2021 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-847/19 P atmetė įmonių Achema AB ir Achemos grupė UAB apeliacinį skundą, kuriuo buvo bandoma užginčyti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-417/16. Tai reiškia, kad Bendrojo Teismas sprendimas, kuriuo valstybės pagalba SGD terminalui pripažinta teisėta, lieka galioti nepakeistas.

Lietuva  šioje byloje teismo prašė atmesti Achemos įmonių apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir įrodinėjo, jog 2019 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo byloje  T‑417/16 motyvuose nėra teisės klaidų, dėl kurių reikėtų jį peržiūrėti ar panaikinti, o byloje T‑417/16 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavyko įrodyti, kad  SGD terminalu užtikrinami esminiai valstybės interesai ir prieštaravimo ES teisei nėra.

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

2021 m. balandžio 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Lifosa, C-75/20.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ir 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti, ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis bei Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis ir 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad sandorio (muitinės) vertė turi būti patikslinta, į ją įtraukiant visas pardavėjo (gamintojo) faktiškai patirtas prekių vežimo iki jų įvežimo į Sąjungos (Bendrijos) muitų teritoriją vietos išlaidas, kai, kaip yra byloje nagrinėjamu atveju, (1) pagal tiekimo sąlygas („Incoterms 2000“ DAF) pareiga padengti šias išlaidas teko pardavėjui (gamintojui) ir (2) šios vežimo išlaidos viršijo sulygtą ir pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėtą (mokėtiną) kainą, tačiau (3) pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėta (mokėtina) kaina atitiko realią prekių vertę, net jei ši kaina nebuvo pakankama padengti visas pardavėjo (gamintojo) patirtas vežimo išlaidas.

Teisingumo Teismas sprendime nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę, prie jų sandorio vertės nereikia pridėti gamintojo faktiškai patirtų šių prekių vežimo iki jų įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją vietos išlaidų, kai pagal sutartas tiekimo sąlygas pareiga padengti šias išlaidas tenka gamintojui, net jei šios išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, jeigu ši kaina atitinka realią šių prekių vertę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

 

Plačiau: https://curia.europa.eu/

 

 

2021 m. balandžio  15 d. generalinis advokatas Manuel Campos Sánchez-Bordona paskelbė savo išvadą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktame prašyme Europos Sąjungos Teisingumo Teismui išaiškinti 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB ir 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo nuostatas byloje Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, C-927/19. Generalinis advokatas savo išvadoje atsakė ne į visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus, o tik į 4-9 klausimus, kaip prašė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Atsakydamas į šiuos klausimus generalinis advokatas nurodė, kad:

1. Pagal Direktyvos 2014/24/ES 21, 50 ir 55 straipsnius nereikalaujama, kad perkančioji organizacija pirkimo procedūroje dalyvaujančiam subjektui, kuris tai organizacijai užginčija pasiūlymų vertinimą, pateiktų visą atrinkto konkurso dalyvio pasiūlymo informaciją.

Nagrinėdama pretenziją dėl sprendimo, susijusio su pasiūlymo vertinimu, perkančioji organizacija turi motyvuoti savo atsakymą ir nurodyti priežastis, dėl kurių priėmė atitinkamą sprendimą, kad būtų galima veiksmingai užginčyti šį sprendimą peržiūrą atliekančiai institucijai. Pareiga motyvuoti savaime nereiškia, kad turi būti atskleista perkančiajai organizacijai patikėta konfidenciali informacija, jeigu ši organizacija mano, kad jos atskleisti nereikia.

2.      Direktyvos 89/665/EEB 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama:

–        atskirai teismuose užginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą neatskleisti konfidencialios informacijos, pateiktos pirkimo procedūroje dalyvaujančio subjekto pasiūlyme,

–        nacionalinėje teisėje nustatyti reikalavimą, kad suinteresuotasis asmuo pretenziją dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas leisti susipažinti su konfidencialia informacija, visų pirma pateiktų šiai organizacijai,

–        suinteresuotajam asmeniui ieškinį teismuose pareikšti tik dėl atsisakymo pateikti jam prašomą informaciją.

