2023 m. balandžio 20 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-772/21, Brink's Lithuania, kuri buvo nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2010 m. rugsėjo 16 d. Europos Centrinio Banko sprendimo dėl eurų banknotų autentiškumo ir tinkamumo apyvartai tikrinimo bei pakartotinio išleidimo į apyvartą (ECB/2010/14) nuostatų išaiškinimo.
Šioje byloje 2022 m. balandžio 22 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus klausimus, sprendime nurodė, kad Sprendimo ECB/2010/14 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip: šioje nuostatoje nurodyti minimalūs standartai netaikomi grynųjų pinigų tvarkytojams, kai jie atlieka automatizuotą eurų banknotų tinkamumo apyvartai tikrinimą.
Tačiau Sprendimo ECB/2010/14 3 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnio 1 dalis, siejamos su 2001 m. birželio 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1338/2001, nustatančio priemones, būtinas euro apsaugai nuo padirbinėjimo, 6 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip: minėti grynųjų pinigų tvarkytojai turi imtis būtinų priemonių, kad ištaisytų padėtį, kai per valstybės narės, kurios valiuta yra euras, nacionalinio centrinio banko atliktą patikrinimą nustatoma, kad jų banknotų tvarkymo aparatai negali, neviršydami 5 % tolerancijos lygio, aptikti netinkamos būklės pakartotinai į apyvartą išleistinų eurų banknotų.
Teisingumo Teismas sprendime taip pat nurodė, kad Sprendimo ECB/2010/14 6 straipsnio 2 dalis, siejama su 3 straipsnio 5 dalimi, turi būti aiškinama taip: pagal ją valstybei narei draudžiama įpareigoti grynųjų pinigų tvarkytojus, kai jie atlieka automatizuotą eurų banknotų tinkamumo apyvartai tikrinimą, laikytis šio 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų Europos Centrinio Banko minimalių standartų.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2023 m. vasario 16 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-393/21, Lufthansa Technik AERO Alzey, kuri buvo nagrinėjama pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2004 m. balandžio 21d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, nuostatų išaiškinimo.
Šioje byloje 2021 m. lapkričio 16 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus, sprendime nurodė, kad Reglamento Nr. 805/2004 23 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame įtvirtinta sąvoka „nepaprastos aplinkybės“ apima situaciją, kai dėl Europos vykdomuoju raštu pripažinto teismo sprendimo vykdymo proceso tuomet, kai kilmės valstybėje narėje skolininkas pateikė skundą dėl šio teismo sprendimo ar prašymą ištaisyti arba panaikinti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą, kiltų reali rizika šiam skolininkui patirti ypač didelę žalą, kurios atlyginti būtų neįmanoma arba labai sudėtinga tuo atveju, jeigu minėtas teismo sprendimas būtų panaikintas arba vykdomojo rašto pažymėjimas būtų ištaisytas ar panaikintas. Ši sąvoka neapima aplinkybių, susijusių su kilmės valstybėje narėje vykstančiu teismo procesu dėl Europos vykdomuoju raštu pripažinto teismo sprendimo arba Europos vykdomojo rašto pažymėjimo.
Reglamento Nr. 805/2004 23 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį leidžiama tuo pačiu metu taikyti šio straipsnio a ir b punktuose numatytas vykdymo apribojimo ir garantijos pateikimo priemones, bet neleidžiama tuo pačiu metu taikyti vienos iš šių dviejų priemonių kartu su šio straipsnio c punkte nurodyta vykdymo proceso sustabdymo priemone.
Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnio 2 dalis, siejama su šio reglamento 11 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai Europos vykdomuoju raštu pripažinto teismo sprendimo vykdytinumas buvo sustabdytas kilmės valstybėje narėje ir kai šio 6 straipsnio 2 dalyje numatytas pažymėjimas buvo pateiktas vykdančiosios valstybės narės teismui, šis teismas, remdamasis Europos vykdomuoju raštu pripažintu teismo sprendimu, privalo sustabdyti vykdančiojoje valstybėje pradėtą vykdymo procesą.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2023 m. sausio 26 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje HSC Baltic ir kt., C−682/21, kuri buvo nagrinėjama pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, ir 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo nuostatų išaiškinimo.
Šioje byloje 2022 m. kovo 22 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus, sprendime nurodė, kad Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnio 1 dalis ir 57 straipsnio 4 dalies g punktas turi būti aiškinami taip: pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai arba praktika, pagal kuriuos, kai perkančioji organizacija nutraukia su ūkio subjektų grupe sudarytą viešojo pirkimo sutartį dėl didelių arba nuolatinių trūkumų, dėl kurių neįvykdytas esminis reikalavimas pagal šią sutartį, visi šios grupės nariai automatiškai įtraukiami į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ir dėl to iš esmės laikinai negali dalyvauti naujose viešojo pirkimo procedūrose.
Dėl esminio reikalavimo neįvykdymo nutraukus viešojo pirkimo sutartį, ūkio subjektas, kuris yra grupės, su kuria sudaryta ši sutartis, narys, siekdamas įrodyti, kad buvo nepagrįstai įtrauktas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, gali remtis visais duomenimis, įskaitant susijusius su trečiaisiais asmenimis, kaip antai pagrindiniu šios grupės partneriu, kuriais galima įrodyti, kad trūkumai, dėl kurių buvo nutraukta minėta sutartis, atsirado ne dėl jo elgesio ir iš jo nebuvo galima pagrįstai reikalauti daugiau, nei jis padarė jiems pašalinti.
