Paskelbęs nepriimtinais dalį pareiškėjų skundų dėl negautos kompensacijos už prarastą nuosavybę, EŽTT konstatavo, kad nacionalinių teismų sprendimai taikyti senatį reikalavimams atlyginti žalą neužtikrino teisingos interesų pusiausvyros

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Skučai prieš Lietuvą (Nr. 60969/21), kuriuo konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio (Nuosavybės apsauga) pažeidimą.    

Pareiškėjai, remdamiesi Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu (Nuosavybės apsauga) bei Konvencijos 6 (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir 8 (Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) straipsniais skundėsi, kad dėl valdžios institucijų klaidų neteko vienintelio savo gyvenamojo būsto bei galimybės gauti už jį kompensaciją.

Bylos duomenimis 2002-2005 m. Neringos savivaldybei patvirtinus detalųjį sklypo, patenkančio į Kuršių nerijos nacionalinį parką, planą ir išdavus statybos leidimą, bendrovė V. pastatė statinius, kurių vieną 2006 m. įsigijo pareiškėjų šeima. 2008 m. prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismus su prašymu panaikinti Neringos savivaldybės išduotus leidimus bei pareiškėjų ir bendrovės V. pirkimo – pardavimo sutartį. 2009 m. pirmosios instancijos teismas nusprendė prokuroro ieškinį tenkinti, panaikino išduotus leidimus ir nurodė inter alia ginčo pastatus griauti. Teismas taip pat panaikino pirkimo – pardavimo sutartį ir įpareigojo bendrovę V. grąžinti pareiškėjams sumokėtą sumą – apie 535, 800 eurų. 2010 m. apeliacinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. 2012 m. pareiškėjai kreipėsi į administracinius teismus, reikalaudami iš valstybės kompensacijos už patirtą turtinę žalą. Jų teigimu, valstybė privalėjo grąžinti skirtumą tarp sumos, kuri buvo priteista iš bendrovės V. ir namo rinkos kainos. Administraciniai teismai pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš valstybės ir Neringos savivaldybės apie 131 566, 55 eurų bei palūkanas – tokio dydžio palūkanas pareiškėjai sumokėjo bankui už paimtą kreditą statinio įsigijimui. 2014 m. inicijavus bendrovės V. bankroto procedūrą, 2018 m. pareiškėjai civilinio proceso tvarka dar kartą kreipėsi į nacionalinius teismus, reikalaudami 1 172 920 eurų kompensacijos iš valstybės turtinei žalai, apimančiai namo kainą, jo vertės padidėjimą, mokesčius ir kitas išlaidas bei 3 000 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Administraciniai teismai ieškinį atmetė dėl senaties. Teismų nuomone, pareiškėjai apie pažeistas savo teises sužinojo jau 2008 m., kai prokuroras kreipėsi į teismus, arba vėliausiai 2012 m., kai pirmą kartą kreipėsi žalos iš valstybės. Bendrovės V. bankroto byloje pareiškėjams atgavus tik dalį už namą sumokėtos sumos, t.y. 175 319 eurų, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į nacionalinius teismus su prašymu priteisti pareiškėjams iš valstybės negrąžintą namo kainos dalį - 393,970 eurų.

Įvertinęs Vyriausybės argumentus dėl peticijos priimtinumo, pirmiausia Teismas paskelbė nepriimtinais pareiškėjų skundus dėl to, kad jie prarado galimybę gauti kompensaciją už padidėjusią namo rinkos vertę. Šiuo požiūriu Teismas atsižvelgė į Vyriausybės argumentus, kad pareiškėjai žalos į nacionalinius teismus kreipėsi du kartus – 2012 m. ir 2018 m. Pastebėjęs, kad 2013 m. teismai atmetė pareiškėjų reikalavimą ne dėl aplinkybių, kurios pasikeitė 2018 m., t.y. ne dėl bendrovės V. finansinės situacijos ir ne dėl padidėjusios namo rinkos vertės, o dėl to, kad manė, jog pakanka kompensuoti sumą, kurią pareiškėjai sumokėjo už namą, Teismas pritarė Vyriausybei, kad galutinis nacionalinių teismų sprendimas dėl kompensacijos, susijusios su padidėjusia namo rinkos verte, buvo priimtas 2013 m. lapkričio 7 d., nuo kurios turi būti skaičiuojamas tuo metu Konvencijoje įtvirtintas 6 mėnesių terminas peticijai pateikti. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai į Teismą kreipėsi 2021 m. gruodžio 13 d., t.y. praleidę tuo metu Konvencijoje nustatytą terminą, Teismas nusprendė atmesti šią peticijos dalį pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis.   

