2022 m. birželio 30 d. priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba, C‑72/22 PPU, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Byloje buvo prašoma direktyvų, reglamentuojančių tarptautinės apsaugos suteikimą ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo sąlygas (Direktyvų 2013/32/ES ir 2013/33/ES), nuostatų, nustatančių prašymo suteikti prieglobstį pateikimą ir prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąlygas, išaiškinimo.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas ir dalyvavo 2022 m. balandžio 7 d. vykusiame Teisingumo Teismo posėdyje. Byla nagrinėta pagreitintos procedūros tvarka.

Teisingumo Teismas, atsakydamas į pirmąjį klausimą, sprendime nurodė, kad Direktyvos 2013/32/ES 6 straipsnis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias tais atvejais, kai yra įvesta karo padėtis ar nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, neteisėtai šalyje esantys trečiųjų šalių piliečiai faktiškai netenka galimybės naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra šios valstybės narės teritorijoje.

Atsakydamas į antrąjį pateiktą klausimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias tais atvejais, kai yra įvesta karo padėtis ar nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas vien todėl, kad jis šios valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai.

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje. Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2022 m. birželio 30 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-56/21, Arvi ir Ko.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

 

Byloje Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 16 d. sprendimu pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva) nuostatų išaiškinimo.

 

Teisingumo Teismas sprendime pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad PVM direktyvos 135 ir 137 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos apmokestinamojo asmens teisei pasirinkti nekilnojamojo turto pardavimo apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) taikoma sąlyga, kad šis turtas būtų perleistas apmokestinamajam asmeniui, kuris sandorio sudarymo momentu jau yra įregistruotas kaip PVM mokėtojas.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad PVM direktyvos nuostatos ir mokesčių neutralumo, veiksmingumo ir proporcingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai ir praktika, pagal kuriuos nekilnojamojo turto pardavėjas privalo patikslinti už šį turtą sumokėto pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atskaitą po to, kai buvo atsisakyta jam pripažinti teisę pasirinkti apmokestinti šį pardavimą, nes pirkimo momentu pirkėjas netenkino sąlygų, numatytų tam, kad pardavėjas galėtų pasinaudoti šią teise. Nors pirkėjo faktinis aptariamo nekilnojamojo turto naudojimas PVM apmokestinamai veiklai šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, vis dėlto kompetentingos valdžios institucijos turi patikrinti, ar apmokestinamasis asmuo, ketinantis pasinaudoti teise pasirinkti nagrinėjamo sandorio apmokestinimą, galėjo sukčiauti arba piktnaudžiauti.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2020 m. gruodžio 2 d. Belgijos Karalystė pateikė Teisingumo Teismui prašymą pateikti nuomonę dėl modernizuotos Energetikos chartijos sutarties (ECS) projekte numatyto ginčų sprendimo mechanizmo ir sąvokų „investicija“ ir „investuotojas“ suderinamumo su ES Sutartimis. Iš esmės ši valstybė narė abejoja, ar šis mechanizmas taikytinas vienos valstybės narės investuotojo ginčams su kita valstybe nare.

 

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 balandžio 20 d. pateikė rašytines pastabas.

 

2022 m. birželio 16 d. pateiktoje nuomonėje 1/20 Teisingumo Teismas nurodė, kad neturi pakankamai informacijos apie patį modernizuotos ECS projekto turinį, todėl prašymą pateikti nuomonę laiko nepriimtinu, nes jis yra per ankstyvas.

Konstatavęs, kad prašymo pateikti nuomonę pateikimo dieną nebuvo jokio dokumento, kuriame išdėstytas modernizuotos ECS tekstas, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tą dieną derybos buvo labai ankstyvoje stadijoje. Nors jau buvo nustatytas sričių, dėl kurių vyks derybos, sąrašas ir į jį nebuvo įtrauktas ginčų sprendimo mechanizmas, Susitariančiosios Šalys galėjo ir vis dar gali sutarti, kad ginčų sprendimo mechanizmas į šį sąrašą būtų įtrauktas. Todėl galimų derybų dėl šios srities baigtis nėra pakankamai nuspėjama ir negalima atmesti galimybės, kad šį mechanizmą reglamentuojanti nuostata bus iš dalies pakeista.

 

Su Teismo nuomone ir jos motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2022 m. birželio 9 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-599/20, Baltic Master.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas ir dalyvavo 2021 m. lapkričio 17 d. vykusiame Teisingumo Teismo posėdyje.