Direktyvos 89/665/EEB 1 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip: valstybė narė, kuri, nustatydama Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies g punkte numatyto neprivalomo pašalinimo pagrindo taikymo sąlygas, numato, jog, dėl esminio reikalavimo neįvykdymo nutraukus viešojo pirkimo sutartį, ūkio subjektų grupės, su kuria buvo sudaryta ši sutartis, nariai įtraukiami į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ir dėl to iš esmės laikinai pašalinami iš naujų viešojo pirkimo procedūrų, turi užtikrinti šių ūkio subjektų teisę veiksmingai apskųsti jų įtraukimą į šį sąrašą.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2023 m. sausio 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-395/21, D.V, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) kreipėsi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatų aiškinimo.
Byloje nagrinėjamas ieškovės advokatės D. V. ir atsakovo M. A. ginčas dėl atlyginimo už advokatės suteiktas teisines paslaugas apskaičiavimo, taikant tik valandinio įkainio principą, ir sprendžiama dėl skolos už teisines paslaugas priteisimo. Kadangi ginčas kilo dėl šalių sudarytos sutarties sąlygų sąžiningumo vertinimo, siekiama išsiaiškinti, ar advokato ir jo kliento sudaromoje sutartyje numatant sutarties sąlygą dėl kainos pakanka nurodyti advokatui mokamo valandinio honoraro dydį, siekiant užtikrinti sutarties sąlygų aiškumo ir suprantamumo reikalavimų laikymąsi.
Teisingumo Teismas šiuo sprendimu iš esmės pritarė atstovautai Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai nurodydamas, kad:
- advokato su vartotoju sudarytos teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, pagal kurią suteiktų paslaugų kaina nustatyta remiantis valandinio įkainio principu, patenka į pagrindinio sutarties dalyko, kaip tai numatyta Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalyje, sąvoką;
- aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinka advokato su vartotoju sudarytos teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, pagal kurią šių paslaugų kaina nustatyta remiantis tik valandinio įkainio principu, jeigu prieš sudarant sutartį vartotojui nebuvo pateikta informacija, kuri jam būtų padėjusi priimti atsargų sprendimą ir suprasti ekonomines šios sutarties sudarymo pasekmes;
- sąlyga, pagal kurią paslaugų kaina nustatoma remiantis valandinio įkainio principu ir kuri yra sutarties pagrindinį dalyką sudaranti sąlyga, neturi būti laikoma nesąžininga vien dėl to, kad ji neatitinka skaidrumo reikalavimo, nebent valstybė narė, kurios nacionalinė teisė taikoma nagrinėjamai sutarčiai, aiškiai numatė šios sąlygos kaip nesąžiningos kvalifikavimą vien dėl šios aplinkybės, kaip šiuo atveju ir yra numatyta Lietuvos teisėje;
- galiausiai, panaikinus nesąžininga pripažintą sąlygą, nedraudžiama, kad nacionalinis teismas atkurtų padėtį, kurioje būtų atsidūręs vartotojas, jei nebūtų buvę šios sąlygos, net jei dėl to verslininkas negautų jokio užmokesčio už savo paslaugas. Jei vartotojui dėl sąlygos panaikinimo kiltų ypač nepalankių pasekmių, nedraudžiama, kad nacionalinis teismas ją pakeistų dispozityviąja arba bendru šios sutarties šalių susitarimu taikoma nacionalinės teisės nuostata. Vis dėlto nacionalinis teismas negali pats nustatyti už šias paslaugas mokėtino užmokesčio dydžio.
Taigi pažymėtina, kad advokato ir kliento, kuris yra vartotojas, sutartyje vadovaujantis aiškumo ir suprantamumo reikalavimais turi būti skaidriai nurodyta, kaip konkrečiai veikia atlygio mechanizmas, kad vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonomines pasekmes, kurios jam atsiranda pagal tokią sutartį.
Pažymėtina, kad šis procesas Teisingumo Teisme – tai tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nagrinėjamoje byloje.
Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais plačiau susipažinti galima čia: https://bit.ly/3GYyChH
2023 m. sausio 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-280/21, Migracijos departamentas, kuri buvo nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatų išaiškinimo.
Šioje byloje 2021 m. rugsėjo 28 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą klausimą, sprendime nurodė, kad Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies e punktas ir 2 dalis turi būti aiškinami taip:
Sąvoka „politinės pažiūros“ apima tarptautinės apsaugos prašytojo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio h ir i punktus, bandymus teisinėmis priemonėmis apginti savo asmeninius turtinius ir ekonominius interesus nuo neteisėtai veikiančių nevalstybinių subjektų, kai šie dėl su atitinkama valstybe palaikomų korupcinių ryšių prieš prašytoją pasitelkia netgi jos teisėsaugą, jeigu persekiojimo vykdytojai šiuos bandymus suvokia kaip prieštaravimą ar pasipriešinimą su jais pačiais ar jų politika ir (arba) jų metodais susijusioje srityje.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. gruodžio 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-237/21, Generalstaatsanwaltschaft München, kuri buvo nagrinėjama pagal Vokietijos teismo Oberlandesgericht München 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl galimybės, remiantis Sąjungos teise, atmesti trečiosios šalies prašymą dėl Sąjungos piliečio ekstradicijos.
