2021 m. rugsėjo 8 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T-193/19, kurioje įmonės Achema AB ir Achema Gas Trade UAB ginčijo 2018 m. spalio 31 d. priimtą Komisijos sprendimą C(2018) 7141 final valstybės pagalbos byloje SA.44678 (2018/N) dėl pakeistos pagalbos schemos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui Lietuvoje.

Bendrasis Teismas iš dalies patenkino ieškovių reikalavimus ir panaikino 2018 m. spalio 31 d. priimtą Komisijos sprendimą C(2018) 7141 final valstybės pagalbos byloje SA.44678 (2018/N) tiek, kiek nurodytu sprendimu Europos Komisija nusprendė nepradėti oficialios tyrimo procedūros, numatytos SESV 108 straipsnio 2 dalyje, 2016 m. atliktų valstybės pagalbos schemos pakeitimų atžvilgiu. Bendrojo Teismo vertinimu, nurodytu atveju Europos Komisija turėjo inicijuoti oficialų tyrimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

Lietuva ir Europos Komisija šioje byloje laikėsi pozicijos, kad apie pagalbos schemą buvo pakankamai duomenų ir jų vertinimas nekėlė abejonių dėl atitikties Sąjungos teisei, todėl Europos Komisija galėjo atlikti vertinimą pagal supaprastintą pirminio patikrinimo procedūrą.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžioji kolegija priėmė svarbius Europos Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktų išaiškinimus paskelbdama sprendimą byloje C-927/19 Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras

2021 rugsėjo 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžioji kolegija paskelbė prejudicinį sprendimą byloje C-927/19 Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, dėl kurio į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė savo poziciją, kuri iš dalies sutapo su Teisingumo Teismo sprendimu.

Atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo užduotus klausimus Teisingumo Teismas pasisakė dėl viešųjų pirkimų sutartims taikomų finansinio ir ekonominio pajėgumo bei techninių ir profesinių pajėgumų kriterijų aiškinimo, perkančiosios organizacijos ir teismo pareigų dėl reikalavimo neatskleisti konfidencialios tiekėjo informacijos bei teismo prerogatyvos vertinti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, galiausiai dėl ūkio subjektų grupės ir jos narių atsakomybių.

Visą sprendimą galite rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

 

2021 m. liepos 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-848/19 P atmetė Vokietijos apeliacinį skundą, kuriuo buvo bandoma užginčyti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-883/16. Tai reiškia, kad Bendrojo Teismo sprendimas, kuriuo panaikintas 2016 m. spalio 28 d. Europos Komisijos sprendimas, pakeičiantis sąlygas, kuriomis OPAL dujotiekiui negalioja reikalavimas dėl prieigos suteikimo tretiesiems asmenims ir remiantis Direktyva 2003/55/EB nustatytas tarifinis reguliavimas, lieka galioti nepakeistas.

 

Lietuva  šioje byloje teismo prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir įrodinėjo, jog OPAL dujotiekiui patvirtintos priemonės neatitinka Europos Sąjungos energetinio solidarumo principo.

2017 metais Lietuvos Respublika įstojo į bylą T-883/16 Lenkijos pusėje, 2020 m. gegužės 7 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, o 2020 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas dalyvavo teismo posėdyje.

Sprendimas šioje byloje atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą poziciją byloje.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

2021 m. liepos 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas  priėmė sprendimą byloje Sanresa, C-295/20, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2014/24/ES ir Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 kai kurių nuostatų išaiškinimo. Šioje byloje buvo siekiama išsiaiškinti, kaip pagal Direktyvą 2014/24/ES, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, turėtų būti kvalifikuojamas reikalavimas pateikti atliekų tarptautinio vežimo leidimą, numatytą Reglamente (EB) Nr. 1013/2006.

 

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnio 2 dalis, 58 ir 70 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad vykdant viešojo atliekų tvarkymo paslaugų pirkimo sutarties sudarymo procedūrą ekonominės veiklos vykdytojo, ketinančio vežti atliekas iš vienos valstybės narės į kitą, pareiga turėti pagal Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 2 straipsnio 35 punktą ir 3 straipsnį su tokiu vežimu susijusių valstybių kompetentingų institucijų išduotą leidimą yra šios sutarties vykdymo sąlyga. Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnis, siejamas su jos 18 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama atmesti konkurso dalyvio pasiūlymą vien dėl to, kad jį pateikdamas jis neįrodė, jog atitinka atitinkamos sutarties vykdymo sąlygą.

 

Sprendimas šioje byloje neatitinka Lietuvos Respublikos pozicijos. Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu/jcms/jcms/j_6/lt/

 

2021 m. liepos 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-166/20, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 45 ir 49 straipsnių nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma pateikti paaiškinimus dėl Direktyvos 2005/36/EB 10straipsnio b punkto bei Direktyvos 2005/36/EB III antraštinės dalies I skyriaus nuostatų taikymo srities. Taip pat buvo teiraujamasi dėl SESV 45 ir 49 straipsnių aiškinimo ir valstybių narių kompetentingoms institucijoms numatytų įpareigojimų vertinant asmenų prašymus pripažinti profesinę kvalifikaciją.