 

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (Bendrijos muitinės kodeksas) ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo reglamentas) nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti nurodytų ES teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias prekių muitinį įvertinimą bei atvejus, kai sandorio šalys gali būti laikomos susijusiais asmenimis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „Baltic Master“ ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ginčą dėl tam tikrų importuotų prekių muitinės vertės nustatymo.

 

Teisingumo Teismas sprendime nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktas ir Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b, e ir f punktai turi būti aiškinami taip:

–        pirkėjas ir pardavėjas negali būti laikomi teisiškai pripažintais verslo partneriais arba susijusiais dėl tiesioginių ar netiesioginių de jure kontrolės santykių, jeigu nėra jokio dokumento, leidžiančio nustatyti tokį jų tarpusavio ryšį,

–        pirkėjas ir pardavėjas gali būti laikomi susijusiais dėl tiesioginių ar netiesioginių de facto kontrolės santykių, kai objektyviomis aplinkybėmis patvirtintos nagrinėjamų sandorių sudarymo sąlygos gali būti laikomos rodančiomis ne tik glaudų pasitikėjimo ryšį tarp pirkėjo ir pardavėjo, bet ir tai, kad vienas iš jų gali suvaržyti kitą ar jam vadovauti arba kad trečiasis asmuo gali daryti jiems tokią įtaką.

Teisingumo Teismas, pritardamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai, sprendime taip pat pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad kai importuotos prekės muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal šio kodekso 29 ir 30 straipsnius, nedraudžiama jos nustatyti remiantis nacionalinėje duomenų bazėje esančia informacija apie vienintelių tos pačios kilmės prekių, kurios, nors ir nėra „panašios“, kaip tai suprantama pagal Įgyvendinimo reglamento 142 straipsnio 1 dalies d punktą, žymimos tuo pačiu TARIC kodu, muitinę vertę.

 

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

 

 

2022 m. birželio 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Get Fresh Cosmetics, C−122/21.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

 

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 24 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1987 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvos 87/357/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų produktams, kurie, atrodydami kitokie, nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai, suderinimo 1 straipsnio nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma atsakyti, ar Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad objektyviais ir pagrįstais duomenimis turi būti įrodyta, kad dedant į burną, čiulpiant ar nurijus gaminius, kurių, nors jie nėra maisto produktai, forma, kvapas, spalva, išvaizda, pakuotė, etiketė, tūris ar dydis yra tokie, kad tikėtina, jog vartotojai, o ypač vaikai, juos painios su maisto produktais ir dėl to įsidės į burną, čiulps ar praris, gali kilti uždusimo, apsinuodijimo, virškinimo trakto perforacijos ar obstrukcijos pavojus.

 

Teisingumo Teismas pritardamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje nurodė, kad Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip: objektyviais ir pagrįstais duomenimis nebūtina įrodyti, kad, dedant į burną, čiulpiant ar ryjant gaminius, kurių, nors jie nėra maisto produktai, forma, kvapas, spalva, išvaizda, pakuotė, etiketė, tūris ar dydis yra tokie, kad tikėtina, jog vartotojai, o ypač vaikai, juos painios su maisto produktais ir dėl to įsidės į burną, čiulps ar praris, gali kilti uždusimo, apsinuodijimo, virškinimo trakto perforacijos ar obstrukcijos pavojus.

Vis dėlto Teisingumo Teismo sprendime taip pat pabrėžiama, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar produktas atitinka visas Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalyje išvardytas sąlygas ir tai pagrįsti.

 

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2022 m. balandžio 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-89/21, Romega.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

 

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų ir 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras kai kurių nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma paaiškinti, ar Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 ir Reglamento (EB) Nr. 178/2002 nuostatos suteikia diskreciją valstybė narės kompetentingoms kontroliuojančioms institucijoms Reglamento 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nustatytus reikalavimus atitinkančią šviežią paukštieną pripažinti neatitinkančia Reglamento 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimų, kai tokiai maisto kategorijai priskirtinas maisto produktas yra užkrėstas kitais, nei Reglamento 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodytais Salmonella serotipais, kaip yra nustatyta nagrinėjamoje byloje.