Šioje byloje 2021 m. rugpjūčio 20 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į Vokietijos teismo pateiktą klausimą, sprendime nurodė, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip:
– pagal juos valstybė narė, gavusi trečiosios valstybės ekstradicijos prašymą, pateiktą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę kitos valstybės narės piliečiui, nuolat gyvenančiam pirmojoje valstybėje narėje, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama tik jos pačios piliečių ekstradicija už Sąjungos teritorijos ribų ir numatyta galimybė šią bausmę atlikti jos teritorijoje, jei trečioji valstybė su tuo sutinka, turi aktyviai siekti tokio ekstradicijos prašymą pateikusios trečiosios valstybės sutikimo, tam pasitelkdama visus bendradarbiavimo ir pagalbos baudžiamosiose bylose mechanizmus, kuriais ji gali naudotis, palaikydama santykius su šia trečiąja valstybe,
– jei tokio sutikimo negauta, pagal juos pirmajai valstybei narei nedraudžiama vykdyti šio Sąjungos piliečio ekstradicijos, laikantis jai pagal tarptautinę konvenciją tenkančių įsipareigojimų, jei ši ekstradicija nepažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje garantuojamų teisių.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. gruodžio 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-88/21, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kuri buvo nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 8 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2007 m. birželio 12 d. Tarybos sprendimo 2007/533/TVR dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (Tarybos sprendimas 2007/533/TVR) nuostatų išaiškinimo.
Šioje byloje 2021 m. liepos 16 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus klausimus, sprendime nurodė, kad Tarybos sprendimo 2007/533/TVR 39 straipsnis, siejamas su jo 38 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip:
– jame nėra numatyta bendro pobūdžio pareigos uždrausti registruoti motorinę transporto priemonę, dėl kurios antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje (SIS II) įvestas galiojantis perspėjimas,
– jis neįpareigoja vykdančiosios valstybės narės numatyti bendro pobūdžio nuostatų, draudžiančių su rastu daiktu atlikti kitus veiksmus nei tie, kuriais būtų pasiekti šio 38 straipsnio 1 dalies tikslai,
– juo nedraudžiama tai valstybei narei numatyti bendro pobūdžio draudimo registruoti tokią transporto priemonę išimčių.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T-537/20, Lietuva prieš Komisiją, kurioje Lietuvos Respublikos pateiktu ieškiniu buvo prašoma panaikinti 2020 m. birželio 16 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2020/859 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), kiek juo nustatyta 5 % fiksuoto dydžio finansinė pataisa finansavimui, skirtam pagal ankstyvo pasitraukimo paramos priemonę laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2018 m. birželio 30 d.
Bendrojo Teismo sprendimu byloje T-537/20 ieškinys buvo atmestas, atitinkamai 2020 m. birželio 16 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2020/859 lieka galioti nepakeistas.
Su Bendrojo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-293/21, Vittamed technologijos, kuri buvo nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva) nuostatų išaiškinimo.
Šioje byloje 2021 m. spalio 1 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą klausimą, sprendime nurodė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 184–187 straipsniai turi būti aiškinami taip: apmokestinamasis asmuo privalo patikslinti pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM), sumokėto įsigyjant ilgalaikiam turtui pasigaminti skirtas prekes ar paslaugas, atskaitą, jeigu dėl šio apmokestinamojo asmens savininko ar vienintelio akcininko sprendimo jį likviduoti, taip pat dėl minėto apmokestinamojo asmens prašymo išregistruoti jį iš PVM mokėtojų registro ir dėl to, kad jis buvo išregistruotas, pasigamintas ilgalaikis turtas nepanaudotas ir niekada nebus panaudotas apmokestinamajai ekonominei veiklai.
Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad priežastys, kuriomis būtų galima pateisinti sprendimą likviduoti tą apmokestinamąjį asmenį, taigi ir ketintos vykdyti apmokestinamosios ekonominės veiklos atsisakymą, pavyzdžiui, nuolat didėjantys nuostoliai, užsakymų nebuvimas ir apmokestinamojo asmens akcininko abejonės dėl ketintos vykdyti ekonominės veiklos pelningumo, neturi įtakos jo pareigai patikslinti atitinkamą PVM atskaitą, nes šis apmokestinamasis asmuo galutinai nebeketina naudoti minėto ilgalaikio turto apmokestinamiesiems sandoriams.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. rugsėjo 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-227/21, HA.EN., kuri buvo nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva) nuostatų išaiškinimo.
Šioje byloje 2021 m. rugpjūčio 24 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą klausimą, sprendime nurodė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 168 straipsnio a punktas, siejamas su mokesčių neutralumo principu, turi būti aiškinamas taip: pagal jį draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią vienam apmokestinamajam asmeniui parduodant nekilnojamąjį turtą kitam apmokestinamajam asmeniui atsisakoma suteikti pirkėjui teisę atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį (PVM) vien dėl to, kad jis žinojo ar turėjo žinoti, jog pardavėjas turi finansinių sunkumų ar net yra nemokus ir dėl to nesumokės ar negalės sumokėti PVM į valstybės biudžetą.
Teisingumo Teismas sprendime pažymėjo, kad nacionaliniai teismai ir institucijos turi neleisti pasinaudoti teise į PVM atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šia teise naudojamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant. Vis dėlto, kadangi neleidimas pasinaudoti teise į atskaitą yra mokesčių neutralumo principo taikymo išimtis, mokesčių institucijos turi surinkti pakankamai objektyvių įrodymų, kad apmokestinamasis asmuo sukčiavo ar piktnaudžiavo teise arba žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo grindžiama teisė į atskaitą, buvo susijęs su sukčiavimu.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. rugsėjo 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-416/21, J. Sch. Omnibusunternehmen ir K. Reisen, kuri buvo nagrinėjama pagal Vokietijos teismo (Bayerisches Oberstes Landesgericht) 2021 m. birželio 24 d. pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, nuostatų išaiškinimo.
Šioje byloje 2021 m. lapkričio 19 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į Vokietijos teismo pateiktą pirmąjį klausimą, sprendime nurodė, kad Direktyvos 2014/24/ES 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punktas turi būti aiškinamas taip: šioje nuostatoje numatytas neprivalomasis pašalinimo pagrindas susijęs su atvejais, kai yra pakankamai įtikinamų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ekonominės veiklos vykdytojai sudarė SESV 101 straipsniu draudžiamą susitarimą, tačiau neapsiriboja tik pastarajame straipsnyje numatytais susitarimais.
