Perduotos dvi peticijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticijas Juozapavičius prieš Lietuvą (Nr. 16030/23) ir Būbelis prieš Lietuvą(Nr. 48537/22), kuriose pareiškėjai, remdamiesi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsniu (nuosavybės apsauga), skundžiasi, kad dėl valdžios institucijų klaidų jiems nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į senelių žemes, be to jiems teko prisiimti valdžios institucijų padarytų klaidų nuosavybės teisių atkūrimo procese naštą.

Remiantis Būbelis prieš Lietuvą bylos duomenimis, 1991 m. pareiškėjas pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į žemę, kurią jo senelis turėjo Palangos mieste ir kurią 1940 m. nacionalizavo sovietų valdžia. 1992 m. Palangos miesto valdyba priėmė sprendimus atkurti pareiškėjo teisę į nuosavybę natūra ir suteikti jam žemės sklypą adresu A. Mickevičiaus 4a, Palanga. Vėliau šių sprendimų vykdymas buvo sustabdytas iki 2007 m., nors jie ir nebuvo panaikinti. Tuo tarpu 1998 m. pareiškėjas buvo informuotas, kad Palangos miesto savivaldybė nusprendė grąžinti pareiškėjui žemės sklypą tokio dydžio, kokį turėjo pradinis savininkas (pareiškėjos senelis), tačiau nuosavybės atkūrimas galėjo įvykti tik patvirtinus Palangos miesto detalųjį planą.

2007 m. valdžios institucijos informavo pareiškėją, kad žemės sklypas negali būti grąžintas natūra, nes, be kita ko, jis pateko į kito žemės sklypo, kuris 2004 m. buvo išnuomotas 58 metų laikotarpiui profesinei sąjungai, kuri tame žemės sklype valdė sanatoriją. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kitą žemės sklypo dalį, į kurią jis siekė atkurti nuosavybės teises, valdžios institucijos tretiesiems asmenims perdavė 1996–2007 m. 2020 m. Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – NŽT) pareiškėją informavo, kad užuot atkūrus nuosavybės teises natūra, jam bus skirta 997 eurų piniginė kompensacija už 0,20 ha žemės sklypą Palangos mieste.

Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą, teigdamas, kad jo nuosavybės teisė buvo pažeista dėl valdžios institucijų klaidų ir delsimo veikti, todėl susidarė situacija, kai restitucija natūra tapo neįmanoma. Jis taip pat tvirtino, kad siūloma kompensacija visiškai neatitiko tikrosios žemės sklypo Palangos centre vertės.

2022 m. Vyriausiasis administracinis teismas galutine nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad žemė, į kurią pareiškėjas siekė atkurti nuosavybės teises, buvo išnuomota ir perduota privačiai nuosavybei, be to, tie sklypai taip pat pateko į Palangos miesto istorinės dalies teritoriją, todėl negalėjo būti atkurti natūra. Teismo vertinimu, panaikinti NŽT sprendimą išmokėti pareiškėjui piniginę kompensaciją nebuvo pagrindo, o tai, kad 1992 m. Palangos valdžios sprendimai nebuvo įgyvendinti, neturėjo reikšmės, nes juos įgyvendinant būtų pažeisti Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano sprendiniai.

Pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 1 protokolo 1 straipsniu, taip pat Konvencijos 6 ir 13 straipsniais, skundžiasi, kad jo teisė į nuosavybės atkūrimą buvo pripažinta dar 1992 m. Valdžios institucijos veikė pažeisdamos gero administravimo principą ir vilkindamos atitinkamų sprendimų įgyvendinimą, todėl jo nuosavybės atkūrimas natūra tapo neįmanomas, jam buvo atimta nuosavybė ir sumokėta neproporcinga kompensacija.

Remiantis Juozapavičius prieš Lietuvą bylos duomenimis, pareiškėjo senelis turėjo 2,38 ha žemės šalia Kauno, o močiutė – 0,225 ha žemės sklypą Kauno mieste. Tuos sklypus sovietų režimas nacionalizavo 1940 m. 1992 m. pareiškėjas kreipėsi dėl nuosavybės teisių į du sklypus, kurie priklausė jo seneliams, atkūrimo. 1997 m. pareiškėjui buvo iš dalies atkurtos nuosavybės teisės į senelio žemę, atiduodant 0,20 ha žemės Kaune. 2015 m. valdžios institucijos informavo pareiškėją, kad turimų dokumentų nepakako nustatyti, kam priklausė jo senelio žemė po jo mirties 1938 m. iki nacionalizacijos 1940 m. Pareiškėjo prašymu teismai 2016 m. nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po jo senelio mirties iki nacionalizacijos žemė lygiomis dalimis (tai yra po 0,7933 ha) priklausė trims jo sūnums, tarp jų ir pareiškėjo tėvui.