 

Teisingumo Teismas sprendime pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 1 straipsnis, siejamas su Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 8 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės kompetentinga institucija gali laikyti nesaugiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 ir 2 dalis, maisto produktus, kuriuos sudaro šviežia paukštiena ir kuriuose buvo nustatyta kitų patogeninių mikroorganizmų, o ne Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 punkte nurodytų salmonelių serotipų.

 

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2022 m. balandžio 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-489/20Kauno teritorinė muitinė.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

 

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (Sąjungos muitinės kodeksas), 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB (Akcizų direktyva) nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvos prašoma išaiškinti nurodytų ES teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias skolos muitinei bei prievolės mokėti akcizus ir PVM išnykimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimo, kuriuo pareiškėjui apskaičiuoti akcizai ir importo pridėtinės vertės mokestis už neteisėtai įvežtas (kontrabandines) prekes, kurios buvo sulaikytos ir konfiskuotos po to, kai jos jau buvo neteisėtai įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją.           

 

Teisingumo Teismas sprendime pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skola muitinei išnyksta, kai prekės sulaikomos ir vėliau konfiskuojamos, nors jos jau buvo neteisėtai įvežtos į Europos Sąjungos muitų teritoriją.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad Akcizų direktyvos 2 ir 7 straipsnių bei PVM direktyvos 2 ir 70 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skolos muitinei išnykimas dėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte numatyto pagrindo nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizais ir pridėtinės vertės mokesčiu už neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo.

 

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2021 m. lapkričio 11 d. priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Manpower Lit, C‑948/19, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones nuostatų išaiškinimo. Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl Europos lyčių lygybės institute (EIGE) per laikinojo įdarbinimo agentūrą įdarbintiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio.

 

Į klausimą, ar Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka situacija, kai laikinojo įdarbinimo įmonė asmenis, sudariusius su ja darbo sutartį, skiria dirbti EIGE, Teisingumo Teismas atsakė teigiamai. Į klausimą, ar Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pareigos, kurias užima į EIGE paskirtas laikinasis darbuotojas, gali būti laikomos „ta pačia darbo vieta“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, net jeigu visos pareigos, į kurias EIGE tiesiogiai įdarbina darbuotojus, apima užduotis, kurias gali atlikti tik asmenys, kuriems taikomi Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai, Teisingumo Teismas taip pat atsakė teigiamai. Todėl, remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimu, tokiems laikiniesiems darbuotojams turi būti suteiktos tokios pat pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos, susijusios su darbo laiku ir darbo užmokesčiu, kaip ir nuolatiniams darbuotojams.

 

Sprendimas šioje byloje atitinka Lietuvos Respublikos poziciją. Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos aukščiausiojo teismo, nagrinėjamoje byloje.

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2021 m. rugsėjo 8 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T-193/19, kurioje įmonės Achema AB ir Achema Gas Trade UAB ginčijo 2018 m. spalio 31 d. priimtą Komisijos sprendimą C(2018) 7141 final valstybės pagalbos byloje SA.44678 (2018/N) dėl pakeistos pagalbos schemos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui Lietuvoje.

Bendrasis Teismas iš dalies patenkino ieškovių reikalavimus ir panaikino 2018 m. spalio 31 d. priimtą Komisijos sprendimą C(2018) 7141 final valstybės pagalbos byloje SA.44678 (2018/N) tiek, kiek nurodytu sprendimu Europos Komisija nusprendė nepradėti oficialios tyrimo procedūros, numatytos SESV 108 straipsnio 2 dalyje, 2016 m. atliktų valstybės pagalbos schemos pakeitimų atžvilgiu. Bendrojo Teismo vertinimu, nurodytu atveju Europos Komisija turėjo inicijuoti oficialų tyrimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

Lietuva ir Europos Komisija šioje byloje laikėsi pozicijos, kad apie pagalbos schemą buvo pakankamai duomenų ir jų vertinimas nekėlė abejonių dėl atitikties Sąjungos teisei, todėl Europos Komisija galėjo atlikti vertinimą pagal supaprastintą pirminio patikrinimo procedūrą.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžioji kolegija priėmė svarbius Europos Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktų išaiškinimus paskelbdama sprendimą byloje C-927/19 Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras

2021 rugsėjo 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžioji kolegija paskelbė prejudicinį sprendimą byloje C-927/19 Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, dėl kurio į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė savo poziciją, kuri iš dalies sutapo su Teisingumo Teismo sprendimu.

Atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo užduotus klausimus Teisingumo Teismas pasisakė dėl viešųjų pirkimų sutartims taikomų finansinio ir ekonominio pajėgumo bei techninių ir profesinių pajėgumų kriterijų aiškinimo, perkančiosios organizacijos ir teismo pareigų dėl reikalavimo neatskleisti konfidencialios tiekėjo informacijos bei teismo prerogatyvos vertinti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, galiausiai dėl ūkio subjektų grupės ir jos narių atsakomybių.

Visą sprendimą galite rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

 

2021 m. liepos 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-848/19 P atmetė Vokietijos apeliacinį skundą, kuriuo buvo bandoma užginčyti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-883/16. Tai reiškia, kad Bendrojo Teismo sprendimas, kuriuo panaikintas 2016 m. spalio 28 d. Europos Komisijos sprendimas, pakeičiantis sąlygas, kuriomis OPAL dujotiekiui negalioja reikalavimas dėl prieigos suteikimo tretiesiems asmenims ir remiantis Direktyva 2003/55/EB nustatytas tarifinis reguliavimas, lieka galioti nepakeistas.

 

Lietuva  šioje byloje teismo prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir įrodinėjo, jog OPAL dujotiekiui patvirtintos priemonės neatitinka Europos Sąjungos energetinio solidarumo principo.

2017 metais Lietuvos Respublika įstojo į bylą T-883/16 Lenkijos pusėje, 2020 m. gegužės 7 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, o 2020 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas dalyvavo teismo posėdyje.

Sprendimas šioje byloje atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą poziciją byloje.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

2021 m. liepos 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas  priėmė sprendimą byloje Sanresa, C-295/20, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2014/24/ES ir Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 kai kurių nuostatų išaiškinimo. Šioje byloje buvo siekiama išsiaiškinti, kaip pagal Direktyvą 2014/24/ES, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, turėtų būti kvalifikuojamas reikalavimas pateikti atliekų tarptautinio vežimo leidimą, numatytą Reglamente (EB) Nr. 1013/2006.

 

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnio 2 dalis, 58 ir 70 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad vykdant viešojo atliekų tvarkymo paslaugų pirkimo sutarties sudarymo procedūrą ekonominės veiklos vykdytojo, ketinančio vežti atliekas iš vienos valstybės narės į kitą, pareiga turėti pagal Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 2 straipsnio 35 punktą ir 3 straipsnį su tokiu vežimu susijusių valstybių kompetentingų institucijų išduotą leidimą yra šios sutarties vykdymo sąlyga. Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnis, siejamas su jos 18 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama atmesti konkurso dalyvio pasiūlymą vien dėl to, kad jį pateikdamas jis neįrodė, jog atitinka atitinkamos sutarties vykdymo sąlygą.

 

Sprendimas šioje byloje neatitinka Lietuvos Respublikos pozicijos. Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu/jcms/jcms/j_6/lt/

 

2021 m. liepos 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-166/20, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 45 ir 49 straipsnių nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma pateikti paaiškinimus dėl Direktyvos 2005/36/EB 10straipsnio b punkto bei Direktyvos 2005/36/EB III antraštinės dalies I skyriaus nuostatų taikymo srities. Taip pat buvo teiraujamasi dėl SESV 45 ir 49 straipsnių aiškinimo ir valstybių narių kompetentingoms institucijoms numatytų įpareigojimų vertinant asmenų prašymus pripažinti profesinę kvalifikaciją.

Teisingumo Teismas sprendime iš dalies pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad Direktyva 2005/36, būtent jos 1 straipsnis ir 10 straipsnio b punktas, turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma situacijai, kai asmuo, prašantis pripažinti jo profesinę kvalifikaciją, nėra įgijęs formalios kvalifikacijos įrodymo, kad kilmės valstybėje narėje galėtų verstis reglamentuojamąja profesine veikla.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo neturi vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 V priedo 5.6.2 punktą, bet įgijo su šia profesija susijusią profesinę kompetenciją tiek kilmės valstybėje narėje, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, turi įvertinti šią kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla. Jei ši kompetencija atitinka tą, kurios reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, ji privalo ją pripažinti. Jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą nustatoma tik dalinė šios kompetencijos atitiktis, priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prireikus turi įvertinti, ar žinių, įgytų priimančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, atliekant profesinę praktiką, pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas žinias. Jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti.

