49 ir 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia yra LR viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, kurioje numatyta, kad jeigu darbų pirkimo sutarčiai vykdyti pasitelkiama subrangovų, pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti pats tiekėjas.
  2. Kiek tai susiję su tokia viešojo pirkimo sutartimi, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai, taip pat skaidrumo pareiga, išplaukiantys, be kita ko, iš SESV 49 ir 56 straipsnių, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama, jog perkantysis subjektas po skelbimo apie pirkimą paskelbimo pakeistų konkurso sąlygų nuostatą, kurioje numatyti profesinių pajėgumų reikalavimai ir jų sumavimo tvarka, kaip antai pagrindinėje byloje ginčijamą 4.3 punktą, su sąlyga, pirma, kad padaryti pakeitimai nėra tokie esminiai, jog gali pritraukti potencialių dalyvių, kurie, jei šių pakeitimų nebūtų padaryta, negalėtų pateikti pasiūlymo, antra, kad apie šiuos pakeitimus tinkamai paskelbta, ir, trečia, kad jie padaromi prieš dalyviams pateikiant pasiūlymus, šių pasiūlymų pateikimo terminas pratęsiamas, jeigu atitinkami pakeitimai svarbūs, ir pratęsimo trukmė yra pakankama tam, kad suinteresuotieji ūkio subjektai galėtų atitinkamai pritaikyti savo pasiūlymus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
  3. Direktyvos 2004/17, iš dalies pakeistos Komisijos reglamentu Nr. 1336/2013, 54 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama pirkimo sąlygų nuostata, kaip antai pagrindinėje byloje ginčijamas 4.3 punktas, kuriame tuo atveju, jeigu keli dalyviai pateikia bendrą pasiūlymą, reikalaujama, kad kiekvieno jų įnašas tenkinant taikytinus profesinio pajėgumo reikalavimus proporcingai atitiktų laimėjus konkursą jo realiai atliekamų darbų dalį.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete čia.

 

2017 m. kovo 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Zentrale zur Bekämpfung Unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C-568/15. Vokietijos teismas (Landgericht Stuttgart) 2015 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių 21 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad prekiautojui naudojantis telefono linija, kai su juo susisiekiama telefonu sudarytos sutarties klausimu, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalėtų mokėti daugiau nei bazinę kainą, išaiškinimo. Byloje iš esmės reikia išnagrinėti Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bazinės kainos sampratą tais atvejais, kai vartotojas jau yra sudaręs sutartį su paslaugas teikiančia įmone ir siekia susisiekti su prekiautoju dėl minėtosios sutarties vykdymo klausimų.

 

Pagrindinėje byloje keliami klausimai

Pagrindinėje byloje telekomunikacijų paslaugų bendrovė Comtech savo interneto svetainėje nurodo telefono numerį, kuriuo, be kita ko, teikiama pagalbos klientams, kurie jau yra sudarę pirkimo‑pardavimo sutartį ir nori gauti informacijos arba pateikti skundą, paslauga. Šis telefono numeris prasideda kodu 0180, kuris Vokietijoje įprastai naudojamas pagalbos paslaugoms teikti ir kuriam taikomas nacionalinis tarifas. Skambučio šiuo, vadinamuoju negeografiniu, numeriu kaina viršija standartinio skambučio fiksuotojo, vadinamojo geografinio, arba judriojo ryšio telefono numeriu kainą. Pagrindinėje byloje keliamas klausimas, ar pagalbos telefono linijos, kuria skambinant taikomas didesnis tarifas, negu skambinant standartiniu tarifu, įdiegimas yra nesąžininga komercinė praktika. Comtech tvirtino, kad atsižvelgiant į Direktyvos 2011/83 21 straipsnį nedraudžiama taikyti didesnį negu vadinamųjų standartinių skambučių tarifą skambučiams pagalbos linija, siekiant padengti prekiautojo išlaidas už pagalbos linijos suteikimą, su sąlyga, kad jis iš to negautų pelno.

Teisingumo Teismui užduoti klausimai:

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2011/83 21 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „bazinė kaina“ reikia aiškinti griežčiau, siekiant užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį. Taigi Teisingumo Teismui buvo pateikti šie klausimai:

1.      Ar Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad prekiautojui įdiegus telefono liniją tam, kad vartotojas galėtų su juo susisiekti telefonu dėl sudarytos sutarties, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalo mokėti daugiau, nei mokėtų skambindamas standartiniu fiksuotojo (geografinio) arba mobiliojo ryšio numeriu?

