EŽTT pirmą kartą pateikė sprendimą – privalomas skiepijimas demokratinėse šalyse gali būti laikomas būtinu

Data

2021 04 08

Įvertinimas
1
VIZ EŽTT.png

Šiandien Europos Žmogaus Teisių Teismas, išnagrinėjęs grupės Čekijos šeimų ieškinį, nutarė, kad privalomas vaikų skiepijimas nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Čekijos pavyzdys atskleidžia, kad privalomieji skiepai gali būti būtini, kai atitinka geriausius vaiko interesus.

Balandžio 8 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo 17 teisėjų Didžioji kolegija paskelbė sprendimą byloje Vavřička ir 5 Kiti prieš Čekijos Respubliką, kuriame 16 balsų prieš 1 persvara nusprendė, kad valstybei nustačius privalomą ikimokyklinio amžiaus vaikų skiepijimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeistas nebuvo. Valstybė turėjo plačią nuožiūros laisvę ir taikė priemones, kurios, atsižvelgiant į nacionalinę sistemą, įvertintos kaip proporcingos valstybės siektiems teisėtiems tikslams.

Teismui buvo pateiktos šešios peticijos, susijusios su privalomu ikimokyklinio amžiaus vaikų skiepijimu. Pirmąją peticiją vienas iš tėvų pateikė savo vardu ir skundėsi tuo, kad jam buvo skirta bauda už netinkamą vaikų skiepijimą. Kitas peticijas tėvai pateikė savo nepilnamečių vaikų vardu po to, kai jiems nebuvo leista vaikų užrašyti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, nes jie nesilaikė privalomųjų skiepijimų taisyklių.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjai savo peticijose Teismui rėmėsi Konvencijos 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), 9 straipsniu (minties, sąžinės ir religijos laisvė) ir Pirmojo protokolo 2 straipsniu (teisė į mokslą).

Remdamasis nusistovėjusia praktika kitose bylose Teismas konstatavo, kad privalomas skiepijimas yra laikytinas priverstine medicinine intervencija, todėl tokiu būdu buvo ribojama pareiškėjų teisė į privataus gyvenimo gerbimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors nė vienas ginčijamas skiepijimas nebuvo įvykdytas, pareiga skiepytis bei iš šios pareigos nesilaikymo kylančios tiesioginės pasekmės taip pat prilygo tokiam ribojimui. Teismo nuomone, ribojimas buvo teisėtas ir juo buvo siekiama teisėto tikslo – apsaugoti kitų asmenų sveikatą ir teises. Vertindamas, ar buvo būtina apriboti pareiškėjų teises demokratinėje visuomenėje, Teismas, visų pirma, įvertino šiuos veiksnius: valstybės nuožiūros laisvę; būtinumą demokratinėje visuomenėje ir svarbias bei pakankamas priežastis; bei proporcingumą.

Dėl valstybės nuožiūros laisvės

Spręsdamas dėl valstybės nuožiūros laisvės, Teismas konstatavo, kad šioje srityje ji yra plati. Teismas atkreipė dėmesį, kad nebuvo skiepijama prieš pareiškėjų valią, taip pat pagal atitinkamus nacionalinius įstatymus nebuvo galima jų priversti laikytis šių reikalavimų. Be to, sveikatos priežiūros klausimai pateko į nacionalinėms valdžios institucijoms suteiktą nuožiūros laisvę, nes jos galėjo geriausiai įvertinti prioritetus ir socialinius poreikius. Todėl Teismui tekusi užduotis buvo nustatyti ne tai, ar galėjo Čekijoje būti taikoma kitokia, ne tokia griežta vaikų skiepijimo politika, kaip kai kuriose kitose Europos Sąjungos valstybėse, bet nustatyti tai, ar Čekijos valdžios institucijos, siekdamos tinkamos pusiausvyros, neperžengė savo plačios nuožiūros laisvės ribų šioje srityje.

