Atstovavimas ES teisminėse institucijose

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo uždavinys – užtikrinti Europos Sąjungos teisės laikymąsi, vienodai aiškinant ir taikant Sutartis. Savo jurisprudencija ši institucija prisideda prie Europos Sąjungos vertybių puoselėjimo ir vieningos Europos kūrimo. Kokybiškas, aiškus, veiksmingas ir skaidrus teisingumas – būtent taip Teisingumo Teismas siekia užtikrinti pasitikėjimą Europos integracija.

Įgyvendindamas šią užduotį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prižiūri Europos Sąjungos institucijų aktų teisėtumą, užtikrina, kad valstybės narės laikytųsi iš Sutarčių kylančių pareigų ir nacionalinių teismų prašymu aiškina Europos Sąjungos teisę.

Siekiant užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos interesų  atstovavimą aiškinant ir taikant Europos Sąjungos teisę Europos teisminėse institucijose, taip pat ginant Lietuvos Respublikos teisėtus interesus ir teises:

  • koordinuojami kompetentingų valstybės institucijų ir įstaigų veiksmai, susiję su Europos Sąjungos teismuose nagrinėjamomis bylomis,
  • rengiamos Lietuvos Respublikos pozicijos dėl Europos Sąjungos teismuose nagrinėjamų bylų,
  • rengiami procesiniai dokumentai Europos Sąjungos teismuose nagrinėjamos bylose ir dalyvaujama žodinėje proceso dalyje.

 

Lietuvos Respublikos dalyvavimas Europos teisminių institucijų bylose:

2019 m. spalio 3 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Irgita, C-285/18, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Viešųjų pirkimų direktyvų nuostatų išaiškinimo kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas. Teisingumo Teismo išaiškinimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas susiklostė dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos sudaryto vidaus sandorio dėl vejų šienavimo paslaugų su UAB „Kauno švara“, kai dar galiojo konkurso būdu sudaryta sutartis dėl tokių pačių paslaugų su UAB „Irgita“. UAB „Irgita“ teismuose ginčijo sudaryto vidaus sandorio teisėtumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą buvo pateikti šie klausimai:

1. Ar pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, kai ginčo in house sandorio sudarymo, inter alia, administracinės procedūros pradėtos dar galiojant Direktyvai 2004/18, tačiau pati sutartis sudaryta 2016 m. gegužės 19 d. pirmiau nurodytai direktyvai nebegaliojant, toks sandoris patenka į Direktyvos 2014/18 ar Direktyvos 2014/24 taikymo sritį?

2. <...>

3. Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį:

a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio bei Chartijos 36 straipsnio nuostatos kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad in house sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t.y. in house sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar Direktyvos 2014/24 12 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

4. <...> ar viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo bei skaidrumo principai (Direktyvos 2004/18 2 straipsnis, Direktyvos 2014/24 18 straipsnis), bendrasis draudimas diskriminuoti dėl pilietybės (ESS 18 straipsnis), įsisteigimo laisvė (ESS 49 straipsnis) bei laisvė teikti paslaugas (ESS 56 straipsnis), galimybė įmonėms suteikti išimtines teises (SESV 106 straipsnis), Teisingumo Teismo praktika (sprendimai Teckal, ANAV, Sea, Undis Servizi ir kt.) turi būti suprantami ir aiškinami, kad in house sandoris, kurį sudaro perkančioji organizacija ir nuo jos teisiškai atskirtas subjektas, o perkančioji organizacija šį subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas ir šio subjekto pagrindinę veiklos dalį sudaro veikla, vykdoma perkančiosios organizacijos naudai, per se teisėtas, inter alia, nepažeidžia kitų ūkio subjektų teisės į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos?

 

Teisingumo Teismas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus atsakė taip:

1. Situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai perkančioji organizacija viešojo pirkimo sutarties su juridiniu asmeniu, kurį ji kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas, sudarymo procedūrą pradėjo dar galiojant 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, bet sutartis sudaryta po šios direktyvos panaikinimo, t. y. po 2016 m. balandžio 18 d., patenka į 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18, taikymo sritį, jeigu perkančioji organizacija klausimą dėl to, ar privalėjo iš anksto skelbti konkursą viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti, galutinai išsprendė po šios datos.

2. Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorio sudarymą, be kita ko, sieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo, jeigu etape iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo pasirenkant konkretų paslaugų teikimo būdą paisoma vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

3. Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 1 dalis, siejama su skaidrumo principu, turi būti aiškinama taip, kad valstybių narių taikomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, kurios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas, kad būtų išvengta bet kokio savivalės pavojaus, o tai nagrinėjamu atveju turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

4. Vidaus sandorio, kuris tenkina Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 1 dalies a–c punktuose numatytas sąlygas, sudarymas nėra pats savaime atitinkantis Sąjungos teisę.

 

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete.

2019 m. rugsėjo 12 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas (toliau – Bendrasis Teismas) atmetė įmonių Achemos grupė ir Achema ieškinį, kuriuo jos prašė panaikinti 2013 m. lapkričio 20 d. Komisijos sprendimą C(2013) 7884 final dėl valstybės pagalbos Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo operatoriui AB „Klaipėdos nafta“.

2016 metais Lietuvos Respublika įstojo į šią bylą Europos Komisijos pusėje, 2018 m. vasario 5 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, reikalaudama atmesti pareikštą ieškinį. 2019 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas dalyvavo teismo posėdyje.

Sprendimas šioje byloje atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą poziciją byloje.

2019 m. rugsėjo 10 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas (toliau – Bendrasis Teismas) patenkino Lenkijos Respublikos ieškinį, kuriuo ji prašė panaikinti 2016 m. spalio 28 d. Europos Komisijos sprendimą, pakeičiantį sąlygas, kuriomis OPAL dujotiekiui negalioja reikalavimas dėl prieigos suteikimo tretiesiems asmenims ir remiantis Direktyva 2003/55/EB nustatytas tarifinis reguliavimas.

2017 metais Lietuvos Respublika įstojo į šią bylą Lenkijos pusėje, 2017 m. birželio 9 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais palaikė Lenkijos reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą. 2018 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas dalyvavo teismo posėdyje.

Sprendimas šioje byloje atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą poziciją byloje.

2017 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublika pateikė Europos Sąjungos Bendrajam Teismui (toliau – Bendrasis Teismas) ieškinį, kuriuo prašė panaikinti 2017 m. birželio 26 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2017/1144 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) tiek, kiek juo numatyta skirti 4 207 894,93 EUR finansinę pataisą Lietuvai.

2019 m. rugsėjo 4 d. Bendrojo Teismo sprendimu ieškinys atmestas.

2019 m. rugsėjo 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje AW ir kt., C-417/18, kuriame nurodė, kad net ir skambinant iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės valstybės narės turi pareigą užtikrinti, jog ryšio operatoriai sudarytų galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius numeriu 112 tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis.

Prašymą išaiškinti Direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (toliau – Direktyva 2002/22) nuostatas pateikė Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje, kurioje reikalaujama iš valstybės atlyginti žalą dėl netinkamo ES teisės perkėlimo, susijusio su įvykdytu nusikaltimu, kurio metu buvo skambinama skubios pagalbos iškvietimo numeriu 112, tačiau pagalbos tarnybos negalėjo nustatyti nusikaltimo aukos vietos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo buvo klausiama:

„1.      Ar Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalis reglamentuoja privalomą vietos nustatymo duomenų teikimą, kai skambinama iš mobiliojo ryšio įrenginių be SIM kortelių?

2.      Jeigu nacionalinis valstybės narės teisinis reglamentavimas suteikia galimybę asmenims paskambinti [numeriu 112] be SIM kortelės, ar ši aplinkybė reiškia, kad tokių pagalbos skambučių vietos nustatymo duomenys turi būti nustatyti pagal Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalies reglamentavimą?

3.      Ar nacionalinis teisinis reglamentavimas, įtvirtintas [Galimybės naudotis pagalbos iškvietimo paslaugomis] tvarkos aprašo <...> 4.5.4 punkte, kuriame, inter alia, nustatyta, kad viešojo judriojo ryšio tinklo teikėjai teikia vietos nustatymo duomenis bazinės stoties (sektoriaus) aprėpties (<...> Cell-ID) tikslumu, tačiau nenustatyta, kokiu minimaliu tikslumu (atstumu) bazinės stotys turi nustatyti skambinančiojo buvimo vietą, bei nenustatyta, kokiu tankumu (atstumais) bazinės stotys turi būti išdėstytos, yra suderinamas su Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad kompetentingos reguliavimo institucijos nustato informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumo ir patikimumo kriterijus?

4.      Jeigu atsakymai į pirmą ir (arba) antrą klausimą būtų tokie, kad valstybė narė turi užtikrinti vietos duomenų nustatymą pagal Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalies reglamentavimą, ir (arba) atsakymas į trečią klausimą būtų toks, kad nacionalinis teisinis reglamentavimas nesuderinamas su Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad kompetentingos reguliavimo institucijos nustato informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumo ir patikimumo kriterijus: ar nacionalinis teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, privalo nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmenų patirtos žalos, ar pakanka nustatyti netiesioginį priežastinį ryšį tarp Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmenų patirtos žalos, jeigu pagal nacionalinės teisės nuostatas ir (arba) nacionalinių teismų praktiką netiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir asmenų patirtos žalos nustatymas yra pakankamas atsakomybei kilti?“

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendime nurodė, kad pagal Direktyvos 2002/22 nuostatas valstybės narės turi pareigą užtikrinti (su sąlyga, kad tai techniškai įmanoma), jog atitinkami ūkio subjektai (ryšio operatoriai) sudarytų galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius numeriu 112 tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis, kai tik ta institucija gauna tokį skambutį, įskaitant atvejus, kai skambinama iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės.

Valstybės narės turi diskreciją nustatyti informacijos apie skambinančiojo numeriu 112 vietą tikslumo ir patikimumo kriterijus, tačiau kriterijai, kuriuos jos nustato, turi užtikrinti (kiek tai techniškai įmanoma) tokį informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumą ir patikimumą, kuris būtinas tam, kad pagalbos tarnybos galėtų naudingai atvykti jam į pagalbą.

Galiausiai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai pagal valstybės narės vidaus teisę netiesioginio priežastinio ryšio tarp nacionalinių valdžios institucijų padaryto pažeidimo ir asmens patirtos žalos buvimas laikomas pakankamu valstybės atsakomybei kilti, toks netiesioginis priežastinis ryšys tarp šiai valstybei narei priskiriamo Sąjungos teisės pažeidimo ir asmens patirtos žalos taip pat turi būti pripažintas pakankamu kilti tos valstybės narės atsakomybei už šį Sąjungos teisės pažeidimą.

2019 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė rašytines pastabas byloje XT, C‑312/19.

Byla C−312/19 Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB) nuostatų išaiškinimo. Konkrečiai, Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į šiuos klausimus:

  1. Ar Direktyvos 2006/112/EB 9 str. 1 dalis ir 193 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, toks fizinis asmuo, kaip pareiškėjas negali būti pripažintas „savarankiškai“ vykdžiusiu nagrinėjamą (ekonominę) veiklą ir vienasmeniškai turi sumokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) už ginčo tiekimus, t. y ar Direktyvos 2006/112/EB 9 str. 1 dalies ir 193 straipsnio taikymo tikslais apmokestinamuoju asmeniu, atsakingu už ginčo prievoles, laikytina jungtinė veikla (jungtinės veiklos dalyviai kartu; nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ir jo veiklos partneris kartu), kuri pagal nacionalinę teisę apmokestinamuoju asmeniu nelaikoma ir teisinio subjektiškumo neturi, o ne vien tik toks fizinis asmuo, kaip pareiškėjas?
  2. Teigiamai atsakius į pirmą klausimą, – ar Direktyvos 2006/112/EB 193 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, PVM moka jungtinės veiklos, kuri pagal nacionalinę teisę apmokestinamuoju asmeniu nelaikoma ir teisinio subjektiškumo neturi, dalyviai (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ir veiklos partneris) kiekvienas individualiai nuo kiekvieno jų gautos (gautinos, priklausančios) atlygio už apmokestinamus nekilnojamojo turto objektų tiekimus dalies? Ar Direktyvos 2006/112/EB 287 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, šioje nuostatoje nurodyta metinė apyvarta nustatoma atsižvelgiant į visos jungtinės veiklos (bendrai jungtinės veiklos dalyvių gautas) pajamas?

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus atsakyti taip:

  1. Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalis ir 193 straipsni turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, toks fizinis asmuo kaip pareiškėjas gali būti pripažintas „savarankiškai“ vykdžiusiu ginčo tiekimus ir vienasmeniškai atsakingu už PVM sumokėjimą.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlomą atsakymą į pirmąjį nacionalinio teismo pateiktą klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

2019 m. liepos 8 d. paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija prieš Belgiją, C-543/17.

Ši byla Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) buvo nagrinėjama pagal Europos Komisijos ieškinį prieš Belgiją dėl įsipareigojimo pranešti apie 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/61/ES dėl priemonių sparčiojo elektroninių ryšių tinklų diegimo sąnaudoms mažinti (toliau – Direktyva 2014/61/ES) įgyvendinančias priemones nevykdymo. Vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 260 straipsnio 3 dalimi Europos Komisija prašo skirti Belgijai periodines baudas, mokėtinas nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo.

Belgija laikėsi nuomonės, kad minėta direktyva yra dalinai perkelta į nacionalinę teisę ir todėl SESV 260 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes pastaroji nuostata turėtų būti taikoma tik jei valstybė narė Europos Komisijai nepraneša apie jokias direktyvą įgyvendinančias priemones (t. y. tik visiško nenotifikavimo atveju).

Šioje byloje savo rašytines pastabas, palaikydama Belgiją, pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Ši byla yra reikšminga, nes pirmą kartą po Lisabonos sutartimi padarytų pakeitimų valstybei narei skirta sankcija pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį dėl įsipareigojimų perkelti direktyvą ir pranešti Europos Komisijai apie šias nacionalines priemones nesilaikymo. Teisingumo Teismas, aiškindamas SESV 258 straipsnio ir 260 straipsnio 3 dalies taikymą, pateikė be jau egzistuojančių Teisingumo Teismo praktikoje šias bendras naujas taisykles, kuriomis vadovaujantis turėtų būti vertinami tokie atvejai:

  • Vertinant, ar valstybė narė pagal SESV 258 straipsnį pažeidė savo įsipareigojimus, turi būti vertinama pagal situaciją, esančią tuo momentu, kai pasibaigia pagrįstoje nuomonėje nurodytas terminas (šioje byloje buvo atsižvelgta į tai, kad Europos Komisija šį terminą buvo pratęsusi);
  • SESV 260 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tais atvejais, kai valstybė narė nepateikia aiškios ir konkrečios informacijos apie nacionalinės teisės priemones, perkeliančias kiekvieną direktyvos nuostatą. Tačiau, Teisingumo Teismo teigimu, „Komisija <...> turi įrodyti, kad tam tikros perkėlimo priemonės akivaizdžiai nepatvirtintos arba neapima visos tos valstybės narės teritorijos, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vykstant pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį pradėtam teismo procesui Teisingumo Teismas neprivalo nagrinėti, ar nacionalinės priemonės, apie kurias pranešta Komisijai, užtikrina tinkamą tos direktyvos perkėlimą“;
  • Kiek tai susiję su pažeidimo sunkumo kriterijumi skaičiuojant skiriamų baudų dydžius, nurodyta, kad valstybės narės įsipareigojimai patvirtinti nacionalines priemones, kuriomis būtų užtikrintas visiškas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę, ir pranešti apie tokias priemones Europos Komisijai yra laikomi esminiais valstybių narių įsipareigojimais. Todėl tokių įsipareigojimų nevykdymas laikomas sunkiu;
  • Pažeidimo trukmė turėtų būti vertinama ne pagal situaciją, buvusią Komisijos kreipimosi į Teisingumo Teismą momentu, bet tuo momentu, kai Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes;
  • Teisingumo Teismas turi diskreciją nustatyti datą, kada įsigalioja pareiga mokėti periodinę baudą. Šiuo nagrinėtu atveju, atsižvelgęs į tai, kad buvo tikėtina, kad Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo dieną direktyvos perkėlimas gali būti baigtas, Teisingumo Teismas nurodė, kad periodinę baudą reikėtų skirti tik tuo atveju, jei sprendimo paskelbimo dieną įsipareigojimai dar nebūtų įvykdyti.

Vadovaudamasis šiais ir kitais argumentais dėl bylos esmės, Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

  • Pasibaigus 2016 m. rugsėjo 30 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui (Europos Komisija šį terminą pratęsė) nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad būtų laikomasi Direktyvos 2014/61/ES, ir nepranešusi a fortiori Komisijai apie šias įgyvendinimo priemones, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 13 straipsnį.
  • Tą dieną, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines aplinkybes, vis dar nepatvirtinusi priemonių, būtinų, kad Direktyvos 2014/61 2 straipsnio 7–9 ir 11 dalys, 4 straipsnio 5 dalis ir 8 straipsnis būtų perkelti į nacionalinę teisę Briuselio-sostinės regione, taigi ir a fortiori nepranešusi apie tokias perkėlimo priemones Europos Komisijai, Belgijos Karalystė ir toliau iš dalies nevykdė įsipareigojimų.
  • Tuo atveju, jei 2 punkte konstatuotas įsipareigojimų nevykdymas tęsis šio sprendimo paskelbimo dieną, priteisti iš Belgijos Karalystės sumokėti Europos Komisijai 5 000 eurų už dieną periodinę baudą, skaičiuojamą nuo tos dienos iki dienos, kai įsipareigojimai bus įvykdyti.

 

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

2019 m. birželio 20 d. paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Línea Directa Aseguradora, C-100/18.

Šioje byloje buvo nagrinėjamas Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (Tribunal Supremo) prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio išaiškinimo.

Tribunal Supremo Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

1.      Ar aiškinimas, pagal kurį privalomuoju draudimu turi būti apdraudžiama stovinčios transporto priemonės gaisro metu padaryta žala, jei gaisras kilo mechanizmuose, kurių reikia transporto priemonės transporto funkcijai vykdyti, prieštarauja Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniui?

2.      Jeigu atsakymas į pirmiau pateiktą klausimą yra neigiamas, ar aiškinimas, pagal kurį privalomuoju draudimu turi būti apdraudžiama transporto priemonei gaisro metu padaryta žala, jei gaisro negalima susieti su ankstesniu judėjimu, todėl negalima laikyti, kad jis susijęs su kelione, prieštarauja Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniui?

3.      Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą yra neigiamas, ar aiškinimas, pagal kurį privalomuoju draudimu turi būti apdraudžiama transporto priemonei gaisro metu padaryta žala, jei transporto priemonė stovėjo privačiame uždarame garaže, prieštarauja Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniui?

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. gegužės 24 d. pateikė rašytines pastabas dėl byloje keliamų klausimų.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

 

 

2019 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą byloje PF, C‑509/18.

Šioje byloje keliamas klausimas, ar Lietuvos generalinė prokuratūra gali būti laikoma Europos arešto orderį (toliau – EAO) išduodančiąja teismine institucija pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584) 6 straipsnio 1 dalį.

Bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

2014 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra) išdavė EAO dėl PF perdavimo, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. PF pateikė prieštaravimą dėl savo perdavimo High Court (Aukštasis teismas, Airija); be kitų pagrindų, jis nurodė, kad Generalinė prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. 2017 m. vasario 27 d. sprendimu High Court (Aukštasis teismas) nusprendė, kad, atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros pateiktą informaciją, ji dalyvauja vykdant teisingumą, kaip to reikalaujama pagal Pagrindų sprendimą 2002/584. Todėl nurodė vykdyti PF perdavimą. 2017 m. vasario 27 d. sprendimą apeliacine tvarka patvirtino Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) savo 2017 m. spalio 20 d. sprendimu.

Pateikus kasacinį skundą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1. Ar kriterijai, kuriais remiantis reikia nuspręsti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra tokia teisminė institucija, atsižvelgiant į šios sąvokos minėtoje nuostatoje savarankišką reikšmę, apima tai, kad, pirma, prokuroras yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir, antra, laikoma, kad jis savo teisinėje sistemoje vykdo teisingumą arba dalyvauja jį vykdant?

2. Jei ne, kokiais kriterijais vadovaudamasis nacionalinis teismas turėtų nustatyti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą?

3. Jeigu kriterijai apima reikalavimą, kad prokuroras vykdytų teisingumą arba dalyvautų jį vykdant, ar tas reikalavimas turi būti nustatomas pagal jam jo teisinėje sistemoje suteiktą statusą, ar pagal tam tikrus objektyvius kriterijus? Jei tai objektyvūs kriterijai, kokie jie?

4. Ar Lietuvos Respublikos prokuroras yra teisminė institucija atsižvelgiant į šios sąvokos <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje savarankišką reikšmę?“

Teisingumo Teismas, palaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlytą aiškinimą, nusprendė, kad į pateiktus klausimus turi būti atsakyta taip:

„Sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip apimanti valstybės narės generalinį prokurorą, kuris, būdamas struktūriškai nepriklausomas nuo teisminės valdžios, turi kompetenciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir kurio statusas šioje valstybėje narėje užtikrina jam nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios išduodant Europos arešto orderį.“

2019 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą bylose OG, C‑509/18 ir PI, C-82/19 PPU. Šiose bylose iš esmės keliamas klausimas, ar Vokietijos Liubeko ir Cvikau prokuratūros gali būti laikomos Europos arešto orderį (toliau – EAO) išduodančiomis teisminėmis institucijomis pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Pagrindų sprendimas  2002/584) 6 straipsnio 1 dalį.

Bylų faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

Byla C508/18

2016 m. gegužės 13 d. prokuratūra prie Landgericht Lübeck (Liubeko apygardos teismas, Vokietija) išdavė EAO dėl O. G., Airijoje gyvenančio Lietuvos piliečio, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos. O. G. užginčijo jo perdavimą High Court (Aukštasis teismas, Airija), kartu su kitais argumentais nurodęs, kad Liubeko prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. High Court (Aukštasis teismas) 2017 m. kovo 20 d. sprendimu atmetė O. G. argumentą ir nurodė, kad Vokietijos teisėje numatytas prokuratūros nepriklausomumas ir kad prokurorui priimant sprendimą vykdomoji valdžia gali įsikišti tik išskirtinėmis aplinkybėmis, o šiuo atveju to nebuvo. Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; jis taikė „funkcinio nepriklausomumo“ ir „de facto nepriklausomo veikimo“ kriterijus, atsižvelgęs į gaires, kurias Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) nustatė byloje Assange / Swedish Prosecution Authority.

Apskundus sprendimą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – Teisingumo Teismas) tokius klausimus:

„1. Ar prokuratūros nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios turi būti nustatomas atsižvelgiant į jos padėtį atitinkamoje nacionalinės teisės sistemoje? Jei ne, kokie yra kriterijai, kuriais remiantis turi būti nustatytas nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios?

2. Ar prokuratūra, kuri, remiantis nacionaline teise, tiesiogiai ar netiesiogiai paklūsta galimoms Teisingumo ministerijos gairėms ar nurodymams, yra pakankamai nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, kad būtų laikoma „teismine institucija“, kaip apibrėžta Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje?

3. Teigiamo atsakymo į ankstesnį klausimą atveju, ar prokuratūra taip pat privalo būti nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios funkciniu požiūriu, ir kokie yra kriterijai, kuriais remiantis nustatomas nepriklausomumas funkciniu požiūriu?

4. Jei prokuratūra yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, ar ji, inicijuodama ir atlikdama tyrimus bei užtikrindama, kad tokie tyrimai būtų atlikti objektyviai ir teisėtai, pareikšdama kaltinimus, vykdydama teismo sprendimus ir baudžiamąjį persekiojimą, nepriimdama nacionalinių nutarčių dėl suėmimo ir negalėdama atlikti teismo funkcijų, laikytina „teismine institucija“ pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį?

5. Ar Liubeko prokuratūra yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį?“

Byla C82/19 PPU

2018 m. kovo 15 d. Cvikau prokuratūra (Vokietija) išdavė EAO dėl P. I., siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl, kaip įtariama, padarytų iš viso septynių nusikalstamų veikų. 2018 m. rugsėjo 12 d. High Court (Aukštasis teismas) priėmė nutartį vykdyti Europos arešto orderį, taigi 2018 m. spalio 15 d. P. I. buvo suimtas ir nuo to laiko laikomas suimtu. P. I. ginčija perdavimą ir teigia, kad Cvikau prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį.

Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) pateikė Teisingumo Teismui penkis klausimus, tokius pačius kaip ir Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klausimai byloje C‑508/18; vienintelis skirtumas yra tas, kad penktajame klausime nurodyta Cvikau prokuratūra.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad į pateiktus klausimus turi būti atsakyta taip:

„Sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma valstybės narės prokuratūroms, dėl kurių kyla rizika, kad priimant sprendimą dėl Europos arešto orderio išdavimo vykdomoji valdžia, kaip antai teisingumo ministras, joms gali tiesiogiai ar netiesiogiai duoti konkrečius pavedimus arba nurodymus.“

2019 m. gegužės 15 d. paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Achema ir kt. [C-706/17].

Šioje byloje buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant AB „Achema“, AB „Orlen Lietuva“ ir AB „Lifosa“ ginčą su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija dėl jos 2013 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. O3-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“. Šioje byloje Teisingumo Teismas vertino Lietuvoje taikomo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų finansavimo modelio atitiktį valstybės pagalbos požymiams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. balandžio 30 d. pateikė savo rašytines pastabas dėl byloje keliamų klausimų, o jos atstovai 2018 m. lapkričio 6 d. dalyvavo teismo posėdyje.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

 

2019 m. gegužės 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) generalinis advokatas pateikė išvadą byloje Irgita, C-285/18, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas. Generalinio advokato išvada atitinka Lietuvos Respublikos poziciją.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos sudaryto vidaus sandorio (kuris atitiko visas vidaus sandorio sudarymui keliams sąlygas, nustatytas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvose) teisėtumo su UAB „Kauno švara“ dėl iš esmės analogiškų želdinių priežiūros ir tvarkymo paslaugų, kurios buvo teikiamos taip pat buvo teikiamos pagal su UAB „Irgita“ sudarytą sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuo 2011 m. formavo praktiką, pagal kurią sandoris, atitinkantis Sprendime Teckal nustatytus kriterijus, turi būti laikomas teisėtu. Nuo 2015 m. vidurio remiantis dviem Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais imta atsižvelgti į papildomus kriterijus, išplaukiančius iš Konkurencijos įstatymo, kaip antai į paslaugų teikimo nepertraukiamumą, jų gerą kokybę ir prieinamumą, taip pat į poveikį kitų ūkio subjektų lygiateisiškumui ir jų galimybes konkuruoti dėl tokių paslaugų. Taigi, nacionalinėje teisėje nustatyti papildomi vidaus sandorių sudarymo reikalavimai, kuriais remiantis ir yra ginčijamas sudarytas vidaus sandoris pagrindinėje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami šie klausimai:

1. Ar pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, kai ginčo in house sandorio sudarymo, inter alia, administracinės procedūros pradėtos dar galiojant Direktyvai 2004/18, tačiau pati sutartis sudaryta 2016 m. gegužės 19 d. pirmiau nurodytai direktyvai nebegaliojant, toks sandoris patenka į Direktyvos 2014/18 ar Direktyvos 2014/24 taikymo sritį?

2. Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2004/18 taikymo sritį:

a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a papunktis (bet šia nuostata neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad in house sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t.y. in house sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar pirmiau nurodyta Direktyvos 2004/18 nuostata turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

3. Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį:

a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio bei Chartijos 36 straipsnio nuostatos kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad in house sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t.y. in house sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar Direktyvos 2014/24 12 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

4. Nepriklausomai nuo to, į kokios direktyvos taikymo sritį patektų ginčo vidaus sandoris, ar viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo bei skaidrumo principai (Direktyvos 2004/18 2 straipsnis, Direktyvos 2014/24 18 straipsnis), bendrasis draudimas diskriminuoti dėl pilietybės (ESS 18 straipsnis), įsisteigimo laisvė (ESS 49 straipsnis) bei laisvė teikti paslaugas (ESS 56 straipsnis), galimybė įmonėms suteikti išimtines teises (SESV 106 straipsnis), Teisingumo Teismo praktika (sprendimai Teckal, ANAV, Sea, Undis Servizi ir kt.) turi būti suprantami ir aiškinami, kad in house sandoris, kurį sudaro perkančioji organizacija ir nuo jos teisiškai atskirtas subjektas, o perkančioji organizacija šį subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas ir šio subjekto pagrindinę veiklos dalį sudaro veikla, vykdoma perkančiosios organizacijos naudai, per se teisėtas, inter alia, nepažeidžia kitų ūkio subjektų teisės į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos?

Generalinis advokatas savo išvadoje pasisako tik dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo užduotų 1 ir 3 klausimų ir Teisingumo Teismui siūlo į juo atsakyti taip:

1.  Paprastai vidaus sandoriui taikoma direktyva, kuri galioja tuo metu, kai perkančioji organizacija pasirenka procedūrą, kurios laikysis, ir galutinai nusprendžia iš anksto neskelbti konkurso viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Nustatyti, kada perkančioji organizacijai galutinai priėmė tokį sprendimą, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3. a) 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 1 straipsnio 4 dalis ir 12 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad juose yra išvardyti minimalūs reikalavimai, kurie turi būti įvykdyti tam, kad pagal ES teisę būtų leidžiama sudaryti vidaus sandorį. Tačiau tai netrukdo valstybei narei nustatyti papildomų sąlygų, kuriomis ribojama galimybė viešosioms institucijoms sudaryti vidaus sandorius, jeigu tokios papildomos sąlygos neprieštarauja ES teisei, kaip, pavyzdžiui, sąlygos, kad viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo arba nepertraukiamumo.

    b) ES teisėje nėra reikalavimo, pagal kurį valstybės narės gali nustatyti vidaus sandorių sudarymo apribojimus arba papildomas sąlygas tik konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės nuostatose.

Primename, kad generalinio advokato išvada yra svarbi vieno iš Teisingumo Teismo narių nuomonė, tačiau Teisingumo Teismo, kuris turi priimti sprendimą šioje byloje, nesaisto. Generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje (arba raštu) visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl tam tikrų pateiktų bylų, stengiantis Teisingumo Teismui padėti atlikti savo uždavinį.

Nuoroda į generalinio advokato išvadą internete.

 

2019 m. gegužės 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Jarmuškienė, C-265/18.

Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) nuostatų aiškinimo.

Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar pareiga skaičiuoti ir mokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), kai tuo pačiu sandoriu tiekiamos dvi prekės, kyla nuo visos sandorio vertės ar tik nuo prekės, dėl kurios tiekimo viršijama PVM direktyvos numatyta riba, nuo kurios apmokestinamajam asmeniui tenka pareiga skaičiuoti ir mokėti PVM.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kartu su kitu fiziniu asmeniu (bendrasavininkiu) 2011 m. įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir, gavusi leidimą statyboms, įsigytame žemės sklype įregistravo naujai pastatytus gyvenamąjį namą bei du kaimo turizmo pastatus. Pareiškėja kartu su bendrasavininkiu 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI) nustatė, kad nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, o vykdyti savarankiškai per tęstinį laikotarpį, bei konstatavo, jog pareiškėja vykdė ekonominę veiklą, kaip ji apibrėžiama PVM įstatyme. Įvertinusi visas aplinkybes Vilniaus AVMI nurodė, kad pareiškėja turėjo apskaičiuoti mokėtiną PVM sumą. Skundą dėl mokėtino PVM nagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija laikėsi pozicijos, kad neapmokestinama riba buvo viršyta tik vieno iš objektų pardavimu, todėl PVM turėjo būti skaičiuojamas tik nuo parduotos prekės atlygio, kuris viršijo PVM įstatyme nustatytą ribą. VMI tokį Mokestinių ginčų komisijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o šiam skundą atmetus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimą palikus nepakeistą, centrinis mokesčių administratorius apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Nagrinėdamas šią bylą, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas Teisingumo Teismui uždavė šį klausimą:

Ar PVM direktyvos 282-292 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai tuo pačiu sandoriu tiekiamos dvi prekės, tačiau tik dėl vienos iš šių prekių tiekimo yra viršijama PVM direktyvos 287 straipsnyje (atitinkamoje nacionalinės teisės akto nuostatoje) numatyta metinės apyvartos riba (veiklos apimtis), apmokestinamajam asmeniui (tiekėjui) tenka pareiga inter alia skaičiuoti ir mokėti pridėtinės vertės mokestį nuo (1) visos sandorio vertės (abiejų prekių tiekimo vertės) ar (2) tik nuo minėtą ribą (veiklos apimtį) viršijančios sandorio dalies (vienos iš prekių tiekimo vertės)?

Teisingumo Teismas, palaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlytą aiškinimą, nusprendė, kad į pateiktą klausimą turi būti atsakyta taip:

PVM direktyvos 282–292 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai tiekimą tam pačiam pirkėjui sudaro du nekilnojamojo turto objektai, kurie yra susiję savo pobūdžiu ir dėl kurių sudaryta viena pirkimo-pardavimo sutartis, ir kai viršijama šioje direktyvoje įtvirtinta specialiai smulkaus verslo įmonėms skirtai schemai taikyti numatyta metinės apyvartos riba, apmokestinamasis asmuo turi sumokėti mokestį nuo viso ginčo tiekimo vertės, t. y. atsižvelgdamas į šį tiekimą sudarančių dviejų objektų vertę, net jei atsižvelgus į vieno iš šių objektų vertę minėta metinė riba nebūtų viršyta.

2019 m. balandžio 30 d. generalinis advokatas paskelbė išvadą sujungtose bylose C‑708/17 ir C‑725/17, kuriose keliami klausimai dėl Bulgarijos teisės aktų, reglamentuojančių šilumos energijos tiekimą, suderinamumo su Direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių[1], Direktyva 2006/32/EB dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų[2] ir Direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo[3].

Šie prašymai pateikti nagrinėjant, pirma, bendrovės EVN Bulgaria Toplofikatsia EAD ir, antra, bendrovės Toplofikatsia Sofia EAD ir dviejų privačių asmenų ginčus dėl šių privačių asmenų atsisakymo apmokėti jiems pateiktas sąskaitas už šildymą. Šie asmenys ginčija aptariamas sąskaitas teigdami, kad, nors pastatą aptarnauja šilumos tinklas, jie nėra sutikę, kad jiems būtų centralizuotai tiekiama šiluma ir savo butuose juo nesinaudoja.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų klausimai iš esmės susiję su dviem probleminiais aspektais. Pirma, šiems teismams kyla abejonių, ar pagal Bulgarijos teisės aktus, kuriuose nustatyta, kad pastatų, kurie aptarnaujami šilumos tinklo, bendraturčiai turi prisidėti dengiant su šildymu susijusias išlaidas, net jeigu jie, kaip N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov, nesinaudoja juo savo butuose, privatūs asmenys privalo mokėti už neužsakyto centrinio šildymo tiekimą, prieštaraujantį Direktyvos 2011/83/ES 27 straipsniui.

Antra, Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas) kyla abejonių dėl aptariamų teisės aktų, pagal kuriuos dalis šių išlaidų paskirstoma bendraturčiams atsižvelgiant į jų butų apšildymo tūrį, suderinamumo su Direktyvų 2006/32/EB ir 2012/27/ES nuostatomis, pagal kurias valstybės narės tam tikromis aplinkybėmis turi užtikrinti, kad sąskaitos už suvartotą energiją galutiniams vartotojams būtų pateikiamos „pagal faktinį energijos suvartojimą“.

Byloje C-708/17 užduoti klausimai:

„1.      Ar Direktyvos 2006/32/EB 13 straipsnio 2 dalimi centralizuoto šilumos tiekimo įmonei leidžiama reikalauti atlyginimo už bendraturčiams priklausančiame pastate esančios šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos išskiriamą šilumos energiją proporcingai nuosavų butų apšildymo tūriui pagal pastato projektą, neatsižvelgiant į atskirame bute faktiškai išskiriamos šilumos energijos kiekį?

2.      Ar Direktyvos 2011/83/ES 27 straipsniu leidžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos vartotojai, kurie yra bendraturčiams priklausančiame pastate esančių butų savininkai, privalo mokėti už pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos tiekiamą (nors neprašytą tiekti) šilumos energiją, jeigu jie nustojo vartoti šilumos energiją, nes savo butuose pašalino šildymo prietaisus arba jų pageidavimu centralizuoto šilumos tiekimo įmonės darbuotojai pašalino technines radiatorių galimybes išskirti šilumą?

3.      Ar tokiais nacionaliniais teisės aktais sukuriama nesąžininga komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29/ES?“

Byloje C725/17 užduoti klausimai:

 „1.      Į Direktyvos 2011/83/ES taikymo sritį nepatenka tradicinės sutarčių teisės nuostatos dėl sutarčių sudarymo, tačiau ar ji taip pat neapima nuostatų, reglamentuojančių šią labai neįprastą įstatyme numatytą sutartinių santykių atsiradimo schemą?

2.      Jei Direktyvos 2011/83/ES taikymo sritis apima šį atvejį, ar jis laikytinas sutartimi, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį, ar kitokiu teisiniu santykiu? Jei tai yra arba nėra sutartis, ar minėta direktyva taikoma nagrinėjamu atveju?

3.      Ar Direktyva 2011/83/ES reglamentuoja tokias faktines sutartis neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą, ar ji taikoma tik naujai įsigytiems butams, o gal tik naujai pastatytiems butams (t. y. įrenginiams, kuriuos prašoma prijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo)?

4.      Jei Direktyva 2011/83/ES taikoma, ar nacionalinės teisės nuostata pažeidžia šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies f punktą, siejamą su šio straipsnio 2 dalimi, numatantį teisę (principinę galimybę) nutraukti teisinius santykius?

5.      Jeigu ketinama sudaryti sutartį, ar ji turi būti konkrečios formos, ir kokio turinio informaciją būtina pateikti vartotojui (suprantamam kaip atskiras buto savininkas, o ne visų savininkų bendrija)? Ar laiku ir suprantama forma pateiktos informacijos nebuvimas turi įtakos teisinio santykio atsiradimui?

6.      Ar būtinas aiškus prašymas, t. y. formaliai išreikšta vartotojo valia, tapti tokio teisinio santykio šalimi?

7.      Jei sudaryta neformali ar formali sutartis, ar jos dalykas apima bendrų pastato patalpų (visų pirma laiptinės) šildymą ir ar vartotojas laikomas užsisakiusiu šią paslaugos dalį, jeigu dėl to nėra jo arba net visos savininkų bendrijos aiškaus prašymo (pavyzdžiui, kai pašalinami radiatoriai, o tai nutinka dažnai, ekspertai nemini šildymo įrenginių buvimo bendrose pastato patalpose)?

8.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ar tai, kad šilumos tiekimas į asmens nuosavą butą yra nutrauktas, turi reikšmės (sukelia kitokias pasekmes) savininko, kaip vartotojo, užsisakiusio bendrų pastato patalpų šildymo paslaugą, statusui?“

Generalinis advokatas siūlo į pateiktus klausimus atsakyti taip:

1.      Direktyvą 2011/83/ES reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad bendraturčiams priklausančių pastatų, kuriuos aptarnauja šilumos tinklas, bendraturčiai privalo prisidėti dengiant su pastato šildymu susijusias išlaidas, nors jie asmeniškai neprašė centralizuotai tiekti šilumos ir netgi ja nesinaudoja savo butuose.

2.      Direktyvos 2006/32/ES 13 straipsnio 2 dalį bei Direktyvos 2012/27/ES 10 straipsnio 1 dalį ir VII priedo 1.1 punktą reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostatos, numatančios, kad, kalbant apie bendraturčiams priklausančius pastatus, kuriuos aptarnauja šilumos tinklas, dalis išlaidų, susijusių su pastate vartojama šiluma, atitinkanti pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos išskiriamą šilumą, paskirstoma bendraturčiams atsižvelgiant į jų butų apšildomą tūrį, nepriklausomai nuo kiekvienam butui faktiškai išskirto šios šilumos kiekio.

 

[1] 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB

[2]  2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų, panaikinanti Tarybos direktyvą 93/76/EEB

[3] 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB

2019 m. balandžio 30 d. generalinis advokatas paskelbė išvadas bylose C-508/18 (kartu su byla C‑82/19 PPU) ir C-509/18. Šiose bylose iš esmės keliamas klausimas, ar Vokietijos Liubeko ir Cvikau prokuratūros (bylose C-508/18 ir C-82/19 PPU) ir ar Lietuvos generalinė prokuratūra (byloje C‑509/18) gali būti laikomos Europos arešto orderį (toliau – EAO) išduodančiomis teisminėmis institucijomis pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Pagrindų sprendimas  2002/584) 6 straipsnio 1 dalį.

Bylų faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

Byla C508/18

2016 m. gegužės 13 d. prokuratūra prie Landgericht Lübeck (Liubeko apygardos teismas, Vokietija) išdavė EAO dėl O. G., Airijoje gyvenančio Lietuvos piliečio, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos. O. G. užginčijo jo perdavimą High Court (Aukštasis teismas, Airija), kartu su kitais argumentais nurodęs, kad Liubeko prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. High Court (Aukštasis teismas) 2017 m. kovo 20 d. sprendimu atmetė O. G. argumentą ir nurodė, kad Vokietijos teisėje numatytas prokuratūros nepriklausomumas ir kad prokurorui priimant sprendimą vykdomoji valdžia gali įsikišti tik išskirtinėmis aplinkybėmis, o šiuo atveju to nebuvo. Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; jis taikė „funkcinio nepriklausomumo“ ir „de facto nepriklausomo veikimo“ kriterijus, atsižvelgęs į gaires, kurias Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) nustatė byloje Assange / Swedish Prosecution Authority.

Apskundus sprendimą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – Teisingumo Teismas) tokius klausimus:

„1.      Ar prokuratūros nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios turi būti nustatomas atsižvelgiant į jos padėtį atitinkamoje nacionalinės teisės sistemoje? Jei ne, kokie yra kriterijai, kuriais remiantis turi būti nustatytas nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios?

2.      Ar prokuratūra, kuri, remiantis nacionaline teise, tiesiogiai ar netiesiogiai paklūsta galimoms Teisingumo ministerijos gairėms ar nurodymams, yra pakankamai nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, kad būtų laikoma „teismine institucija“, kaip apibrėžta Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje?

3.      Teigiamo atsakymo į ankstesnį klausimą atveju, ar prokuratūra taip pat privalo būti nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios funkciniu požiūriu, ir kokie yra kriterijai, kuriais remiantis nustatomas nepriklausomumas funkciniu požiūriu?

4.      Jei prokuratūra yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, ar ji, inicijuodama ir atlikdama tyrimus bei užtikrindama, kad tokie tyrimai būtų atlikti objektyviai ir teisėtai, pareikšdama kaltinimus, vykdydama teismo sprendimus ir baudžiamąjį persekiojimą, nepriimdama nacionalinių nutarčių dėl suėmimo ir negalėdama atlikti teismo funkcijų, laikytina „teismine institucija“ pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį?

5.      Ar Liubeko prokuratūra yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį?“

Byla C82/19 PPU

2018 m. kovo 15 d. Cvikau prokuratūra (Vokietija) išdavė EAO dėl P. I., siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl, kaip įtariama, padarytų iš viso septynių nusikalstamų veikų. 2018 m. rugsėjo 12 d. High Court (Aukštasis teismas) priėmė nutartį vykdyti Europos arešto orderį, taigi 2018 m. spalio 15 d. P. I. buvo suimtas ir nuo to laiko laikomas suimtu. P. I. ginčija perdavimą ir teigia, kad Cvikau prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį.

Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) pateikė Teisingumo Teismui penkis klausimus, tokius pačius kaip ir Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klausimai byloje C‑508/18; vienintelis skirtumas yra tas, kad penktajame klausime nurodyta Cvikau prokuratūra.

Faktinės bylos C- 509/18 aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

2014 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra) išdavė EAO dėl PF perdavimo, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. PF pateikė prieštaravimą dėl savo perdavimo High Court (Aukštasis teismas, Airija); be kitų pagrindų, jis nurodė, kad Generalinė prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. 2017 m. vasario 27 d. sprendimu High Court (Aukštasis teismas) nusprendė, kad, atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros pateiktą informaciją, ji dalyvauja vykdant teisingumą, kaip to reikalaujama pagal Pagrindų sprendimą 2002/584. Todėl nurodė vykdyti PF perdavimą. 2017 m. vasario 27 d. sprendimą apeliacine tvarka patvirtino Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) savo 2017 m. spalio 20 d. sprendimu.

Pateikus kasacinį skundą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar kriterijai, kuriais remiantis reikia nuspręsti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra tokia teisminė institucija, atsižvelgiant į šios sąvokos minėtoje nuostatoje savarankišką reikšmę, apima tai, kad, pirma, prokuroras yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir, antra, laikoma, kad jis savo teisinėje sistemoje vykdo teisingumą arba dalyvauja jį vykdant?

2.      Jei ne, kokiais kriterijais vadovaudamasis nacionalinis teismas turėtų nustatyti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą?

3.      Jeigu kriterijai apima reikalavimą, kad prokuroras vykdytų teisingumą arba dalyvautų jį vykdant, ar tas reikalavimas turi būti nustatomas pagal jam jo teisinėje sistemoje suteiktą statusą, ar pagal tam tikrus objektyvius kriterijus? Jei tai objektyvūs kriterijai, kokie jie?

4.      Ar Lietuvos Respublikos prokuroras yra teisminė institucija atsižvelgiant į šios sąvokos <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje savarankišką reikšmę?

Generalinis advokatas į pateiktus klausimus bylose C-508/18 ir C-82/19 PPU siūlo atsakyti taip:

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad į sąvoką „išduodančioji teisminė institucija“ nepatenka prokuratūra.

Generalinis advokatas į pateiktus klausimus byloje C-509/18 siūlo atsakyti taip:

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“ neapima prokuratūros.

2019 m. balandžio 30 d. byloje 1/17 Teisingumo Teismas pateikė nuomonę dėl  Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (toliau – Susitarimas) nuostatų suderinamumo su Europos Sąjungos steigimo sutartimis.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. sausio 18 d. pateikė rašytines pastabas, o 2018 m. birželio 26 d. Vyriausybės atstovai dalyvavo teismo posėdyje. Lietuvos Respublika šioje byloje laikėsi nuomonės, kad Susitarimo, pasirašyto Briuselyje 2016 m. spalio 30 d., aštunto skyriaus („Investicijos“) F skirsnis („Investuotojų ir valstybių ginčų dėl investicijų sprendimas“) suderinamas su Sutartimis, įskaitant ir pagrindines teises.

Teisingumo Teismo sprendimu šiai nuomonei pritarta nurodant, kad Susitarimas yra suderinamas su Europos Sąjungos pirmine teise.

2019 m. liepos 4 d. paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Baltic Media Alliance, C-622/17. Teisingumo Teismas priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybei palankų sprendimą.

Šioje byloje buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą dėl Jungtinės Karalystės įmonės „Baltic Media Alliance Ltd.“ ginčijamo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. KS-l04 „Dėl televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ platinimo tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose“.

Teisingumo Teismas vertino Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis buvo priimtas minėtasis sprendimas. Teisingumo Teismas įsiklausė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentus ir nusprendė, kad tokia priemonė nepatenka į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos nuostatų taikymo sritį, ją pripažindamas nacionaline priemone, kuria siekiama viešosios tvarkos tikslo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. vasario 22 d. pateikė savo rašytines pastabas dėl byloje keliamų klausimų, o jos atstovai 2018 m. lapkričio 28 d. dalyvavo teismo posėdyje.

 

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

 

 

2019 m. balandžio 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Skonis ir kvapas, C-638/17.

Ši byla buvo nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. lapkričio 2 d. pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2011 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvos 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų (toliau – Direktyva 2011/64/ES) nuostatų išaiškinimo.

Konkrečiai, LVAT Teisingumo Teismo prašė išaiškinti:

„Ar Direktyvos 2011/64/ES 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „cigarai arba cigarilės“ (ne)apima atvejų, kai apvalkalo, pagaminto iš natūralaus ar regeneruoto tabako, dalį papildomai dengia kitas išorinis (popierinis) sluoksnis, kaip yra nagrinėjamoje byloje? Ar atsakymui į šį klausimą yra reikšminga aplinkybė, kad popieriaus, kaip papildomo sluoksnio naudojimas tabako gaminio išoriniame apvalkale (filtro vietoje) lemia jo vizualinį panašumą į cigaretę?“

LVAT apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo VMI prašymą pareiškėjui UAB „Skonis ir kvapas“ dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) sprendimo panaikinimo. Byloje sprendžiamas ginčas dėl VMI sprendimo, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo UAB „Skonis ir kvapas“ nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. atgabenti 1092,236 g tabako gaminiai neatitinka cigarų ir cigarilių apibrėžimo, nustatyto LR akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje, todėl pareiškėjui papildomai apskaičiuota 58451,11 EUR akcizų, 8195,86 EUR delspinigių bei skirta 8768 EUR bauda. VMI, remdamasi Muitinės laboratorijos atlikto ginčo prekių tyrimo išvadomis, kad minėtus gaminius iš dalies padengia popierius, konstatavo, kad gaminiai laikytini cigaretėmis, o ne cigarilėmis. Atitinkamai dėl to VMI priėmė sprendimą ir apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtinus mokesčius.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MKG), kuri tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VMI sprendimą. MKG sprendime pažymėjo, kad vertinant tabako gaminį akcizų tikslais, nėra jokio teisinio pagrindo taikyti muitus reguliuojančius teisės aktus ir remtis Muitinės laboratorijos pateiktu vertinimu dėl ginčo gaminių klasifikavimo pagal KN. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas VMI prašymą, sutiko su MKG vertinimu ir šios institucijos sprendimą paliko nepakeistą.

Sprendimas byloje buvo priimtas be generalinio advokato išvados.

 

Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

Direktyvos 2011/64/ES 4 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokie tabako produktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurių iš natūralaus tabako pagaminto išorinio apvalkalo dalį, kur yra filtras, dengia papildomas sluoksnis iš popieriaus, kuris gali lemti šių produktų vizualinį panašumą į cigaretes, priskirtini prie cigarų arba cigarilių kategorijos, kaip ji apibrėžiama pagal šią nuostatą.

 

Nuoroda į sprendimą.

 

2019 m. vasario 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Bene Factum, C-567/17, kurioje poziciją teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar 2009-2014 m. Lietuvos rinkai tiektas dantų skalavimo skystis ir kosmetinis spiritas, kurie UAB „Bene Factum“ užsakymu buvo pagaminti Lenkijoje, yra laikytini alkoholinių gėrimų pakaitalais ir todėl už juose esantį etilo alkoholį turi būti mokami akcizai pagal 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus, struktūrų suderinimo (toliau – Direktyva 92/83/EEB) nuostatas.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Konkrečiai, byloje nustatyta, kad Lietuvoje įsteigta UAB „Bene Factum“, užsiimanti kosmetikos ir higienos priemonių gamyba ir prekyba, laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. į Lietuvą komerciniais tikslais įvežė iš Lenkijos bendrovės įsigytą įvairių pavadinimų dantų skalavimo skystį ir kosmetinį spiritą. Šiuose produktuose esantis etilo alkoholis jų išleidimo į laisvą apyvartą Lenkijoje metu buvo denatūruotas (į alkoholį buvo įdedama priemaišų, kurios turėtų padaryti produktą netinkamą vartoti (gerti)) pagal šios valstybės narės nustatytus reikalavimus. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) nustatė, kad bendrovės įvežtais produktais prekiavo ir įmonės, valdančios kioskus (paviljonus), kuriuose šiomis prekėmis iš esmės buvo prekiaujama turint tikslą juos parduoti kaip svaiginančius alkoholinius gėrimus. Nustatyta, kad bendrovė ne tik žinojo apie tai, jog jos į Lietuvą įvežamas dantų skalavimo skystis ir kosmetinis spiritas tam tikrų asmenų buvo vartojami kaip alkoholinių gėrimų pakaitalai, bet ir užsakydama pagaminti šiuos produktus akivaizdžiai atsižvelgdavo į šią aplinkybę. Todėl VMI nusprendė, kad bendrovės į Lietuvą įvežti nagrinėjami produktai buvo skirti asmenims vartoti kaip alkoholinių gėrimų pakaitalas, dėl ko etilo alkoholis juose turi būti apmokestinamas akcizais.

Nagrinėdamas šią bylą, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas Teisingumo Teismui  uždavė šiuos klausimas:

1. Ar Direktyvos 92/83/EEB 27 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad ši nuostata taikoma bet kokiems ne žmonių vartojimui skirtiems produktams pagal pagrindinę (tiesioginę) jų naudojimo (vartojimo) paskirtį, nepriklausomai nuo to, kad kai kurie asmenys tokius, kaip nagrinėjamoje byloje, ginčo kosmetikos ir higienos produktus svaiginimosi tikslais vartoja kaip alkoholinius gėrimus?