Teisingumo Teismas sprendime iš dalies pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad Direktyva 2005/36, būtent jos 1 straipsnis ir 10 straipsnio b punktas, turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma situacijai, kai asmuo, prašantis pripažinti jo profesinę kvalifikaciją, nėra įgijęs formalios kvalifikacijos įrodymo, kad kilmės valstybėje narėje galėtų verstis reglamentuojamąja profesine veikla.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo neturi vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 V priedo 5.6.2 punktą, bet įgijo su šia profesija susijusią profesinę kompetenciją tiek kilmės valstybėje narėje, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, turi įvertinti šią kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla. Jei ši kompetencija atitinka tą, kurios reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, ji privalo ją pripažinti. Jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą nustatoma tik dalinė šios kompetencijos atitiktis, priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prireikus turi įvertinti, ar žinių, įgytų priimančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, atliekant profesinę praktiką, pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas žinias. Jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti.

 

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

2021 m. birželio 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje C-153/20 P, Lietuva prieš Komisiją, kurioje Lietuvos Respublikos pateiktu apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti  2020 m. sausio 22 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-19/18, Lietuva prieš Komisiją, dėl 2017 m. lapkričio 8 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2017/2014 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), kiek jame numatyta taikyti finansines pataisas Lietuvai, teisėtumo.

 

Teisingumo Teismas sprendimu byloje C-153/20 P atmetė Lietuvos apeliacinį skundą, atitinkamai 2017 m. lapkričio 8 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2017/2014 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lieka galioti nepakeistas.

 

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

2021 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-847/19 P atmetė įmonių Achema AB ir Achemos grupė UAB apeliacinį skundą, kuriuo buvo bandoma užginčyti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-417/16. Tai reiškia, kad Bendrojo Teismas sprendimas, kuriuo valstybės pagalba SGD terminalui pripažinta teisėta, lieka galioti nepakeistas.

Lietuva  šioje byloje teismo prašė atmesti Achemos įmonių apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir įrodinėjo, jog 2019 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo byloje  T‑417/16 motyvuose nėra teisės klaidų, dėl kurių reikėtų jį peržiūrėti ar panaikinti, o byloje T‑417/16 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavyko įrodyti, kad  SGD terminalu užtikrinami esminiai valstybės interesai ir prieštaravimo ES teisei nėra.

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

2021 m. balandžio 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Lifosa, C-75/20.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ir 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti, ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis bei Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis ir 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad sandorio (muitinės) vertė turi būti patikslinta, į ją įtraukiant visas pardavėjo (gamintojo) faktiškai patirtas prekių vežimo iki jų įvežimo į Sąjungos (Bendrijos) muitų teritoriją vietos išlaidas, kai, kaip yra byloje nagrinėjamu atveju, (1) pagal tiekimo sąlygas („Incoterms 2000“ DAF) pareiga padengti šias išlaidas teko pardavėjui (gamintojui) ir (2) šios vežimo išlaidos viršijo sulygtą ir pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėtą (mokėtiną) kainą, tačiau (3) pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėta (mokėtina) kaina atitiko realią prekių vertę, net jei ši kaina nebuvo pakankama padengti visas pardavėjo (gamintojo) patirtas vežimo išlaidas.

Teisingumo Teismas sprendime nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę, prie jų sandorio vertės nereikia pridėti gamintojo faktiškai patirtų šių prekių vežimo iki jų įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją vietos išlaidų, kai pagal sutartas tiekimo sąlygas pareiga padengti šias išlaidas tenka gamintojui, net jei šios išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, jeigu ši kaina atitinka realią šių prekių vertę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

 

Plačiau: https://curia.europa.eu/

 

 

2021 m. balandžio  15 d. generalinis advokatas Manuel Campos Sánchez-Bordona paskelbė savo išvadą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktame prašyme Europos Sąjungos Teisingumo Teismui išaiškinti 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB ir 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo nuostatas byloje Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, C-927/19. Generalinis advokatas savo išvadoje atsakė ne į visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus, o tik į 4-9 klausimus, kaip prašė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Atsakydamas į šiuos klausimus generalinis advokatas nurodė, kad:

1. Pagal Direktyvos 2014/24/ES 21, 50 ir 55 straipsnius nereikalaujama, kad perkančioji organizacija pirkimo procedūroje dalyvaujančiam subjektui, kuris tai organizacijai užginčija pasiūlymų vertinimą, pateiktų visą atrinkto konkurso dalyvio pasiūlymo informaciją.