 

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

2021 m. birželio 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje C-153/20 P, Lietuva prieš Komisiją, kurioje Lietuvos Respublikos pateiktu apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti  2020 m. sausio 22 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-19/18, Lietuva prieš Komisiją, dėl 2017 m. lapkričio 8 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2017/2014 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), kiek jame numatyta taikyti finansines pataisas Lietuvai, teisėtumo.

 

Teisingumo Teismas sprendimu byloje C-153/20 P atmetė Lietuvos apeliacinį skundą, atitinkamai 2017 m. lapkričio 8 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2017/2014 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lieka galioti nepakeistas.

 

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

2021 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-847/19 P atmetė įmonių Achema AB ir Achemos grupė UAB apeliacinį skundą, kuriuo buvo bandoma užginčyti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-417/16. Tai reiškia, kad Bendrojo Teismas sprendimas, kuriuo valstybės pagalba SGD terminalui pripažinta teisėta, lieka galioti nepakeistas.

Lietuva  šioje byloje teismo prašė atmesti Achemos įmonių apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir įrodinėjo, jog 2019 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo byloje  T‑417/16 motyvuose nėra teisės klaidų, dėl kurių reikėtų jį peržiūrėti ar panaikinti, o byloje T‑417/16 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavyko įrodyti, kad  SGD terminalu užtikrinami esminiai valstybės interesai ir prieštaravimo ES teisei nėra.

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

2021 m. balandžio 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Lifosa, C-75/20.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ir 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti, ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis bei Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis ir 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad sandorio (muitinės) vertė turi būti patikslinta, į ją įtraukiant visas pardavėjo (gamintojo) faktiškai patirtas prekių vežimo iki jų įvežimo į Sąjungos (Bendrijos) muitų teritoriją vietos išlaidas, kai, kaip yra byloje nagrinėjamu atveju, (1) pagal tiekimo sąlygas („Incoterms 2000“ DAF) pareiga padengti šias išlaidas teko pardavėjui (gamintojui) ir (2) šios vežimo išlaidos viršijo sulygtą ir pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėtą (mokėtiną) kainą, tačiau (3) pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėta (mokėtina) kaina atitiko realią prekių vertę, net jei ši kaina nebuvo pakankama padengti visas pardavėjo (gamintojo) patirtas vežimo išlaidas.

Teisingumo Teismas sprendime nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę, prie jų sandorio vertės nereikia pridėti gamintojo faktiškai patirtų šių prekių vežimo iki jų įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją vietos išlaidų, kai pagal sutartas tiekimo sąlygas pareiga padengti šias išlaidas tenka gamintojui, net jei šios išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, jeigu ši kaina atitinka realią šių prekių vertę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

 

Plačiau: https://curia.europa.eu/

 

 

2021 m. balandžio  15 d. generalinis advokatas Manuel Campos Sánchez-Bordona paskelbė savo išvadą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktame prašyme Europos Sąjungos Teisingumo Teismui išaiškinti 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB ir 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo nuostatas byloje Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, C-927/19. Generalinis advokatas savo išvadoje atsakė ne į visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus, o tik į 4-9 klausimus, kaip prašė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Atsakydamas į šiuos klausimus generalinis advokatas nurodė, kad:

1. Pagal Direktyvos 2014/24/ES 21, 50 ir 55 straipsnius nereikalaujama, kad perkančioji organizacija pirkimo procedūroje dalyvaujančiam subjektui, kuris tai organizacijai užginčija pasiūlymų vertinimą, pateiktų visą atrinkto konkurso dalyvio pasiūlymo informaciją.

Nagrinėdama pretenziją dėl sprendimo, susijusio su pasiūlymo vertinimu, perkančioji organizacija turi motyvuoti savo atsakymą ir nurodyti priežastis, dėl kurių priėmė atitinkamą sprendimą, kad būtų galima veiksmingai užginčyti šį sprendimą peržiūrą atliekančiai institucijai. Pareiga motyvuoti savaime nereiškia, kad turi būti atskleista perkančiajai organizacijai patikėta konfidenciali informacija, jeigu ši organizacija mano, kad jos atskleisti nereikia.