2. Ar atsakymui į pirmą klausimą yra reikšminga aplinkybė, jog ginčo produktus iš vienos valstybės narės įvežęs asmuo žinojo, kad jo užsakymu pagaminti ir Lietuvoje kitų asmenų galutiniams vartotojams tiekiami (parduodami) denatūruoto etilo alkoholio turintys produktai yra tam tikrų asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai, todėl jis šiuos produktus gamino bei ženklino atsižvelgdamas į šią aplinkybę turėdamas tikslą parduoti kuo daugiau?

Teisingumo Teismas nusprendė, kad į pateiktus klausimus turėtų būti atsakyta taip:

1. 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūrų suderinimo 27 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas pagal valstybės narės reikalavimus denatūruotam etilo alkoholiui, esančiam kosmetikos ar burnos higienos produktuose, kurie, nors tiesiogiai nėra skirti žmonėms vartoti, kai kurių asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai.

2. Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas pagal valstybės narės reikalavimus denatūruotam etilo alkoholiui, esančiam kosmetikos ar burnos higienos produktuose, kurie, nors tiesiogiai nėra skirti žmonėms vartoti, kai kurių asmenų vartojami kaip alkoholiniai gėrimai, jeigu asmuo, importuojantis juos iš vienos valstybės narės tam, kad kiti asmenys paskirties valstybėje narėje juos platintų galutiniams vartotojams, žinodamas apie jų vartojimą taip pat kaip alkoholinių gėrimų, užsako juos pagaminti ir paženklinti etiketėmis atsižvelgdamas į šią aplinkybę, kad padidėtų jų pardavimas.

 

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą.

 

2019 m. sausio 16 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Paysera, C-389/17, kurioje rašytines pastabas teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje buvo keliamas klausimas, ar dvi mokėjimo paslaugos, kurias pareiškėjas pagrindinėje byloje UAB „EVP International“ (toliau – Pareiškėjas arba įstaiga) teikė savo klientams, yra laikytinos susijusiomis ar nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu.

 

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – Lietuvos bankas) direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimo taikyti atskirą nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą (A, B arba C) mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu. Todėl pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 240 (2012 m. sausio 12 d. redakcija), 18 punkto reikalavimą.

Pareiškėjas yra Lietuvoje registruota bendrovė, turinti elektroninių pinigų įstaigos licenciją, be kita ko, suteikiančią šiai bendrovei teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti mokėjimo paslaugas. 

Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Lietuvos bankas atsisakė su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikyti:

  1. Elektroninių pinigų turėtojo atliekamus kredito pervedimus (mokėjimus) iš jo pas pareiškėją turimos elektroninių pinigų sąskaitos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose (toliau – I paslauga). Lietuvos banko nuomone, jeigu išpirkus elektroninius pinigus gautos lėšos pervedamos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose, siekiant jomis atsiskaityti už prekes ir paslaugas, tokie kredito pervedimai nelaikytini susijusiais su elektroninių pinigų leidimu;
  2. Mokėjimų už prekes ir (ar) paslaugas, kurias tiekia ar teikia elektroninių pinigų sąskaitas turintys pareiškėjo klientai (prekybininkai), surinkimą iš šias prekes ir (ar) paslaugas įsigijusių asmenų (pirkėjų) (toliau – II paslauga). Ši operacija vykdoma taip: i) prekybininko nurodymu pirkėjas pervesdavo lėšas už įsigytas prekes ir (ar) paslaugas į pareiškėjo (elektroninių pinigų įstaigos) banko sąskaitą; ii) gavusi šias lėšas, elektroninių pinigų įstaiga nedelsiant išleisdavo elektroninius pinigus, kuriuos priskirdavo prekybininko elektroninių pinigų sąskaitai. Lietuvos banko nuomone, elektroniniai pinigai šiuo atveju yra išleidžiami tik po mokėjimo paslaugos (pinigų perlaidos) suteikimo, o vėlesnis jų išleidimas yra siejamas išimtinai tik su tarp pareiškėjo ir prekių tiekėjo ir (ar) paslaugų teikėjo sudaryta papildoma sutartimi, todėl tokios paslaugos nelaikytinos su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis.

Lietuvos bankas ir pareiškėjas nesutaria dėl to, ar nurodytos mokėjimo paslaugos laikytinos susijusiomis ar nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu. 

 

Teisingumo Teismui užduotas klausimas

Ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (toliau – Direktyva 2009/110/EB) 5 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su 6 straipsnio 1 dalies a punktu, turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, su elektroninių  pinigų leidimu (ne)susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikomos:

a) mokėjimo operacija, kai elektroninių pinigų įstaigai (išleidėjui) pateiktu elektroninių pinigų turėtojo prašymu (nurodymu), nominalia verte grąžinami turimi elektroniniai pinigai (grąžinamos lėšos)  pervedami į trečiojo asmens banko sąskaitą;

b) mokėjimo operacija, kai prekių ir (ar) paslaugų pirkėjas (mokėtojas) pardavėjo nurodymu perveda (įmoka) lėšas už prekes ir (ar) paslaugas elektroninių pinigų įstaigai (elektroninių pinigų išleidėjui), kuri, gavusi šias lėšas, pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojui) naudai išleidžia elektroninius pinigus nominalia gautų lėšų verte?

 

Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad pagrindinėje byloje teiktos paslaugos laikytinos susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, nes teikiant nagrinėjamas paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją buvo išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

Teikiant I paslaugą, jei lėšos grąžinamos tik siekiant jas pervesti ir atliekant vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia paslauga gali būti laikoma susijusia su elektroninių pinigų leidimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/110/EB 5 straipsnio 2 dalį. II paslaugą sudaro operacija, kai prekių ar paslaugų pirkėjas pardavėjo reikalavimu perveda lėšas elektroninių pinigų įstaigai, kuri, gavusi šias lėšas, išleidžia pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojo) naudai elektroninių pinigų. Tokia paslauga, kaip II paslauga, taip pat tiesiogiai susijusi su elektroninių pinigų leidimu, nes lėšų pervedimas atliekant vieną mokėjimo operaciją automatiškai lemia elektroninių pinigų leidimą, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Todėl lėšų pervedimas yra susijęs su elektroninių pinigų leidimu.

Todėl Teisingumo Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė, kad:

Direktyvos 2009/110/EB 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

 

Nuoroda į sprendimą.

 

2018 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje France Télévisions, C-298/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Prancūzijos teismas.  

Šioje byloje savo rašytines pastabas pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teisingumo Teismas iš esmės pritarė Lietuvos Respublikos argumentams ir nusprendė, kad:

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad įmonė, kuri siūlo nepertraukiamai ir tiesiogiai žiūrėti televizijos programas internetu, vien dėl to neturi būti laikoma įmone, teikiančia elektroninių ryšių tinklus radijo ir televizijos programoms transliuoti visuomenei.

Direktyvos 2002/22, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiama valstybėms narėms, esant tokiai situacijai kaip pagrindinėje byloje, nustatyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimo („must carry“) įmonėms, kurios neteikia elektroninių ryšių tinklų, tačiau siūlo nepertraukiamai ir tiesiogiai žiūrėti televizijos programas internetu.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais susipažinti galima Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

2018 m. lapkričio 14 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Renerga, C-238/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Vilniaus miesto apdylinės teismas.

Šioje byloje savo rašytines pastabas pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o 2018 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas dalyvavo teismo posėdyje Liuksemburge.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė šioje byloje įrodinėjo, kad Sąjungos teisės išaiškinimas nėra naudingas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje ir siūlė Teisingumo Teismui pripažinti Lietuvos teismo prašymą nepriimtinu.

Teisingumo Teismas įsiklausė į jam pateiktus argumentus ir nusprendė, kad 2017 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo (Lietuva) nutartimi pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais susipažinti galima Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2018 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą byloje Raugevičius, C-247/17, kurioje poziciją taip pat teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas susijęs su Europos Sąjungos piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti į kitą valstybę narę nei ta, kurios pilietybę jis turi, ekstradicija į trečiąją valstybę. Konkrečiai, byla buvo susijusi su Lietuvos ir Rusijos piliečiu D. Raugevičiumi, dėl kurio Rusija pateikė Suomijai ekstradicijos prašymą bausmės vykdymo Rusijoje tikslais. Šioje byloje keliami klausimai buvo taip pat susiję su jau Teisingumo Teismo išnagrinėta byla C-182/15, Petruhhin, kurioje, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, asmenį už labai sunkaus nusikaltimo padarymą buvo prašoma išduoti baudžiamojo persekiojimo tikslais. Pažymėtina, kad Suomijos nacionalinės teisės aktai nustato Suomijos piliečių ekstradicijos už Sąjungos ribų bausmės vykdymo tikslais draudimą.

Suomijos teismas (Korkein oikeus) Teisingumo Teismui pateikė du klausimus:

1.    Ar nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ekstradiciją dėl nusikalstamos veikos, turi būti vertinamos vienodai, atsižvelgiant į kitos valstybės narės piliečių judėjimo laisvę, nepriklausomai nuo to, ar konvencija dėl ekstradicijos pagrįstas trečiosios valstybės ekstradicijos prašymas pateiktas bausmės vykdymo tikslais ar – kaip byloje C-182/15, Petruhhin,  – baudžiamojo persekiojimo tikslais? Ar svarbu tai, kad asmuo, kurį prašoma išduoti, be Sąjungos pilietybės turi ir ekstradicijos prašymą pateikusios valstybės pilietybę?

2.    Ar dėl nacionalinio reglamentavimo, pagal kurį bausmės vykdymo tikslais už Sąjungos ribų neišduodami tik savo piliečiai, kitos valstybės narės piliečiai nepagrįstai patenka į nepalankesnę padėtį? Ar ir tokiu atveju, kai kyla vykdymo klausimas, turi būti taikomi Sąjungos teisės mechanizmai, kuriais pats savaime teisėtas tikslas gali būti pasiektas mažiau ribojančiu būdu? Kaip reikia atsakyti į ekstradicijos prašymą, kai taikant tokius mechanizmus apie jį pranešta kitai valstybei narei, tačiau ši, pavyzdžiui, dėl teisinių kliūčių nesiima jokių priemonių prieš savo pilietį?

Generalinis advokatas Yves Bot Teisingumo Teismui siūlė nukrypti nuo byloje Petruhhin suformuotos praktikos, kuria Teisingumo Teismas nurodė, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad, kai valstybei narei, į kurią buvo atvykęs kitos valstybės narės pilietis, trečioji valstybė, su kuria pirmoji valstybė narė sudarė ekstradicijos sutartį, pateikia ekstradicijos prašymą, ji turi informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti jai šį asmenį laikydamasi Sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, nuostatų, jeigu pagal nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų.

Nagrinėjamoje byloje generalinis advokatas siūlė Teisingumo Teismui nuspręsti, kad, siekiant tikslo išvengti nusikalstamą veiką padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos ir padidinti prašomo išduoti asmens socialinės reabilitacijos galimybes, atlikus jam paskirtą bausmę, tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nereikalingas ekstradicijos prašymą gavusios valstybės narės ir valstybės narės, kurios pilietybę turi suinteresuotasis asmuo, bendradarbiavimo mechanizmas, grindžiamas tuo, kurį Teisingumo Teismas nurodė sprendime Petruhhin ir kurio praktinis įgyvendinimas sudėtingas, o teisinės pasekmės neaiškios. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į ryšį, kuris D. Raugevičių, atrodo, sieja su Suomija, jam paskirtą bausmę netikslinga vykdyti Lietuvoje nei dėl kovos su nebaudžiamumu, nei dėl jo socialinės reabilitacijos. Todėl šiomis aplinkybėmis nereikia informuoti valstybės narės, kurios pilietybę turi suinteresuotas asmuo, kad jai būtų suteikta galimybė išduoti Europos arešto orderį dėl baudžiamojo persekiojimo vykdymo ar dėl bausmės vykdymo.

Teisingumo Teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad Sąjungos pilietis, kaip antai D. Raugevičius, kuris Lietuvos pilietis, kuris persikėlė į Suomiją, pasinaudojo teise laisvai judėti Sąjungos teritorijoje, todėl jo situacija patenka į SESV 18 straipsnio, kuriame nustatytas nediskriminavimo dėl pilietybės principas, taikymo sritį. Todėl Suomijos nacionalinės teisės nuostata, kuria draudžiama taikyti ekstradiciją vien Suomijos piliečiams, sukuriamas skirtingas požiūris į Suomijos ir į kitų valstybių narių piliečius. Taip tokia nuostata sukuriamas nevienodas vertinimas, galintis turėti įtakos pastarųjų laisvei judėti Sąjungoje. Todėl darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje nevienodas požiūris, dėl kurio leidžiama išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės pilietybę, kaip antai D. Raugevičių, lemia judėjimo laisvės apribojimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 21 straipsnį. Toks apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu yra pagrįstas objektyviomis priežastimis ir proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad tikslas išvengti nusikaltimą padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos yra teisėtas ir leidžia pateisinti ribojamąją priemonę, tik jeigu ji yra būtina interesų, kuriuos ja siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Kalbant apie ekstradicijos prašymą siekiant įvykdyti bausmę, reikia pažymėti, pirma, kad net jeigu Suomijoje galbūt negali būti pradėtas jos piliečių baudžiamasis persekiojimas, vis dėlto egzistuoja mechanizmai, leidžiantys atlikti jiems paskirtą bausmę šioje valstybėje narėje. Savo ruožtu, antra, ekstradicija leidžia užkirsti kelią tam, kad Sąjungos piliečiai, kurie nėra minėtos valstybės piliečiai, išvengtų jiems paskirtos bausmės atlikimo. Kadangi ekstradicija siekiama išvengti valstybių narių, ne prašomosios valstybės narės, piliečių nebaudžiamumo ir jei pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais leidžiama išduoti kitų valstybių narių, o ne Suomijos piliečius, šių teisės aktų proporcingumą reikia nagrinėti patikrinant, ar, atsižvelgiant į visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, nėra mažiau pastarųjų piliečių naudojimąsi judėjimo laisve ribojančių priemonių, kurias taikant būtų galima taip pat veiksmingai pasiekti šį tikslą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad D. Raugevičius nesutiko su ekstradicija, motyvuodamas tuo, kad jau seniai gyvena Suomijoje ir kad yra dviejų Suomijos pilietybę turinčių šioje valstybėje gyvenančių vaikų tėvas. Todėl negalima atmesti to, kad D. Raugevičius gali būti laikomas užsienio piliečiu, nuolat gyvenančiu Suomijoje, kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl tarptautinio bendradarbiavimo vykdant tam tikras baudžiamosios teisės sankcijas 3 straipsnio antrą pastraipą. Jei taip yra, iš šios nuostatos matyti, kad D. Raugevičius gali Suomijos teritorijoje atlikti Rusijoje jam paskirtą bausmę, jei pastaroji valstybė ir pats D. Raugevičius su tuo sutinka.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos pilietybė turėtų būti valstybių narių piliečių esminis statusas. Taigi kiekvienas Sąjungos pilietis gali remtis SESV 18 straipsniu, kuriuo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, visose situacijose, kurios priklauso Sąjungos teisės taikymo ratione materiale sričiai; prie tokių situacijų, kaip ir pagrindinėje byloje, priskirtinos SESV 21 straipsniu suteiktos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tikslą išvengti nebaudžiamumo rizikos, pirma, Suomijos piliečiai ir, antra, kitų valstybių narių piliečiai, kurie nuolat gyvena Suomijoje ir gali įrodyti tam tikrą integracijos į minėtos valstybės narės visuomenę lygį, atsiduria panašioje situacijoje. SESV 18 ir 21 straipsniais reikalaujama, kad kitų valstybių narių piliečiai, kurie nuolat gyvena Suomijoje ir dėl kurių trečioji valstybė pateikia ekstradicijos prašymą, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė, turėtų galimybę pasinaudoti Suomijos piliečiams taikomu ekstradicijos draudimu ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir pastarieji galėtų atlikti savo bausmę Suomijos teritorijoje. Jei vis dėlto toks pilietis, kaip D. Raugevičius, negali būti laikomas nuolat gyvenančiu prašomojoje valstybėje narėje, jo ekstradicijos klausimas yra reglamentuojamas remiantis taikytina nacionaline ar tarptautine teise.

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad trečiajai valstybei ne baudžiamojo persekiojimo tikslais, bet siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę pateikus ekstradicijos prašymą dėl Europos Sąjungos piliečio, pasinaudojusio savo teise laisvai judėti, prašomoji valstybė narė, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama taikyti jos piliečių ekstradiciją už Sąjungos ribų tam, kad būtų įvykdyta bausmė, ir numatyta galimybė tokią užsienyje paskirtą bausmę atlikti jos teritorijoje, privalo šiam Sąjungos piliečiui, nuolat gyvenančiam jos teritorijoje, užtikrinti vienodą, kaip ir savo piliečių, vertinimą ekstradicijos klausimais.

Nuoroda į sprendimą.

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėja kasacinę bylą dėl pareiškėjos UAB „Roche Lietuva“ ir atsakovės VŠĮ Kauno Dainavos poliklinikos, kuri organizavo viešojo pirkimo procedūrą (įsigyti asmens sveikatos priežiūros laboratorinės diagnostikos prietaisų nuomą kartu su šių prietaisų veikimą užtikrinančiomis paslaugomis ir medžiagomis), iš kurios pašalino UAB „Roche Lietuva“. Pareiškėja ginčija viešojo pirkimo technines specifikacijas kaip nepagrįstai ribojančias tiekėjų konkurenciją, nes nustatė specifinius reikalavimus, faktiškai pritaikytus tam tikrų kraujo analizatorių gamintojų prekių charakteristikoms. Atsakovė technines pirkimo sąlygas grindė tyrimų kokybe ir asmenų sveikatos apsauga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami klausimai dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo išaiškinimo. Bylos klausimai aktualūs Lietuvos Respublikai ne tik šioje konkrečioje byloje, bet svarbūs išsiaiškinant, ar tam tikrose srityse atliekamų viešųjų pirkimų atžvilgiu ES  įstatymų leidėjo suteikta perkančiosioms organizacijoms plati diskrecijos teisė nustatyti pirkimo objekto technines specifikacijas gali būti ribojama remiantis tokiomis priežastimis kaip pirkimų srities sudėtingumas, t.y. aiškinant diskrecijos teisę siauriau nei numatyta ES teisės akte.

Lietuvos Respublikos pozicijoje, kuri buvo išdėstyta rašytinėse pastabose, teigiama, kad kai perkančioji organizacija – asmens sveikatos priežiūros įstaiga – viešojo pirkimo konkurso būdu siekia įsigyti prekes (medicinos diagnostikos įrangą ir priemones) ar tam tikras teises į jas tam, kad pati galėtų atlikti tyrimus, jos diskrecija plati ir apima teisę nustatyti techninės specifikacijos sąlygas prekėms, kuriomis (sąlygomis) izoliuotai apibūdinamos atskiros įrangos ir (ar) priemonių veikimo (techninės) ir naudojimo (funkcinės) savybės, taip pat apibrėžiami atliktinų tyrimų kokybiniai parametrai ir tyrimų laboratorijos darbo veiksmingumas, kurių turinys atskirai aprašomas to paties viešojo pirkimo nuostatose. Direktyvoje 2004/18/EB apibrėžta plati perkančiosios organizacijos diskrecija nustatyti technines sąlygas, kuri neturi būti aiškinama siauriau priklausomai nuo srities, kurioje vykdomas viešasis pirkimas. Techninės specifikacijos turi sudaryti vienodas sąlygas visiems dalyviams, neturi sukurti nepateisinamų kliūčių viešųjų pirkimų atvėrimui konkurencijai (laikytis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų). Kiekvienu konkrečiu atveju svarbu įvertinti, ar techninėje specifikacijoje apibrėžti reikalavimai yra pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, ar jais nėra siekiama apriboti konkurenciją, nesukuriama netiesioginės diskriminacijos situacija (kai naudojamos teisėtos sąlygos, bet jų derinys (ar visuma) specialiai pritaikytas vienam tiekėjui ar gamintojui).

Teisingumo Teismas išaiškino (iš esmės atkartodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją byloje) taip:

„2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 18 ir 42 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos perkančioji organizacija neįpareigojama formuluojant viešojo medicininių prekių pirkimo konkurso techninę specifikaciją iš principo teikti pirmenybės arba medicinos aparatų individualių charakteristikų svarbai, arba šių aparatų veikimo rezultato svarbai, bet yra reikalaujama, kad techninė specifikacija apskritai atitiktų vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar jo nagrinėjamoje byloje aptariama techninė specifikacija atitinka šiuos reikalavimus.“

Taigi, Teisingumo Teismui priėmus šį sprendimą nereikės keisti nacionalinių viešųjų pirkimų teisės aktų ir perkančiajai organizacijai išliks teisė apibrėžti pirkimo objektą, laikantis nurodytų principų.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą.

 

2018 m. liepos 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Aviabaltika, C-107/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Aukščiausias Teismas.

Lietuvos Aukščiausias Teismas su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi nagrinėdamas civilinę bylą tarp UAB „Aviabaltika“ ir BAB „Ūkio bankas“, susijusią su ginču dėl skolos priteisimo iš UAB „Aviabaltika“, BAB „Ūkio bankui“ jau po bankroto procedūrų pradėjimo įvykdžius finansinio užtikrinimo susitarimą ne iš įkaito, bet iš kito UAB „Aviabaltika“ turto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą buvo kelti klausimai dėl 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – Direktyva 2002/47/EB) nuostatų išaiškinimo, kiek tai susiję su: 1) įpareigojimu valstybėms narėms nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurio pagrindu finansinis įkaitas nepatektų į įkaito gavėjo (bankrutuojančio banko) bankroto turto masę; 2) įkaito gavėjo (banko) teise ar pareiga reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teisėmis į jas), pirmiausiai tenkinti iš finansinio įkaito; 3) jei įkaito gavėjas turi reikalavimą tenkinti iš finansinio įkaito, ar įkaito davėjui taip pat turėtų būti taikoma vienodo požiūrio į įkaito gavėjo (banko) kreditorius bankroto procese išimtis ir suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius bankroto procese atgauti finansinį įkaitą?

Teisingumo Teismas, šioje byloje nusprendė, kad:

  1. Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares priimti tokias teisės normas, kurios leistų įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui patenkinti savo reikalavimą, kylantį dėl atitinkamų finansinių įsipareigojimų nevykdymo, iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jam jau iškėlus bankroto bylą;
  2. Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime numatytų finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito;
  3. Trečiąjį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą klausimą laikyti nepriimtinu ir jo nenagrinėti, kadangi jis yra hipotetinis ir nėra informacijos dėl nacionalinės teisės nuostatų, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo atsakymą, prireikus galėtų taikyti, siekdamas išnagrinėti jam pateiktą ginčą, ir kurios galėtų turėti įtakos kreditorių eiliškumui šiame procese, buvimo ar jų turinio.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybei Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) 2018 m. liepos 12 d. priimtas palankus sprendimas, kuriuo užtikrinta, kad valstybės narės toliau išlaikytų plačią diskreciją skirstant žvejybos galimybes ir taip galėtų tinkamai atsižvelgti į žvejybos sektoriaus specifiką.

 

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas sustabdė nagrinėjamą bylą ir 2016 m. spalio 17 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl klausimo, ar Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo Nr. VIII‑1756 papildymo 17(1) straipsniu ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-1523 (toliau – Įstatymas Nr. XII-1523) įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kai verslinę žvejybą vykdantiems ūkio subjektams sudaromos galimybės gauti žvejybos kvotas tiesiog pateikus istorinius žuvų sugavimo rodiklius, o ūkio subjektams, kurie istorinių sugavimo rodiklių neturi arba jie yra maži, ir naujiems ūkio subjektams, kurie žvejybos kvotas gali gauti tik aukciono būdu, galimybė gauti didesnes žvejybos kvotas yra apribota, neprieštarauja Reglamento Nr. 1380/2013[1] 17 straipsniui ir 2 straipsnio 5 dalies c punktui bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsniams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje buvo ypatingai aktualus, nes sprendimu turėjo būti išaiškinta, ar valstybė narė, skirstydama ūkio subjektams jai paskirtas žvejybos galimybes, galėjo pirmenybę teikti vienam Reglamento Nr. 1380/2013 17 straipsnyje įtvirtintam kriterijui (nagrinėjamu atveju – istorinei žuvų sugavimo daliai), kai tokio kriterijaus taikymas leisdavo užtikrinti rinkoje jau veikiančių subjektų veiklos tąsą ir leisdavo pasiekti, kad subjektai gautų tam tikrą dalį žvejybos galimybių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad Reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 dalimi valstybėms narėms yra suteikta plati diskrecija nuspręsti, kaip su jos vėliava plaukiojantiems laivams paskirstyti žvejybos galimybes. Įgyvendindama šią diskreciją valstybė narė turi taikyti skaidrius, objektyvius ir proporcingus kriterijus, tačiau valstybė narė turi teisę nuspręsti dėl konkrečių kriterijų taikymo skirstant žvejybos galimybes. Buvo teigiama, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 1380/2013 17 straipsniu ir 2 straipsnio 5 dalies c punktu ir kiek tai leidžia žvejybos sektoriaus specifika, Įstatymu Nr. XII-1523 įtvirtintas toks žvejybos galimybių skirstymo metodas, pagal kurį kvotos buvo skiriamos ne tik pagal istorinius žuvų sugavimo rodiklius, tačiau ir kitus kriterijus, pagal kuriuos ūkio subjektams buvo sudaroma galimybė tarpusavyje konkuruoti bei naujiems subjektams įeiti į rinką.

 

Teisingumo Teismas palaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nurodytus argumentus ir, remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, nusprendė, kad:

 

Reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 dalis, 17 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jiems neprieštarauja valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame ši valstybė nustatė žvejybos galimybių paskirstymo metodą, kuris, nors ir grindžiamas skaidriu ir objektyviu paskirstymo kriterijumi, gali lemti skirtingą ūkio subjektų, valdančių su jos vėliava plaukiojančius žvejybos laivus, vertinimą, jei šiuo metodu siekiama vieno ar kelių Europos Sąjungos pripažįstamų bendrojo intereso tikslų ir paisoma proporcingumo principo.

 

Nuroda į sprendimą čia.