2.      Ar direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirma pastraipa draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prekiautojui įdiegus specialųjį klientų aptarnavimo numerį (kodas 0180), skirtą skambučiams dėl sudarytos sutarties, vartotojas privalo apmokėti išlaidas, kurias jam apskaičiuoja telekomunikacijų paslaugų teikėjas už naudojimąsi šia telekomunikacijų paslauga, net tada, kai šios išlaidos viršija kainą, kurią vartotojas mokėtų skambindamas standartiniu fiksuotojo (geografinio) arba judriojo ryšio telefono numeriu?

Ar direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirma pastraipa bet kuriuo atveju turi būti aiškinama taip, kad tokia nacionalinės teisės nuostata nėra draudžiama, kai telekomunikacijų paslaugų teikėjas prekiautojui neperveda jokios mokesčio, kurį vartotojai moka skambindami specialiuoju numeriu, dalies?“

Lietuvos Respublikos pozicija

Vadovaudamasi 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintomis Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, Lietuvos Respublika byloje teikė poziciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prekiautojui naudojantis telefono linija, kai su juo susisiekiama telefonu sudarytos sutarties klausimu, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalo mokėti daugiau nei mokėtų skambindamas įprastu (geografiniu) laidinio ar mobiliojo ryšio numeriu. Atsakant į antrą klausimą buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnio 1 dalį draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prekiautojui įdiegus klientų aptarnavimo numerį 0180, vartotojas, susisiekdamas su prekiautoju telefonu sudarytos sutarties klausimus, privalo apmokėti išlaidas, kurias jam apskaičiuoja ryšių paslaugų teikėjas už naudojimąsi šia ryšių paslauga, taip pat ir tuomet, kai šios išlaidos viršija išlaidas, kurias vartotojas patirtų skambindamas įprastu (geografiniu) laidinio arba mobiliojo ryšio numeriu.

 

Teisingumo Teismo sprendimas

Teisingumo Teismas, visų pirma, nustatė, kad Direktyvos 2011/83 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „bazinė kaina“ aiškinimas, kad prekiautojai gali reikalauti mokėti didesnę nei standartinio pokalbio fiksuotojo geografinio arba judriojo ryšio linija kainą, atgrasytų vartotojus naudotis pagalbos telefono linija, kad gautų informacijos apie sudarytą sutartį arba pasinaudotų savo teisėmis, be kita ko, dėl garantijos arba sutarties atsisakymo, o tai, kad pagal Direktyvos 2011/83 21 straipsnio antrą pastraipą telekomunikacijų paslaugų teikėjai turi teisę imti mokestį iš vartotojų už telefono skambučius, neturi įtakos vertinant situaciją, jeigu mokėtinos sumos neviršija įprastos kainos, kurią vartotojai mokėtų už standartinį skambutį. Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

 

„2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 21 straipsnyje nurodyta sąvoka „bazinė kaina“ turi būti aiškinama taip, kad skambučio dėl sudarytos sutarties prekiautojo naudojama pagalbos telefono linija kaina negali būti didesnė už standartinio skambučio fiksuotojo geografinio arba judriojo ryšio linija kainą. Jeigu šios ribos paisoma, neturi reikšmės tai, ar atitinkamas prekiautojas turi pelno iš naudojimosi šia pagalbos telefono linija.“

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje čia.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą byloje W ir V., C-499/15. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003), išaiškinimo.

Prašymas pateiktas nagrinėjant W ir V ginčą su X dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių.

 

Pagrindinėje byloje faktinės aplinkybės susiklostė taip: Lietuvos Respublikos teismai priėmė sprendimą dėl nepilnamečio vaiko globos teisių, teisės bendrauti su juo ir jo išlaikymo prievolių; šis sprendimas įsiteisėjo. Vėliau šio vaiko tėvas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė naują prašymą pakeisti šį sprendimą. Tačiau kadangi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlandų teritorijoje, pas motiną, kyla klausimas, ar Lietuvos teismų jurisdikcija priimti sprendimą dėl šio prašymo dar gali būti pagrįsta.