Atsakydamas į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip: šioje nuostatoje išsamiai reglamentuojami neprivalomieji pašalinimo pagrindai, kuriais galima pateisinti ekonominės veiklos vykdytojo pašalinimą iš viešojo pirkimo procedūros dėl objektyvių priežasčių, susijusių su jo profesinėmis savybėmis, interesų konfliktu ar konkurencijos iškraipymu, kurie atsirastų jam dalyvaujant šioje procedūroje. Vis dėlto 57 straipsnio 4 dalis neužkerta kelio tam, kad Direktyvos 2014/25 36 straipsnio 1 dalyje numatytas vienodo požiūrio principas kliudytų skirti viešojo pirkimo sutartį ekonominės veiklos vykdytojams, kurie sudaro vieną ekonominį vienetą ir kurių pasiūlymai, nors ir pateikti atskirai, nėra nei savarankiški, nei nepriklausomi.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. rugpjūčio 1 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-184/20, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kuri buvo nagrinėjama pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) nuostatų išaiškinimo.
Šioje byloje 2020 m. spalio 12 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.
Teisingumo Teismo didžioji kolegija, atsakydama į Vilniaus apygardo administracinio teismo pateiktą pirmąjį klausimą, nurodė, kad 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 7 straipsnio c punktas, taip pat Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas ir 3 dalis, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta viešai skelbti internete privačių interesų deklaraciją, kurią privalo pateikti kiekvienas viešųjų lėšų gaunančios įstaigos vadovas, kiek taip skelbiami, be kita ko, deklaruojančio asmens sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio, taip pat jo artimųjų ar pažįstamų asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, asmenvardžių duomenys arba duomenys apie per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus sandorius, kurių vertė didesnė negu 3 000 eurų.
Atsakydamas į antrąjį prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 dalis ir Reglamento 2016/679 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad asmens duomenų, galinčių netiesiogiai atskleisti fizinio asmens lytinę orientaciją, viešas paskelbimas valdžios institucijos, atsakingos už privačių interesų deklaracijų rinkimą ir jų turinio tikrinimą, interneto svetainėje yra specialių kategorijų asmens duomenų tvarkymas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. birželio 30 d. priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba, C‑72/22 PPU, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Byloje buvo prašoma direktyvų, reglamentuojančių tarptautinės apsaugos suteikimą ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo sąlygas (Direktyvų 2013/32/ES ir 2013/33/ES), nuostatų, nustatančių prašymo suteikti prieglobstį pateikimą ir prieglobsčio prašytojų sulaikymo sąlygas, išaiškinimo.
Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas ir dalyvavo 2022 m. balandžio 7 d. vykusiame Teisingumo Teismo posėdyje. Byla nagrinėta pagreitintos procedūros tvarka.
Teisingumo Teismas, atsakydamas į pirmąjį klausimą, sprendime nurodė, kad Direktyvos 2013/32/ES 6 straipsnis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias tais atvejais, kai yra įvesta karo padėtis ar nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, neteisėtai šalyje esantys trečiųjų šalių piliečiai faktiškai netenka galimybės naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra šios valstybės narės teritorijoje.
Atsakydamas į antrąjį pateiktą klausimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias tais atvejais, kai yra įvesta karo padėtis ar nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas vien todėl, kad jis šios valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje. Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. birželio 30 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-56/21, Arvi ir Ko.
Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.
Byloje Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 16 d. sprendimu pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva) nuostatų išaiškinimo.
Teisingumo Teismas sprendime pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad PVM direktyvos 135 ir 137 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos apmokestinamojo asmens teisei pasirinkti nekilnojamojo turto pardavimo apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) taikoma sąlyga, kad šis turtas būtų perleistas apmokestinamajam asmeniui, kuris sandorio sudarymo momentu jau yra įregistruotas kaip PVM mokėtojas.
Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad PVM direktyvos nuostatos ir mokesčių neutralumo, veiksmingumo ir proporcingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai ir praktika, pagal kuriuos nekilnojamojo turto pardavėjas privalo patikslinti už šį turtą sumokėto pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atskaitą po to, kai buvo atsisakyta jam pripažinti teisę pasirinkti apmokestinti šį pardavimą, nes pirkimo momentu pirkėjas netenkino sąlygų, numatytų tam, kad pardavėjas galėtų pasinaudoti šią teise. Nors pirkėjo faktinis aptariamo nekilnojamojo turto naudojimas PVM apmokestinamai veiklai šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, vis dėlto kompetentingos valdžios institucijos turi patikrinti, ar apmokestinamasis asmuo, ketinantis pasinaudoti teise pasirinkti nagrinėjamo sandorio apmokestinimą, galėjo sukčiauti arba piktnaudžiauti.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2020 m. gruodžio 2 d. Belgijos Karalystė pateikė Teisingumo Teismui prašymą pateikti nuomonę dėl modernizuotos Energetikos chartijos sutarties (ECS) projekte numatyto ginčų sprendimo mechanizmo ir sąvokų „investicija“ ir „investuotojas“ suderinamumo su ES Sutartimis. Iš esmės ši valstybė narė abejoja, ar šis mechanizmas taikytinas vienos valstybės narės investuotojo ginčams su kita valstybe nare.
Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 balandžio 20 d. pateikė rašytines pastabas.
2022 m. birželio 16 d. pateiktoje nuomonėje 1/20 Teisingumo Teismas nurodė, kad neturi pakankamai informacijos apie patį modernizuotos ECS projekto turinį, todėl prašymą pateikti nuomonę laiko nepriimtinu, nes jis yra per ankstyvas.