 

 

[1] 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1954/2003 ir (EB) Nr. 1224/2009 bei panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2371/2002 ir (EB) Nr. 639/2004 bei Tarybos sprendimas 2004/585/EB

2018 m. liepos 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje flyLAL-Lithuanian Airlines, C-27/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos apeliacinis teismas.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas, jos atstovai dalyvavo teismo posėdyje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams pavyko sėkmingai apginti Lietuvos Respublikos Vyriausybės interesus ir Teisingumo Teismo išaiškinimas šioje byloje, iš esmės, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento (EB) Nr. 44/2001 nuostatų išaiškinimo. Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant likviduojamos pagal Lietuvos teisę įsteigtos bendrovės AB „flyLAL‑Lithuanian Airlines“ (toliau – flyLAL) ir į bylą įstojusių šalių AB „ŽIA Valda“ ir AB „VA Reals“ ginčą su dviem pagal Latvijos teisę įsteigtomis bendrovėmis VAS „Starptautiskā lidosta „Rīga“ ir AS „Air Baltic Corporation“ siekiant, kad Rygos oro uosto ir Air Baltic tariamai antikonkurenciniai veiksmai būtų pripažinti prieštaraujančiais SESV 101 ir 102 straipsniams ir kad šios bendrovės atlygintų jais padarytą žalą.

Teisingumo Teismas šioje byloje nusprendė, kad:

1.      2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad, nagrinėjant ieškinį dėl antikonkurenciniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, be kita ko, reiškia dėl pardavimų sumažėjimo negautų pajamų vietą, tai yra šių veiksmų paveiktos rinkos, kurioje nukentėjusioji šalis tvirtina patyrusi šį pardavimų sumažėjimą, vietą.

2.      Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad, nagrinėjant ieškinį dėl antikonkurenciniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ gali būti suprantama kaip SESV 101 straipsniui prieštaraujančio antikonkurencinio susitarimo sudarymo vieta arba kaip vieta, kurioje buvo siūlomos ir taikomos grobuoniškos kainos, jeigu ši veikla yra SESV 102 straipsnio pažeidimas.

3.      Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „ginčas, susijęs su filialo veikla“ apima ieškinį dėl piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi taikant grobuoniškas kainas tariamai padarytos žalos atlyginimo, kai dominuojančią padėtį užimančios įmonės filialas iš tikrųjų ir reikšmingai dalyvavo piktnaudžiavimo veikloje.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

2018 m. birželio 20 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Enteco Baltic, C‑108/17

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą byloje Enteco Baltic, C‑108/17, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. birželio 21 d. pateikė rašytines pastabas ir 2018 m. sausio 25 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja apjungtas administracines bylas dėl pareiškėjo UAB „Enteco Baltic“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundų dėl sprendimų, kuriais iš Enteco Baltic už kuro importą iš Baltarusijos reikalaujama sumokėti importo PVM, panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami klausimai dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) nuostatų išaiškinimo. Konkrečiai keliami klausimai:

1.                   Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama valstybės narės mokesčių institucijai atsisakyti taikyti PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą neapmokestinimą remiantis vien tuo, kad importo metu buvo planuojama patiekti prekes vienam PVM mokėtojui ir todėl importo deklaracijoje nurodytas jo PVM mokėtojo kodas, tačiau vėliau, pasikeitus aplinkybėms, prekės buvo nugabentos kitam apmokestinamajam asmeniui (PVM mokėtojui) ir valstybės institucijai buvo pateikta visa informacija apie tikrojo įgijėjo tapatybę?

2.                   Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas galima aiškinti taip, kad prekių gabenimą iš vienos valstybės narės teritorijoje esančio akcizinio sandėlio į kitoje valstybėje narėje esantį akcizinį sandėlį patvirtinantys nenuginčyti dokumentai (e-AD važtaraščiai ir e-ROR patvirtinimai) gali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą?

3.                   Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama valstybės narės mokesčių institucijai atsisakyti taikyti šiame punkte numatytą neapmokestinimą, jei disponavimo teisė prekių įgijėjui buvo perduota ne tiesiogiai, o per jo nurodytus asmenis (transporto įmones / akcizinius sandėlius)?

4.                   Ar PVM neutralumo ir teisėtų lūkesčių principui neprieštarauja administracinė praktika, pagal kurią skiriasi interpretavimas, kas laikytina disponavimo teisės perdavimu ir kokie įrodymai turi būti pateikiami tokiam perdavimui pagrįsti, priklausomai nuo to, ar taikomos PVM direktyvos 167 straipsnio, ar 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos?

5.                   Ar sąžiningumo principo apmokestinant PVM taikymo sritis taip pat apima ir asmenų teisę į neapmokestinimą importo PVM (pagal PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas) tokiais atvejais kaip pagrindinėje byloje, t. y. kai muitinė, paneigdama apmokestinamojo asmens teisę į neapmokestinimą importo PVM, remiasi tuo, kad neįvykdytos tolesnio prekių tiekimo ES viduje sąlygos (PVM direktyvos 138 straipsnio nuostatos)?

6.                   Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad draudžiama valstybių narių administracinė praktika, pagal kurią prielaida, kad (1) disponavimo teisė nebuvo perduota konkrečiam kontrahentui bei (2) mokesčių mokėtojas žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad kontrahentas galimai sukčiavo PVM, grindžiama tuo, jog įmonė su kontrahentais bendravo el. komunikacijos priemonėmis bei tuo, kad mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad kontrahentai nurodytais adresais neveikė ir PVM iš sandorių su apmokestinamuoju asmeniu nedeklaravo?

7.                   Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nors pareiga pagrįsti teisę į neapmokestinimą tenka mokesčių mokėtojui, tačiau tai nepaneigia kompetentingos valstybės institucijos, sprendžiančios klausimą dėl disponavimo teisės perdavimo, pareigos rinkti informaciją, kuri prieinama tik valstybės institucijoms?

 

Į Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas atsakė taip:

„1. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 2009/69/ES, 143 straipsnio 1 dalies d punktą ir 143 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad šiomis nuostatomis draudžiama kompetentingoms valstybės narės mokesčių institucijoms atsisakyti taikyti importo neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu vien dėl to, kad po importo pasikeitus aplinkybėms aptariamos prekės buvo patiektos kitam apmokestinamajam asmeniui nei tas, kurio pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas buvo nurodytas importo deklaracijoje, nors importuotojas kompetentingoms importo valstybės narės institucijoms pateikė visą informaciją apie naujo įgijėjo tapatybę, jeigu įrodyta, kad tikrai buvo įvykdytos materialinės vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos.

2. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktas kartu su jos 138 straipsniu ir 143 straipsnio 2 dalies c punktu turi būti aiškinami taip:

– dokumentai, kuriais patvirtinama, kad prekės iš importo valstybėje narėje esančio akcizinio sandėlio nugabentos ne įgijėjui, o į kitoje valstybėje narėje esantį akcizinį sandėlį, gali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais šių prekių išsiuntimo arba išgabenimo į kitą valstybę narę faktą,

– į dokumentus, kaip antai gabenimo važtaraščius, grindžiamus 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašyta ir 1978 liepos 5 d. Protokolu iš dalies pakeista Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija, ir elektroninius administracinius dokumentus, lydinčius akcizais apmokestinamų prekių, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, gabenimą, gali būti atsižvelgta, kai siekiama įrodyti, kad importo į valstybę narę momentu aptariamos prekės buvo skirtos išsiųsti arba išgabenti į kitą valstybę narę, kaip tai suprantama pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 143 straipsnio 2 dalies c punktą, jeigu minėti dokumentai pateikiami tuo momentu ir juose yra visa būtina informacija. Šie dokumentai, kaip ir elektroniniai prekių tiekimo dokumentai ir pranešimai apie gavimą, išduoti užbaigus prekių, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, gabenimą, gali įrodyti, kad minėtos prekės tikrai buvo išsiųstos arba išgabentos į kitą valstybę narę pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 138 straipsnio 1 dalį.

3. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama valstybės narės institucijoms neleisti importuotojui pasinaudoti teise į šioje nuostatoje numatytą į tą valstybę narę jo importuotų prekių, kurios vėliau buvo tiekiamos Bendrijos viduje, neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu vien todėl, kad šios prekės nebuvo perduotos tiesiogiai įgijėjui, bet buvo perimtos transporto bendrovių ir akcizinių sandėlių, kuriuos jis nurodė, žinion, jeigu importuotojas perdavė įgijėjui teisę disponuoti minėtomis prekėmis kaip savininkui. Šiuo tikslu sąvoka „prekių tiekimas“, kaip ji suprantama pagal šios iš dalies pakeistos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip pat, kaip ir minėtos iš dalies pakeistos direktyvos 167 straipsnio kontekste.

4. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama administracinė praktika, pagal kurią tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sąžiningam importuotojui neleidžiama pasinaudoti teise į importo neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, kai vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos netenkinamos dėl įgijėjo sukčiavimo mokesčių srityje, nebent nustatyta, kad importuotojas žinojo arba galėjo žinoti, jog sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kurių iš jo galima reikalauti, kad išvengtų dalyvavimo sukčiaujant. Vien tai, kad importuotojas ir įgijėjas bendravo elektroninėmis ryšio priemonėmis, neleidžia preziumuoti, kad importuotojas žinojo arba galėjo žinoti apie savo dalyvavimą sukčiaujant.

5. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad kompetentingos valstybės institucijos, sprendžiančios klausimą dėl teisės disponuoti prekėmis kaip savininkui perdavimo, neprivalo rinkti informacijos, kuri prieinama tik valstybės institucijoms“.

 

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

 

Bendrasis Teismas nusprendė panaikinti 2016 m. vasario 23 d. Komisijos sprendimą Nr. C(2016) 969 final dėl Sanglaudos fondo paramos Lietuvoje vykdomam projektui „Techninė parama Sanglaudos fondui Lietuvos Respublikoje valdyti“ sumažinimo, kiek juo numatyta sumažinti paramą 137 864,61 EUR suma, atitinkančia PVM išlaidas.

Plačiau:

Nagrinėdamas pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus Bendrasis Teismas savo sprendime priminė, kad pagal Reglamento Nr. 1164/94 7 straipsnio 4 dalį techninės paramos priemonių išlaidos gali būti 100 % finansuojamos iš Sanglaudos fondo. Taip buvo nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamos sprendimo 2 konstatuojamosios dalies.

Dėl Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimo Bendrasis Teismas pažymėjo, kad to straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kuriomis PVM gali būti iš Sanglaudos fondo tinkamos finansuoti išlaidos. Šioje nuostatoje numatyta, kad PVM iš esmės nėra tinkamos finansuoti išlaidos, išskyrus tuos atvejus, kai jį iš tikrųjų ir galutinai sumokėjo už įgyvendinimą atsakinga įstaiga. Tačiau pagal tą pačią nuostatą grąžintinas PVM, nepaisant grąžinimo būdo, negali būti laikomas tinkamomis finansuoti išlaidomis net ir tuo atveju, kai jo realiai nesusigrąžina už įgyvendinimą atsakinga įstaiga arba galutinis naudos gavėjas.

Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Europos Sąjungos bendras finansavimas jokiu būdu negali viršyti visų tinkamų finansuoti išlaidų, išskyrus PVM.

Šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, Sąjungos bendras finansavimas jokiu būdu negali būti didesnis už visas tinkamas finansuoti išlaidas be PVM ir, kita vertus, PVM išlaidų, atitinkančių tinkamas finansuoti išlaidas, tinkamumas finansuoti turi būti vertinamas pagal Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 1 dalį.

Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog ginčijamo sprendimo 25 ir 45 konstatuojamosiose dalyse išdėstyta Komisijos pozicija, kad pagal Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 3 dalį automatiškai nefinansuojamos PVM išlaidos, kurias padengti reikalavo Lietuvos Respublika, yra teisiškai klaidinga. Ši pozicija ne tik prieštarauja pačiam šio reglamento 11 straipsnio 3 dalies tekstui, bet ir jos laikantis šio straipsnio 1 dalis netektų prasmės.

Todėl atsižvelgiant į tai, jog iš ginčijamo sprendimo teksto matyti, kad Komisija aiškiai neatmetė Lietuvos Respublikos argumentų dėl Lietuvos finansų ministerijos negalėjimo susigrąžinti PVM, sumokėtą vykdant iš Sanglaudos fondo finansuojamą projektą, dėl ko šis PVM yra tinkamas finansuoti remiantis Reglamento Nr. 16/2003 11 straipsnio 1 dalimi, reikia konstatuoti, kad pirmasis ir antrasis ieškinio pagrindai yra pagrįsti.

Taigi reikia panaikinti ginčijamą sprendimą ir nėra reikalo nagrinėti ieškinio trečiojo pagrindo.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje - nuoroda čia.

 

2018 m. gegužės 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Specializuotas transportas, C-531/16, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas. Teisingumo Teismo išaiškinimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – perkančioji organizacija) organizuoto Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų pirkimo konkurso, kuriame dalyvavo tarpusavyje susijusios įmonės, kurios galimai pateikė nekonkuruojančius pasiūlymus. Pasiūlymus pateikė keturi tiekėjai: a) UAB „Specialus autotransportas“ (toliau – tiekėja A), b) UAB „Specializuotas transportas“ (toliau – tiekėja B), c) UAB „Ekonovus“, d) ūkio subjektų grupė UAB „VSA Vilnius“ ir UAB „Švarinta“. Tiekėjos A ir B yra patronuojamosios UAB „Ecoservice“ bendrovės. Kartu su savo pasiūlymu tiekėja B pati pateikė priesaikos deklaraciją, joje nurodė, kad konkurse dalyvauja savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų ūkio subjektų, kurie gali būti su ja susiję, ir prašė, kad perkančioji organizacija visus kitus asmenis vertintų kaip jos konkurentus. Be to, ji nurodė įsipareigojanti paprašyta pateikti su ja susijusių ūkio subjektų sąrašą. Perkančioji organizacija atmetė tiekėjos A pasiūlymą, nes šis neatitiko vienos iš pirkimo sąlygų šio sprendimo ji neskundė. Galiausiai sutartį nuspręsta sudaryti su tiekėja B. Ieškovė VSA Vilnius pateikė pretenziją perkančiajai organizacijai dėl netinkamo tiekėjų A ir B pasiūlymų vertinimo, skaidrumo ir lygiateisiškumo principų pažeidimo. Atmetus pretenziją, VSA Vilnius pareiškė ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą buvo pateikti šie klausimai:

1. Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 45 ir 56 straipsnių nuostatose įtvirtintos asmenų ir paslaugų judėjimo laisvės, Direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 20014/18/EB) 2 straipsnyje nustatyti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad jei tarpusavyje susiję tiekėjai, kurių ekonominiai, vadybos, finansiniai ar kiti ryšiai objektyviai gali kelti abejonių dėl nepriklausomumo ir (ar) gali sudaryti prielaidas dėl to turėti pranašumo prieš kitus tiekėjus, tame pačiame viešojo pirkimo konkurse nusprendę pateikti atskirus (savarankiškus) pasiūlymus, dėl to privalo perkančiajai organizacijai, net jei ji atskirai to jų nesiteirauja, šiuos savo ryšius išviešinti?

2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą:

a) būtų teigiamas – ar tuomet tokios pareigos nevykdymo ar netinkamo vykdymo aplinkybė pakankama perkančiajai organizacijai pripažinti, o peržiūros institucijai (teismui) spręsti, kad tame pačiame viešojo pirkimo konkurse atskirus pasiūlymus pateikę tarpusavyje susiję tiekėjai dalyvauja realiai nekonkuruodami (fiktyviai)?

b) būtų neigiamas – ar tuomet perkančiajai organizacijai tenka tokiu tarpusavyje susijusių ūkio subjektų dalyvavimo ir iš to kylančių padarinių rizika, jei ji pati viešojo pirkimo dokumentuose tokios dalyvių pareigos nenurodo?

3. Ar pirmajame klausime nurodytos teisės normos ir Direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo 1 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa bei šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad:

a) jei viešojo pirkimo procedūrų metu perkančiajai organizacijai bet kokiu būdu paaiškėja reikšmingi kelių konkurso dalyvių tarpusavio ryšiai, ji, nepriklausomai nuo savo šio fakto ir (ar) kitų aplinkybių (pvz., tiekėjų pasiūlymų formos ir turinio nepanašumas ir pan.) vertinimo, privalo atskirai kreiptis į susijusius konkurso dalyvius ir jų prašyti paaiškinti, ar ir kaip asmeninė jų padėtis suderinama su laisva ir sąžininga tiekėjų konkurencija?

b) perkančiajai organizacijai tokią pareigą turint, bet nevykdant, teismui tai yra pakankamas pagrindas jos veiksmus, neužtikrinusius procedūrų skaidrumo ir objektyvumo, pripažinti neteisėtais?

4. Ar trečiajame klausime nurodytos teisės normos ir SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad:

a) tiekėjai (ieškovei), sužinojusiai apie vienos iš susijusių viešojo pirkimo konkurso dalyvių mažiausios kainos pasiūlymo atmetimą ir kitos pripažinimą pirkimo laimėtoja, taip pat atsižvelgiant į kitas su šiomis tiekėjomis ir jų dalyvavimu pirkime susijusias aplinkybes ir kai dėl visų šių aplinkybių perkančioji organizacija nesiėmė jokių veiksmų, tik ši informacija pakankama pagrįsti peržiūros institucijai reiškiamą reikalavimą pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus, neužtikrinusius procedūrų skaidrumo ir objektyvumo, papildomai iš ieškovės nereikalaujant konkrečiai įrodyti tarpusavyje susijusių tiekėjų nesąžiningo elgesio?

b) tarpusavyje susijusios tiekėjos perkančiajai organizacijai neįrodo, kad realiai ir sąžiningai varžėsi viešojo pirkimo konkurse tik todėl, kad viena šių tiekėjų savanoriškai pateikė sąžiningo dalyvavimo deklaraciją, pas šią tiekėją įdiegti dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose kokybės vadybos standartai, be to, šių dalyvių pasiūlymų forma ir turinys nėra identiški?

5. Ar tame pačiame konkurse, kurio vertė siekia tarptautinio pirkimo vertę ir kurį paskelbusios perkančiosios organizacijos buveinės ir paslaugų teikimo vieta nėra labai nutolusi nuo kitos valstybės narės (Latvijos Respublikos), atskirai dalyvaujančių tarpusavyje susijusių ūkio subjektų veiksmai gali būti vertinami pagal SESV 101 straipsnio nuostatas ir jas aiškinančią Teisingumo Teismo praktiką?

Teisingumo Teismas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus atsakė, kad Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnį reikia aiškinti taip:

- nesant aiškios teisės normos arba specialios sąlygos viešojo pirkimo skelbime ar konkurso sąlygose, atskirus pasiūlymus per tą pačią procedūrą pateikę tarpusavyje susiję konkurso dalyviai neprivalo perkančiajai organizacijai savo iniciatyva pranešti apie savo ryšius,

- jei perkančioji organizacija turi informacijos, dėl kurios kyla abejonių dėl tam tikrų dalyvių pateiktų pasiūlymų savarankiškumo ir nepriklausomumo, ji turi patikrinti, prireikus pareikalaudama iš šių dalyvių papildomos informacijos, ar jų pasiūlymai tikrai savarankiški ir nepriklausomi. Jei paaiškėtų, kad pasiūlymai nėra savarankiški ir nepriklausomi, pagal Direktyvos 2004/18 2 straipsnį draudžiama sudaryti sutartį su dalyviais, pateikusiais tokį pasiūlymą.

 

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

2018 m. balandžio 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje SEB bankas, C-532/16.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112) 184-186 straipsnių išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas byloje dėl prievolės SEB bankui tikslinti savo PVM atskaitą.

Byloje C-532/16 nustatytos faktinės aplinkybės.  2007 m. kovo 28 dieną SEB bankas ir UAB „VKK Investicija“ sudarė pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią SEB bankas įsigijo 6 žemės sklypus. UAB „VKK Investicija“ SEB bankui išrašė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje buvo išskirtas pardavimo pridėtinės vertės mokestis (PVM). Sandorio sudarymo metu sutarties šalys šį sandorį vertino kaip „žemės statybai“ tiekimą, kuris yra apmokestinamas PVM. SEB bankas sąskaitoje faktūroje nurodytą PVM deklaravo kaip pirkimo PVM ir įtraukė ją į atskaitą.

2010 m. balandžio 14 d. UAB „VKK Investicija“ vienašališkai išrašė SEB bankui kreditinę sąskaitą faktūrą, kurioje patikslino žemės sklypų apmokestinamąją vertę ir išrašė naują PVM sąskaitą faktūrą, kurioje pardavimo PVM nebuvo išskirtas. UAB „VKK Investicija“ įtraukė šias sąskaitas faktūras į savo apskaitą ir 2010 m. patikslino savo PVM deklaracijas už 2007 metus. UAB „VKK Investicija“ šias sąskaitas faktūras išrašė todėl, kad, kaip ji nurodė, ginčo pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo žemės tiekimas statybai, todėl jis buvo neapmokestinamas PVM. Tokią poziciją vėliau patvirtino ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), konstatavusi, kad UAB „VKK Investicija“ pagrįstai išrašė minėtas sąskaitas faktūras ir patikslino savo 2007 m. kovo mėn. PVM deklaracijos duomenis. SEB bankas UAB „VKK Investicija“ išrašytų sąskaitų faktūrų neįtraukė į savo apskaitą ir nenurodė jų savo PVM deklaracijoje už 2010 metų balandžio mėnesį.

Atlikusi mokestinį patikrinimą, VMI 2014 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareikalavo, kad SEB bankas grąžintų leistą pirminę atskaitą atitinkančią sumą. Ji taip pat pareikalavo sumokėti dalį susikaupusių delspinigių ir skyrė baudą. Sprendimas apskųstas Mokestinių ginčų komisijai, kuri panaikino Sprendimo dalį dėl PVM konstatavusi, kad VMI pažeidė nacionalinėje teisėje numatytą mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminą. VMI šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris paliko galioti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą kaip pagrįstą. VMI šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šį ginčą, kreipėsi į Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

1. Ar Direktyvos 2006/112 184 – 186 straipsniai, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, turi būti aiškinami taip, kad Direktyvoje 2006/112 numatytas atskaitos tikslinimo mechanizmas taikomas tais atvejais, kai pirminė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atskaita iš viso nebuvo galima, nes tai buvo neapmokestinamas žemės tiekimo sandoris?

2. Ar atsakymui į pirmą klausimą yra reikšminga, kad (1) į pirminę atskaitą žemės sklypų pirkimo PVM buvo įtrauktas dėl mokesčių administratoriaus praktikos, pagal kurią atitinkamas tiekimas klaidingai buvo laikomas apmokestinamu žemės statybai tiekimu, numatytu Direktyvos 2006/112 12 straipsnio 1 dalies b punkte, ir (ar), kad (2) žemės tiekėjas po pirkėjo atliktos pirminės atskaitos jam išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą kuria koreguojamos pirminėje sąskaitoje faktūroje nurodytos (išskirtos) PVM sumos?

3. Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, Direktyvos 2006/112 184 ir (ar) 185 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai pirminė atskaita apskritai nebuvo galima, nes atitinkamas sandoris buvo neapmokestinamas PVM, turi būti laikoma, jog apmokestinamojo asmens pareiga tikslinti šią atskaitą atsirado iš karto, ar tik tuomet, kai paaiškėjo, jog pirminė atskaita buvo negalima?

4. Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, Direktyva 2006/112, ypač jos 179, 184 – 186 ir 250 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad patikslintos atskaitytino pirkimo PVM sumos yra įtraukiamos į to mokestinio laikotarpio PVM atskaitą kurio metu atsirado apmokestinamojo asmens pareiga ir (ar) teisė tikslinti jo pirminę atskaitą?

Savo sprendime Teisingumo Teismas visų pirma įvardijo skirtumą tarp PVM direktyvos 184 straipsnio, kuriame yra reglamentuojama pareiga tikslinti nepagrįstą PVM atskaitą, ir PVM direktyvos 187–189 straipsnių, kuriuose yra numatytos konkrečios PVM atskaitos tikslinimo taisyklės ilgalaikio turto atveju.

Atsižvelgęs į tai, Teisingumo Teismas performulavo pirmąjį prejudicinį klausimą ir nurodė, kad pirmuoju ir antruoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti: 1. ar PVM direktyvos 184 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šiame straipsnyje nustatyta nepagrįstos PVM atskaitos tikslinimo pareiga taip pat taikoma tuo atveju, kai pirminė atskaita buvo negalima, nes su ja susijęs sandoris buvo neapmokestinamas PVM; 2) ar PVM direktyvos 187-189 straipsnius reikia aiškinti taip, kad šiuose straipsniuose numatytas nepagrįstos PVM atskaitos tikslinimo mechanizmas taikomas tokiais atvejais, visų pirma kalbant apie tokią situaciją, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai pirminė atskaita buvo nepateisinama, nes susijusi su PVM neapmokestinamu žemės tiekimo sandoriu.

Nagrinėdamas pirmąją šio klausimo dalį, Teisingumo Teismas nurodė, jog 184 straipsnio formuluotė neužkerta kelio bet kuriam nepagrįstos atskaitos atvejui. Todėl atvejis, kai atskaita buvo atlikta, nors nebuvo teisės į ją, patenka į PVM direktyvos 184 straipsnyje numatytą pirmą atvejį, t.y. kai atskaityta PVM suma yra didesnė už sumą, kurią apmokestinamasis asmuo turėjo teisę atskaityti. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 184 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pareiga tikslinti nepateisinamą PVM atskaitą taip pat taikoma, kai pirminė atskaita buvo negalima, kaip antai, tuo atveju, kai sandoris, dėl kurio atlikta minėta atskaita, buvo vienas iš tų, kurie neapmokestinami PVM.

Vis dėlto, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad PVM direktyvos 187-189 straipsniai nagrinėjamu atveju yra netaikomi. Teismas nurodė, kad iš PVM direktyvos 187 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, kad šioje nuostatoje numatytas tikslinimas, kiek tai susiję su ilgalaikiu turtu, atliekamas atsižvelgiant į atskaitomos sumos pokyčius, įvykusius po šių prekių įsigijimo, gamybos arba pirmojo panaudojimo. Teisingumo Teismas nurodė, kad PVM direktyvos 187 straipsnyje aprašytos tikslinimo taisyklės susijusios su specialiu atveju, numatytu PVM direktyvos 185 straipsnio 1 dalyje, t. y. kai pateikus PVM deklaraciją pasikeitė veiksniai, kuriais remiantis buvo apskaičiuota atskaitytina suma. Taigi šios taisyklės negali būti taikomos siekiant tikslinti atskaitą, kuri buvo atlikta, kai teisės į atskaitą apskritai nebuvo. Teismas taip pat pabrėžė, kad kai kurios šios taisyklės, kaip antai tikslinimas dalimis per penkerius metus, numatytas PVM direktyvos 187 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, yra akivaizdžiai nepritaikytos tokiam atvejui, o PVM direktyvos 188 straipsnis numato dar specifiškesnį ir kitokį ilgalaikio turto tiekimo tikslinimo laikotarpiu atvejį.  

