EŽTT konstatavo, kad A. Sacharuk galėjo būti teisiamas už balsavimą vietoje kito Seimo nario, tačiau nustatė, kad buvo pažeistas teismo nešališkumo principas

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Sacharuk prieš Lietuvą (Nr. 39300/18), kuriame konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl to, kad nacionaliniai teismai, nuteisdami jį už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir neteisėtą dokumento panaudojimą pažeidė nešališko teismo principą. Vis dėlto pats nuteisimas, Teismo nuomone, Konvencijos 7 straipsnio, draudžiančio teisti už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus nebuvo laikomi nusikaltimais, nepažeidė.

Bylos duomenimis už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi (Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalis) ir neteisėtą dokumento panaudojimą (BK 302 straipsnio 1 dalis) nuteistas pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi skundėsi, kad jo byloje buvo pažeistas teismo nešališkumo principas dėl to, kad tas pats Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) teisėjas D.B. jo bylą nagrinėjo du kartus – pirmąkart, kai LAT perdavė baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (2016 m. gruodžio 20 d. nutartis) ir antrąkart, kai buvo nagrinėjamas pareiškėjo kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio (2018 m. vasario 13 d. nutartis). Be to, pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 7 straipsniu (nėra bausmės be įstatymo), skundėsi, kad buvo nuteistas be įstatymo. Pareiškėjo teigimu, nors Seimas neleido panaikinti jo neliečiamybę, dar jo kadencijos metu buvo priimtas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pakeitimas, sudarantis galimybę patraukti pareiškėją baudžiamojon atsakomybėn pasibaigus jo Seimo nario kadencijai. Taip jis tapo pirmuoju Seimo nariu, nuteistu už tai, kad balsavo vietoje kito Seimo nario, nors iki tol Seime balsavimas kito Seimo nario vardu buvo laikomas susiklosčiusia parlamentinės veiklos „tradicija“.

Pastebėjęs, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti teisėjo D.B. subjektyviuoju šališkumu, EŽTT nagrinėjo bylą iš objektyviojo nešališkumo perspektyvos. Atkreipęs dėmesį į tai, kodėl pareiškėjui kilo abejonių dėl teismo šališkumo, EŽTT pabrėžė, kad vien tai, jog teisėjas D.B. buvo LAT kolegijos, nagrinėjusios pareiškėjo baudžiamąją bylą, sudėtyje du kartus nesudaro pagrindo pagrįstoms abejonėms teismo šališkumu kilti, bet vertinimas pasikeičia tais atvejais, kai ankstesniame teismo sprendime yra su kaltinamojo veiksmų kvalifikavimu ir kalte susijusių išvadų, galinčių nulemti vėlesnį sprendimą. Todėl, siekdamas įvertinti, ar pareiškėjo abejonės teismo šališkumu buvo pagrįstos, Teismas nuodugniai įvertino abi LAT nutartis. Atkreipęs dėmesį į tai, kad pirmoje nutartyje LAT ne tik vertino Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3² straipsnio taikymo klausimą, bet pasisakė ir dėl kaltinimų pareiškėjui esmės bei pačios kaltės, aiškiai nurodė kokio asmens byla yra nagrinėjama, o antroje nutartyje buvo vartojama ta pati kalba, Teismas nusprendė, kad LAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis primetė pareiškėjo padarytų veiksmų kvalifikavimą bei kaltės vertinimą, nurodydamas, kad dokumentų klastojimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Įvertinęs abi LAT nutartis, Teismas padarė išvadą, kad teisėjas D.B. galėjo būti iš anksto nusistačiusi dėl pareiškėjo kaltės, todėl jo nuogąstavimai dėl LAT kolegijos, nagrinėjusios bylą iš naujo, šališkumo buvo objektyviai pagrįsti. Taip buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

Vertindamas pareiškėjo skundą dėl neteisėto nuteisimo, Teismas pirmiausia pabrėžė, kad pradėti ikiteisminį tyrimą, pasibaigus pareiškėjo Seimo nario kadencijai, buvo ne tik prokuroro teisė, bet ir pareiga, todėl pareiškėjo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nepažeidė Konvencijos 7 straipsnio. Be to, šiuo požiūriu Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, kaip teigė Vyriausybė, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas remiantis ne BPK 3² straipsniu, priimtu pareiškėjo kadencijos metu, kurį nurodė pareiškėjas, o 169 straipsniu, kuris galiojo ir veikos padarymo metu. Vertindamas pareiškėjo skundą, kad balsavimas Seime vietoje kito Seimo nario buvo „tradicija“, todėl jis negalėjo numatyti, kad už tai bus nuteistas, Teismas sutiko su nacionalinių teismų išvadomis ir pastebėjimais, kad teismas turi vadovautis įstatymo raide, o ne „įstatymui prieštaraujančiais veiksmais ar precedentais“, todėl pareiškėjas, buvęs policijos komisaras ir advokatas, privalėjo suprasti, kad jo tyčiniai veiksmai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį – nuostatas, kurios veikos padarymo metu, buvo įtvirtintos įstatyme. Be to, tai, kad kiti Seimo nariai už panašias veikas atsipirko drausmine atsakomybe pareiškėjo bylai įtakos neturėjo. Pastebėdamas, kad Konvencijos 7 straipsnis nedraudžia baudžiamosios atsakomybės taisyklių aiškinimo, jei jis atitinka nusikaltimo esmę ir gali būti numatytas, bei neįžvelgdamas savavališko teisės taikymo pareiškėjo byloje Teismas nusprendė, kad pareiškėjas buvo nuteistas pagal pagrįstą Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalies ir 302 straipsnio 1 dalies aiškinimą, suderinamą su nusikaltimo esme, nepaisant to, kad pareiškėjo atžvilgiu pirmąkart buvo pritaikyta „didelės neturtinės žalos valstybei“ samprata. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes (didelį visuomenės susidomėjimą įvykiais, visuomenės ir teisinės bendruomenės pasipiktinimo bei aršios kritikos sulaukusį Seimo nutarimą nepanaikinti pareiškėjo neliečiamybės) bei pagrįstus nacionalinių teismų argumentus, nusprendė negalįs konstatuoti, kad įstatymas ar nacionalinių teismų praktika, neleidusi pareiškėjui elgtis savaip, buvo neaiškūs. Kitaip tariant, Teismo nuomone, buvo galima numatyti, kad pareiškėjo veiksmai užtrauks baudžiamąją atsakomybę, todėl Konvencijos 7 straipsnis pažeistas nebuvo.

Konstatuodamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą Teismas nusprendė, kad paties pažeidimo konstatavimo pakanka pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.