Konstatavęs, kad prašymo pateikti nuomonę pateikimo dieną nebuvo jokio dokumento, kuriame išdėstytas modernizuotos ECS tekstas, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tą dieną derybos buvo labai ankstyvoje stadijoje. Nors jau buvo nustatytas sričių, dėl kurių vyks derybos, sąrašas ir į jį nebuvo įtrauktas ginčų sprendimo mechanizmas, Susitariančiosios Šalys galėjo ir vis dar gali sutarti, kad ginčų sprendimo mechanizmas į šį sąrašą būtų įtrauktas. Todėl galimų derybų dėl šios srities baigtis nėra pakankamai nuspėjama ir negalima atmesti galimybės, kad šį mechanizmą reglamentuojanti nuostata bus iš dalies pakeista.
Su Teismo nuomone ir jos motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. birželio 9 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-599/20, Baltic Master.
Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas ir dalyvavo 2021 m. lapkričio 17 d. vykusiame Teisingumo Teismo posėdyje.
Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (Bendrijos muitinės kodeksas) ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo reglamentas) nuostatų išaiškinimo.
Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti nurodytų ES teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias prekių muitinį įvertinimą bei atvejus, kai sandorio šalys gali būti laikomos susijusiais asmenimis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „Baltic Master“ ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ginčą dėl tam tikrų importuotų prekių muitinės vertės nustatymo.
Teisingumo Teismas sprendime nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktas ir Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b, e ir f punktai turi būti aiškinami taip:
– pirkėjas ir pardavėjas negali būti laikomi teisiškai pripažintais verslo partneriais arba susijusiais dėl tiesioginių ar netiesioginių de jure kontrolės santykių, jeigu nėra jokio dokumento, leidžiančio nustatyti tokį jų tarpusavio ryšį,
– pirkėjas ir pardavėjas gali būti laikomi susijusiais dėl tiesioginių ar netiesioginių de facto kontrolės santykių, kai objektyviomis aplinkybėmis patvirtintos nagrinėjamų sandorių sudarymo sąlygos gali būti laikomos rodančiomis ne tik glaudų pasitikėjimo ryšį tarp pirkėjo ir pardavėjo, bet ir tai, kad vienas iš jų gali suvaržyti kitą ar jam vadovauti arba kad trečiasis asmuo gali daryti jiems tokią įtaką.
Teisingumo Teismas, pritardamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai, sprendime taip pat pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad kai importuotos prekės muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal šio kodekso 29 ir 30 straipsnius, nedraudžiama jos nustatyti remiantis nacionalinėje duomenų bazėje esančia informacija apie vienintelių tos pačios kilmės prekių, kurios, nors ir nėra „panašios“, kaip tai suprantama pagal Įgyvendinimo reglamento 142 straipsnio 1 dalies d punktą, žymimos tuo pačiu TARIC kodu, muitinę vertę.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. birželio 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Get Fresh Cosmetics, C−122/21.
Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.
Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 24 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1987 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvos 87/357/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų produktams, kurie, atrodydami kitokie, nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai, suderinimo 1 straipsnio nuostatų išaiškinimo.
Teisingumo Teismo buvo prašoma atsakyti, ar Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad objektyviais ir pagrįstais duomenimis turi būti įrodyta, kad dedant į burną, čiulpiant ar nurijus gaminius, kurių, nors jie nėra maisto produktai, forma, kvapas, spalva, išvaizda, pakuotė, etiketė, tūris ar dydis yra tokie, kad tikėtina, jog vartotojai, o ypač vaikai, juos painios su maisto produktais ir dėl to įsidės į burną, čiulps ar praris, gali kilti uždusimo, apsinuodijimo, virškinimo trakto perforacijos ar obstrukcijos pavojus.
Teisingumo Teismas pritardamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje nurodė, kad Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip: objektyviais ir pagrįstais duomenimis nebūtina įrodyti, kad, dedant į burną, čiulpiant ar ryjant gaminius, kurių, nors jie nėra maisto produktai, forma, kvapas, spalva, išvaizda, pakuotė, etiketė, tūris ar dydis yra tokie, kad tikėtina, jog vartotojai, o ypač vaikai, juos painios su maisto produktais ir dėl to įsidės į burną, čiulps ar praris, gali kilti uždusimo, apsinuodijimo, virškinimo trakto perforacijos ar obstrukcijos pavojus.
Vis dėlto Teisingumo Teismo sprendime taip pat pabrėžiama, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar produktas atitinka visas Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalyje išvardytas sąlygas ir tai pagrįsti.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. balandžio 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-89/21, Romega.
Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.
Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų ir 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras kai kurių nuostatų išaiškinimo.
Teisingumo Teismo buvo prašoma paaiškinti, ar Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 ir Reglamento (EB) Nr. 178/2002 nuostatos suteikia diskreciją valstybė narės kompetentingoms kontroliuojančioms institucijoms Reglamento 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nustatytus reikalavimus atitinkančią šviežią paukštieną pripažinti neatitinkančia Reglamento 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimų, kai tokiai maisto kategorijai priskirtinas maisto produktas yra užkrėstas kitais, nei Reglamento 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodytais Salmonella serotipais, kaip yra nustatyta nagrinėjamoje byloje.
Teisingumo Teismas sprendime pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 1 straipsnis, siejamas su Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 8 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės kompetentinga institucija gali laikyti nesaugiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 ir 2 dalis, maisto produktus, kuriuos sudaro šviežia paukštiena ir kuriuose buvo nustatyta kitų patogeninių mikroorganizmų, o ne Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 punkte nurodytų salmonelių serotipų.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2022 m. balandžio 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-489/20, Kauno teritorinė muitinė.
Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.
Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (Sąjungos muitinės kodeksas), 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB (Akcizų direktyva) nuostatų išaiškinimo.
Teisingumo Teismo buvos prašoma išaiškinti nurodytų ES teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias skolos muitinei bei prievolės mokėti akcizus ir PVM išnykimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimo, kuriuo pareiškėjui apskaičiuoti akcizai ir importo pridėtinės vertės mokestis už neteisėtai įvežtas (kontrabandines) prekes, kurios buvo sulaikytos ir konfiskuotos po to, kai jos jau buvo neteisėtai įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją.
Teisingumo Teismas sprendime pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skola muitinei išnyksta, kai prekės sulaikomos ir vėliau konfiskuojamos, nors jos jau buvo neteisėtai įvežtos į Europos Sąjungos muitų teritoriją.
Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad Akcizų direktyvos 2 ir 7 straipsnių bei PVM direktyvos 2 ir 70 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skolos muitinei išnykimas dėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte numatyto pagrindo nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizais ir pridėtinės vertės mokesčiu už neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2021 m. lapkričio 11 d. priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Manpower Lit, C‑948/19, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones nuostatų išaiškinimo. Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl Europos lyčių lygybės institute (EIGE) per laikinojo įdarbinimo agentūrą įdarbintiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio.
Į klausimą, ar Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka situacija, kai laikinojo įdarbinimo įmonė asmenis, sudariusius su ja darbo sutartį, skiria dirbti EIGE, Teisingumo Teismas atsakė teigiamai. Į klausimą, ar Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pareigos, kurias užima į EIGE paskirtas laikinasis darbuotojas, gali būti laikomos „ta pačia darbo vieta“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, net jeigu visos pareigos, į kurias EIGE tiesiogiai įdarbina darbuotojus, apima užduotis, kurias gali atlikti tik asmenys, kuriems taikomi Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai, Teisingumo Teismas taip pat atsakė teigiamai. Todėl, remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimu, tokiems laikiniesiems darbuotojams turi būti suteiktos tokios pat pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos, susijusios su darbo laiku ir darbo užmokesčiu, kaip ir nuolatiniams darbuotojams.
Sprendimas šioje byloje atitinka Lietuvos Respublikos poziciją. Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos aukščiausiojo teismo, nagrinėjamoje byloje.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2021 m. rugsėjo 8 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T-193/19, kurioje įmonės Achema AB ir Achema Gas Trade UAB ginčijo 2018 m. spalio 31 d. priimtą Komisijos sprendimą C(2018) 7141 final valstybės pagalbos byloje SA.44678 (2018/N) dėl pakeistos pagalbos schemos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui Lietuvoje.
Bendrasis Teismas iš dalies patenkino ieškovių reikalavimus ir panaikino 2018 m. spalio 31 d. priimtą Komisijos sprendimą C(2018) 7141 final valstybės pagalbos byloje SA.44678 (2018/N) tiek, kiek nurodytu sprendimu Europos Komisija nusprendė nepradėti oficialios tyrimo procedūros, numatytos SESV 108 straipsnio 2 dalyje, 2016 m. atliktų valstybės pagalbos schemos pakeitimų atžvilgiu. Bendrojo Teismo vertinimu, nurodytu atveju Europos Komisija turėjo inicijuoti oficialų tyrimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.
Lietuva ir Europos Komisija šioje byloje laikėsi pozicijos, kad apie pagalbos schemą buvo pakankamai duomenų ir jų vertinimas nekėlė abejonių dėl atitikties Sąjungos teisei, todėl Europos Komisija galėjo atlikti vertinimą pagal supaprastintą pirminio patikrinimo procedūrą.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžioji kolegija priėmė svarbius Europos Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktų išaiškinimus paskelbdama sprendimą byloje C-927/19 Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras
2021 rugsėjo 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžioji kolegija paskelbė prejudicinį sprendimą byloje C-927/19 Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, dėl kurio į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė savo poziciją, kuri iš dalies sutapo su Teisingumo Teismo sprendimu.
Atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo užduotus klausimus Teisingumo Teismas pasisakė dėl viešųjų pirkimų sutartims taikomų finansinio ir ekonominio pajėgumo bei techninių ir profesinių pajėgumų kriterijų aiškinimo, perkančiosios organizacijos ir teismo pareigų dėl reikalavimo neatskleisti konfidencialios tiekėjo informacijos bei teismo prerogatyvos vertinti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, galiausiai dėl ūkio subjektų grupės ir jos narių atsakomybių.
Visą sprendimą galite rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.
2021 m. liepos 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-848/19 P atmetė Vokietijos apeliacinį skundą, kuriuo buvo bandoma užginčyti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-883/16. Tai reiškia, kad Bendrojo Teismo sprendimas, kuriuo panaikintas 2016 m. spalio 28 d. Europos Komisijos sprendimas, pakeičiantis sąlygas, kuriomis OPAL dujotiekiui negalioja reikalavimas dėl prieigos suteikimo tretiesiems asmenims ir remiantis Direktyva 2003/55/EB nustatytas tarifinis reguliavimas, lieka galioti nepakeistas.
Lietuva šioje byloje teismo prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir įrodinėjo, jog OPAL dujotiekiui patvirtintos priemonės neatitinka Europos Sąjungos energetinio solidarumo principo.
2017 metais Lietuvos Respublika įstojo į bylą T-883/16 Lenkijos pusėje, 2020 m. gegužės 7 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, o 2020 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas dalyvavo teismo posėdyje.