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 184 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šiame straipsnyje nustatyta pareiga tikslinti nepagrįstą PVM atskaitą taip pat taikoma tuo atveju, kai pirminė atskaita buvo negalima, nes sandoris, dėl kurio ji atlikta, buvo neapmokestinamas PVM. Vis dėlto PVM direktyvos 187–189 straipsnius reikia aiškinti taip, kad šiuose straipsniuose numatytas nepagrįstos PVM atskaitos tikslinimo mechanizmas netaikomas tokiais atvejais, būtent tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai pirminė PVM atskaita buvo nepateisinama, nes ji susijusi su neapmokestinamu PVM žemės tiekimo sandoriu.

Galiausiai dėl trečiojo ir ketvirtojo prejudicinių klausimų, Teisingumo Teismas nurodė, jog kadangi PVM direktyvos 187-189 straipsniuose numatytas PVM tikslinimo mechanizmas netaikomas tokiai situacijai, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, valstybės narės tokiu atveju turi nusistatyti šio tikslinimo taisykles, taikydamos PVM direktyvos 186 straipsnį.

Teisingumo Teismas savo sprendime pateikė tam tikras gaires, kokių principų turėtų laikytis valstybės narės priimdamos minėtas tikslinimo taisykles numatančius teisės aktus. Jis pažymėjo, kad turi būti laikomasi teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų.

Šiame kontekste Teismas nurodė, kad teisėti lūkesčiai negali būti grindžiami neteisėta administratoriaus praktika (šiuo klausimu žr. 1986 m. vasario 6 d. Sprendimo Vlachou / Audito Rūmai, 162/84, EU:C:1986:56, 6 punktą), taip pat pabrėžė, kad teisinio saugumo principas nedraudžia nacionalinių mokesčių institucijų administracinės praktikos, pagal kurią jos per senaties terminą gali atšaukti sprendimą, kuriuo apmokestinamajam asmeniui suteikė teisę į PVM atskaitą, ir pareikalauti sumokėti šį mokestį (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 12 d. Sprendimo Nigl ir kt., C‑340/15, EU:C:2016:764, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto, Teismas taip pat pažymėjo, kad senaties termino eiga neturėtų priklausyti nuo atsitiktinių aplinkybių, kurioms esant paaiškėja atskaitos neteisėtumas, nes tai gali pažeisti teisinio saugumo principą.

Atitinkamai Teisingumo Teismas nusprendė, kad į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 186 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai pirminė PVM atskaita buvo negalima, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės principų, būtent teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, turi nustatyti datą, kada atsiranda pareiga tikslinti nepagrįstą PVM atskaitą, ir laikotarpį, už kurį turi būti atliekamas tikslinimas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, buvo laikomasi šių principų.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

2018 m. vasario 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Nidera, C-387/16, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) atsisakymo įmonei Nidera sumokėti apie 1 100 000 EUR palūkanų už laikotarpį nuo  2008 m. lapkričio 21 d iki 2010 m. gruodžio 22 d., kai VMI minėtai įmonei negražino beveik 3 400 000 EUR PVM permokos. VMI ginčija įmonės Nidera reikalaujamas palūkanas, kaip labai dideles, palyginti su pagrindine PVM permokos suma ir praradimais, kuriuos realiai patyrė apmokestinamasis asmuo. 

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo klausia, ar 2006 m. spalio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 183 straipsnį, skaitomą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinį įstatymą mokamas palūkanas už laiku negrąžintą (neįskaitytą) PVM permoką (skirtumą) atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes, kaip palūkanų santykį su laiku negrąžintos permokos dydžiu, permokos negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus?

Teisingumo Teismas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą klausimą atsakė taip:

Pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 183 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinę teisę mokamų palūkanų sumą už laiku negrąžintą pridėtinės vertės mokesčio skirtumą atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes: palūkanų sumos santykį su pridėtinės vertės mokesčio skirtumo suma, skirtumo negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, taip pat apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą byloje LitpecMet, C‑567/15, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. vasario 24 d. pateikė rašytines pastabas ir 2017 m. vasario 9 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Byloje LitSpecMet, C‑567/15 su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Vilniaus apygardos teismas, pateikdamas klausimus dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 9 dalies nuostatos išaiškinimo.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“, 100 proc. priklausančios AB „Lietuvos geležinkeliai“, organizuoto supaprastinto atviro konkurso juodųjų metalų ruošiniams pirkti teisėtumo. UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ konkursą vykdė ne pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, todėl konkurso dalyvė UAB „LitSpecMet“ pareikalavo nutraukti pirkimo procedūrą ir paskelbti naują konkursą vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Šis reikalavimas grindžiamas tuo, kad UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ yra perkančioji organizacija („įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė“).

Konkrečiai Teisingumo Teismui keliamas klausimas, ar UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ yra laikytina perkančioji organizacija dėl to, kad: 100 proc. bendrovės akcijų priklauso AB  „Lietuvos geležinkeliai“ (kuri yra perkančioji organizacija); bendrovės teikiamos paslaugos steigėjai yra skirtos steigėjos keleivių ir krovinių pervežimo veiklai užtikrinti; bendrovė teikia riedmenų remonto paslaugas savo steigėjai vidaus sandorių pagrindu ir šių paslaugų vertė sudaro 90  proc. visos bendrovės veiklos.

Jeigu Teisingumo Teismas nustato, kad bendrovė (UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“) yra laikytina perkančiąja organizacija pagal anksčiau nurodytas aplinkybes, ar Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama taip, kad bendrovė netenka perkančios organizacijos statuso, kai riedmenų remonto paslaugų perkančiai organizacijai, kuri yra bendrovės steigėja, vidaus sandorių pagrindu vertė sumažėja ir sudaro mažiau nei 90 proc. arba nepagrindinę visos bendrovės veiklos finansinės apyvartos dalį?

Generalinis advokatas savo 2017 m. balandžio 27 d. išvadoje Teisingumo Teismui siūlė į Vilniaus apygardos teismo pateiktus klausimus atsakyti taip:

„2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo 2 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 9 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip:

a) bendrovė, kurios materialinė ir funkcinė sąsaja su perkančiąja organizacija pateisina in house išimties taikymą jų vidaus sandoriams, turi taikyti šias direktyvas, kai sudaro su trečiaisiais asmenimis sutartis dėl darbų, prekių arba paslaugų, kad įvykdytų perkančiosios organizacijos jai pavestą užduotį, ir

b) bet kuriuo atveju ši bendrovė turi būti kvalifikuojama kaip viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, kai, turėdama juridinio asmens statusą ir kontroliuojama perkančiosios organizacijos, pagrindinę savo veiklos dalį be galimų konkurentų spaudimo ir ne rinkos sąlygomis vykdo tiekdama geležinkelių riedmenis šiai kitai perkančiajai organizacijai, kad ši galėtų teikti jai paskirtas keleivių ir krovinių vežimo paslaugas.“

 

Į Vilniaus apygardos teismo pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas sprendime atsakė taip:

„2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeistos 2011 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1251/2011, 1 straipsnio 9 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad bendrovė, kuri, pirma, visa priklauso perkančiajai organizacijai, vykdančiai viešojo intereso poreikiams tenkinti skirtą veiklą, ir, antra, sudaro tiek sandorius su šia perkančiąja organizacija, tiek sandorius konkurencinėje rinkoje, turi būti kvalifikuojama kaip „įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu šios bendrovės veikla yra būtina tam, kad minėta perkančioji organizacija galėtų vykdyti savo veiklą, ir jeigu, tenkindama viešojo intereso poreikius, ši bendrovė vadovaujasi ne ekonominiais, o kitais kriterijais, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šiuo klausimu neturi reikšmės aplinkybė, jog ateityje vidaus sandorių vertė gali sudaryti mažiau nei 90 proc. visos bendrovės veiklos finansinės apyvartos arba nepagrindinę jos dalį.“

Generalinio advokato išvados ir Sprendimo tekstus galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete čia.

 

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas byloje Tupikas, C 270/17 PPU dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR), 4a straipsnio 1 dalies išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas Nyderlanduose vykdant Europos arešto orderį (toliau – EAO), Klaipėdos apygardos teismo išduotą dėl Tado Tupiko, siekiant Lietuvoje įvykdyti laisvės atėmimo bausmę.

Byloje iš esmės yra keliamas klausimas, ar apeliacinis procesas yra laikytinas teisminiu nagrinėjimu, po kurio priimamas sprendimas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4a straipsnio 1 dalį.

Byla Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) nagrinėta skubos procedūra, nes nuteistasis pagrindinėje byloje buvo sulaikytas.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės. T. Tupikas, dėl kurio Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. vasario 14 d. išdavė EAO, yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šiam piliečiui 2016 m. rugpjūčio 26 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu paskyrė galutinę vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis šį nuosprendį apskundė prašydamas skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

2016 m. gruodžio 8 d. Klaipėdos apygardos teismas nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Vėliau nuteistasis nuo bausmės vykdymo pasislėpė.

Klaipėdos apygardos teismo išduoto EAO d punkte, kuriame reikalaujama nurodyti, ar asmuo asmeniškai dalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas sprendimas, pažymėti du punktai: 1 punktas „Taip, asmuo asmeniškai dalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas sprendimas“ ir 3.1b punktas „asmeniui nebuvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas, tačiau jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą ir kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą“.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Nyderlandų teismas nurodė, kad iš pateikto EAO ir kitos šio teismo turimos informacijos nėra aišku, ar nuteistasis dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo svarstoma nuteistojo pateikta apeliacija. Šis teismas taip pat nurodo, kad Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR 4a straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pagrindas atsisakyti vykdyti EAO, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą, jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas tas sprendimas. Vis dėlto, Nyderlandų teismui nėra aišku, ar apeliacinis procesas yra laikytinas teisminiu nagrinėjimu, po kurio priimamas sprendimas. 

 

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui pateiktas šis klausimas:

Ar apeliacinis procesas,

–        kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės ir

–        per kurį dėl asmens buvo priimtas (naujas) apkaltinamasis nuosprendis ir (arba) paliktas nepakeistas pirmojoje instancijoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis,

–        o Europos arešto orderis išduotas tam, kad būtų vykdomas šis apkaltinamasis nuosprendis,

yra „teisminis nagrinėjimas, po kurio [per kurį] priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo [2002/584] 4a straipsnio 1 dalį?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Jeigu išduodančiojoje valstybėje narėje numatyta, kad baudžiamoji byla nagrinėjama kelių instancijų teismuose, todėl vienas po kito gali būti priimti keli teismo sprendimai, iš kurių bent vienas priimamas in absentia, sąvoka „teisminis nagrinėjimas, po kurio [per kurį] priimtas sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 4a straipsnio 1 dalį, aiškintina kaip vienas procesas, per kurį priimtas galutinis sprendimas dėl suinteresuotojo asmens kaltės ir paskirta tokia bausmė, kaip laisvės atėmimas, iš naujo iš esmės išnagrinėjus bylos fakto ir teisės klausimus.

Toks apeliacinis procesas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, iš esmės patenka į šios sąvokos taikymo sritį. Vis dėlto nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad jis turi pirmiau nurodytus požymius.

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“ 79 punktu, taip pat dalyvavo šioje byloje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje atitiko Lietuvos Respublikos poziciją.

 

Nuroda į šį sprendimą.

 

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2017 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą byloje Toridas, C−386/16, kurioje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje Toridas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016 m. liepos 4 d. pateikė prašymą Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į pateiktus klausimus, susijusius su  2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB) 138 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio a punkto ir (ar) 141 straipsnio, skaitomų inter alia su 33 ir 40 straipsniais nuostatų išaiškinimo.

Pagrindinėje byloje nagrinėtas UAB „Toridas“ (toliau – „Toridas“) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ginčas dėl „Torido“ nuo 2008 m. iki 2010 m. sudarytų sandorių kvalifikavimo kaip tiekimų Bendrijos viduje ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) už šiuos sandorius kartu su delspinigiais ir mokesčio bauda mokėjimo.

 „Toridas“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje panaikinimo, kuriuo buvo patenkintas VMI skundas, panaikinantis Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, ir kuriuo pareiškėjui apskaičiuota bei nurodyta sumokėti 7 188 890 Lt (2 082 046 Eur) PVM ir delspinigius bei skirtą mokesčio baudą.

„Toridas“ VMI priimtus sprendimus ginčija remiantis tuo, kad „Toridas“ teisingai pritaikė Estijos įmonei „Megalain“ OU (toliau – „Megalain“) tiekiamoms prekėms 0 proc. PVM tarifą, nes tiekimo metu buvo žinoma, kad „Megalain“ prekes išveš iš Lietuvos į kitas ES valstybes nares. VMI pagrindinėje byloje pažymėjo, kad atlikus „Toridas“ mokestinius patikrinimus buvo nustatyta, jog šiame aptariamų sandorių etapu prekės, nors teisė jomis disponuoti perėjo „Megalain“, faktiškai nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Priešingai – „Megalain“ po perdirbimo arba iš karto neperdirbtas prekes pardavė, t. y. perdavė disponavimo teisę jomis, Lietuvoje kitiems ES valstybių narių PVM mokėtojams ir tik tuomet šias prekes išgabeno iš Lietuvos teritorijos. Tokiu būdu išvežimas iš Lietuvos sietinas su antruoju grandinės sandoriu tarp „Megalain“ ir kitų valstybių narių asmenų. Dėl to VMI laikėsi pozicijos, kad vyko grandinė sandorių, iš kurių pirmasis sandoris (pirmasis tiekimas) tarp „Toridas“ ir „Megalain“ nėra tiekimas į kitą ES valstybę narę, todėl šiam sandoriui negalima taikyti 0 proc. PVM tarifo. Sandoriai tarp „Toridas“ ir „Megalain“ laikytini PVM objektu Lietuvoje ir turėjo būti apmokestinti įprastu PVM tarifu.   

 

LVAT Teisingumo Teismui pateikė šiuos klausimus:

  1. Ar Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio a punktas ir (ar) 141 straipsnis, skaitomi inter alia kartu su 33 ir 40 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje <...> byloje, <...> turi būti neapmokestinamas pirmoje valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens atliekamas prekių tiekimas, kai prieš sudarant šį tiekimo sandorį pirkėjas (antroje valstybėje narėje identifikavęsis apmokestinamasis asmuo) išreiškia ketinimą prieš išgabendamas prekes iš pirmos valstybės narės jas (prekes) iš karto parduoti trečioje valstybėje narėje įsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui, kuriam šios prekės į trečią valstybę narę yra išgabenamos (išsiunčiamos)?
  2. Ar atsakymui į pirmą klausimą turi reikšmės faktinė aplinkybė, jog dalis prekių, prieš jas išgabenant į trečiąją valstybę narę, antroje valstybėje narėje įsisteigusio (identifikuoto) apmokestinamojo asmens užsakymu buvo perdirbtos?

 

Teisingumo Teismas į LVAT pateiktus klausimus atsakė taip:

1.      Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal šią nuostatą neturi būti neapmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu pirmoje valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens vykdomas prekių tiekimas, kai prieš sudarydamas šį tiekimo sandorį pirkėjas, kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas įsiregistravęs antroje valstybėje narėje, informuoja tiekėją, kad prekės bus iš karto parduotos trečioje valstybėje narėje įsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui – dar prieš jas išgabenant iš pirmosios valstybės narės ir nugabenant šiam trečiam apmokestinamajam asmeniui, su sąlyga, kad šis antrasis tiekimas buvo įvykdytas, o prekės paskui buvo išgabentos iš pirmosios valstybės narės į trečio apmokestinamojo asmens valstybę narę. Pirmo prekes įsigijusio asmens įsiregistravimas kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo valstybėje narėje, kuri nėra pirmojo tiekimo vieta ar galutinio įsigijimo vieta, nėra nei sandorio Bendrijos viduje kvalifikavimo kriterijus, nei savaime įrodymas, kurio pakanka sandorio, kaip įvykdyto Bendrijos viduje, pobūdžiui įrodyti.

2.      Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad tarpinio pirkėjo užsakymu prieš išgabenant į galutinio pirkėjo valstybę narę įvykdytas prekių perdirbimas esant dviejų vienas po kito vykdomų tiekimų grandinei, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, neturi įtakos pirmojo tiekimo galimo neapmokestinimo sąlygoms, kai šis perdirbimas įvykdytas atlikus pirmąjį tiekimą.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Gelvora, C-357/16 pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – Direktyva 2005/29/EB) išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „Gelvora“ (toliau – bendrovė) ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – Tarnyba) ginčą dėl Tarnybos nutarimo, kuriuo minėtai bendrovei skirta bauda už nesąžiningą komercinę veiklą.

Byloje iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį ir, jeigu taip, ar veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą, patenka į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar atsakymas būtų toks pats, net jeigu skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Tarnybos komisija 2014 m. balandžio 10 d. nutarimu už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla laikytina nesąžininga pagal 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skyrė bendrovei 3 475,44 Eur (12000 Lt) baudą. Bendrovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Tarnybos priimtą nutarimą. Tarnyba atsiliepimu į bendrovės skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu bendrovės skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, be kita ko, pripažino, kad santykiai tarp skolininkų ir bendrovės buvo vartojimo santykiai, o bendrovę laikė komercinės veiklos subjektu, teikiančiu vartotojams produktą (paslaugas) – skolos administravimą.

Bendrovė apeliaciniu skundu LVAT prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bendrovės skundą tenkinti ir Tarnybos komisijos 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą panaikinti kaip nepagrįstą. Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė bendrovės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

 

  Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

1. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, kai bendrovė atlieka skolos išieškojimo veiksmus, patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį?

2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi?

3. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį ir jau yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei perduotas vykdymui antstoliui, kai bendrovė atlieka lygiagrečius skolos išieškojimo veiksmus, patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį?

4. Jeigu atsakymas į trečiąjį klausimą yra teigiamas, ar Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi bei kuris yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir perduotas vykdymui antstoliui?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė:

Direktyva 2005/29/EB turi būti aiškinama taip, kad į jos materialinę taikymo sritį patenka skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai. Į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, patenka veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybė, kad skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“ 78.3 papunkčiu, taip pat dalyvavo šioje byloje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje atitiko Lietuvos Respublikos poziciją.

 

Nuroda į sprendimą.

 

2017 m. liepos 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Vakarų Baltijos laivų statykla, C-151/16, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas. Šioje byloje savo rašytines pastabas taip pat pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, su paskutiniais pakeitimais, atliktais 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/75/EB (toliau ‑ Direktyva 2003/96/EB) atitinkamas nuostatas.

                      Šioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 14 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas degalams, panaudotiems nuplukdyti laivui be krovinio iš vienos (šiuo atveju laivo statybos vietos) valstybės narės uosto į kitos valstybės narės uostą, kad ten į laivą būtų pakrautos prekės, kurias paskui reikia nugabenti į trečios valstybės narės uostą.

Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės teisės aktą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurį neleidžiama pasinaudoti šioje nuostatoje numatytu atleidimu nuo mokesčio tuo pagrindu, kad energetikos produktai į laivą patiekti nesilaikant šiame akte numatytų formalių reikalavimų, nors šis tiekimas tenkina visas aptariamoje nuostatoje numatytas atleidimo taikymo sąlygas.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais susipažinti galima Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje www.curia.europa.eu

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė sprendimą byloje Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, C−436/15, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. gruodžio 4 d. pateikė rašytines pastabas ir 2016 m. rugsėjo 7 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Byloje Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, C−436/15, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2015 m. liepos 10 d. nutartimi pateikė prašymą Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į pateiktus klausimus dėl 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau‑Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnio 1 dalies nuostatų ir sąvokų, susijusių su patraukimo atsakomybėn senaties termino skaičiavimu, išaiškinimo.

Pagrindinėje byloje LVAT nagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – Agentūra) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo panaikinimo ir pareiškėjos administracinėje byloje UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundo atmetimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu tenkino Bendrovės skundą ir panaikino Agentūros sprendimus, nurodančius netinkamą dalies Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimą ir reikalaujančius sugrąžinti gautas paramos lėšas. LVAT nagrinėjamoje byloje kelti klausimai dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, kadangi Pirmosios instancijos teismas ginčui pritaikė Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje įtvirtintą patraukimo atsakomybėn senaties terminą ir panaikino Agentūros įsakymus. Agentūra apeliaciniame skunde nurodė, kad Reglamentas Nr. 2988/95 ginčo santykiams netaikomas, nes Sanglaudos fondo paramos projektams taikomi kiti Europos Sąjungos reglamentai, kuriuose jokiais senaties terminais neribojama įgyvendinančios institucijos galimybė tinkamai užtikrinti Europos Sąjungos lėšų panaudojimą bei, esant padarytiems pažeidimams, lėšų susigrąžinimą.

LVAT prašė Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kas yra laikoma „daugiamete programa“ Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies prasme?

2. Ar projektai, tokie kaip „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ Nr.2001/LT/16/P/PE/003 (toliau – ARATSS projektas), kuriam Europos Komisijos 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. PH(2001)5367, patvirtinančiu priemonę 2001 LT 16 P PE 003, su pakeitimais, padarytais 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimu Nr. PH/2002/9380, buvo suteikta parama, atitinka „daugiametės programos“ sąvoką, įtvirtintą Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje?

3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojama Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto patraukimo atsakomybėn senaties termino pradžia?

Lietuvos Respublikos Vyriausybė rašytinėse pastabose laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamoje situacijoje ARATSS projekto atžvilgiu taikytinas Reglamentas Nr. 2988/95. Taip pat pateikė argumentus, kad 2000 – 2006 m. daugiametė finansinė programa, iš kurios lėšų buvo finansuotas ARATSS projektas, atitinka Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtintą „daugiametės programos“ sąvoką bei pateikė aiškinimą kaip „daugiametės programos“ ar šios programos dalies (ARATSS projekto) atžvilgiu skaičiuotinas senaties terminas. Kartu pasiūlė aiškinimą, kokiomis Reglamento Nr. 2988/95 nuostatomis turėtų būti vadovaujamasi ir kaip turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas tuo atveju, jei, vis dėlto, Teisingumo Teismas manytų, kad 2000 – 2006 m. daugiametė finansinė programa, iš kurios lėšų buvo finansuotas ARATSS projektas neatitinka Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtintos „daugiametės programos“ sąvokos ir ARATSS projektas nėra „daugiametės programos“ dalis. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Vyriausybė rašytinėse pastabose teigė, kad LVAT nagrinėjamoje byloje Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Reglamento Nr.  2988/95 nuostatas.

Šioje byloje rašytines pastabas taip pat teikė Graikijos Respublikos Vyriausybė ir Europos Komisija, kurios laikėsi panašios pozicijos, kokios laikėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybė, teikdama savo poziciją rašytinėje ir žodinėje dalyse nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme.

Paminėtina, kad 2017 m. sausio 19 d. paskelbtoje Generalinio advokato išvadoje nagrinėjamoje byloje Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, C−436/15, išdėstyti argumentai daugeliu aspektų taip pat sutapo su Lietuvos Respublikos pozicija. Teisingumo Teismo sprendime pateikti atsakymai, nors ir ne tokie išsamūs kaip tikėtasi, taip pat atitinka Lietuvos Respublikos poziciją šioje byloje.

Į LVAT pateiktus klausimus Teisingumo Teismas atsakė taip:

1. Sąvoka „daugiametė programa“, kaip ji suprantama pagal 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, apima tokį projektą, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas projektas dėl atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo konkrečiame regione, kurį įgyvendinti buvo numatyta per kelerius metus ir kuris buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų.

2. Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą patraukimo atsakomybėn už pažeidimą, padarytą vykdant „daugiametę programą“, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą projektą, senaties termino eiga prasideda nuo tokio pažeidimo padarymo dienos, turint omenyje tai, kad pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą „tęstinio ar pakartotinio“ pažeidimo atveju senaties termino eiga prasideda tą dieną, kai pažeidimas buvo baigtas.

Be to, „daugiametė programa“ laikytina visiškai užbaigta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, šiai programai taikomose nuostatose nurodytą jos pabaigos datą. Konkrečiai kalbant, daugiametė programa, kuriai taikomas 1994 m. gegužės 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1164/94, įsteigiantis Sanglaudos fondą, iš dalies pakeistas 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1264/1999 ir 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1265/1999, taip pat Aktu dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų, laikytina visiškai užbaigta, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai sueina Europos Komisijos sprendime, kuriuo patvirtinamas toks projektas, nurodytas su projektu susijusių darbų pabaigos ir mokėjimų už tinkamas finansuoti išlaidas atlikimo terminas, išskyrus atvejus, kai priimdama naują sprendimą Komisija pratęsia nustatytą terminą.

 

Sprendimo tekstą (kaip ir Generalinio advokato išvadą) galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.

