EŽTT nagrinės antrą „Romuvos“ peticiją, kurioje keliami tie patys skundai

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticiją Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą (Nr. 1747/24), kurioje pareiškėja religinė bendrija „Romuva“ (toliau – pareiškėja) Teismui antrą kartą skundžiasi, jog Seimo sprendimas nesuteikti jai valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso pažeidžia jos teises, garantuojamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas), taikomu kartu su 9 straipsniu (Minties, sąžinės ir religijos laisvė), bei 13 straipsniu (Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę).
Bylos duomenimis, Lietuvos Respublikos Seimui 2019 m. birželio 27 d. balsavus prieš valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimą pareiškėjai, ši pirmą kartą kreipėsi į EŽTT (peticijos Nr. 48329/19), teigdama, jog nepalankus Seimo sprendimas apribojo jos laisvę skelbti savo religiją ir ją diskriminavo, o teisės aktai jai nenumatė veiksmingos teisinės gynybos priemonės savo tariamai pažeistoms teisėms apginti. 

2021 m. birželio 8 d. EŽTT paskelbė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad buvo pažeisti Konvencijos 14 straipsnis, taikomas kartu su Konvencijos 9 straipsniu, bei 13 straipsnis. Teismo nuomone, Seimas, atsisakydamas pareiškėjai suteikti valstybės pripažinimą nepateikė objektyvių ir pagrįstų argumentų, kodėl pareiškėją vertina kitaip nei kitas panašioje situacijoje buvusias religines bendrijas, o Seimo nariai, balsavę prieš pripažinimo suteikimą, neišliko neutralūs ir nešališki, įgyvendindami savo įgaliojimus. Konvencijos 13 straipsnio pažeidimą Teismas konstatavo dėl to, kad pareiškėja neturėjo veiksmingos teisinės gynybos priemonės nepalankiam Seimo sprendimui apskųsti. 

Pagal Konvencijos 46 straipsnį (Sprendimų privalomumas ir jų vykdymas) Europos Tarybos Ministrų Komitetas vykdo šio teismo sprendimo įgyvendinimo priežiūrą, kuri dar nėra užbaigta.   

Antrąją peticiją teismui pareiškėja grindžia šiomis, jos vertinimu, naujomis aplinkybėmis:

-    2021 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo konstatuota, kad Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata „religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje“ neprieštarauja Konstitucijai, o nuostata „jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 1 daliai; 

-    2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio pakeitimu, kuris numato, kad „Valstybės pripažinimo klausimą Seimas išsprendžia priimdamas nutarimą per 3 mėnesius nuo Teisingumo ministerijos išvados gavimo dienos, neįskaitant laiko tarp Seimo sesijų. Religinė bendrija, susipažinusi su Teisingumo ministerijos išvada, turi teisę raštu pateikti nuomonę dėl šios išvados Seimui ir pristatyti ją Seimo nutarimo projekto svarstymo Seime metu. Jeigu Seimas nepritaria pateiktam Seimo nutarimo projektui, valstybės pripažinimo klausimas Seime sprendžiamas pakartotinai tol, kol priimamas atitinkamas Seimo nutarimas“, o 5 dalis numato, kad „Seimo nutarime dėl atsisakymo religinei bendrijai suteikti valstybės pripažinimą turi būti nurodytas tokio sprendimo pagrindas (pagrindai) ir motyvai, kodėl religinė bendrija neturi atramos visuomenėje ir (arba) jos mokymas ar apeigos prieštarauja įstatymams ir (arba) dorai. Seimui priėmus nutarimą atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą religinei bendrijai, ji pakartotinai dėl valstybės pripažinimo į Seimą gali kreiptis praėjus 2 metams nuo tokio Seimo nutarimo įsigaliojimo dienos“; 

-    pakartotiniu Seimo balsavimu 2023 m. rugsėjo 19 d. dėl Seimo nutarimo, siūlančio suteikti pareiškėjai valstybės pripažinimą, projekto, kuris buvo atmestas, ir tą pačią dieną įvykusiu Seimo svarstymu bei balsavimu dėl naujo nutarimo, kuriuo buvo siūloma nesuteikti pareiškėjai valstybės pripažinimo dėl to, kad jos mokymas prieštarauja dorai, projekto, kurio nuspręsta nepriimti bei grąžinti jį Seimo Žmogaus teisių komitetui patobulinti; 

EŽTT šioje byloje spręs, ar Konvencijos 46 straipsnis, kuris numato valstybėms besąlyginę pareigą vykdyti teismo sprendimus, o vykdymo priežiūrą paveda Europos Tarybos Ministrų komitetui, neužkerta kelio nagrinėti pareiškėjos skundus pakartotinai.

Taip pat, ar pagal Konvencijos 14 straipsnį, taikomą kartu su 9 straipsniu, bei 13 straipsnį, pareiškėjos peticija yra susijusi su jau pirmoje byloje priimtu Teismo sprendimu konstatuotais pažeidimais, ar joje pateikiama nauja informacija, dėl kurios gali būti konstatuotas naujas pažeidimas,