Dėl būtinumo demokratinėje visuomenėje ir svarbių bei pakankamų priežasčių

Teismo nuomone, privalomu skiepijimu valdžios institucijos siekė apsaugoti asmens ir visuomenės sveikatą nuo numatytų ligų. Be reikšmingo tikslo apsaugoti visuomenės sveikatą, Teismas taip pat atsižvelgė ir į geriausių vaiko interesų aspektą. Remdamasis nusistovėjusia savo praktika, Teismas priminė, kad valstybės yra įpareigotos laikytis geriausių vaiko, o taip pat ir vaikų, kaip grupės, interesų prioriteto priimant visus sprendimus, turinčius įtakos jų sveikatai ir vystymuisi. Teismas pastebėjo, kad vaikai, kurie negalėjo būti paskiepyti dėl medicininių priežasčių, buvo netiesiogiai apsaugoti nuo užkrečiamųjų ligų, jei jų bendruomenėje buvo palaikomas reikalingas skiepijimo lygis. Taigi, tais atvejais, kai savanoriško skiepijimo politika nebuvo laikoma pakankama „bandos“ imunitetui pasiekti ir palaikyti, Teismas laikėsi nuomonės, kad gali būti pagrįstai taikoma privalomo skiepijimo politika siekiant, kad būtų pasiektas tinkamas apsaugos nuo sunkių ligų lygis. Remiantis šiais argumentas, Teismas konstatavo, kad valstybės atsakovės (Čekijos) sveikatos politika atitiko geriausius vaiko interesus.

Dėl proporcingumo

Vertindamas proporcingumą, Teismas, atsižvelgė į svarbius nacionalinės sistemos bruožus. Atkreipė dėmesį, kad skiepijimo pareiga nebuvo absoliuti ir buvo taikomos išimtys, susijusios su nuolatinėmis kontraindikacijomis arba įsitikinimais. Be to, skiepijimo pareigos vykdymas buvo prižiūrimas netiesiogiai, t. y. taikant sankcijas – administracines baudas. Toliau Teismas nagrinėjo ginčijamo pareiškėjų teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimo intensyvumą.

Dėl pirmojo pareiškėjo Teismas nurodė, kad jam paskirta administracinė bauda šiomis aplinkybėmis nebuvo pernelyg didelė (apie 110 Eur) ir tai neturėjo jokio poveikio jo vaikų išsilavinimui. Spręsdamas dėl kitų penkių pareiškėjų Teismas padarė išvadą, kad jų pašalinimas iš ikimokyklinio ugdymo įstaigos reiškė svarbios galimybės ugdyti asmenybes ir pradėti įgyti socialinių bei mokymosi įgūdžių formuojančioje ir pedagoginėje aplinkoje praradimą. Tačiau tai buvo tiesioginė jų tėvų pasirinkimo nesilaikyti skiepijimo pareigos, kurios tikslas buvo apsaugoti tos amžiaus grupės vaikų sveikatą, pasekmė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Čekijos įstatymų leidėjas galėjo teisėtai ir pagrįstai įtvirtinti privalomą skiepijimą, o toks pasirinkimas visiškai atitiko gyventojų sveikatos apsaugos tikslą. Be to, Teismas pabrėžė, kad iš pareiškėjų nebuvo atimtos visos asmeninio, socialinio ir intelektualinio tobulėjimo galimybės, net jeigu tai reiškė, kad jų tėvai turi dėti daugiau pastangų ar patirti papildomų išlaidų, o pasekmės buvo ribotos, nes jų priėmimo į pradinę mokyklą jų skiepijimo statusas jau nepaveikė. Todėl Teismas priemones, dėl kurių skundėsi pareiškėjai, pripažino „būtinomis demokratinėje visuomenėje“.

Teismas balsų dauguma atmetė pareiškėjų skundą pagal Konvencijos 9 straipsnį (minties, sąžinės ir religijos laisvė) kaip ratione materiae nesuderinamą su Konvencijos nuostatomis, pabrėžęs, kad pareiškėjai nepagrindė, kad jų kritinė nuomonė dėl skiepijimo buvo pakankamai įtikinama, rimta, vientisa ir svarbi, kad būtų laikoma įsitikinimais, kuriems taikomos 9 straipsnyje numatytos garantijos. 

Teismo Didžiosios kolegijos sprendimas yra galutinis.

Teismo sprendimas byloje Vavřička ir Kiti prieš Čekijos Respubliką (anglų kalba).