3.      Direktyvos 89/665/EEB 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad institucija, turinti kompetenciją peržiūrėti perkančiosios organizacijos sprendimus:

–        turi būti įgaliota panaikinti sprendimus, kuriuos perkančioji organizacija priėmė dėl jai pateiktos konfidencialios informacijos atskleidimo, taip pat prireikus nurodyti tą informaciją pateikti ieškovui,

–        gali (jeigu tai leidžiama pagal nacionalinę teisę) savo iniciatyva vertinti perkančiosios organizacijos priimtų aktų teisėtumą, atsižvelgdama į jai pateiktą konfidencialią informaciją.

Tokia generalinio advokato pozicija tik iš dalies atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, pagal kurią siekiama įrodyti, jog perkančioji organizacija neturi vertinti konkurso dalyvio pateiktos informacijos konfidencialumo, jei tai neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įtvirtinančioms kokia informacija negali būti laikoma konfidencialia. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikosi pozicijos, kad detalų informacijos konfidencialumo vertinimą turi atlikti teismas, kuriam turi būti suteikta diskrecija spręsti, ar tam tikra informacija laikytina konfidencialia ir ar ji turi būti atskleista suinteresuotai šaliai.

Atkreipiame dėmesį, kad generalinio advokato išvada nėra privaloma Europos Sąjungos Teisingumo Teismui priimant sprendimą byloje.

Taip pat pažymėtina, kad ši byla yra nagrinėjama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiojoje kolegijoje ir tai žymi jos reikšmingumą formuojant Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo praktiką viešųjų pirkimų srityje.

 

 

 

2021 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T-300/19, kurioje įmonės Achema AB ir Lifosa AB ginčijo Lietuvoje galiojančios paramos atsinaujinančių išteklių energijos gamintojams schemos teisėtumą ir prašė panaikinti Europos Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtinta ši valstybės pagalbos schema.

Bendrasis Teismas patenkino ieškovių reikalavimus ir panaikino 2019 m. sausio 8 d. Komisijos sprendimą C(2018) 9209 final dėl valstybės pagalbos SA.45765 (2018/NN) – Lietuva – Parama elektrinėms, gaminančioms elektrą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Bendrojo Teismo vertinimu Komisija padarė procedūrinį pažeidimą, kadangi Lietuvoje taikoma pagalbos schema yra kompleksiška ir sudėtinga, todėl dėl jos atitikties Sąjungos teisei Europos Komisija turėjo inicijuoti oficialų tyrimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

Lietuva ir Europos Komisija šioje byloje laikėsi pozicijos, kad apie pagalbos schemą buvo pakankamai duomenų ir jų vertinimas nekėlė abejonių dėl atitikties Sąjungos teisei, todėl Europos Komisija galėjo atlikti vertinimą pagal supaprastintą pirminio patikrinimo procedūrą.

Europos Komisija ir Lietuva svarstys galimybę skųsti šį teismo sprendimą apeliacine tvarka.

 

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

 

 

2021 m. balandžio  13 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas priėmė nutartį byloje C-541/20 R, Lietuva prieš Parlamentą ir Tarybą, dėl Lietuvos pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nutartimi prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas.

 

Lietuvos prašymu buvo siekiama sustabdyti 2020 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2020/1054, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, kiek tai susiję su būtiniausiais reikalavimais dėl maksimalios kasdienio bei kassavaitinio vairavimo trukmės, minimalių pertraukų ir kasdienio bei kassavaitinio poilsio laikotarpių, ir Reglamentas (ES) Nr. 165/2014, kiek tai susiję su vietos nustatymu tachografais, 1 straipsnio 6 punkto d papunkčio ir 3straipsnio taikymą, kol bus išnagrinėtas Lietuvos Respublikos ieškinys C-541/20 ir Teisingumo Teismas priims galutinį sprendimą dėl ginčijamų Reglamento (ES) 2020/1054 nuostatų teisėtumo.

 

Plačiau: https://curia.europa.eu 

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-02-21