F. Kirkorov skundus dėl draudimo atvykti į Lietuvą EŽTT paskelbė nepriimtinais

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) priėmė nutarimą Vyriausybei neperduotoje byloje Kirkorov prieš Lietuvą (Nr. 12174/22), kuriuo pareiškėjo skundus dėl draudimo atvykti į Lietuvą paskelbė nepriimtinais. Pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 10 straipsniu (saviraiškos laisvė), pirmojo protokolo 1 straipsniu (nuosavybės apsauga) bei Konvencijos 14 straipsniu (diskriminacijos uždraudimas) skundėsi, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką prilygo jo politinių įsitikinimų cenzūrai, atėmė galimybę užsidirbti iš anksčiau suplanuotų koncertų bei buvo diskriminacinis.

Šioje byloje 2021 m. sausio 19 d. Užsienio reikalų ministerijos prašymu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 5 dalimi, penkeriems metams įtraukė pareiškėją, populiarų Rusijos Federacijos dainininką ir prodiuserį, į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Valstybės institucijos nurodė, kad dėl savo aktyvios koncertinės ir organizacinės veiklos pareiškėjas darė įtaką dideliems visuomenės sluoksniams Rusijos Federacijoje ir kitose buvusios SSSR valstybėse, o jo koncertinė veikla užsienio valstybėse oficialių Rusijos Federacijos pareigūnų atvirai buvo įvardijama Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ sklaidos įrankiu. Atsižvelgę į tai, jog pareiškėją Rusijos Federacija išnaudoja siekdama pateisinti savo agresyvią užsienio politiką, o jis pats savo pavyzdžiu ir sąmoningais veiksmais palaiko Rusijos Federacijos okupacinę politiką, Lietuvos institucijos nusprendė, kad pareiškėjo lankymasis Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. F. Kirkorov Migracijos departamento sprendimą apskundė Lietuvos teismams, kurie galutine 2021 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas kreipėsi į EŽTT, teigdamas, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką prilygo jo politinių įsitikinimų cenzūrai, dėl draudimo jis negalėjo koncertuoti, todėl prarado pajamas ir turėjo grąžinti už jau parduotus bilietus gautus pinigus. Be to, pareiškėjo nuomone, draudimas jį diskriminavo.

Vertindamas pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 10 straipsnį Teismas, referuodamas į savo jurisprudencijoje įtvirtintus bendruosius principus, pirmiausia padarė išvadą, kad draudimas pareiškėjui lankytis Lietuvoje prilygsta Konvencijos 10 straipsniu garantuojamos teisės į saviraiškos laisvę, kuri apima ir teisę skleisti informaciją, apribojimui. Vis dėlto skundžiama priemonė, Teismo nuomone, buvo nustatyta įstatyme ir siekė teisėtų tikslų – užtikrinti nacionalinį saugumą bei viešąją tvarką. Spręsdamas, ar priemonė buvo reikalinga demokratinėje visuomenėje, pirmiausia Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog valdžios institucijos pabrėžė, jog pareiškėjas viešai rėmė Krymo aneksiją, Rusijos Federacijos prezidentą bei jo vykdomą politiką, buvo V. Putino „atstovas scenoje“ ir prilygino pareiškėjo veiklą propagandai, nukreiptai prieš Baltijos šalis, kas pagal Seimo nutarimu patvirtintą Lietuvos nacionalinio saugumo strategiją yra pavojų valstybės nacionaliniam saugumui keliantis veiksnys. Šiuo požiūriu Teismas pastebėjo, kad poreikį atpažinti ir atskleisti Rusijos propagandą bei dezinformaciją pabrėžia ir Europos Parlamentas. Toliau Teismas atkreipė dėmesį į nacionalinių teismų sprendimus. Pastebėjęs, kad šie rėmėsi inter alia Europos Sąjungos teise bei ES Teisingumo Teismo praktika Teismas nusprendė, kad jų išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę ir pavojų nacionaliniam saugumui bei viešajai tvarkai nebuvo savavališka ar nepagrįsta. Teismo nuomone, nacionaliniai teismai nesuklydo, vertindami reikšmingas bylai aplinkybes, ir tinkamai pritaikė nacionalinės teisės normas, be to, atsižvelgė į pareiškėjo argumentus ir užtikrino jo teisę į teisingą procesą. Galiausiai, vertindamas priemonės proporcingumą EŽTT atkreipė dėmesį į tai, jog teismai  įvertino skirtingus interesus, - nacionalinio saugumo bei viešosios tvarkos iš vienos pusės bei pareiškėjo veiksmus bei skundžiamos priemonės griežtumą iš kitos, -  ir tinkamai užtikrino jų pusiausvyrą. Pastebėjęs, kad pareiškėjas Lietuvoje neturi jokių šeiminių, socialinių ar ekonominių ryšių, o jo, kaip ES piliečio teisės buvo apribotos tik tiek, kiek jos susiję su įvažiavimu į Lietuvą, Teismas konstatavo, kad nacionaliniai teismai aiškiai parodė, jog uždraudimas pareiškėjui lankytis Lietuvoje buvo būtina ir proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą bei viešąją tvarką ir pareiškėjo skundą dėl tariamai pažeistos teisės į saviraiškos laisvę atmetė kaip aiškiai nepagrįstą pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalį.

Vertindamas pareiškėjo skundą pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, EŽTT pabrėžė, kad valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą joje ir kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės lankytis ar gyventi tam tikroje šalyje. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo uždrausta lankytis ir koncertuoti Lietuvoje, Teismas suabejojo, ar pareiškėjas turėjo „teisėtą lūkestį“ gauti pajamų už koncertus, kuriam būtų taikomas Pirmojo protokolo 1 straipsnis ar Konvencijos 14 straipsnis. Kaip bebūtų, pastebėjęs, kad pareiškėjas nesikreipė žalos Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka, Teismas šį skundą paskelbė nepriimtinu dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo, kaip reikalauja Konvencijos 35 straipsnio 1 dalis.