Pareiškėjas 2017 m. pasiskundė NŽT, kad jo nuosavybės teisės vis dar neatkurtos. NŽT informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisės į jo senelių žemę buvo atkurtos kitiems jų įpėdiniams. Likusi žemės dalis, į kurią dar neatkurtos nuosavybės teisės, sudarė 0,1967 ha, tačiau laisvos žemės tuo metu nebuvo. NŽT pripažino, kad kai kuriems įpėdiniams buvo suteikta daugiau žemės, nei jie turėjo teisę gauti. Tačiau NŽT neturėjo įgaliojimų pradėti teisminių procesų dėl administracinių sprendimų panaikinimo. Ji prašė prokuroro pradėti teisminį procesą, tačiau prokuroras atsisakė, motyvuodamas tuo, kad suėjo dešimties metų ieškinio senaties terminas. NŽT informavo pareiškėją, kad jis gali apginti savo nuosavybės teises pareikšdamas civilinį ieškinį valstybei ir reikalaudamas atlyginti žalą už valdžios institucijų padarytas klaidas restitucijos procese.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti NŽT iš naujo nagrinėti klausimą dėl jo nuosavybės teisių atkūrimo. 2019 m. administracinis teismas jo skundą atmetė, konstatavęs, kad NŽT sprendimas atitiko įstatymus ir buvo tinkamai motyvuotas. 2021 m. Vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą patvirtino. Taip pat pažymėjo, kad ginčijamame dokumente NŽT nepriėmė jokių sprendimų, turinčių įtakos pareiškėjo teisėms, o tik informavo jį apie situaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

2021 m. pareiškėjas pateikė valstybei civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti piniginę kompensaciją už valstybės institucijų padarytas klaidas restitucijos procese ir prašė priteisti 261 800 eurų turtinei ir 200 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Tačiau tiek Regionų apygardos administracinis teismas, tiek Vyriausiasis administracinis teismas jo ieškinį atmetė, teigdami, kad pareiškėjas turėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeistos 2017 m., kai jis gavo atitinkamą informaciją iš NŽT, ir kad jis praleido įstatyme nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, skundžiasi, kad nacionalinių teismų išvada, jog jis jau 2017 m. turėjo suprasti, kad buvo pažeistos jo teisės, buvo nesąžininga ir pastatė jį į nelygią padėtį su valstybės institucijomis, kurios elgėsi neteisėtai ir operatyviai neištaisė savo klaidų, tačiau neturėjo prisiimti jokių dėl to kilusių pasekmių. Jis taip pat teigia, kad abiejose bylose Vyriausiasis administracinis teismas padarė prieštaringas išvadas dėl jo teisės reikalauti atlyginti žalą iš valstybės. Galiausiai, remdamasis Konvencijos 1 protokolo 1 straipsniu, jis skundžiasi, kad nebuvo atkurtos jo teisės į jo senelių žemę ir kad jis turėjo prisiimti valdžios institucijų padarytų klaidų pasekmes.

Šiose bylose EŽTT spręs, ar buvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis nuosavybe, kaip tai suprantama pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, visų pirma, ar pareiškėjams neteko prisiimti individualios ir pernelyg didelės valdžios institucijų padarytų klaidų nuosavybės teisių atkūrimo procese naštos. Byloje Būbelis prieš Lietuvą Teismas taip pat spręs, ar pareiškėjo nuosavybė buvo paimta ginant viešąjį interesą ir įstatymo numatytomis sąlygomis ir ar toks kišimasis atitiko proporcingumo reikalavimą. Byloje Juozapavičius prieš Lietuvą EŽTT be kita ko vertins, ar buvo pažeista pareiškėjo teisė kreiptis į teismą, atsižvelgiant į tai, kad jo civilinis ieškinys valstybei buvo atmestas dėl senaties termino praleidimo.