 

 

 

2017 m. balandžio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Borta, C-298/15, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. spalio 1 d. pateikė rašytines pastabas.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės. 2014 m. balandžio 2 d. VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ paskelbė skelbimą apie organizuojamą atvirą konkursą, ketindama sudaryti viešojo darbų pirkimo sutartį siekiant rekonstruoti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (Lietuva) krantinę. Šis skelbimas apie pirkimą taip pat buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. UAB „Borta“ dalyvavo šios sutarties sudarymo procedūroje. Pagrindinėje byloje ginčijamų konkurso sąlygų 4.3 punkto pradinėje versijoje pakartotos LR viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl subrangos, be kita ko, jame buvo numatyta, kad jeigu bendrą pasiūlymą teikia tiekėjai pagal jungtinės veiklos sutartį vadovaudamiesi šių konkurso sąlygų 4.2.3 punktu, reikalavimus dėl profesinių pajėgumų, nurodytų konkurso sąlygų 3.2.1 punkte, turėjo tenkinti arba visi tiekėjai kartu sudėjus, arba bent vienas jų. Du kartus iš eilės patikslinus šį 4.3 punktą (pirmą kartą – VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ iniciatyva, antrą kartą – dėl UAB „Borta“ pareikštų pretenzijų), jame, be jau minėtų reikalavimų, nustatyta, kad jeigu pateikiamas toks bendras pasiūlymas, kiekvieno tiekėjo įnašas tenkinant minėtus reikalavimus turi proporcingai atitikti darbų, kuriuos jis įsipareigoja atlikti pagal jungtinės veiklos sutartį, mastą ir realiai laimėjus konkursą jo atliktinų darbų mastą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo nuostatų išaiškinimo. Nacionalinio teismo iškelti klausimai: ar su ES teise, ypač Direktyva 2004/17/EB, suderinama LR viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, į kurią daroma nuoroda pagrindinėje byloje ginčijamų konkurso sąlygų 4.3 punkte, atsižvelgiant į tai, kad tame straipsnyje draudžiama pasitelkti subrangovus darbams, kuriuos perkančioji organizacija kvalifikuoja kaip „pagrindinius“, vykdyti; ar, atsižvelgiant į šią direktyvą, yra teisėtas šis patikslintas 4.3 punktas tiek, kiek jame reikalaujama, kad jei keli tiekėjai pateikia bendrą pasiūlymą, kiekvieno iš jų įnašas tenkinant reikalavimus dėl profesinio pajėgumo turi būti proporcingas jo realiai vykdytinų darbų laimėjus konkursą mastui; ar VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ galėjo keisti šio punkto pradinę versiją jau paskelbus skelbimą apie pirkimą ir nepažeisti minėtos direktyvos, ypač vienodo požiūrio principo ir iš jo kylančios skaidrumo pareigos.

Teisingumo Teismas šioje byloje nusprendė:

  1. Kai viešojo pirkimo sutartis nepatenka į Direktyvos 2004/17/EB, iš dalies pakeistos 2013 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1336/2013, taikymo sritį, bet kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą, SESV 49 ir 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia yra LR viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, kurioje numatyta, kad jeigu darbų pirkimo sutarčiai vykdyti pasitelkiama subrangovų, pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti pats tiekėjas.
  2. Kiek tai susiję su tokia viešojo pirkimo sutartimi, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai, taip pat skaidrumo pareiga, išplaukiantys, be kita ko, iš SESV 49 ir 56 straipsnių, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama, jog perkantysis subjektas po skelbimo apie pirkimą paskelbimo pakeistų konkurso sąlygų nuostatą, kurioje numatyti profesinių pajėgumų reikalavimai ir jų sumavimo tvarka, kaip antai pagrindinėje byloje ginčijamą 4.3 punktą, su sąlyga, pirma, kad padaryti pakeitimai nėra tokie esminiai, jog gali pritraukti potencialių dalyvių, kurie, jei šių pakeitimų nebūtų padaryta, negalėtų pateikti pasiūlymo, antra, kad apie šiuos pakeitimus tinkamai paskelbta, ir, trečia, kad jie padaromi prieš dalyviams pateikiant pasiūlymus, šių pasiūlymų pateikimo terminas pratęsiamas, jeigu atitinkami pakeitimai svarbūs, ir pratęsimo trukmė yra pakankama tam, kad suinteresuotieji ūkio subjektai galėtų atitinkamai pritaikyti savo pasiūlymus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
  3. Direktyvos 2004/17, iš dalies pakeistos Komisijos reglamentu Nr. 1336/2013, 54 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama pirkimo sąlygų nuostata, kaip antai pagrindinėje byloje ginčijamas 4.3 punktas, kuriame tuo atveju, jeigu keli dalyviai pateikia bendrą pasiūlymą, reikalaujama, kad kiekvieno jų įnašas tenkinant taikytinus profesinio pajėgumo reikalavimus proporcingai atitiktų laimėjus konkursą jo realiai atliekamų darbų dalį.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete čia.

 

2017 m. kovo 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Zentrale zur Bekämpfung Unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C-568/15. Vokietijos teismas (Landgericht Stuttgart) 2015 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių 21 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad prekiautojui naudojantis telefono linija, kai su juo susisiekiama telefonu sudarytos sutarties klausimu, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalėtų mokėti daugiau nei bazinę kainą, išaiškinimo. Byloje iš esmės reikia išnagrinėti Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bazinės kainos sampratą tais atvejais, kai vartotojas jau yra sudaręs sutartį su paslaugas teikiančia įmone ir siekia susisiekti su prekiautoju dėl minėtosios sutarties vykdymo klausimų.

 

Pagrindinėje byloje keliami klausimai

Pagrindinėje byloje telekomunikacijų paslaugų bendrovė Comtech savo interneto svetainėje nurodo telefono numerį, kuriuo, be kita ko, teikiama pagalbos klientams, kurie jau yra sudarę pirkimo‑pardavimo sutartį ir nori gauti informacijos arba pateikti skundą, paslauga. Šis telefono numeris prasideda kodu 0180, kuris Vokietijoje įprastai naudojamas pagalbos paslaugoms teikti ir kuriam taikomas nacionalinis tarifas. Skambučio šiuo, vadinamuoju negeografiniu, numeriu kaina viršija standartinio skambučio fiksuotojo, vadinamojo geografinio, arba judriojo ryšio telefono numeriu kainą. Pagrindinėje byloje keliamas klausimas, ar pagalbos telefono linijos, kuria skambinant taikomas didesnis tarifas, negu skambinant standartiniu tarifu, įdiegimas yra nesąžininga komercinė praktika. Comtech tvirtino, kad atsižvelgiant į Direktyvos 2011/83 21 straipsnį nedraudžiama taikyti didesnį negu vadinamųjų standartinių skambučių tarifą skambučiams pagalbos linija, siekiant padengti prekiautojo išlaidas už pagalbos linijos suteikimą, su sąlyga, kad jis iš to negautų pelno.

Teisingumo Teismui užduoti klausimai:

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2011/83 21 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „bazinė kaina“ reikia aiškinti griežčiau, siekiant užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį. Taigi Teisingumo Teismui buvo pateikti šie klausimai:

1.      Ar Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad prekiautojui įdiegus telefono liniją tam, kad vartotojas galėtų su juo susisiekti telefonu dėl sudarytos sutarties, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalo mokėti daugiau, nei mokėtų skambindamas standartiniu fiksuotojo (geografinio) arba mobiliojo ryšio numeriu?

2.      Ar direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirma pastraipa draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prekiautojui įdiegus specialųjį klientų aptarnavimo numerį (kodas 0180), skirtą skambučiams dėl sudarytos sutarties, vartotojas privalo apmokėti išlaidas, kurias jam apskaičiuoja telekomunikacijų paslaugų teikėjas už naudojimąsi šia telekomunikacijų paslauga, net tada, kai šios išlaidos viršija kainą, kurią vartotojas mokėtų skambindamas standartiniu fiksuotojo (geografinio) arba judriojo ryšio telefono numeriu?

Ar direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirma pastraipa bet kuriuo atveju turi būti aiškinama taip, kad tokia nacionalinės teisės nuostata nėra draudžiama, kai telekomunikacijų paslaugų teikėjas prekiautojui neperveda jokios mokesčio, kurį vartotojai moka skambindami specialiuoju numeriu, dalies?“

Lietuvos Respublikos pozicija

Vadovaudamasi 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintomis Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, Lietuvos Respublika byloje teikė poziciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prekiautojui naudojantis telefono linija, kai su juo susisiekiama telefonu sudarytos sutarties klausimu, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalo mokėti daugiau nei mokėtų skambindamas įprastu (geografiniu) laidinio ar mobiliojo ryšio numeriu. Atsakant į antrą klausimą buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnio 1 dalį draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prekiautojui įdiegus klientų aptarnavimo numerį 0180, vartotojas, susisiekdamas su prekiautoju telefonu sudarytos sutarties klausimus, privalo apmokėti išlaidas, kurias jam apskaičiuoja ryšių paslaugų teikėjas už naudojimąsi šia ryšių paslauga, taip pat ir tuomet, kai šios išlaidos viršija išlaidas, kurias vartotojas patirtų skambindamas įprastu (geografiniu) laidinio arba mobiliojo ryšio numeriu.

 

Teisingumo Teismo sprendimas

Teisingumo Teismas, visų pirma, nustatė, kad Direktyvos 2011/83 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „bazinė kaina“ aiškinimas, kad prekiautojai gali reikalauti mokėti didesnę nei standartinio pokalbio fiksuotojo geografinio arba judriojo ryšio linija kainą, atgrasytų vartotojus naudotis pagalbos telefono linija, kad gautų informacijos apie sudarytą sutartį arba pasinaudotų savo teisėmis, be kita ko, dėl garantijos arba sutarties atsisakymo, o tai, kad pagal Direktyvos 2011/83 21 straipsnio antrą pastraipą telekomunikacijų paslaugų teikėjai turi teisę imti mokestį iš vartotojų už telefono skambučius, neturi įtakos vertinant situaciją, jeigu mokėtinos sumos neviršija įprastos kainos, kurią vartotojai mokėtų už standartinį skambutį. Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

 

„2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 21 straipsnyje nurodyta sąvoka „bazinė kaina“ turi būti aiškinama taip, kad skambučio dėl sudarytos sutarties prekiautojo naudojama pagalbos telefono linija kaina negali būti didesnė už standartinio skambučio fiksuotojo geografinio arba judriojo ryšio linija kainą. Jeigu šios ribos paisoma, neturi reikšmės tai, ar atitinkamas prekiautojas turi pelno iš naudojimosi šia pagalbos telefono linija.“

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje čia.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą byloje W ir V., C-499/15. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003), išaiškinimo.

Prašymas pateiktas nagrinėjant W ir V ginčą su X dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių.

 

Pagrindinėje byloje faktinės aplinkybės susiklostė taip: Lietuvos Respublikos teismai priėmė sprendimą dėl nepilnamečio vaiko globos teisių, teisės bendrauti su juo ir jo išlaikymo prievolių; šis sprendimas įsiteisėjo. Vėliau šio vaiko tėvas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė naują prašymą pakeisti šį sprendimą. Tačiau kadangi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlandų teritorijoje, pas motiną, kyla klausimas, ar Lietuvos teismų jurisdikcija priimti sprendimą dėl šio prašymo dar gali būti pagrįsta.

 

Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 8–14 straipsniais, kuri valstybė narė – Lietuvos Respublika ar Nyderlandų Karalystė – turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl nepilnamečio vaiko V, nuolat gyvenančio Nyderlandų Karalystėje, gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo?“

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnis ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad tokioje byloje, kaip pagrindinė, valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių nepilnamečiui vaikui įsiteisėjo, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo nuostatas, jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. Jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo turi tos kitos valstybės narės teismai.

 

Šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika.

 

Nuroda į šį sprendimą čia.

2017 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismas priėmė nuomonę Nuomonės 3/15 pateikimo procedūroje dėl 2015 m. rugpjūčio 11 d. Europos Komisijos pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį pateikto prašymo pateikti nuomonę klausimu, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti Marakešo sutartį dėl geresnių sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais sudarymo akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims?

Teisingumo Teismo nuomone Marakešo sutarties dėl geresnių sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais sudarymo akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims sudarymas patenka į Europos Sąjungos išimtinės kompetencijos sritį.

Šioje nuomonės procedūroje savo rašytines pastabas taip pat teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir laikėsi pozicijos, kad Europos Sąjungai ir valstybėms narėms priklauso pasidalijamoji kompetencija sudaryti Marakešo sutartį.

Su Teisingumo Teismo nuomone ir jos motyvais susipažinti galima Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje www.curia.europa.eu

2017 m. sausio 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Vilkas, C-640/15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Airijos teismas, kuris pagrindinėje byloje sprendė klausimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio perdavimo pagal Lietuvos Respublikos institucijų išduotą Europos arešto orderį.

Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, atitinkantį byloje teiktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją:

Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 23 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, vykdančioji ir išduodančioji teisminės institucijos pagal šią nuostatą suderina naują perdavimo datą, kai prašomo perduoti asmens perdavimas per 10 dienų po pirmą kartą taikant šią nuostatą suderintos naujos perdavimo datos yra neįmanomas dėl šio asmens pakartotinio pasipriešinimo, jeigu dėl išskirtinių aplinkybių šios institucijos negalėjo numatyti šio pasipriešinimo, ir jeigu jo pasekmių perdavimui nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių ėmėsi šios institucijos; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pasibaigus 23 straipsnyje įtvirtintiems terminams nurodytoms institucijoms išlieka pareiga suderinti naują perdavimo datą.

Vis dėlto tokiu atveju iš Pagrindų sprendimo 23 straipsnio 5 dalies matyti, kad, pasibaigus šiame straipsnyje įtvirtintiems terminams, prašomas perduoti asmuo turi būti paleistas, jeigu jis tebėra sulaikytas (sprendimo aiškinamoji dalis).

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2016 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą byloje Verein für Konsumenteninformation, C-127/15.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66, toliau – Direktyva 2008/48/EB) 2 straipsnio j punkto ir 3 straipsnio f punkto išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Verein für Konsumenteninformation (Vartotojų informavimo asociacija) ir INKO, Inkasso GmbH ginčą dėl pastarosios bendrovės taikomos praktikos, kai su vartotojais sudaromi skolų restruktūrizavimo susitarimai dėl mokėjimo atidėjimo, tačiau jiems nesuteikiama ikisutartinės informacijos.

 

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Pagrindinėje byloje bendrovė atsakovė vykdė skolų išieškojimo agentūros veiklą: kreditorių pavedimu perdavinėjo jų skolininkams raginimo raštus, kuriuose ji nurodydavo kreditoriui nesumokėtą skolą, įskaitant tenkančias palūkanas ir atsakovės išlaidas („bendras nagrinėjimas“, „pirmasis įspėjimas“ ir „duomenų tvarkymas“). Skolininkai buvo paraginti sumokėti per tris dienas arba užpildyti iš anksto parengtą „Skolos grąžinimo sutartį“ ir nusiųsti ją atgal atsakovei. Šioje sutartyje numatyta „amortizavimo lentelė“ su nustatytomis dalinių mokėjimų sumomis; kiek turi būti tokių dalinių mokėjimų, nenurodyta. Skolininkai šiuo pareiškimu pripažino atsakovės nurodytą skolą, „pridedant kredito sutarties laikotarpio trukmei apskaičiuotinas duomenų tvarkymo išlaidas ir palūkanas“. Jie įsipareigojo „vadinamąją skolą mokėti dalimis kas mėnesį pagal amortizavimo lentelę“, kai mokėjimai iš pradžių priskiriami prie skolų išieškojimo agentūros išlaidų, o paskui prie kreditoriaus skolos ir palūkanų. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė įskaito palūkanas ir išlaidas, kurios viršija tai, kas atitinkamiems kreditoriams ir taip priklausytų pagal įstatymą, jei tik jie faktiškai toleruotų dalinius mokėjimus. Šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas buvo tai, ar atsakovė pažeidė informavimo pareigą pagal Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnį, kuris reglamentuoja kreditoriui ir, kai taikoma, kredito tarpininkui numatytą informacijos teikimo vartotojui pareigą, taikytiną prieš tai, kai kredito sutartis arba pasiūlymas vartotojui tampa privaloma.

 

Teisingumo Teismui užduotas šis klausimas:

Konkrečiai Austrijos teismas Teisingumo Teismo prašė atsakyti į du klausimus:

1. Ar išieškojimų agentūra, kuri, vykdydama komercinį skolų išieškojimą, savo užsakovų vardu jų skolininkams siūlo sudaryti sutartis dėl mokėjimo dalimis ir už savo veiklą įskaičiuoja papildomas išlaidas, kurias galiausiai turi apmokėti skolininkai, yra „kredito tarpininkas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio f punktą?

2. Jeigu į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar sutartis dėl mokėjimo dalimis, kuri sudaroma dėl išieškojimo agentūros tarpininkavimo tarp skolininko ir jo kreditoriaus, yra „susijusi su nemokamai [neatlygintinai] atidėtu <...> mokėjimu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies j punktą, jei skolininkas joje įsipareigoja sumokėti tik nesumokėtą skolą bei jos palūkanas ir [patirtas] išlaidas, kuriuos jis dėl vėlavimo jau ir taip turėtų mokėti pagal įstatymą, taigi ir nesant tokios sutarties?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

1.      Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies j punktas turi būti aiškinamas taip, kad kredito restruktūrizavimo susitarimas, kurį, vartotojui negrąžinant skolos, sudaro vartotojas ir kreditorius per skolų išieškojimo agentūrą, nėra susijęs su „nemokamai [neatlygintinai]“ atidėtu mokėjimu, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, jeigu šiuo susitarimu vartotojas įsipareigoja grąžinti visą šio kredito sumą ir mokėti palūkanas ar mokesčius, nenumatytus pradinėje sutartyje, pagal kurią buvo suteiktas minėtas kreditas.

2.      Direktyvos 2008/48 3 straipsnio f punktas ir 7 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad skolų išieškojimo agentūra, kuri kreditoriaus vardu sudaro negrąžinto kredito restruktūrizavimo susitarimą, tačiau atlieka kredito tarpininko funkciją tik kaip papildomą funkciją (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), turi būti laikoma „kredito tarpininke“, kaip ji suprantama pagal šio 3 straipsnio f punktą, ir jai neturi būti taikoma pareiga suteikti vartotojui ikisutartinę informaciją, kaip ji suprantama pagal tos direktyvos 5 ir 6 straipsnius.

 

Taip pat pranešame, kad, vadovaujantis 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintomis Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2016 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą byloje Lohmann & Rauscher International, C-662/15. Šioje byloje Vokietijos teismas (Oberlandesgericht Düsseldorf) kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/42/EEB dėl medicinos prietaisų (toliau – Direktyva 93/42/EEB) išaiškinimo.

Byloje iš esmės buvo keliamas klausimas, ar platintojas, siekdamas platinti medicinos prietaisą, kuriam gamintojas jau yra atlikęs atitikties įvertinimo procedūrą pagal Direktyvos 93/42/EEB reikalavimus, privalo atlikti pakartotinę atitikties įvertinimo procedūrą, jei jis ant prietaiso išorinės pakuotės nurodytą gamintojo farmakologinį numerį užklijavo sau priskirtu farmakologiniu numeriu, o visa kita gamintojo pateikta informacija tebėra matoma.

 

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Pagrindinėje byloje ieškovė gamina chirurginius tvarsčius, kurie yra I klasės medicinos prietaisai, kaip tai numatyta pagal Direktyvos 93/42/EEB nuostatas. Ieškovė ant pakuočių pažymėta kaip gamintoja. Ieškovė pagal Direktyvos 93/42/EEB 11 straipsnio 5 dalį atliko atitikties įvertinimo procedūrą, todėl ji ant pakuočių deda ženklą „CE“ su informacija pagal Direktyvos 93/42/EEB 17 straipsnį. Taip supakuotus tvarsčius ieškovė platina ES rinkoje. Atsakovė superka kitose ES valstybėse narėse ieškovės arba kitų koncerno bendrovių platinamas pakuotes su tvarsčiais ir toliau jas platina Vokietijoje. Ant išorinės pakuotės atsakovė užklijuoja etiketę, kurioje nurodytas atsakovės pavadinimas, kontaktai ir atsakovės centralizuotas farmakologinis numeris. Visa ši informacija pateikiama ant etiketės, priklijuotos ant atsakovės nurodyto farmakologinio numerio. Visa kita gamintojos nurodyta informacija – prietaiso pavadinimas, duomenys apie ieškovę kaip gamintoją, partijos numeris ir kiti pagal Direktyvos 93/42/EEB 1 priedo 13 punktą reikalingi duomenys tebėra matomi. Centralizuotas farmakologinis numeris – tai pagal įstatymą nors ir nenumatytas, tačiau bent jau Vokietijoje įprastai išduodamas numeris, kuris labai palengvina nurodant kainas vaistinių klientams, vaistinėms atsiskaitant su ligonių kasomis ir užsakant prekes iš farmacijos didmenininkų. Pareiga nurodyti šį numerį ant medicinos prietaiso pakuotės nėra numatyta Direktyvoje 93/42/EEB. Ieškovė vis dėlto laikosi nuomonės, kad taip platinamais tvarsčiais pažeidžiamos įstatymų nuostatos, nes atsakovė neatliko pakartotinio prietaisų atitikties įvertinimo.

 

Teisingumo Teismui užduotas šis klausimas:

Ar Direktyvos 93/42/EEB 1 straipsnio 2 dalies f punktą, 11 straipsnį, I priedo 13 punktą ir VII priedo 3 punkto paskutinę įtrauką reikia aiškinti taip, kad siekiant platinti I klasės medicinos prietaisą, kuriam gamintojas yra atlikęs atitikties įvertinimo procedūrą ir kuris teisėtai paženklintas ženklu „CE“, būtina atlikti naują atitikties įvertinimo procedūrą, jei ant medicinos prietaiso išorinės pakuotės esanti informacija, susijusi su centralizuotu farmakologiniu numeriu, buvo po užklijuota etikete, kurioje nurodyti duomenys apie importuotoją ir jam priskirtą centralizuotą farmakologinį numerį, o kita informacija tebėra matoma?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Direktyvos 93/42/EEB 1 straipsnio 2 dalies f punktą ir 11 straipsnį reikia aiškinti taip: tokio medicinos prietaiso, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris pažymėtas ženklu „CE“ ir dėl kurio atliktas atitikties vertinimas pagal minėtą 11 straipsnį, paralelinis importuotojas neprivalo atlikti naujo vertinimo, kad patvirtintų jį identifikuojančios informacijos atitiktį, kai tokią informaciją importuotojas įtraukia į šio prietaiso etiketę, kad galėtų jį pateikti importo valstybės narės rinkai.

Taip pat pranešame, kad, vadovaujantis 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintomis Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika. Teisingumo Teismo sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos poziciją byloje.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Pranešame, kad 2016 m. lapkričio 24 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė nutartį byloje Petraitis prieš Komisiją, C-137/16 P. Šioje byloje priimta nutartis dėl apeliacinio skundo, kuriuo apeliantas prašė panaikinti Bendrojo Teismo nutartį byloje T-460/15, kuria Bendrasis Teismas atmetė ieškovo ieškinį, kuriuo siekta, kad būtų konstatuotas Europos Komisijos neveikimas dėl to, kad ji pagal SESV 258 straipsnį nepradėjo prieš Lietuvos Respubliką procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

 

Teisingumo Teismas patvirtino, kad privatūs asmenys negali ginčyti Komisijos apsisprendimo nepradėti prieš valstybę narę pažeidimo procedūros, nes toks sprendimas nėra aktas, kurį privatus asmuo galėtų ginčyti pagal SESV 263 straipsnį, nes pagal SESV 258 straipsnį Komisija neturi pareigos pradėti pažeidimo procedūrą ir ji šiuo atžvilgiu turi diskreciją.

 

Toliau pateikiami aktualūs motyvuojamosios dalies punktai:

<...> 20. Kiek tai susiję su tuo, kad Bendrasis Teismas atmetė J. E. Petraičio ieškinį dėl neveikimo, primintina, kad SESV 256 straipsnio trečia pastraipa fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę pareikšti ieškinį dėl neveikimo, kai institucija dėl tokių asmenų nepriima kokio nors akto, kuris nėra rekomendacija ar nuomonė. Tačiau tokie asmenys gali pasinaudoti šia gynybos priemone tik dėl institucijų aktų, kurių teisėtumą jie gali ginčyti ir pareikšdami SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytą ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1996 m. lapkričio 26 d. Sprendimo T. Port, C‑68/95, EU:C:1996:452, 59 punktą ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Nutarties Gaki/Komisija, C‑130/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:731, 17 punktą).

21. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad privatūs asmenys neturi teisės ginčyti Komisijos atsisakymo pradėti prieš valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikšdami ieškinį dėl panaikinimo (1966 m. kovo 1 d. Sprendimo Lütticke ir kt./Komisija, 48/65, EU:C:1966:8, 39 punktas; 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimo Sonito ir kt./Komisija, C‑87/89, EU:C:1990:213, 6 punktas; 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition/Komisija, C‑111/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:491, 11 punktas; 2015 m. vasario 12 d. Nutarties Meister/Komisija, C‑327/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:99, 26 punktas ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Nutarties Gaki/Komisija, C‑130/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:731, 18 punktas).

22. Iš tiesų toks atsisakymas nėra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, nes iš SESV 258 straipsnio struktūros matyti, kad Komisija neprivalo pareikšti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir šiuo klausimu ji turi diskreciją, todėl privatūs asmenys neturi teisės reikalauti iš šios institucijos užimti konkrečią poziciją (1989 m. vasario 14 d. Sprendimo Star Fruit/Komisija, 247/87, EU:C:1989:58, 11 punktas; 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimo Sonito ir kt./Komisija, C‑87/89, EU:C:1990:213, 6 punktas ir 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition/Komisija, C‑111/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:491, 12 punktas).

<....> 24. Vis dėlto, nors Sutarties nuostatų dėl teisės subjektų teisės kreiptis į teismą, atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principą, negalima aiškinti siaurai, Komisijos atsisakymas pradėti prieš valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra, kaip nurodyta šios nutarties 22 punkte, aktas, dėl kurio negalima pareikšti nei ieškinio dėl panaikinimo, nei ieškinio dėl neveikimo. Taigi, Bendrasis Teismas negalėjo netaikyti Sutartyje aiškiai numatytos sąlygos dėl akto, kurį galima ginčyti, buvimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 ir 265 straipsnius, neperžengdamas pagal Sutartį Sąjungos teismams suteiktos kompetencijos ribų (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores/Taryba, C‑50/00 P, EU:C:2002:462, 44 punktą ir 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt./Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 81 punktą).

25. Taip pat reikia pabrėžti, kad nė pagal vieną bendrąjį Sąjungos teisės principą, kaip antai gero teisingumo vykdymo principą, nereikalaujama, kad privatus asmuo turėtų teisę Sąjungos teisme ginčyti Komisijos atsisakymą pagal SESV 258 straipsnį pareikšti ieškinį valstybei narei (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 22 d. Sprendimo Komisija/max.mobil, C‑141/02 P, EU:C:2005:98, 72 punktą ir 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition/Komisija, C‑111/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:491, 16 punktą).

<....> 31. Dėl prašymo nustatyti įpareigojimus, kurį J. E. Petraitis pakartotinai pateikė Teisingumo Teismui, svarbu pabrėžti, kad, kaip Bendrasis Teismas teisingai nurodė skundžiamos nutarties 11 punkte, vykdydami teisėtumo kontrolę pagal SESV 263 straipsnį nei Bendrasis Teismas, nei Teisingumo Teismas nėra kompetentingi nustatyti įpareigojimų Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams (šiuo klausimu žr. 1995 m. spalio 26 d. Nutarties Pevasa ir Inpesca/Komisija, C‑199/94 P ir C‑200/94 P, EU:C:1995:360, 24 punktą ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Nutarties Gaki/Komisija, C‑130/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:731, 14 punktą).