Sprendimas šioje byloje atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą poziciją byloje.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2021 m. liepos 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Sanresa, C-295/20, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2014/24/ES ir Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 kai kurių nuostatų išaiškinimo. Šioje byloje buvo siekiama išsiaiškinti, kaip pagal Direktyvą 2014/24/ES, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, turėtų būti kvalifikuojamas reikalavimas pateikti atliekų tarptautinio vežimo leidimą, numatytą Reglamente (EB) Nr. 1013/2006.
Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnio 2 dalis, 58 ir 70 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad vykdant viešojo atliekų tvarkymo paslaugų pirkimo sutarties sudarymo procedūrą ekonominės veiklos vykdytojo, ketinančio vežti atliekas iš vienos valstybės narės į kitą, pareiga turėti pagal Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 2 straipsnio 35 punktą ir 3 straipsnį su tokiu vežimu susijusių valstybių kompetentingų institucijų išduotą leidimą yra šios sutarties vykdymo sąlyga. Direktyvos 2014/24/ES 70 straipsnis, siejamas su jos 18 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama atmesti konkurso dalyvio pasiūlymą vien dėl to, kad jį pateikdamas jis neįrodė, jog atitinka atitinkamos sutarties vykdymo sąlygą.
Sprendimas šioje byloje neatitinka Lietuvos Respublikos pozicijos. Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu/jcms/jcms/j_6/lt/
2021 m. liepos 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-166/20, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.
Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 45 ir 49 straipsnių nuostatų išaiškinimo.
Teisingumo Teismo buvo prašoma pateikti paaiškinimus dėl Direktyvos 2005/36/EB 10 straipsnio b punkto bei Direktyvos 2005/36/EB III antraštinės dalies I skyriaus nuostatų taikymo srities. Taip pat buvo teiraujamasi dėl SESV 45 ir 49 straipsnių aiškinimo ir valstybių narių kompetentingoms institucijoms numatytų įpareigojimų vertinant asmenų prašymus pripažinti profesinę kvalifikaciją.
Teisingumo Teismas sprendime iš dalies pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad Direktyva 2005/36, būtent jos 1 straipsnis ir 10 straipsnio b punktas, turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma situacijai, kai asmuo, prašantis pripažinti jo profesinę kvalifikaciją, nėra įgijęs formalios kvalifikacijos įrodymo, kad kilmės valstybėje narėje galėtų verstis reglamentuojamąja profesine veikla.
Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo neturi vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 V priedo 5.6.2 punktą, bet įgijo su šia profesija susijusią profesinę kompetenciją tiek kilmės valstybėje narėje, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, turi įvertinti šią kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla. Jei ši kompetencija atitinka tą, kurios reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, ji privalo ją pripažinti. Jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą nustatoma tik dalinė šios kompetencijos atitiktis, priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prireikus turi įvertinti, ar žinių, įgytų priimančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, atliekant profesinę praktiką, pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas žinias. Jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2021 m. birželio 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje C-153/20 P, Lietuva prieš Komisiją, kurioje Lietuvos Respublikos pateiktu apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti 2020 m. sausio 22 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-19/18, Lietuva prieš Komisiją, dėl 2017 m. lapkričio 8 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2017/2014 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), kiek jame numatyta taikyti finansines pataisas Lietuvai, teisėtumo.
Teisingumo Teismas sprendimu byloje C-153/20 P atmetė Lietuvos apeliacinį skundą, atitinkamai 2017 m. lapkričio 8 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2017/2014 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lieka galioti nepakeistas.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2021 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-847/19 P atmetė įmonių Achema AB ir Achemos grupė UAB apeliacinį skundą, kuriuo buvo bandoma užginčyti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-417/16. Tai reiškia, kad Bendrojo Teismas sprendimas, kuriuo valstybės pagalba SGD terminalui pripažinta teisėta, lieka galioti nepakeistas.
Lietuva šioje byloje teismo prašė atmesti Achemos įmonių apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir įrodinėjo, jog 2019 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo byloje T‑417/16 motyvuose nėra teisės klaidų, dėl kurių reikėtų jį peržiūrėti ar panaikinti, o byloje T‑417/16 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavyko įrodyti, kad SGD terminalu užtikrinami esminiai valstybės interesai ir prieštaravimo ES teisei nėra.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2021 m. balandžio 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Lifosa, C-75/20.
Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.
Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ir 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų išaiškinimo.
Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti, ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis bei Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis ir 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad sandorio (muitinės) vertė turi būti patikslinta, į ją įtraukiant visas pardavėjo (gamintojo) faktiškai patirtas prekių vežimo iki jų įvežimo į Sąjungos (Bendrijos) muitų teritoriją vietos išlaidas, kai, kaip yra byloje nagrinėjamu atveju, (1) pagal tiekimo sąlygas („Incoterms 2000“ DAF) pareiga padengti šias išlaidas teko pardavėjui (gamintojui) ir (2) šios vežimo išlaidos viršijo sulygtą ir pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėtą (mokėtiną) kainą, tačiau (3) pirkėjo (importuotojo) faktiškai sumokėta (mokėtina) kaina atitiko realią prekių vertę, net jei ši kaina nebuvo pakankama padengti visas pardavėjo (gamintojo) patirtas vežimo išlaidas.
Teisingumo Teismas sprendime nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis bei 32 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis ir Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis bei 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę, prie jų sandorio vertės nereikia pridėti gamintojo faktiškai patirtų šių prekių vežimo iki jų įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją vietos išlaidų, kai pagal sutartas tiekimo sąlygas pareiga padengti šias išlaidas tenka gamintojui, net jei šios išlaidos viršija importuotojo faktiškai sumokėtą kainą, jeigu ši kaina atitinka realią šių prekių vertę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.