 

Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 8–14 straipsniais, kuri valstybė narė – Lietuvos Respublika ar Nyderlandų Karalystė – turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl nepilnamečio vaiko V, nuolat gyvenančio Nyderlandų Karalystėje, gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo?“

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnis ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad tokioje byloje, kaip pagrindinė, valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių nepilnamečiui vaikui įsiteisėjo, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo nuostatas, jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. Jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo turi tos kitos valstybės narės teismai.

 

Šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika.

 

Nuroda į šį sprendimą čia.

2017 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismas priėmė nuomonę Nuomonės 3/15 pateikimo procedūroje dėl 2015 m. rugpjūčio 11 d. Europos Komisijos pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį pateikto prašymo pateikti nuomonę klausimu, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti Marakešo sutartį dėl geresnių sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais sudarymo akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims?

Teisingumo Teismo nuomone Marakešo sutarties dėl geresnių sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais sudarymo akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims sudarymas patenka į Europos Sąjungos išimtinės kompetencijos sritį.

Šioje nuomonės procedūroje savo rašytines pastabas taip pat teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir laikėsi pozicijos, kad Europos Sąjungai ir valstybėms narėms priklauso pasidalijamoji kompetencija sudaryti Marakešo sutartį.

Su Teisingumo Teismo nuomone ir jos motyvais susipažinti galima Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje www.curia.europa.eu

2017 m. sausio 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Vilkas, C-640/15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Airijos teismas, kuris pagrindinėje byloje sprendė klausimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio perdavimo pagal Lietuvos Respublikos institucijų išduotą Europos arešto orderį.

Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, atitinkantį byloje teiktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją:

Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 23 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, vykdančioji ir išduodančioji teisminės institucijos pagal šią nuostatą suderina naują perdavimo datą, kai prašomo perduoti asmens perdavimas per 10 dienų po pirmą kartą taikant šią nuostatą suderintos naujos perdavimo datos yra neįmanomas dėl šio asmens pakartotinio pasipriešinimo, jeigu dėl išskirtinių aplinkybių šios institucijos negalėjo numatyti šio pasipriešinimo, ir jeigu jo pasekmių perdavimui nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių ėmėsi šios institucijos; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pasibaigus 23 straipsnyje įtvirtintiems terminams nurodytoms institucijoms išlieka pareiga suderinti naują perdavimo datą.

Vis dėlto tokiu atveju iš Pagrindų sprendimo 23 straipsnio 5 dalies matyti, kad, pasibaigus šiame straipsnyje įtvirtintiems terminams, prašomas perduoti asmuo turi būti paleistas, jeigu jis tebėra sulaikytas (sprendimo aiškinamoji dalis).

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2016 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą byloje Verein für Konsumenteninformation, C-127/15.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66, toliau – Direktyva 2008/48/EB) 2 straipsnio j punkto ir 3 straipsnio f punkto išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Verein für Konsumenteninformation (Vartotojų informavimo asociacija) ir INKO, Inkasso GmbH ginčą dėl pastarosios bendrovės taikomos praktikos, kai su vartotojais sudaromi skolų restruktūrizavimo susitarimai dėl mokėjimo atidėjimo, tačiau jiems nesuteikiama ikisutartinės informacijos.

 

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Pagrindinėje byloje bendrovė atsakovė vykdė skolų išieškojimo agentūros veiklą: kreditorių pavedimu perdavinėjo jų skolininkams raginimo raštus, kuriuose ji nurodydavo kreditoriui nesumokėtą skolą, įskaitant tenkančias palūkanas ir atsakovės išlaidas („bendras nagrinėjimas“, „pirmasis įspėjimas“ ir „duomenų tvarkymas“). Skolininkai buvo paraginti sumokėti per tris dienas arba užpildyti iš anksto parengtą „Skolos grąžinimo sutartį“ ir nusiųsti ją atgal atsakovei. Šioje sutartyje numatyta „amortizavimo lentelė“ su nustatytomis dalinių mokėjimų sumomis; kiek turi būti tokių dalinių mokėjimų, nenurodyta. Skolininkai šiuo pareiškimu pripažino atsakovės nurodytą skolą, „pridedant kredito sutarties laikotarpio trukmei apskaičiuotinas duomenų tvarkymo išlaidas ir palūkanas“. Jie įsipareigojo „vadinamąją skolą mokėti dalimis kas mėnesį pagal amortizavimo lentelę“, kai mokėjimai iš pradžių priskiriami prie skolų išieškojimo agentūros išlaidų, o paskui prie kreditoriaus skolos ir palūkanų. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė įskaito palūkanas ir išlaidas, kurios viršija tai, kas atitinkamiems kreditoriams ir taip priklausytų pagal įstatymą, jei tik jie faktiškai toleruotų dalinius mokėjimus. Šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas buvo tai, ar atsakovė pažeidė informavimo pareigą pagal Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnį, kuris reglamentuoja kreditoriui ir, kai taikoma, kredito tarpininkui numatytą informacijos teikimo vartotojui pareigą, taikytiną prieš tai, kai kredito sutartis arba pasiūlymas vartotojui tampa privaloma.