Antra, Teismas paskelbė nepriimtinais pareiškėjų skundus dėl galimybės atgauti kainą, kurią jie sumokėjo už namą pagal pirkimo – pardavimo sutartį su bendrove V. Teismas atkreipė dėmesį į Vyriausybės argumentus, kad šiuo metu nacionaliniuose teismuose nagrinėjama byla pagal prokuroro ieškinį, ginant viešąjį interesą, kuriuo prašoma pareiškėjams kompensuoti dalį už namą sumokėtos kainos, kurios jie neatgavo iš bendrovės V. jos bankroto byloje. Pakartojęs, kad pareiškėjų skundai dėl galimybės atgauti padidėjusią namo rinkos vertę atmestini dėl Konvencijoje įtvirtintų priimtinumo kriterijų nesilaikymo, Teismas nurodė neturįs priežasčių abejoti, kad procesas pagal prokuroro ieškinį galės atlyginti pareiškėjams žalą, t.y. kompensuos kainą, kurią jie sumokėjo už namą. Sutikdamas, kad susiklosčiusi situacija truko ilgą laiką (galutinis teismo sprendimas kompensuoti pareiškėjams namo kainą buvo priimtas 2010 m. gruodžio 6 d., byla dėl kompensacijos išmokėjimo vis dar nagrinėjama pirmos instancijos teisme, o paskutinės šalių pastabos pateiktos Teismui 2024 m. rugsėjo 16 d.), Teismas atkreipė dėmesį, kad suma, kurią pareiškėjai atgavo bendrovės V. bankroto byloje, paaiškėjo tik 2021 m. gruodį. Pastebėdamas, kad pareiškėjai nesiskundė per ilga bendrovės V. bankroto bylos trukme ar dėl to, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismus su ieškiniu per vėlai bei paisydamas subsidiarumo principo Teismas nurodė negalįs nagrinėti šio pareiškėjų skundo, kol nacionaliniai teismai neįvertino susiklosčiusios situacijos ir nepriėmė sprendimo dėl patirtos žalos. Todėl Teismas atmetė peticijos dalį, susijusią su pareiškėjų skundais dėl neatgautos už namą sumokėtos sumos, pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis dėl to, kad šį klausimą nagrinėja nacionaliniai teismai.

Spręsdamas dėl peticijos esmės, Teismas atkreipė dėmesį, kad tarp šalių nėra ginčo, jog nuosavybės atėmimas iš pareiškėjų prilygo trukdymui naudotis nuosavybe, nepaisant to, kad namas dar nenugriautas ir pareiškėjai jame gyvena. Pastebėdamas, kad galutinis teismo sprendimas panaikinti pareiškėjų nuosavybę buvo priimtas 2010 m. gruodžio 6 d, o peticija Teismui pateikta 2021 m. gruodžio 13 d., Teismas nurodė negalįs vertinti šio proceso dėl pažeistos tuo metu Konvencijos 35 straipsnyje įtvirtintos šešių mėnesių taisyklės. Vis dėlto atsižvelgęs, kad nacionaliniai teismai pripažino valdžios institucijų neteisėtus veiksmus ir pareiškėjų teisę gauti kompensaciją, Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai skundėsi tik dėl to, kad negavo kompensacijos, kuri, pasak jų, turėjo būti priteista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimu, kai jie kreipėsi žalos 2018 m. Pastebėjęs, jog negali vertinti proceso, kurio metu pareiškėjai prarado nuosavybę dėl pažeistos šešių mėnesių taisyklės, bet gali vertinti paskesnio proceso metu priimtų teismų sprendimų dėl kompensacijos proporcingumą, Teismas konstatavo, kad teismų sprendimas taikyti senaties terminą, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, susijusias su valdžios institucijų pastangomis ieškoti kompromiso, kad būtų apgintos asmenų gera valia įsigijusių nuosavybę Kuršių nerijos nacionaliniame parke teisės bei išvengta valstybės pareigos mokėti dideles kompensacijas, su teismo sprendimo panaikinti pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti pirkėjų įsigytą namą bendrovei V. vykdymo sustabdymu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prašymu, neužtikrino teisingos viešojo intereso reikalavimų bei pareiškėjų teisės į nuosavybę apsaugos pusiausvyros. Teismo nuomone, pareiškėjai turėjo priežasčių tikėtis, kad Valstybė išspręs situaciją taip, kad būtų išvengta namo griovimo. Be to, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ir Civilinis kodeksas numato galimybę atnaujinti senaties terminą, jei yra pagrindas manyti, jog jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties ir į tai, kad pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teigia, jog teismai privalo taikyti senaties terminą ne automatiškai, nes toks jo taikymas būtų nesuderinamas su jų pareiga įgyvendinti teisingumą. Teismas sukritikavo ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas apeliaciniame skunde pateiktus pareiškėjų argumentus, kad kitų asmenų bylose dėl tų pačių faktinių aplinkybių, senaties terminas taikytas nebuvo, nepaaiškino, kodėl pareiškėjų situacijoje reikėjo vadovautis kitokiu požiūriu. Atsižvelgęs į savo išvadas, nacionalinių teismų praktiką dėl senaties terminų taikymo bei jų sprendimus kitose bylose dėl tų pačių faktinių aplinkybių, Teismas nusprendė, kad senaties termino pritaikymas pareiškėjų byloje atėmė iš jų galimybę veiksmingai gintis teisme, siekiant gauti tinkamą kompensaciją, todėl buvo pažeistas Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis. Konstatavęs šios nuostatos pažeidimą dėl to, kad pareiškėjams nebuvo užtikrinta galimybė veiksmingai ginti savo teises, Teismas nusprendė, kad atskirai nagrinėti pareiškėjų skundus dėl tariamo Konvencijos 6 bei 8 straipsnių pažeidimo nereikia.

Peticijoje EŽTT pareiškėjai reikalavo priteisti 2 001 773 eurų turtinei bei 1 000 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgęs į savo išvadas, jog skundai, susiję su kompensacija už padidėjusią namo rinkos vertę bei namo kainą, nepriimtini, Teismas pareiškėjams priteisė 8 740 eurus turtinei žalai, t.y. notaro, žemės nuomos bei nekilnojamojo turto mokesčiams, kurių reikalavimą nacionaliniai teismai atmetė dėl senaties, atlyginti. Neturtinei žalai atlyginti Teismas pareiškėjams priteisė 8000 eurų. 

Teismo sprendimas byloje Skučai prieš Lietuvą