32. Kitaip negalėtų būti ir ieškinio dėl neveikimo atveju, atsižvelgiant į tarp ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl neveikimo egzistuojantį panašumą, nes SESV 263 ir 265 straipsniai yra vienos ir tos pačios teisinės gynybos priemonės išraiška (šiuo klausimu žr. 1996 m. lapkričio 26 d. Sprendimo T. Port, C‑68/95, EU:C:1996:452, 59 punktą; 2004 m. spalio 1 d. Nutarties Pérez Escolar/Komisija, C‑379/03 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2004:580, 15 punktą ir 2009 m. balandžio 3 d. Nutarties VDH Projektentwicklung ir Edeka Rhein-Ruhr/Komisija, C‑387/08 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2009:235, 7 punktą).

Remdamasis šiais motyvais Teisingumo Teismas nusprendė atmesti apeliacinį skundą.

Nuoroda į nutartį čia.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. lapkričio 10 d. priėmė sprendimą byloje Kovalkovas, C‑477/16 PPU.

Byla Kovalkovas, C-477/16 (PPU), Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) skubos tvarka buvo nagrinėjama pagal Nyderlandų teismo (Rechtbank Amsterdam) 2016 m. rugsėjo 2 d. pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į pateiktus klausimus dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (2002/584/TVR)[1] (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR) nuostatų išaiškinimo.

Pagrindinė byla buvo susijusi su Europos arešto orderiu (toliau – EAO), kurį 2013 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išdavė dėl Lietuvos Respublikos piliečio R. Kovalkovo sulaikymo ir perdavimo. EAO buvo išduotas remiantis 2012 m. vasario 13 d. Jonavos apylinkės teismo nuosprendžiu. Byloje iš esmės buvo keliamas klausimas, ar pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija laikytina „išduodančiąja teismine institucija“.

 

Teisingumo Teismui užduoti šie klausimai:

            1. Ar terminas „teisminė institucija“, vartojamas Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalyje, ir terminas „teisminis sprendimas“, vartojamas Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 1 straipsnio 1 dalyje, yra Sąjungos teisės savarankiškos sąvokos?

            2. Jei į pirmą klausimą būtų atsakyta teigiamai, pagal kokius kriterijus galima nustatyti, ar išduodančiosios valstybės narės institucija yra tokia „teisminė institucija“ ir ar jos išduotas Europos arešto orderis dėl šios priežasties yra toks „teisminis sprendimas“?

            3. Jei į pirmą klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją apima sąvoka „teisminė institucija“, vartojama Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalyje, ir ar šios institucijos išduotas Europos arešto orderis dėl šios priežasties yra „teisminis sprendimas“, nurodytas Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 1 straipsnio 1 dalyje?

            4. Jei į pirmą klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Sąjungos teisę atitinka institucijos, kaip antai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, paskyrimas išduodančiąja teismine institucija?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „teisminė institucija“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, o šio 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia vykdomosios valdžios instituciją, kaip antai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministeriją, skirti „išduodančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl jos išduoto EAO, siekiant įvykdyti nuosprendį dėl laisvės atėmimo bausmės, negalima laikyti „teisminiu sprendimu“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 1 straipsnio 1 dalį.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-bin/form.pl?lang=lt.

 

[1] 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24).

2016 m. spalio 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Servoprax, C-277/15, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugsėjo 18 d. pateikė rašytines pastabas.

Šioje byloje, su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, į Teisingumo Teismą kreipėsi Vokietijos nacionalinis teismas Bundesgerichtshof.

Teisingumo Teismo buvo prašoma įvertinti, ar trečiasis asmuo turi atlikti naują arba papildomą savikontrolei skirto in vitro diagnostikos medicinos prietaiso gliukozės koncentracijai kraujyje matuoti atitikties įvertinimo procedūrą pagal 1998 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 89/79/EB dėl in vitro diagnostikos medicinos prietaisų (toliau – Direktyva 98/79/EB) 9 straipsnį, jei šio prietaiso gamintojas atitikties įvertinimo procedūrą yra atlikęs A valstybėje narėje (konkrečiai – Junginėje Karalystėje) pagal Direktyvos 98/79/EB 9 straipsnį ir jei šis prietaisas ženklinamas ženklu CE pagal Direktyvos 98/79/EB 16 straipsnį ir atitinka esminius reikalavimus pagal Direktyvos 98/79/EB 3 straipsnį ir I priedą, prieš jį teikdamas B valstybės narės (konkrečiai – Vokietijos Federacinės Respublikos) rinkai pakuotėse, ant kurių nuorodos pateikiamos ne A valstybės narės, o B valstybės narės valstybine kalba (konkrečiai – vokiečių, o ne anglų), ir kuriose naudojimo instrukcija pateikiama ne A valstybės narės, o B valstybės narės valstybine kalba? Taip pat, ar atsakant į pirmesnį klausimą yra skirtumas, kad trečiojo asmens pridedamoje naudojimo instrukcijoje pateikiama informacija pažodžiui sutampa su gamintojo platinant šiuos gaminius B valstybėje narėje pateikiama informacija?

Teisingumo Teismas šioje byloje nacionalinio teismo pateiktus du klausimus nagrinėjo kartu ir nusprendė, kad Direktyvos 89/79/EB 9 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį savikontrolei skirto CE ženklu paženklinto ir notifikuotosios įstaigos atitikties įvertinimą praėjusio prietaiso gliukozės koncentracijai kraujyje matuoti lygiagretų importą vykdantis subjektas nėra įpareigojamas atlikti naujo įvertinimo, skirto patvirtinti šio prietaiso etiketės ir naudojimo instrukcijos atitikčiai, dėl to, kad buvo atliktas jų vertimas į importo valstybės narės valstybinę kalbą.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete čia.

 

Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą byloje Italija prieš Komisiją, T-17/15. Į šią bylą buvo įstojusi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kurioje ji palaikė Italijos Respubliką.

Italijos Respublika prašė panaikinti pranešimą apie konkursą EPSO/AD/294/14 – Duomenų apsaugos srities administratoriai (AD 6).

Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su SESV 263, 264 ir 266 straipsnių pažeidimu. Ieškovė tvirtino, jog Komisija neatsižvelgė į Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-566/10 P privalomą veikimą; tame sprendime neteisėtais pripažinti pranešimai, kurie apsiriboja anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, t. y. kalbomis, kurias konkurentai Sąjungos viešuosiuose konkursuose gali nurodyti kaip antrąją kalbą.

Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su SESV 342 straipsnio ir Reglamento 1/58 1 ir 6 straipsnių pažeidimu. Šiuo klausimu buvo nurodyta, kad apribojusi kalbų, kurias konkurentai Sąjungos viešuosiuose konkursuose gali nurodyti kaip antrąją kalbą, pasirinkimą tik trimis kalbomis, Komisija praktiškai nustatė naujas kalbų vartojimo institucijose taisykles ir taip pažeidė išimtinę Tarybos kompetenciją šioje srityje.

Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 12 straipsnio (dabar – SESV 18 straipsnis), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnio, ES 6 straipsnio 3 dalies, Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio antros ir trečios pastraipų, Reglamento 1/58 1 ir 6 straipsnių, Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių, 27 straipsnio antros pastraipos ir 28 straipsnio f punkto pažeidimu. Šiuo klausimu buvo nurodyta, kad Komisijos taikomas kalbinis apribojimas yra diskriminacinis, nes minėtomis teisės normomis draudžiama Sąjungos piliečiams ir patiems institucijų pareigūnams nustatyti kalbinius apribojimus, kurie bendrai ir objektyviai nenustatyti institucijų vidaus darbo tvarkos taisyklėse, numatytose Reglamento 1/58 6 straipsnyje ir iki šiol nepriimtose, ir draudžiama nustatyti tokius apribojimus, jei nėra konkretaus ir pagrįsto tarnybos intereso.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su ES 6 straipsnio 3 dalies pažeidimu tiek, kiek joje įtvirtintas teisėtų lūkesčių apsaugos principas kaip pagrindinė teisė, kylanti iš valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų. Šiuo klausimu buvo nurodyta, kad Komisija pažeidė piliečių pasitikėjimą galimybe kaip antrąją kalbą pasirinkti bet kurią iš Sąjungos kalbų, kaip buvo visą laiką iki 2007 m. ir kaip autoritetingai buvo patvirtinta Teisingumo Teismo sprendime byloje C-566/10 P.

Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais ir materialinių teisės normų, kuriomis reglamentuojamas pranešimų apie konkursą būdas ir tikslas, visų pirma Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių, 28 straipsnio f punkto, 27 straipsnio antros pastraipos, 34 straipsnio 3 dalies ir 45 straipsnio 1 dalies, taip pat proporcingumo principo pažeidimu. Šiuo klausimu buvo nurodyta, kad, prevenciškai bendrai susiaurinusi kaip antrąją kalbą galimų pasirinkti kalbų sąrašą iki trijų, Komisija faktiškai į pranešimo apie konkursą ir atrankos reikalavimų etapą atkėlė kandidatų kalbos įgūdžių patikrinimą, kuris iš tiesų turi būti atliekamas per konkursą. Tokiu būdu kalbos žinios tampa lemiamomis, palyginti su profesinėmis žiniomis.

Šeštasis ieškinio pagrindas susijęs su SESV 18 straipsnio ir 24 straipsnio ketvirtos pastraipos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnio, Reglamento 1/58 2 straipsnio ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių pažeidimu. Šiuo klausimu buvo nurodyta, kad, numačius, jog dalyvavimo paraiškos būtinai turi būti pateikiamos anglų, prancūzų arba vokiečių kalba ir kad EPSO ta pačia kalba kandidatams siųs pranešimus apie konkurso eigą, pažeista Sąjungos piliečių teisė bendrauti su institucijomis savo kalba ir nustatyta diskriminacija tų, kurie gerai nemoka šių trijų kalbų.

Septintasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento 1/58 1 ir 6 straipsnių, Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių bei 28 straipsnio f punkto, Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio pirmos pastraipos f punkto, SESV 296 straipsnio antros pastraipos (motyvavimo stoka) ir proporcingumo principo pažeidimu bei faktų iškraipymu. Šiuo klausimu buvo nurodyta, kad apribojimą trimis kalbomis Komisija motyvavo reikalavimu, jog naujai priimti darbuotojai iš karto sugebėtų komunikuoti institucijose. Toks motyvavimas iškraipo faktus, nes nėra taip, kad trys minėtos kalbos būtų labiausiai vartojamos komunikuojant tarp įvairių kalbų grupių institucijose; be to, jis yra neproporcingas tokios pagrindinės teisės, kaip teisė nebūti diskriminuojamam dėl kalbos, atžvilgiu, nes yra mažiau ribojančių priemonių, leidžiančių užtikrinti greitą komunikavimą institucijose.

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais Bendrasis Teismas nusprendė panaikinti pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/294/14 dėl duomenų apsaugos srities administratorių Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno tarnyboje rezervo sąrašo sudarymo.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Pranešame, kad 2016 m. liepos 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Taryba prieš Komisiją, C−660/13, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė savo rašytines pastabas.

Byloje ieškiniu Europos Sąjungos Taryba Teisingumo Teismo prašė:

  1. panaikinti 2013 m. spalio 3 d. Europos Komisijos sprendimą C(2013) 6355 final dėl Susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos finansinio įnašo memorandumo priedo pasirašymo (toliau – ginčijamas sprendimas),
  2. numatyti, kad panaikintas sprendimas lieka galioti iki bus priimtas jį pakeičiantis aktas ir
  3. priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Taryba ieškinyje nurodė, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo Komisija įgaliojo du savo narius pasirašyti minėtą memorandumą be išankstinio Tarybos pritarimo, yra neteisėtas, nes pažeidžia Sutartyse įtvirtintus pagrindinius Europos Sąjungos teisės principus. Ieškinyje dėl panaikinimo nurodyti du konkretūs pagrindai:

  1. Komisijos sprendimas pažeidžia ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų padalijimo principą, taigi ir institucinės pusiausvyros principą.
  2. Komisijos veiksmai, susiję su skundžiamo sprendimo priėmimu, pažeidžia ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą.

Dėl pirmojo pagrindo Taryba teigė, kad Komisija, viena pati Sąjungos vardu ir be išankstinio Tarybos pritarimo pasirašiusi su Šveicarija memorandumo priedą, pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų padalijimo principą, nes pasisavino Sąjungos politikos formavimo galias, kurios, vadovaujantis ESS 16 straipsniu, priskiriamos prie Tarybos kompetencijos, ir taip nepaisė institucinės pusiausvyros principą.

Dėl antrojo pagrindo Taryba manė, kad Komisija pažeidė lojalaus bendradarbiavimo principą šiais veiksmais: 1) sąmoningai nepaisė ESS 16 straipsniu Tarybai suteiktų įgaliojimų ir taip pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų paskirstymo principą, taigi ir institucinės pusiausvyros principą, 2) sąmoningai ir vienašališkai ignoravo valstybių narių vaidmenį atitinkamoje srityje, o tai pažeidžia ESS 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įgaliojimų suteikimo principą, 3) tyčia veikė taip, kad Tarybos pastangos ištaisyti Komisijos sukurtą padėtį būtų neveiksmingos, ir 4) sąmoningai nepaisė vieningo atstovavimo Sąjungai imantis išorės veiksmų principo.

Pažymime, kad nagrinėtoje byloje Lietuvos Respublika palaikė Tarybą.

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

  1. Panaikinti 2013 m. spalio 3 d. Komisijos sprendimą C(2013) 6355 final dėl Susitarimo dėl Šveicarijos finansinio įnašo memorandumo priedo pasirašymo.
  2. Palikti galioti Komisijos sprendimo C(2013) 6355 final padarinius, kol per protingą terminą bus priimtas naujas jį pakeičiantis sprendimas.
  3. Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
  4. Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Suomijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

                     

Šio sprendimo variantą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

2016 m. birželio 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje New Valmar, C-15/15, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. balandžio 29 d. pateikė rašytines pastabas.

Šioje byloje, su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, į Teisingumo Teismą kreipėsi Belgijos nacionalinis teismas Rechtbank van Koophandel te Gent.

Teisingumo Teismo buvo prašoma įvertinti Belgijos nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto reikalavimo privačioms pramonės, prekybos arba finansų įmonėms oficialiuose dokumentuose vartoti tik teritorijos, kurioje yra jų buveinė, oficialią (vietos, valstybinę) kalbą, atitiktį Europos Sąjungos teisei.

Teisingumo Teismas šioje byloje nusprendė, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami valstybės narės federalinio vieneto, kaip antai Belgijos Karalystės Flamandų bendruomenės, teisės aktai, kuriais kiekvienai įmonei, kurios verslo vieta yra šio vieneto teritorijoje, nustatoma pareiga visų sąskaitų faktūrų dėl tarptautinių sandorių rekvizitus pateikti tik oficialiąja šio federalinio vieneto kalba, o jos nesilaikant, teismas turi šias sąskaitas faktūras ex officio pripažinti niekinėmis.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą sujungtose bylose C‑404/15, Aranyosi, ir C-659/15 PPU, Căldăraru.

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu pagrindų sprendimu 2009/299/TVR (toliau – Pagrindų sprendimas), 1 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

Šie parašymai pateikti Vokietijoje vykdant du Europos arešto orderius, Miskolci járásbíróság (Miškolco apylinkės teismas, Vengrija) ikiteisminio tyrimo teisėjo išduotus atitinkamai 2014 m. lapkričio 4 d. ir gruodžio 31 d. dėl P. Aranyosi, ir Judecătoria Făgăraş (Fegerašo pirmosios instancijos teismas, Rumunija) 2015 m. spalio 29 d. dėl R. Căldăraru išduotą Europos arešto orderį

Byloje C-404/15 ir byloje C-659/15 PPU Teisingumo Teismui pateikti analogiški klausimai:

 1.   Ar Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad prašymas perduoti asmenį siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn yra neleistinas, jei yra svarių įrodymų, kad laisvės atėmimo sąlygos išduodančiojoje valstybėje narėje pažeidžia suinteresuotojo asmens pagrindines teises ir bendruosius teisės principus, įtvirtintus ESS 6 straipsnyje, o gal šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad tokiais atvejais vykdančioji valstybė narė sprendimą dėl perdavimo priimtinumo gali arba turi susieti su reikalavimu suteikti garantiją, kad bus laikomasi laisvės atėmimo sąlygų? Ar vykdančioji valstybė narė gali arba turi nustatyti konkrečius minimalius reikalavimus dėl laisvės atėmimo sąlygų, kurias reikalaujama užtikrinti?

2.      Ar Pagrindų sprendimo 5 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad išduodančiosios teisminės institucijos taip pat gali suteikti garantijų, kad bus laikomasi laisvės atėmimo sąlygų, o gal tai yra išduodančiosios valstybės narės kompetencija?

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, esant objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujinamų duomenų apie sisteminius ar apibendrintus trūkumus dėl tam tikrų asmenų grupių arba tam tikrų sulaikymo centrų, kiek tai susiję su laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygomis išduodančioje valstybėje narėje, vykdančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn arba įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, dėl laikymo šios valstybės narės laisvės atėmimo įstaigoje sąlygų patirs realų nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip jis suprantamas pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį, pavojų, jeigu bus perduotas šiai valstybe narei. Šiuo tikslu ji turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti papildomos informacijos, ir ši po to, kai prireikus gavo valstybės narės centrinės institucijos arba vienos iš centrinių institucijų pagalbą, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 7 straipsnį, turi pateikti šią informaciją laikydamasi tokiame prašyme numatytų terminų. Vykdančioji teisminė institucija turi atidėti savo sprendimo dėl atitinkamo asmens perdavimo priėmimą, kol gaus papildomos informacijos, leidžiančios jai atmesti tokį pavojų. Jeigu šis pavojus negali būti atmestas per protingą terminą, ši institucija turi nuspręsti, ar reikia nutraukti perdavimo procedūrą.

 

Taip pat pranešame, kad šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika.

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. vasario 17 d. priėmė sprendimą byloje C‑429/14, Air Baltic Corporation. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos ir Europos bendrijos vardu 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB (OL L 194, p. 38; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 491) patvirtintos Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (toliau – Monrealio konvencija) 19, 22 ir 29 straipsnių išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Air Baltic Corporation AS ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ginčą dėl žalos, pastarosios patirtos pavėlavus skrydžiams, kuriais buvo vežami du jos darbuotojai pagal su Air Baltic sudarytą tarptautinio keleivių vežimo sutartį, atlyginimo.

 

Teisingumo Teismui buvo pateikti du klausimai:

  1. Ar Monrealio konvencijos 19, 22, 29 straipsnio nuostatos suprantamos ir aiškintinos taip, kad oro vežėjas tretiesiems asmenims, inter alia, keleivių darbdaviui – juridiniam asmeniui, su kuriuo buvo sudarytas tarptautinio keleivių vežimo sandoris, atsako už žalą, atsiradusią už skrydžio vėlavimą [dėl skrydžio vėlavimo], dėl kurio ieškovas (darbdavys) patyrė papildomų su vėlavimu susijusių išlaidų (pvz., komandiruotpinigių mokėjimo)?
  2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Monrealio konvencijos 29 straipsnis suprantamas ir aiškintinas taip, kad šie tretieji asmenys turi teisę reikšti reikalavimus oro transporto vežėjui kitais pagrindais, pavyzdžiui, remdamiesi nacionaline teise?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, be kita ko, jos 19, 22 ir 29 straipsniai, aiškintina taip, kad oro vežėjas, sudaręs tarptautinio vežimo sutartį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, su asmenų, vežamų kaip keleiviai, darbdaviu, atsako šiam darbdaviui už žalą, kilusią dėl skrydžių, kuriais pagal šią sutartį vyko jo darbuotojai, vėlavimo ir pasireiškusią kaip šio darbdavio patirtos papildomos išlaidos.

 

Taip pat pranešame, kad, vadovaujantis 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintų Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių 78.3 punktu, šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika, nes dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos teismas. Teisingumo Teismo sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos poziciją byloje.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Pranešame, kad 2016 m. sausio 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą sujungtose bylose C−359/14, ERGO Insurance, ir C‑475/14, Gjensidige Baltic, kuriose Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė savo rašytines pastabas.

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 14 straipsnio b punkto, 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (toliau – Reglamentas „Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – Reglamentas „Roma II“) išaiškinimo.

Bylose kilę ginčai buvo susiję su tarp velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų susiklosčiusių santykių kvalifikavimu ir taikytinos teisės šiems santykiams nustatymu.

 

Byloje C-359/14 nustatytos faktinės aplinkybės

Ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AC“, taip pat veikiančio per Lietuvos filialą, 4 461,80 Lt žalos atlyginimo. Ieškovo teigimu, žala susidarė ieškovui išmokėjus 7 760, 02 Lt draudimo išmoką dėl 2011-09-01 eismo įvykio Vokietijoje, kurio metu apsisukinėdamas siauroje gatvėje apvirto vilkikas su priekaba Krone. Ieškovo teigimu, draudiko atsakomybės už nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą klausimas spręstinas pagal Vokietijos teisę. Kadangi transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sujungta su priekaba Krone, kurios valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas, tai jis turi atlyginti pusę padarytos žalos dydžio.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ginčui spręsti taikytina Lietuvos Respublikos teisė ir yra netaikytina 1971 m. Hagos konvencija. Atsakovas taip pat nurodo, kad draudėjas nepranešė apie eismo įvykį, be to, nėra duomenų, kad įvykio metu priekaba Krone buvo sukabinta su vilkiku, priekaba iš viso nepaminėta žalos administravimo byloje, todėl priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudimo faktas nėra pagrindu atsakovo atsakomybei dėl eismo įvykio atsirasti.

Eismo įvykio metu galiojo tiek Reglamentas „Roma I“, tiek Reglamentas „Roma II“.

Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) teisinį santykį tarp vilkiko ir priekabos draudikų yra apibūdinęs kaip sutartinį (2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014), pažymėtina, kad toks išaiškinimas buvo priimtas, kai dar nebuvo įsigalioję Reglamentas „Roma I“ ir Reglamentas „Roma II“. Todėl šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismui nustatant ginčui taikytiną teisę tapo neaišku, ar tokio teisinio santykio turinį reiktų nustatyti atsižvelgiant į vilkiko valdytojo ir draudiko sutartį, ar pagal priekabos valdytojo ir draudiko sutartį, ar šiuo atveju apskritai egzistavo nežinomo turinio „menamas“ tiesioginis sutartinis santykis tarp draudikų, kadangi tarp abiejų draudikų neegzistavo jokia rašytinė ar žodinė sutartis.

Dėl šių priežasčių Vilniaus miesto apylinkės teismas uždavė Teisingumo Teismui du klausimus:

  1. Ar Reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 4 dalies nuostata „Kai taikytinos teisės neįmanoma nustatyti pagal 1 ar 2 dalį, sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė“ turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios yra susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, turėtų būti taikoma Vokietijos teisė?
  2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, tai ar Reglamento „Roma II“ 4 straipsnyje įtvirtinta taisyklė turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios yra susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, ginčui tarp vilkiko ir priekabos draudikų taikytina teisė turi būti nustatoma pagal vietos, kurioje dėl eismo įvykio atsirado žala, valstybės teisę?

 

Byloje C-475/14 nustatytos faktinės aplinkybės

2011 m. sausio 21 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas, kuris buvo sukabintas su priekaba, apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą. Eismo įvykio metu vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudiko „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, o priekabos valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudiko UAB DK „PZU Lietuva“. Ieškovas pagal atstovų Vokietijoje pateiktą pretenziją išmokėjo draudimo išmoką. Ieškovo nuomone, jis, išmokėjęs draudimo išmoką, kompensuojančią 100 proc. nukentėjusiųjų patirtos žalos, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti pusę išmokėtos sumos. Todėl pagrindinėje byloje ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per Lietuvos Respublikos filialą, prašo priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 2165,53 Lt išmokėtų išmokų ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Eismo įvykio metu galiojo tiek Reglamentas „Roma I“, tiek Reglamentas „Roma II“. Be to, LAT nuomone, atsižvelgiant į ginčo santykio specifiką, nustatant ginčo santykiams taikytiną teisę taip pat gali būti reikšmingos draudiminio įvykio metu galiojusios Direktyvos 2009/103/EB nuostatos. Atsižvelgiant į visa tai, LAT nusprendė sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tris klausimus:

  1. Ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji Reglamente „Roma I“ ir Reglamente „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu?
  2. Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama Reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal Reglamento „Roma I“ 7 straipsnio taisykles.
  3. Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Reglamentą „Roma II“ ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu taikytiną teisę nustatant pagal Reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą Reglamento „Roma II“ 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų mąstyti pagal šią taisyklę.

 

Todėl pateiktais klausimais, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekė išsiaiškinti, kaip reikėtų aiškinti reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“ ir Direktyvą 2009/103 siekiant nustatyti teisę, taikytiną vilkiko draudiko, kuris sumokėjo draudimo išmoką per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiam asmeniui, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui. Todėl šias bylas Teisingumo Teismas sujungė.

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje neįtvirtinta specialioji kolizinė norma, pagal kurią nustatoma vieno draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui taikytina teisė tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėse bylose.

Reglamentą „Roma I“ ir Reglamentą „Roma II“ reikia aiškinti taip, kad teisė, taikytina vilkiko draudiko, atlyginusio žalą per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiems asmenims, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui, nustatoma pagal Reglamento „Roma I“ 7 straipsnį, jeigu šiam įvykiui taikytinos deliktinės atsakomybės taisyklės pagal Reglamento „Roma II“ 4 ir paskesnius straipsnius numato pareigos atlyginti žalą paskirstymą.

 

Šio sprendimo variantą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

2016 m. sausio 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Eturas ir kiti, C-74/14, kuri buvo nagrinėjama dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo priimti prejudicinį sprendimą išaiškinant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klausė:

„1. Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad ūkio subjektams dalyvaujant tokioje, kaip apibūdintoji šioje byloje, bendroje informacinėje sistemoje, Konkurencijos tarybai įrodžius, kad šioje sistemoje buvo patalpintas sisteminis pranešimas apie nuolaidų ribojimą ir nustatytas techninis ribojimas įvesti nuolaidos dydį, gali būti taikoma prezumpcija, kad šie ūkio subjektai žinojo arba privalėjo žinoti apie informacinėje sistemoje patalpintą sisteminį pranešimą, ir, neprieštaraudami taikomam nuolaidos ribojimui, išreiškė nebylų sutikimą apriboti kainų nuolaidas, todėl jiems gali būti taikoma atsakomybė dėl veiksmų derinimo pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį?