 

Teisingumo Teismui užduotas šis klausimas:

Konkrečiai Austrijos teismas Teisingumo Teismo prašė atsakyti į du klausimus:

1. Ar išieškojimų agentūra, kuri, vykdydama komercinį skolų išieškojimą, savo užsakovų vardu jų skolininkams siūlo sudaryti sutartis dėl mokėjimo dalimis ir už savo veiklą įskaičiuoja papildomas išlaidas, kurias galiausiai turi apmokėti skolininkai, yra „kredito tarpininkas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio f punktą?

2. Jeigu į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar sutartis dėl mokėjimo dalimis, kuri sudaroma dėl išieškojimo agentūros tarpininkavimo tarp skolininko ir jo kreditoriaus, yra „susijusi su nemokamai [neatlygintinai] atidėtu <...> mokėjimu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies j punktą, jei skolininkas joje įsipareigoja sumokėti tik nesumokėtą skolą bei jos palūkanas ir [patirtas] išlaidas, kuriuos jis dėl vėlavimo jau ir taip turėtų mokėti pagal įstatymą, taigi ir nesant tokios sutarties?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

1.      Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies j punktas turi būti aiškinamas taip, kad kredito restruktūrizavimo susitarimas, kurį, vartotojui negrąžinant skolos, sudaro vartotojas ir kreditorius per skolų išieškojimo agentūrą, nėra susijęs su „nemokamai [neatlygintinai]“ atidėtu mokėjimu, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, jeigu šiuo susitarimu vartotojas įsipareigoja grąžinti visą šio kredito sumą ir mokėti palūkanas ar mokesčius, nenumatytus pradinėje sutartyje, pagal kurią buvo suteiktas minėtas kreditas.

2.      Direktyvos 2008/48 3 straipsnio f punktas ir 7 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad skolų išieškojimo agentūra, kuri kreditoriaus vardu sudaro negrąžinto kredito restruktūrizavimo susitarimą, tačiau atlieka kredito tarpininko funkciją tik kaip papildomą funkciją (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), turi būti laikoma „kredito tarpininke“, kaip ji suprantama pagal šio 3 straipsnio f punktą, ir jai neturi būti taikoma pareiga suteikti vartotojui ikisutartinę informaciją, kaip ji suprantama pagal tos direktyvos 5 ir 6 straipsnius.

 

Taip pat pranešame, kad, vadovaujantis 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintomis Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2016 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą byloje Lohmann & Rauscher International, C-662/15. Šioje byloje Vokietijos teismas (Oberlandesgericht Düsseldorf) kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/42/EEB dėl medicinos prietaisų (toliau – Direktyva 93/42/EEB) išaiškinimo.

Byloje iš esmės buvo keliamas klausimas, ar platintojas, siekdamas platinti medicinos prietaisą, kuriam gamintojas jau yra atlikęs atitikties įvertinimo procedūrą pagal Direktyvos 93/42/EEB reikalavimus, privalo atlikti pakartotinę atitikties įvertinimo procedūrą, jei jis ant prietaiso išorinės pakuotės nurodytą gamintojo farmakologinį numerį užklijavo sau priskirtu farmakologiniu numeriu, o visa kita gamintojo pateikta informacija tebėra matoma.