2.      Direktyvos 89/665/EEB 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama:

–        atskirai teismuose užginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą neatskleisti konfidencialios informacijos, pateiktos pirkimo procedūroje dalyvaujančio subjekto pasiūlyme,

–        nacionalinėje teisėje nustatyti reikalavimą, kad suinteresuotasis asmuo pretenziją dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas leisti susipažinti su konfidencialia informacija, visų pirma pateiktų šiai organizacijai,

–        suinteresuotajam asmeniui ieškinį teismuose pareikšti tik dėl atsisakymo pateikti jam prašomą informaciją.

3.      Direktyvos 89/665/EEB 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad institucija, turinti kompetenciją peržiūrėti perkančiosios organizacijos sprendimus:

–        turi būti įgaliota panaikinti sprendimus, kuriuos perkančioji organizacija priėmė dėl jai pateiktos konfidencialios informacijos atskleidimo, taip pat prireikus nurodyti tą informaciją pateikti ieškovui,

–        gali (jeigu tai leidžiama pagal nacionalinę teisę) savo iniciatyva vertinti perkančiosios organizacijos priimtų aktų teisėtumą, atsižvelgdama į jai pateiktą konfidencialią informaciją.

Tokia generalinio advokato pozicija tik iš dalies atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, pagal kurią siekiama įrodyti, jog perkančioji organizacija neturi vertinti konkurso dalyvio pateiktos informacijos konfidencialumo, jei tai neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įtvirtinančioms kokia informacija negali būti laikoma konfidencialia. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikosi pozicijos, kad detalų informacijos konfidencialumo vertinimą turi atlikti teismas, kuriam turi būti suteikta diskrecija spręsti, ar tam tikra informacija laikytina konfidencialia ir ar ji turi būti atskleista suinteresuotai šaliai.

Atkreipiame dėmesį, kad generalinio advokato išvada nėra privaloma Europos Sąjungos Teisingumo Teismui priimant sprendimą byloje.

Taip pat pažymėtina, kad ši byla yra nagrinėjama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiojoje kolegijoje ir tai žymi jos reikšmingumą formuojant Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo praktiką viešųjų pirkimų srityje.

 

 

 

2021 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T-300/19, kurioje įmonės Achema AB ir Lifosa AB ginčijo Lietuvoje galiojančios paramos atsinaujinančių išteklių energijos gamintojams schemos teisėtumą ir prašė panaikinti Europos Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtinta ši valstybės pagalbos schema.

Bendrasis Teismas patenkino ieškovių reikalavimus ir panaikino 2019 m. sausio 8 d. Komisijos sprendimą C(2018) 9209 final dėl valstybės pagalbos SA.45765 (2018/NN) – Lietuva – Parama elektrinėms, gaminančioms elektrą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Bendrojo Teismo vertinimu Komisija padarė procedūrinį pažeidimą, kadangi Lietuvoje taikoma pagalbos schema yra kompleksiška ir sudėtinga, todėl dėl jos atitikties Sąjungos teisei Europos Komisija turėjo inicijuoti oficialų tyrimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

Lietuva ir Europos Komisija šioje byloje laikėsi pozicijos, kad apie pagalbos schemą buvo pakankamai duomenų ir jų vertinimas nekėlė abejonių dėl atitikties Sąjungos teisei, todėl Europos Komisija galėjo atlikti vertinimą pagal supaprastintą pirminio patikrinimo procedūrą.

Europos Komisija ir Lietuva svarstys galimybę skųsti šį teismo sprendimą apeliacine tvarka.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2021 m. balandžio  13 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas priėmė nutartį byloje C-541/20 R, Lietuva prieš Parlamentą ir Tarybą, dėl Lietuvos pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nutartimi prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas.

 

Lietuvos prašymu buvo siekiama sustabdyti 2020 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2020/1054, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, kiek tai susiję su būtiniausiais reikalavimais dėl maksimalios kasdienio bei kassavaitinio vairavimo trukmės, minimalių pertraukų ir kasdienio bei kassavaitinio poilsio laikotarpių, ir Reglamentas (ES) Nr. 165/2014, kiek tai susiję su vietos nustatymu tachografais, 1 straipsnio 6 punkto d papunkčio ir 3straipsnio taikymą, kol bus išnagrinėtas Lietuvos Respublikos ieškinys C-541/20 ir Teisingumo Teismas priims galutinį sprendimą dėl ginčijamų Reglamento (ES) 2020/1054 nuostatų teisėtumo.

 

Plačiau: https://curia.europa.eu 

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-02-21