Plačiau: https://curia.europa.eu/
2021 m. balandžio 15 d. generalinis advokatas Manuel Campos Sánchez-Bordona paskelbė savo išvadą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktame prašyme Europos Sąjungos Teisingumo Teismui išaiškinti 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB ir 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo nuostatas byloje Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, C-927/19. Generalinis advokatas savo išvadoje atsakė ne į visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus, o tik į 4-9 klausimus, kaip prašė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.
Atsakydamas į šiuos klausimus generalinis advokatas nurodė, kad:
1. Pagal Direktyvos 2014/24/ES 21, 50 ir 55 straipsnius nereikalaujama, kad perkančioji organizacija pirkimo procedūroje dalyvaujančiam subjektui, kuris tai organizacijai užginčija pasiūlymų vertinimą, pateiktų visą atrinkto konkurso dalyvio pasiūlymo informaciją.
Nagrinėdama pretenziją dėl sprendimo, susijusio su pasiūlymo vertinimu, perkančioji organizacija turi motyvuoti savo atsakymą ir nurodyti priežastis, dėl kurių priėmė atitinkamą sprendimą, kad būtų galima veiksmingai užginčyti šį sprendimą peržiūrą atliekančiai institucijai. Pareiga motyvuoti savaime nereiškia, kad turi būti atskleista perkančiajai organizacijai patikėta konfidenciali informacija, jeigu ši organizacija mano, kad jos atskleisti nereikia.
2. Direktyvos 89/665/EEB 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama:
– atskirai teismuose užginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą neatskleisti konfidencialios informacijos, pateiktos pirkimo procedūroje dalyvaujančio subjekto pasiūlyme,
– nacionalinėje teisėje nustatyti reikalavimą, kad suinteresuotasis asmuo pretenziją dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas leisti susipažinti su konfidencialia informacija, visų pirma pateiktų šiai organizacijai,
– suinteresuotajam asmeniui ieškinį teismuose pareikšti tik dėl atsisakymo pateikti jam prašomą informaciją.
3. Direktyvos 89/665/EEB 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad institucija, turinti kompetenciją peržiūrėti perkančiosios organizacijos sprendimus:
– turi būti įgaliota panaikinti sprendimus, kuriuos perkančioji organizacija priėmė dėl jai pateiktos konfidencialios informacijos atskleidimo, taip pat prireikus nurodyti tą informaciją pateikti ieškovui,
– gali (jeigu tai leidžiama pagal nacionalinę teisę) savo iniciatyva vertinti perkančiosios organizacijos priimtų aktų teisėtumą, atsižvelgdama į jai pateiktą konfidencialią informaciją.
Tokia generalinio advokato pozicija tik iš dalies atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, pagal kurią siekiama įrodyti, jog perkančioji organizacija neturi vertinti konkurso dalyvio pateiktos informacijos konfidencialumo, jei tai neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įtvirtinančioms kokia informacija negali būti laikoma konfidencialia. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikosi pozicijos, kad detalų informacijos konfidencialumo vertinimą turi atlikti teismas, kuriam turi būti suteikta diskrecija spręsti, ar tam tikra informacija laikytina konfidencialia ir ar ji turi būti atskleista suinteresuotai šaliai.
Atkreipiame dėmesį, kad generalinio advokato išvada nėra privaloma Europos Sąjungos Teisingumo Teismui priimant sprendimą byloje.
Taip pat pažymėtina, kad ši byla yra nagrinėjama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiojoje kolegijoje ir tai žymi jos reikšmingumą formuojant Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo praktiką viešųjų pirkimų srityje.
2021 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T-300/19, kurioje įmonės Achema AB ir Lifosa AB ginčijo Lietuvoje galiojančios paramos atsinaujinančių išteklių energijos gamintojams schemos teisėtumą ir prašė panaikinti Europos Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtinta ši valstybės pagalbos schema.
Bendrasis Teismas patenkino ieškovių reikalavimus ir panaikino 2019 m. sausio 8 d. Komisijos sprendimą C(2018) 9209 final dėl valstybės pagalbos SA.45765 (2018/NN) – Lietuva – Parama elektrinėms, gaminančioms elektrą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Bendrojo Teismo vertinimu Komisija padarė procedūrinį pažeidimą, kadangi Lietuvoje taikoma pagalbos schema yra kompleksiška ir sudėtinga, todėl dėl jos atitikties Sąjungos teisei Europos Komisija turėjo inicijuoti oficialų tyrimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.
Lietuva ir Europos Komisija šioje byloje laikėsi pozicijos, kad apie pagalbos schemą buvo pakankamai duomenų ir jų vertinimas nekėlė abejonių dėl atitikties Sąjungos teisei, todėl Europos Komisija galėjo atlikti vertinimą pagal supaprastintą pirminio patikrinimo procedūrą.
Europos Komisija ir Lietuva svarstys galimybę skųsti šį teismo sprendimą apeliacine tvarka.
Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu
2021 m. balandžio 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas priėmė nutartį byloje C-541/20 R, Lietuva prieš Parlamentą ir Tarybą, dėl Lietuvos pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nutartimi prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas.
Lietuvos prašymu buvo siekiama sustabdyti 2020 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2020/1054, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, kiek tai susiję su būtiniausiais reikalavimais dėl maksimalios kasdienio bei kassavaitinio vairavimo trukmės, minimalių pertraukų ir kasdienio bei kassavaitinio poilsio laikotarpių, ir Reglamentas (ES) Nr. 165/2014, kiek tai susiję su vietos nustatymu tachografais, 1 straipsnio 6 punkto d papunkčio ir 3 straipsnio taikymą, kol bus išnagrinėtas Lietuvos Respublikos ieškinys C-541/20 ir Teisingumo Teismas priims galutinį sprendimą dėl ginčijamų Reglamento (ES) 2020/1054 nuostatų teisėtumo.
Plačiau: https://curia.europa.eu