 

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Pagrindinėje byloje ieškovė gamina chirurginius tvarsčius, kurie yra I klasės medicinos prietaisai, kaip tai numatyta pagal Direktyvos 93/42/EEB nuostatas. Ieškovė ant pakuočių pažymėta kaip gamintoja. Ieškovė pagal Direktyvos 93/42/EEB 11 straipsnio 5 dalį atliko atitikties įvertinimo procedūrą, todėl ji ant pakuočių deda ženklą „CE“ su informacija pagal Direktyvos 93/42/EEB 17 straipsnį. Taip supakuotus tvarsčius ieškovė platina ES rinkoje. Atsakovė superka kitose ES valstybėse narėse ieškovės arba kitų koncerno bendrovių platinamas pakuotes su tvarsčiais ir toliau jas platina Vokietijoje. Ant išorinės pakuotės atsakovė užklijuoja etiketę, kurioje nurodytas atsakovės pavadinimas, kontaktai ir atsakovės centralizuotas farmakologinis numeris. Visa ši informacija pateikiama ant etiketės, priklijuotos ant atsakovės nurodyto farmakologinio numerio. Visa kita gamintojos nurodyta informacija – prietaiso pavadinimas, duomenys apie ieškovę kaip gamintoją, partijos numeris ir kiti pagal Direktyvos 93/42/EEB 1 priedo 13 punktą reikalingi duomenys tebėra matomi. Centralizuotas farmakologinis numeris – tai pagal įstatymą nors ir nenumatytas, tačiau bent jau Vokietijoje įprastai išduodamas numeris, kuris labai palengvina nurodant kainas vaistinių klientams, vaistinėms atsiskaitant su ligonių kasomis ir užsakant prekes iš farmacijos didmenininkų. Pareiga nurodyti šį numerį ant medicinos prietaiso pakuotės nėra numatyta Direktyvoje 93/42/EEB. Ieškovė vis dėlto laikosi nuomonės, kad taip platinamais tvarsčiais pažeidžiamos įstatymų nuostatos, nes atsakovė neatliko pakartotinio prietaisų atitikties įvertinimo.

 

Teisingumo Teismui užduotas šis klausimas:

Ar Direktyvos 93/42/EEB 1 straipsnio 2 dalies f punktą, 11 straipsnį, I priedo 13 punktą ir VII priedo 3 punkto paskutinę įtrauką reikia aiškinti taip, kad siekiant platinti I klasės medicinos prietaisą, kuriam gamintojas yra atlikęs atitikties įvertinimo procedūrą ir kuris teisėtai paženklintas ženklu „CE“, būtina atlikti naują atitikties įvertinimo procedūrą, jei ant medicinos prietaiso išorinės pakuotės esanti informacija, susijusi su centralizuotu farmakologiniu numeriu, buvo po užklijuota etikete, kurioje nurodyti duomenys apie importuotoją ir jam priskirtą centralizuotą farmakologinį numerį, o kita informacija tebėra matoma?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Direktyvos 93/42/EEB 1 straipsnio 2 dalies f punktą ir 11 straipsnį reikia aiškinti taip: tokio medicinos prietaiso, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris pažymėtas ženklu „CE“ ir dėl kurio atliktas atitikties vertinimas pagal minėtą 11 straipsnį, paralelinis importuotojas neprivalo atlikti naujo vertinimo, kad patvirtintų jį identifikuojančios informacijos atitiktį, kai tokią informaciją importuotojas įtraukia į šio prietaiso etiketę, kad galėtų jį pateikti importo valstybės narės rinkai.

Taip pat pranešame, kad, vadovaujantis 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintomis Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika. Teisingumo Teismo sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos poziciją byloje.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Pranešame, kad 2016 m. lapkričio 24 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė nutartį byloje Petraitis prieš Komisiją, C-137/16 P. Šioje byloje priimta nutartis dėl apeliacinio skundo, kuriuo apeliantas prašė panaikinti Bendrojo Teismo nutartį byloje T-460/15, kuria Bendrasis Teismas atmetė ieškovo ieškinį, kuriuo siekta, kad būtų konstatuotas Europos Komisijos neveikimas dėl to, kad ji pagal SESV 258 straipsnį nepradėjo prieš Lietuvos Respubliką procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

 

Teisingumo Teismas patvirtino, kad privatūs asmenys negali ginčyti Komisijos apsisprendimo nepradėti prieš valstybę narę pažeidimo procedūros, nes toks sprendimas nėra aktas, kurį privatus asmuo galėtų ginčyti pagal SESV 263 straipsnį, nes pagal SESV 258 straipsnį Komisija neturi pareigos pradėti pažeidimo procedūrą ir ji šiuo atžvilgiu turi diskreciją.