Nagrinėdama pretenziją dėl sprendimo, susijusio su pasiūlymo vertinimu, perkančioji organizacija turi motyvuoti savo atsakymą ir nurodyti priežastis, dėl kurių priėmė atitinkamą sprendimą, kad būtų galima veiksmingai užginčyti šį sprendimą peržiūrą atliekančiai institucijai. Pareiga motyvuoti savaime nereiškia, kad turi būti atskleista perkančiajai organizacijai patikėta konfidenciali informacija, jeigu ši organizacija mano, kad jos atskleisti nereikia.

2.      Direktyvos 89/665/EEB 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama:

–        atskirai teismuose užginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą neatskleisti konfidencialios informacijos, pateiktos pirkimo procedūroje dalyvaujančio subjekto pasiūlyme,

–        nacionalinėje teisėje nustatyti reikalavimą, kad suinteresuotasis asmuo pretenziją dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas leisti susipažinti su konfidencialia informacija, visų pirma pateiktų šiai organizacijai,

–        suinteresuotajam asmeniui ieškinį teismuose pareikšti tik dėl atsisakymo pateikti jam prašomą informaciją.

3.      Direktyvos 89/665/EEB 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad institucija, turinti kompetenciją peržiūrėti perkančiosios organizacijos sprendimus:

–        turi būti įgaliota panaikinti sprendimus, kuriuos perkančioji organizacija priėmė dėl jai pateiktos konfidencialios informacijos atskleidimo, taip pat prireikus nurodyti tą informaciją pateikti ieškovui,

–        gali (jeigu tai leidžiama pagal nacionalinę teisę) savo iniciatyva vertinti perkančiosios organizacijos priimtų aktų teisėtumą, atsižvelgdama į jai pateiktą konfidencialią informaciją.

Tokia generalinio advokato pozicija tik iš dalies atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, pagal kurią siekiama įrodyti, jog perkančioji organizacija neturi vertinti konkurso dalyvio pateiktos informacijos konfidencialumo, jei tai neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įtvirtinančioms kokia informacija negali būti laikoma konfidencialia. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikosi pozicijos, kad detalų informacijos konfidencialumo vertinimą turi atlikti teismas, kuriam turi būti suteikta diskrecija spręsti, ar tam tikra informacija laikytina konfidencialia ir ar ji turi būti atskleista suinteresuotai šaliai.

Atkreipiame dėmesį, kad generalinio advokato išvada nėra privaloma Europos Sąjungos Teisingumo Teismui priimant sprendimą byloje.

Taip pat pažymėtina, kad ši byla yra nagrinėjama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiojoje kolegijoje ir tai žymi jos reikšmingumą formuojant Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo praktiką viešųjų pirkimų srityje.

 

 

 

2021 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T-300/19, kurioje įmonės Achema AB ir Lifosa AB ginčijo Lietuvoje galiojančios paramos atsinaujinančių išteklių energijos gamintojams schemos teisėtumą ir prašė panaikinti Europos Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtinta ši valstybės pagalbos schema.

Bendrasis Teismas patenkino ieškovių reikalavimus ir panaikino 2019 m. sausio 8 d. Komisijos sprendimą C(2018) 9209 final dėl valstybės pagalbos SA.45765 (2018/NN) – Lietuva – Parama elektrinėms, gaminančioms elektrą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Bendrojo Teismo vertinimu Komisija padarė procedūrinį pažeidimą, kadangi Lietuvoje taikoma pagalbos schema yra kompleksiška ir sudėtinga, todėl dėl jos atitikties Sąjungos teisei Europos Komisija turėjo inicijuoti oficialų tyrimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

Lietuva ir Europos Komisija šioje byloje laikėsi pozicijos, kad apie pagalbos schemą buvo pakankamai duomenų ir jų vertinimas nekėlė abejonių dėl atitikties Sąjungos teisei, todėl Europos Komisija galėjo atlikti vertinimą pagal supaprastintą pirminio patikrinimo procedūrą.

Europos Komisija ir Lietuva svarstys galimybę skųsti šį teismo sprendimą apeliacine tvarka.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2021 m. balandžio  13 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas priėmė nutartį byloje C-541/20 R, Lietuva prieš Parlamentą ir Tarybą, dėl Lietuvos pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nutartimi prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas.

 

Lietuvos prašymu buvo siekiama sustabdyti 2020 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2020/1054, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, kiek tai susiję su būtiniausiais reikalavimais dėl maksimalios kasdienio bei kassavaitinio vairavimo trukmės, minimalių pertraukų ir kasdienio bei kassavaitinio poilsio laikotarpių, ir Reglamentas (ES) Nr. 165/2014, kiek tai susiję su vietos nustatymu tachografais, 1 straipsnio 6 punkto d papunkčio ir 3straipsnio taikymą, kol bus išnagrinėtas Lietuvos Respublikos ieškinys C-541/20 ir Teisingumo Teismas priims galutinį sprendimą dėl ginčijamų Reglamento (ES) 2020/1054 nuostatų teisėtumo.

 

Plačiau: https://curia.europa.eu 

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-02-21