EŽTT nustatė Konvencijos pažeidimą dėl neatliktos teismo psichologinės ekspertizės tariamos seksualinės prievartos prieš nepilnametį byloje

2024 m. balandžio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje E.L. prieš Lietuvą (Nr. 12471/20), kuriame konstatavo, kad pareiškėjo skundo dėl tariamos seksualinės prievartos veiksmų prieš jį tyrimas neatitiko valstybėms pagal Konvencijos 3 straipsnį keliamų procesinių reikalavimų.

Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas gimė 2006 m. Nuo 2008 m. iki 2013 m. jis gyveno globos namuose, kuriems vadovavo vienuolės. 2018 m. pareiškėjas pasiskundė globėjai, kad 2010 m. ar 2011 m., kai jis gyveno globos namuose, jį seksualiai išnaudojo kartu gyvenę vyresni vaikai ir kad šios įstaigos vadovė paprašė pareiškėjo niekam apie tai nepasakoti. Vaiko globėja informavo vaiko teisių apsaugos tarnybą, kuri kreipėsi į policiją. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuris galiausiai buvo nutrauktas. Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro specialistė išvadoje teigė, kad pareiškėjo elgesys rodė tam tikrus požymius, kad praeityje prieš jį galimai buvo įvykdytas seksualinis smurtas. Vis dėlto prokurorai manė, kad kiti įrodymai, pavyzdžiui, liudijimai tų, kurie tuo metu gyveno ar dirbo tuose globos namuose, įskaitant kaltinamųjų ir globos namų vadovės parodymus, paneigė bet kokius seksualinio smurto veiksmus. Pareiškėjas nesėkmingai kreipėsi į dviejų instancijų teismus, nurodydamas, kad pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką seksualinės prievartos prieš vaikus bylose svarbus įrodymų šaltinis yra teismo psichiatrijos ar teismo psichologijos išvados. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje taip pat turėtų būti atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, kad būtų galima įsitikinti jo teiginių teisingumu. Tačiau pareiškėjo atveju tokia ekspertizė nebuvo paskirta, nes teismai manė, kad toks prašymas buvo betikslis ir reikšmingesnės informacijos nebesuteiktų.

Visų pirma, EŽTT pastebėjo, kad reaguodamas į vaiko teisių apsaugos tarnybos skundą, prokuroras operatyviai pradėjo ir vykdė ikiteisminį tyrimą, kurio metu bandė nustatyti galimai nusikalstamos veikos aplinkybes: buvo nustatyti ir apklausti liudytojai bei nukentėjusysis, pritaikytos atitinkamos prievartos priemonės, gautos medicinos ir psichologijos specialistų išvados. Tokiomis aplinkybėmis Teismas negalėjo konstatuoti, kad iki tol valdžios institucijos tikrai nesistengė atlikti veiksmingo tyrimo, kuris atitiktų Konvencijos 3 straipsnyje nustatytus procesinius reikalavimus.

Tačiau EŽTT atsižvelgė į kitus baudžiamojo proceso aspektus, kurie, jo nuomone, yra trūkumai. Visų pirma, EŽTT pažymėjo, kad prokuroro atliktų tyrimų apimtis apsiribojo tariamų kaltininkų įvykių versijos išklausymu. Šį klausimą baudžiamojo proceso metu kėlė ir pareiškėjas, tvirtindamas, kad jei tyrimai visada būtų nutraukiami, kai įtariamasis neprisipažįsta, tokie tyrimai neduotų jokių rezultatų. Vis dėl to, pagrindinis šalių ginčas, kuriuo grindžiama byla, kilo dėl to, kad prokuroras ir teismas neskyrė pareiškėjui teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės. Šiuo požiūriu, EŽTT atkreipė dėmesį į Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje teigiama, kad bylose dėl seksualinės prievartos prieš nepilnamečius psichiatrinės ir psichologinės teismo medicinos išvados yra svarbus įrodymas, nes tokiose bylose liudytojų paprastai nebūna. Nors šiuo atveju paties aukos (ir jo globėjos) pareiškimai nebuvo vienintelis tariamo seksualinio nusikaltimo įrodymas: tai, kad pareiškėjas galėjo patirti seksualinį smurtą, nurodė ir psichologė iš specializuoto vaikų pagalbos centro. Vis dėlto klausimo, ar buvo reikalinga teismo paskirta teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė, nenagrinėjo nei aukštesnysis prokuroras, nei dviejų instancijų teismai, kurie apsiribojo teisės nuostata, kad tai yra prokuroro prerogatyva nuspręsti, kokių tyrimo priemonių imtis, vietoje to, kad paaiškintų pareiškėjui, kodėl teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė buvo nereikalinga. EŽTT pastebėjo, kad tokio požiūrio buvo laikomasi, nepaisant psichologo išvados, kad seksualinis smurtas galėjo būti įvykdytas, ir paties prokuroro pripažinimo, kad specialieji liudytojai pradėjo susitikinėti dažniau, galbūt bandydami derinti įvykio versijas.

Atsižvelgdamas į tai, ypač į valdžios institucijų nenorą skirti pareiškėjo teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę dėl tariamo seksualinio smurto globos namuose, taip pat į tai, kad aukštesnysis prokuroras ir teismai tinkamai nepagrindė tokios ekspertizės neskyrimo, nepaisant pareiškėjo argumentų šiuo klausimu, EŽTT konstatavo, kad konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis valstybė neįvykdė savo pareigos veiksmingai ištirti netinkamą elgesį, kurį pareiškėjas tariamai patyrė, taip pažeisdama Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus.

EŽTT priteisė pareiškėjui 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.