 

Toliau pateikiami aktualūs motyvuojamosios dalies punktai:

<...> 20. Kiek tai susiję su tuo, kad Bendrasis Teismas atmetė J. E. Petraičio ieškinį dėl neveikimo, primintina, kad SESV 256 straipsnio trečia pastraipa fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę pareikšti ieškinį dėl neveikimo, kai institucija dėl tokių asmenų nepriima kokio nors akto, kuris nėra rekomendacija ar nuomonė. Tačiau tokie asmenys gali pasinaudoti šia gynybos priemone tik dėl institucijų aktų, kurių teisėtumą jie gali ginčyti ir pareikšdami SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytą ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1996 m. lapkričio 26 d. Sprendimo T. Port, C‑68/95, EU:C:1996:452, 59 punktą ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Nutarties Gaki/Komisija, C‑130/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:731, 17 punktą).

21. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad privatūs asmenys neturi teisės ginčyti Komisijos atsisakymo pradėti prieš valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikšdami ieškinį dėl panaikinimo (1966 m. kovo 1 d. Sprendimo Lütticke ir kt./Komisija, 48/65, EU:C:1966:8, 39 punktas; 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimo Sonito ir kt./Komisija, C‑87/89, EU:C:1990:213, 6 punktas; 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition/Komisija, C‑111/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:491, 11 punktas; 2015 m. vasario 12 d. Nutarties Meister/Komisija, C‑327/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:99, 26 punktas ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Nutarties Gaki/Komisija, C‑130/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:731, 18 punktas).

22. Iš tiesų toks atsisakymas nėra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, nes iš SESV 258 straipsnio struktūros matyti, kad Komisija neprivalo pareikšti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir šiuo klausimu ji turi diskreciją, todėl privatūs asmenys neturi teisės reikalauti iš šios institucijos užimti konkrečią poziciją (1989 m. vasario 14 d. Sprendimo Star Fruit/Komisija, 247/87, EU:C:1989:58, 11 punktas; 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimo Sonito ir kt./Komisija, C‑87/89, EU:C:1990:213, 6 punktas ir 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition/Komisija, C‑111/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:491, 12 punktas).

<....> 24. Vis dėlto, nors Sutarties nuostatų dėl teisės subjektų teisės kreiptis į teismą, atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principą, negalima aiškinti siaurai, Komisijos atsisakymas pradėti prieš valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra, kaip nurodyta šios nutarties 22 punkte, aktas, dėl kurio negalima pareikšti nei ieškinio dėl panaikinimo, nei ieškinio dėl neveikimo. Taigi, Bendrasis Teismas negalėjo netaikyti Sutartyje aiškiai numatytos sąlygos dėl akto, kurį galima ginčyti, buvimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 ir 265 straipsnius, neperžengdamas pagal Sutartį Sąjungos teismams suteiktos kompetencijos ribų (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores/Taryba, C‑50/00 P, EU:C:2002:462, 44 punktą ir 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt./Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 81 punktą).

25. Taip pat reikia pabrėžti, kad nė pagal vieną bendrąjį Sąjungos teisės principą, kaip antai gero teisingumo vykdymo principą, nereikalaujama, kad privatus asmuo turėtų teisę Sąjungos teisme ginčyti Komisijos atsisakymą pagal SESV 258 straipsnį pareikšti ieškinį valstybei narei (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 22 d. Sprendimo Komisija/max.mobil, C‑141/02 P, EU:C:2005:98, 72 punktą ir 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition/Komisija, C‑111/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:491, 16 punktą).

<....> 31. Dėl prašymo nustatyti įpareigojimus, kurį J. E. Petraitis pakartotinai pateikė Teisingumo Teismui, svarbu pabrėžti, kad, kaip Bendrasis Teismas teisingai nurodė skundžiamos nutarties 11 punkte, vykdydami teisėtumo kontrolę pagal SESV 263 straipsnį nei Bendrasis Teismas, nei Teisingumo Teismas nėra kompetentingi nustatyti įpareigojimų Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams (šiuo klausimu žr. 1995 m. spalio 26 d. Nutarties Pevasa ir Inpesca/Komisija, C‑199/94 P ir C‑200/94 P, EU:C:1995:360, 24 punktą ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Nutarties Gaki/Komisija, C‑130/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:731, 14 punktą).

32. Kitaip negalėtų būti ir ieškinio dėl neveikimo atveju, atsižvelgiant į tarp ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl neveikimo egzistuojantį panašumą, nes SESV 263 ir 265 straipsniai yra vienos ir tos pačios teisinės gynybos priemonės išraiška (šiuo klausimu žr. 1996 m. lapkričio 26 d. Sprendimo T. Port, C‑68/95, EU:C:1996:452, 59 punktą; 2004 m. spalio 1 d. Nutarties Pérez Escolar/Komisija, C‑379/03 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2004:580, 15 punktą ir 2009 m. balandžio 3 d. Nutarties VDH Projektentwicklung ir Edeka Rhein-Ruhr/Komisija, C‑387/08 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2009:235, 7 punktą).

Remdamasis šiais motyvais Teisingumo Teismas nusprendė atmesti apeliacinį skundą.

Nuoroda į nutartį čia.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. lapkričio 10 d. priėmė sprendimą byloje Kovalkovas, C‑477/16 PPU.

Byla Kovalkovas, C-477/16 (PPU), Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) skubos tvarka buvo nagrinėjama pagal Nyderlandų teismo (Rechtbank Amsterdam) 2016 m. rugsėjo 2 d. pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į pateiktus klausimus dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (2002/584/TVR)[1] (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR) nuostatų išaiškinimo.

Pagrindinė byla buvo susijusi su Europos arešto orderiu (toliau – EAO), kurį 2013 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išdavė dėl Lietuvos Respublikos piliečio R. Kovalkovo sulaikymo ir perdavimo. EAO buvo išduotas remiantis 2012 m. vasario 13 d. Jonavos apylinkės teismo nuosprendžiu. Byloje iš esmės buvo keliamas klausimas, ar pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija laikytina „išduodančiąja teismine institucija“.

 

Teisingumo Teismui užduoti šie klausimai:

            1. Ar terminas „teisminė institucija“, vartojamas Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalyje, ir terminas „teisminis sprendimas“, vartojamas Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 1 straipsnio 1 dalyje, yra Sąjungos teisės savarankiškos sąvokos?

            2. Jei į pirmą klausimą būtų atsakyta teigiamai, pagal kokius kriterijus galima nustatyti, ar išduodančiosios valstybės narės institucija yra tokia „teisminė institucija“ ir ar jos išduotas Europos arešto orderis dėl šios priežasties yra toks „teisminis sprendimas“?

            3. Jei į pirmą klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją apima sąvoka „teisminė institucija“, vartojama Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalyje, ir ar šios institucijos išduotas Europos arešto orderis dėl šios priežasties yra „teisminis sprendimas“, nurodytas Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 1 straipsnio 1 dalyje?

            4. Jei į pirmą klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Sąjungos teisę atitinka institucijos, kaip antai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, paskyrimas išduodančiąja teismine institucija?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „teisminė institucija“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, o šio 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia vykdomosios valdžios instituciją, kaip antai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministeriją, skirti „išduodančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl jos išduoto EAO, siekiant įvykdyti nuosprendį dėl laisvės atėmimo bausmės, negalima laikyti „teisminiu sprendimu“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 1 straipsnio 1 dalį.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-bin/form.pl?lang=lt.

 

[1] 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24).

2016 m. spalio 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Servoprax, C-277/15, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugsėjo 18 d. pateikė rašytines pastabas.

Šioje byloje, su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, į Teisingumo Teismą kreipėsi Vokietijos nacionalinis teismas Bundesgerichtshof.

Teisingumo Teismo buvo prašoma įvertinti, ar trečiasis asmuo turi atlikti naują arba papildomą savikontrolei skirto in vitro diagnostikos medicinos prietaiso gliukozės koncentracijai kraujyje matuoti atitikties įvertinimo procedūrą pagal 1998 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 89/79/EB dėl in vitro diagnostikos medicinos prietaisų (toliau – Direktyva 98/79/EB) 9 straipsnį, jei šio prietaiso gamintojas atitikties įvertinimo procedūrą yra atlikęs A valstybėje narėje (konkrečiai – Junginėje Karalystėje) pagal Direktyvos 98/79/EB 9 straipsnį ir jei šis prietaisas ženklinamas ženklu CE pagal Direktyvos 98/79/EB 16 straipsnį ir atitinka esminius reikalavimus pagal Direktyvos 98/79/EB 3 straipsnį ir I priedą, prieš jį teikdamas B valstybės narės (konkrečiai – Vokietijos Federacinės Respublikos) rinkai pakuotėse, ant kurių nuorodos pateikiamos ne A valstybės narės, o B valstybės narės valstybine kalba (konkrečiai – vokiečių, o ne anglų), ir kuriose naudojimo instrukcija pateikiama ne A valstybės narės, o B valstybės narės valstybine kalba? Taip pat, ar atsakant į pirmesnį klausimą yra skirtumas, kad trečiojo asmens pridedamoje naudojimo instrukcijoje pateikiama informacija pažodžiui sutampa su gamintojo platinant šiuos gaminius B valstybėje narėje pateikiama informacija?

Teisingumo Teismas šioje byloje nacionalinio teismo pateiktus du klausimus nagrinėjo kartu ir nusprendė, kad Direktyvos 89/79/EB 9 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį savikontrolei skirto CE ženklu paženklinto ir notifikuotosios įstaigos atitikties įvertinimą praėjusio prietaiso gliukozės koncentracijai kraujyje matuoti lygiagretų importą vykdantis subjektas nėra įpareigojamas atlikti naujo įvertinimo, skirto patvirtinti šio prietaiso etiketės ir naudojimo instrukcijos atitikčiai, dėl to, kad buvo atliktas jų vertimas į importo valstybės narės valstybinę kalbą.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete čia.

 

Pranešame, kad 2016 m. liepos 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Taryba prieš Komisiją, C−660/13, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė savo rašytines pastabas.

Byloje ieškiniu Europos Sąjungos Taryba Teisingumo Teismo prašė:

  1. panaikinti 2013 m. spalio 3 d. Europos Komisijos sprendimą C(2013) 6355 final dėl Susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos finansinio įnašo memorandumo priedo pasirašymo (toliau – ginčijamas sprendimas),
  2. numatyti, kad panaikintas sprendimas lieka galioti iki bus priimtas jį pakeičiantis aktas ir
  3. priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Taryba ieškinyje nurodė, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo Komisija įgaliojo du savo narius pasirašyti minėtą memorandumą be išankstinio Tarybos pritarimo, yra neteisėtas, nes pažeidžia Sutartyse įtvirtintus pagrindinius Europos Sąjungos teisės principus. Ieškinyje dėl panaikinimo nurodyti du konkretūs pagrindai:

  1. Komisijos sprendimas pažeidžia ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų padalijimo principą, taigi ir institucinės pusiausvyros principą.
  2. Komisijos veiksmai, susiję su skundžiamo sprendimo priėmimu, pažeidžia ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą.

Dėl pirmojo pagrindo Taryba teigė, kad Komisija, viena pati Sąjungos vardu ir be išankstinio Tarybos pritarimo pasirašiusi su Šveicarija memorandumo priedą, pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų padalijimo principą, nes pasisavino Sąjungos politikos formavimo galias, kurios, vadovaujantis ESS 16 straipsniu, priskiriamos prie Tarybos kompetencijos, ir taip nepaisė institucinės pusiausvyros principą.

Dėl antrojo pagrindo Taryba manė, kad Komisija pažeidė lojalaus bendradarbiavimo principą šiais veiksmais: 1) sąmoningai nepaisė ESS 16 straipsniu Tarybai suteiktų įgaliojimų ir taip pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų paskirstymo principą, taigi ir institucinės pusiausvyros principą, 2) sąmoningai ir vienašališkai ignoravo valstybių narių vaidmenį atitinkamoje srityje, o tai pažeidžia ESS 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įgaliojimų suteikimo principą, 3) tyčia veikė taip, kad Tarybos pastangos ištaisyti Komisijos sukurtą padėtį būtų neveiksmingos, ir 4) sąmoningai nepaisė vieningo atstovavimo Sąjungai imantis išorės veiksmų principo.

Pažymime, kad nagrinėtoje byloje Lietuvos Respublika palaikė Tarybą.

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

  1. Panaikinti 2013 m. spalio 3 d. Komisijos sprendimą C(2013) 6355 final dėl Susitarimo dėl Šveicarijos finansinio įnašo memorandumo priedo pasirašymo.
  2. Palikti galioti Komisijos sprendimo C(2013) 6355 final padarinius, kol per protingą terminą bus priimtas naujas jį pakeičiantis sprendimas.
  3. Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
  4. Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Suomijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

                     

Šio sprendimo variantą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-07-09