 

2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, į kokius faktorius turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant, ar ūkio subjektai, dalyvaujantys bendroje informacinėje sistemoje tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, suderino savo veiksmus SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme?“

Teisingumo Teismas šiuos klausimus išnagrinėjęs kartu nusprendė, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad jeigu informacinės sistemos, skirtos leisti kelionių agentūroms pardavinėti keliones jų interneto svetainėse taikant vienodą užsakymo formą, administratorius asmenine elektronine žinute išsiunčia šiems ūkio subjektams pranešimą, kuriame įspėja, kad per šią sistemą parduodamoms prekėms taikomos nuolaidos nuo šiol bus ribojamos, ir po šio pranešimo išplatinimo šioje sistemoje padaromi techniniai pakeitimai, būtini šiai priemonei įgyvendinti, galima preziumuoti, kad nuo to momento, kai minėti ūkio subjektai susipažino su sistemos administratoriaus atsiųstu pranešimu, jie dalyvavo atliekant suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal nurodytą nuostatą, jeigu jie viešai neatsiribojo nuo šių veiksmų, nepranešė apie juos administracinėms institucijoms arba nepateikė kitų įrodymų šiai prezumpcijai paneigti, pavyzdžiui, įrodymų, kad sistemingai buvo taikyta nustatytą ribą viršijanti nuolaida.

Tokia Teisingumo Teismo pozicija nagrinėjamu klausimu atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją šioje byloje.

Tačiau Teisingumo Teismas detaliau pasisakė dėl nekaltumo prezumpcijos taikymo nagrinėtai situacijai. Jo nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis įrodymų vertinimą ir reikalaujamą įrodinėjimo standartą reglamentuojančiomis nacionalinėmis nuostatomis, turi ištirti, ar, atsižvelgiant į visas jam žinomas aplinkybes, pranešimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, išsiuntimas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai žinojo jo turinį. Nekaltumo prezumpcijai prieštarautų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, kad vien šio pranešimo išsiuntimo faktas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai turėjo žinoti jo turinį.

Šį sprendimą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

2015 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje P, C-455/15 PPU, kurioje savo paaiškinimus teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byla C−455/15 PPU Europos Sąjungos Teisingumo Teisme buvo nagrinėjama pagal Varbergs tingsrätt (Švedijos teismas) 2015 m. rugpjūčio 25 d. pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į pateiktą klausimą dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas „Briuselis II“), nuostatų išaiškinimo. Konkrečiai, Varbergs tingsrätt Teisingumo Teismo prašė atsakyti į klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas, taikydamas Reglamento „Briuselis II“ 23 straipsnio a punktą ar kitą nuostatą ir nepaisydamas šio reglamento 24 straipsnio, privalo atsisakyti pripažinti sprendimą, kurį 2015 m. vasario 18 d. priėmė Šilutės rajono apylinkės teismas, ir todėl tęsti su globos teisėmis susijusią dabar jo nagrinėjamą bylą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikdama paaiškinimus šioje byloje laikėsi pozicijos, kad Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimas turi būti pripažįstamas ir vykdomas Švedijos Karalystėje. Teisingumo Teismo sprendimas iš esmės atitiko tokią poziciją: buvo nuspręsta, kad Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad jeigu, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui, nepadaryta akivaizdaus teisės normos, kuri valstybės narės teisės sistemoje laikoma esmine, arba teisės, kuri toje teisės sistemoje pripažįstama pagrindine, pažeidimo, šia nuostata šios valstybės narės teismui, kuris mano turįs jurisdikciją spręsti vaiko globos klausimą, neleidžiama atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės teismo sprendimo dėl šio vaiko globos. Sprendimo 40 punkte Teisingumo Teismas taip pat pastebėjo, kad, kiek tai susiję su pagrindine byla, iš Teisingumo Teismo turimos medžiagos nematyti, kad yra tokia teisės norma, kuri Švedijos Karalystės teisės sistemoje būtų laikoma esmine, arba teisė, kuri toje teisės sistemoje pripažįstama pagrindine, ir kad jos būtų pažeistos pripažinus 2015 m. vasario 18 d. Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą byloje Sveda, C‑126/14, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 8 d. pateikė rašytines pastabas ir 2015 m. vasario 4 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Byloje Sveda, C‑126/14 su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pateikdamas klausimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) 168 straipsnio nuostatos išaiškinimo.

Pagrindinėje byloje pareiškėja Sveda su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti VMI 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1333630(7.20)-A10-22, kuriuo buvo atsisakyta grąžinti pareiškėjai Sveda pasigaminant ilgalaikį turtą sumokėtą pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumą (29570 Lt), ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusios Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2013 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. S-24 (7-212/2012). VMI savo atsisakymą grąžinti (įskaityti) ginčo sumas iš esmės grindžia aplinkybe, jog ši bendrovė neturėjo teisės į minėto pirkimo PVM atskaitą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos Sveda skundą atmetė kaip nepagrįstą ir taip pat pripažino, kad pareiškėjai pagrįstai buvo atsakyta grąžinti jos nurodytas pirkimo PVM sumas, nes ji neturėjo teisės į šio PVM atskaitą. Todėl apeliaciniame skunde pareiškėja prašo Sveda panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, minėtus MGK 2013 m. vasario 19 d. ir VMI 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimus.

Ginčijamu laikotarpiu Sveda nėra gavusi jokių apmokestinamųjų pajamų, neatlieka jokio apmokestinamojo prekių tiekimo ir (ar) paslaugų teikimo, nes Sveda teigimu, ji atlieka parengiamuosius veiksmus, įskaitant investicijas į ilgalaikį turtą, kurie susiję su planuojama ateityje vykdyti apmokestinamąja veikla. Pagal paramos sutartį dėl projekto „Baltų mitologinis rekreacinis (pažintinis) takas“ įgyvendinimo, kurią Sveda yra pasirašiusi su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra), iš esmės yra kompensuojamos išlaidos, susijusios su investicijomis į rekreacinės infrastruktūros objektus. Įgyvendindama projektą, pareiškėja Sveda į apskaitą įtraukė tam tikro ilgalaikio turto (transporto priemonių stovėjimo aikštelių, takų, apžvalgos aikštelių, laiptelių, laužaviečių, informacinio stendo) (toliau – ginčo ilgalaikis turtas) pasigaminimo (įsigijimo) išlaidas, įskaitant pirkimo PVM. Ginčo ilgalaikio turto pirkimo PVM Sveda deklaravo PVM deklaracijoje už 2012 m. birželio mėn. kaip atskaitytinas sumas ir 2012 m. liepos 27 d. Klaipėdos VMI pateikė prašymą grąžinti šias pirkimo PVM sumas. Klaipėdos VMI, atlikusi patikrinimą, surašė mokestinio tyrimo pranešimą ir nurodė, kad nenustatė, kad pareiškėjos Sveda įsigytos paslaugos ir prekės, skirtos Projektui įgyvendinti ir kurių pirkimo PVM prašoma grąžinti, bus naudojamos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti. Klaipėdos VMI konstatavo pranešime, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 29570 Lt PVM permokos grąžinimo. Todėl atsakovas svarstomoje byloje – VMI – priėmė 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą (skundžiamą byloje), kuriuo atsisakyta pareiškėjai Sveda grąžinti sumokėtas pirkimo PVM sumas

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė šį prejudicinį klausimą:

Ar PVM direktyvos 168 straipsnis gali būti aiškinamas kaip suteikiantis apmokestinamajam asmeniui teisę atskaityti pirkimo PVM, sumokėtą pasigaminant ar įsigyjant verslui skirtą ilgalaikį turtą, koks yra nagrinėjamoje byloje, kuris yra tiesiogiai skirtas neatlygintinai naudotis visuomenės nariams, bet gali būti pripažintas priemone pritraukti lankytojus atvykti į vietą, kurioje apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, planuoja tiekti prekes ir (ar) teikti paslaugas?

 

Į Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo pateiktą prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas atsakė taip:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 168 straipsnį reikia aiškinti taip, kad tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis jis suteikia apmokestinamajam asmeniui teisę atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą įsigyjant ar pasigaminant numatomai ekonominei veiklai, susijusiai su kaimo ir rekreaciniu turizmu, skirtą ilgalaikį turtą, kuris, viena vertus, yra tiesiogiai skirtas neatlygintinai naudotis visuomenei ir, kita vertus, gali būti priemonė apmokestinamiems sandoriams vykdyti, jei nustatytas tiesioginis ir nedelsiant atsirandantis ryšys tarp pirkimo sandorių išlaidų ir vieno ar kelių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, išlaidų arba visos apmokestinamojo asmens ekonominės veiklos išlaidų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remdamasis objektyviais duomenimis.

 

Sprendimo tekstą galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

2015 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje C−73/14, Taryba prieš Komisiją. Į šią bylą, palaikydama Tarybos poziciją, buvo įstojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byla buvo nagrinėjama pagal Europos Sąjungos Tarybos ieškinį Europos Komisijai, kuriuo ieškovė prašė panaikinti 2013 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimą Tarptautiniam jūrų teisės tribunolui byloje 21 pateikti „Raštišką Europos Komisijos pareiškimą Europos Sąjungos vardu“ bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

   Taryba manė, kad ginčijamas sprendimas, kurį Komisija priėmė neturėdama Tarybos pritarimo ir jai prieštaraujant, yra neteisėtas, nes pažeidžia pagrindinius Sąjungos teisės principus, įtvirtintus Sutartyse.

   Taryba pateikė du ieškinio pagrindus:

   Pirma, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė įgaliojimų padalijimo principą, įtvirtintą Europos Sąjungos sutarties (ESS) 13 straipsnio 2 dalyje, ir atitinkamai institucinės pusiausvyros principą (pirmas ieškinio pagrindas). Pirmoje šio ieškinio pagrindo dalyje Taryba teigė, kad Tarptautinis jūrų teisės tribunolas – tai Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje įsteigta institucija, kuri priima teisinį poveikį turinčius aktus, todėl Sąjungos vardu Tarptautiniame jūrų teisės teisme pateikiamą poziciją turi priimti Taryba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 218 straipsnio 9 dalį. Antroje pirmo pagrindo dalyje Taryba pažymi, kad bet kuriuo atveju Komisija pažeidė ESS 16 straipsnio 1 dalį, kai uzurpavo politikos nustatymo funkcijas, kurios, remiantis šia Sutarties nuostata, priklauso tik Tarybai.

   Antra, imdamasi veiksmų, kuriais buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Komisija pažeidė lojalaus bendradarbiavimo principą, įtvirtintą ESS 13 straipsnio 2 dalyje.

 

Pagrindiniai Teisingumo Teismo sprendime pateikti argumentai:

Dėl pirmojo pagrindo Teisingumo Teismas nurodė, kad SESV 335 straipsniu Komisijai suteiktas pagrindas atstovauti Sąjungai Tarptautiniam Jūrų Teisės Tribunolui (toliau - TJTT) byloje Nr. 21.

Pirma, kalbant apie SESV 218 straipsnio 9 dalį, pažymėtina, jog joje daroma nuoroda į pozicijas, kurias Sąjungos vardu priima pagal tarptautinį susitarimą įsteigtas „organas“, kuriam reikia priimti teisinę galią turinčius aktus, vadinasi, šios nuostatos taikymas susijęs su pozicijomis, priimamomis Sąjungos vardu per jos institucijas arba prireikus per solidariai jos interesais veikiančias valstybes nares, jai dalyvaujant priimant tokius aktus atitinkamame tarptautiniame organe. Sąjunga, kaip dalyvaujanti šalis, buvo paraginta pareikšti poziciją tarptautiniam „teismui“, o ne „jame“. Šį aiškinimą patvirtina SESV 218 straipsnio 9 dalies kontekstas ir tikslas.

Ši byla susijusi su Sąjungos vardu tarptautiniame teisminiame organe pareiškiamos pozicijos, paprašytos pateikti dėl patariamosios nuomonės, kurią priimti teisę ir pareigą turi tik šio organo nariai, šiuo tikslu veikiantys visiškai nepriklausomai nuo dalyvaujančių šalių, apibrėžimu. Darytina išvada, kad, nesant reikalo nagrinėti, ar byloje Nr. 21 prašoma pateikti TJTT patariamoji nuomonė patenka į „teisinę galią turinčio akto“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį, ši nuostata netaikoma šioje byloje.

Antra, kalbant apie ESS 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, reikia išnagrinėti, ar, remiantis šia nuostata, galima teigti, kad Taryba turėjo patvirtinti byloje Nr. 21 TJTT Sąjungos vardu pateikto rašytinio pareiškimo turinį prieš išsiunčiant šį pareiškimą šiam tribunolui.

Pareiškimo TJTT tikslas buvo ne formuoti politiką NNN žvejybos srityje, kaip tai suprantama pagal ESS 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, bet, remiantis reikšmingų šios srities tarptautinių ir Sąjungos teisės aktų nuostatų analize, pateikti TJTT teisines pastabas, kad šis tribunolas prireikus galėtų pateikti patariamąją nuomonę, pagrįstą informacija apie jam pateiktus klausimus.

Todėl Komisija nepažeidė šios nuostatos, kai TJTT Sąjungos vardu byloje Nr. 21 išsiuntė rašytinį pareiškimą nepateikusi jo turinio pritarti Tarybai.

 

Dėl antrojo ieškinio pagrindo - lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimo - Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal lojalaus bendradarbiavimo principą reikalaujama, kad Komisija, ketindama Sąjungos vardu pareikšti pozicijas tarptautiniame teisme, iš anksto konsultuotųsi su Taryba. Nagrinėjamu atveju Komisija tinkamai įvykdė šią pareigą, nes prieš Sąjungos vardu byloje Nr. 21 TJTT pateikdama rašytinį pareiškimą Komisija išsiuntė Tarybai 2013 m. spalio 22 d. darbinį dokumentą, kuris iki 2013 m. lapkričio 26 d. buvo kelis kartus pakeistas siekiant atsižvelgti į FISH ir COMAR grupių pareikštas pastabas. Taigi Taryba nepagrįstai tvirtina, jog Komisija nerodė lojalaus bendradarbiavimo rengiant šio rašytinio pareiškimo turinį.


Todėl atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Teisingumo Teismas nutarė:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Čekijos Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Lietuvos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Suomijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

 

Šio sprendimo variantą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

                                                                                                                                        

                

 

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas  2015 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą byloje T-Mobile Czech Republic ir Vodafone Czech Republic, C-508/14, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. kovo 2 d. pateikė savo rašytines pastabas.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas Čekijos teismui nagrinėjant bylą, kurioje bendrovės telekomunikacijų T-Mobile a.s. ir Vodafone a.s. ginčijo Čekijos telekomunikacijų tarnybos patvirtiną nuostolių dydį už įpareigojimą teikti universaliąsias elektroninių ryšių paslaugas. Apskaičiuojant šį nuostolį, protingas teikėjo pelnas buvo įtrauktas į universaliųjų paslaugų grynųjų sąnaudų vertę. Taigi, bylos šalims kilo klausimas, ar 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (toliau – Direktyva 2002/22/EB) 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad juose įtvirtintas universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo „grynųjų sąnaudų“ institutas neleidžia į nustatytas grynąsias šių paslaugų teikimo sąnaudas įtraukti jas teikiančio asmens „protingo pelno“?  

Šioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

  1. Direktyvos 2002/22/EB 12 ir 13 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiama į grynąsias šių paslaugų teikimo įpareigojimo sąnaudas įtraukti šios paslaugos teikėjo „protingo pelno“, kurį sudaro nuosavo kapitalo grąžos norma, kurios reikalautų į universaliųjų paslaugų teikėją panaši įmonė, svarstanti, ar visuotinės ekonominės svarbos paslaugą teikti visu pavedimo laikotarpiu, atsižvelgiant į galinčios kilti rizikos mastą.

 

Taip pat Teisingumo Teismas atsakė į papildomus susijusius klausimus paaiškindamas, kad

2. Direktyvos 2002/22 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jie veikia tiesiogiai, ir jais asmenys tiesiogiai gali remtis nacionaliniame teisme, siekdami užginčyti nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimą.

3.  Direktyva 2002/22 turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma siekiant nustatyti paskirtosios įmonės teikiamų universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynųjų sąnaudų dydį laikotarpiu iki Čekijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, t. y. 2004 m. – nuo sausio 1 d. iki balandžio 30 d.

Sprendimo tekstą galima rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

2015 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje C−471/14, Seattle Genetics, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė savo rašytines pastabas.

Byloje iš esmės buvo keliamas klausimas, kaip turi būti apskaičiuojamas papildomos apsaugos liudijimo (toliau – PAL) galiojimo terminas – ar nuo leidimo pateikti produktą į rinką išdavimo dienos, ar nuo leidimo oficialaus paskelbimo datos. Todėl byloje buvo nagrinėjamas 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 469/2009 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo (toliau – Reglamentas Nr. 469/2009) 13 straipsnio 1 dalies aiškinimo klausimai.

 

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės:

2012 m. lapkričio 2 d. pareiškėja, remdamasi 2012 m. spalio 25 d. pagal farmacijos teisės aktus išduotu leidimu, paprašė išduoti PAL produktui „Brentuximab Vedotin arba jo farmaciniu požiūriu priimtinoms druskoms“. Austrijos Patentų biuras patenkino paraišką ir nutarė, kad PAL įsigalioja pasibaigus pagrindiniam patentui ir nustoja galios 2027 m. spalio 25 d., jeigu laiku sumokamas metų mokestis.

Pareiškėja pareiškė skundą dėl šio sprendimo prašydama pakeisti maksimalų PAL galiojimo laikotarpį ir jo galiojimo laikotarpio pabaigą nustatyti 2027 m. spalio 30 d. (t.y. 15 metų nuo pranešimo apie sprendimą dėl leidimo pateikti produktą į rinką dienos). Pareiškėja teigia, kad sprendimas dėl leidimo pateikti į rinką buvo priimtas 2012 m. spalio 25 d. ir 2012 m. spalio 30 d. paskelbtas Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje (pranešimo data). Todėl, jos manymu, 2012 m. spalio 30 d. data yra pirmojo leidimo išdavimo data, nes vaistiniai preparatai į rinką gali būti pateikti tik paskelbus sprendimą dėl leidimo pateikti į rinką, o ne iki paskelbimo dienos. Šiuo klausimu pareiškėja remiasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 297 straipsnio 2 dalies paskutiniu sakiniu, pagal kurį direktyvos bei sprendimai, kuriuose nurodomi jų adresatai, šiems adresatams įsigalioja tik nuo jų pranešimo momento. Iš Komisijos 2012 m. spalio 25 d. įgyvendinimo sprendimo taip pat matyti, kad sąlyginio leidimo pateikti į rinką preparatą galiojimo laikotarpis yra vieneri metai nuo šio sprendimo pranešimo dienos. 2013 m. rugpjūčio 26 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo tekste nustatyta, kad pratęsto leidimo galiojimo laikotarpis yra vieneri metai nuo 2013 m. spalio 30 d. Pareiškėja taip pat teigia, kad Reglamento Nr. 469/2009 13 straipsnyje vartojama formuluotė – „pirmojo leidimo pateikti produktą į Bendrijos rinką išdavimo data“ – gali reikšti tik šio sprendimo pranešimo datą (šiuo atveju – 2012 m. spalio 30 d.), nes kol leidimas pateikti į rinką nepaskelbtas, produkto negalima pateikti į rinką. Tai taip pat nurodyta Reglamento Nr. 469/2009 9 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią išimtinai naudotis produktu galima maksimalų 15 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo tos dienos, kai jam pirmą kartą buvo išduotas leidimas pateikti jį į rinką.

Austrijos Patentų biuras Reglamento Nr. 469/2009 13 straipsnio 1 dalyje nustatytą PAL galiojimo laikotarpio trukmę skaičiavo nuo tos dienos, kai buvo išduotas leidimas (nuo sprendimo datos, t. y. 2012 m. spalio 25 d.), ir taip priėjo prie išvados, kad apsaugos liudijimo galiojimas pasibaigia 2027 m. spalio 25 d., jeigu laiku sumokami metų mokesčiai.

 

Teisingumo Teismui buvo pateikti du klausimai:

1. Ar pagal Reglamento Nr. 469/2009 13 straipsnio 1 dalį diena, kai buvo išduotas pirmas leidimas pateikti produktą į Sąjungos rinką kaip medicinos produktą, nustatoma pagal Sąjungos teisės aktus, ar ši nuostata nurodo dieną, kurią leidimas įsigalioja pagal atitinkamos valstybės narės teisę?

2. Jei Teisingumo Teismas manytų, kad pirmajame klausime minėta diena nustatoma pagal Sąjungos teisę, į kurią dieną šiuo klausimu reiktų atsižvelgti – į dieną, kurią leidimas išduotas, ar į dieną, kurią apie jį buvo pranešta?

 

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

1.      Reglamento Nr. 469/2009 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „[pirmasis] [LPR] [Europos Sąjungoje]“ yra apibrėžta Sąjungos teisėje.

2.      Reglamento Nr. 469/2009 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad „[pirmojo] leidimo pateikti produktą į rinką [Sąjungoje] išdavimo data“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, yra data, kurią adresatui buvo pranešta apie sprendimą, kuriuo išduodamas leidimas pateikti produktą į rinką.

 

Šio sprendimo variantą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

                

                

 

 

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas  2015 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą byloje Bohez, C−4/14, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. balandžio 18 d. pateikė savo rašytines pastabas.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas Suomijos teismui nagrinėjant bylą, kurioje pareiškėjas (nepilnamečių vaikų tėvas) prašė vykdyti Belgijos teismo nepilnamečių reikalų skyriaus priimtą nutartį dėl vaikų globos teisių, gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo teisių ir išlaikymo ir reikalavo įpareigoti atsakovę (vaikų motiną) už bendravimo su vaikais tvarkos pažeidimą, dėl neįvykusių jo susitikimų su vaikais, jam sumokėti 23 398,69 EUR baudą. Belgijos teismo nutartyje buvo nustatyta konkreti tėvų bendravimo su vaikais tvarka ir už bendravimo teisių neįgyvendinimą teismas kartu nustatė baudų mokėjimo tvarką. Atsakovė, vaikų motina, pateikė prieštaravimą, kadangi baudos mokėjimo prievolės galutinai nepatvirtino Belgijos teismas, todėl anot atsakovės sprendimas Suomijoje neturėjo būti vykdomas.

Šioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

1.      2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnis aiškintinas taip, kad šis reglamentas netaikomas baudos, nustatytos vienoje valstybėje narėje priimtame sprendime dėl vaiko globos ir bendravimo teisių, siekiant užtikrinti, kad globos teisės turėtojas paisys bendravimo teisių, vykdymui kitoje valstybėje narėje.

2.      Išieškant kilmės valstybės narės teismo, kuris priėmė sprendimą iš esmės dėl bendravimo teisių, siekdamas užtikrinti veiksmingą šių teisių įgyvendinimą, nustatytą baudą galioja ta pati vykdymo tvarka kaip ir sprendimui dėl bendravimo teisių, kurias užtikrina minėta bauda, šiuo tikslu turinti būti paskelbta vykdytina pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, apibrėžtas taisykles.

3.      Taikant Reglamentą Nr. 2201/2003, užsienio teismo sprendimai dėl baudos mokėjimo vykdomi valstybėje narėje, kurioje prašoma juos vykdyti, tik jeigu galutinį sprendimą dėl mokėtinos sumos dydžio priėmė kilmės valstybės narės teismai.

 

Sprendimo tekstą galima rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. priėmė sprendimą byloje Fast Bunkering Klaipėda, C-526/13, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 16 d. pateikė rašytines pastabas ir 2014 m. gruodžio 4 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme. (toliau Teisingumo Teismas).

Byloje Fast Bunkering Klaipėda, C‑526/13 su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikdama prejudicinius klausimus dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 148 straipsnio a punkto nuostatos išaiškinimo.

Pagrindinėje byloje pareiškėja UAB „Fast Bunkering Klaipėda“ (toliau – „Bendrovė“) pateikė skundą dėl 2013 m. birželio 27 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – „Inspekcija“) sprendimo Nr. 69-90, kuriuo buvo patvirtintas 2013 m. kovo 26 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) sprendimas Nr. A2-4 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Pagrindinėje byloje ginčas kilo dėl to, kad Bendrovė (įsteigta Lietuvos Respublikoje) nepagrįstai pritaikė 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) tarifą kuro atsargų tiekimui. Ši bendrovė aprūpino atviroje jūroje plaukiojančius laivus ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės kuru, kurį įsigydavo iš Normandijos salų įmonės. Įsigytą kurą Bendrovė saugojo Klaipėdoje, AB „Klaipėdos nafta“ talpyklose arba Bendrovės tanklaiviuose (registruotuose muitinės E tipo sandėliuose), įformindama muitinio sandėliavimo procedūrą. Bendrovė, gavusi užsakymą pristatyti tam tikrą kuro kiekį konkretiems atviroje jūroje plaukiojantiems laivams, nurodytą kuro kiekį pristatydavo ir pakraudavo (supildavo) į šiuos laivus ir įformindavo kuro reeksporto muitinės procedūrą. Tačiau PVM sąskaitas faktūras už kuro atsargų tiekimą laivams išrašydavo ne tiesiogiai laivo savininkams (valdytojams), o pastaruosius tiesiogiai ar per kitus asmenis atstovaujantiems asmenims – tarpininkams. Išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Bendrovė taikė kurui 0 proc. PVM tarifą bei nurodė, kad tokio tarifo pritaikymo pagrindu yra Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – Lietuvos PVMĮ)  44 straipsnio 1 dalis.

 

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikė šį prejudicinį klausimą:

Ar Direktyvos 2006/112/EB 148 straipsnio a punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad šio punkto nuostatos dėl neapmokestinimo PVM yra taikomos ne tik tiekimams laivo, naudojamo navigacijoje atviroje jūroje, valdytojui, kuris sunaudoja šias prekes kaip laivo atsargas, bet ir tiekimams ne laivo valdytojui, t. y. neatsiskleidusiems tarpininkams, kai tiekimo momentu iš anksto žinoma ir tinkamai nustatyta galutinė prekių paskirtis, ir mokesčių administratoriui pagal teisės aktų reikalavimus pateikiami tai patvirtinantys įrodymai?

 

Į Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktą prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas atsakė taip:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 148 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatytas neapmokestinimas iš esmės netaikomas prekių, skirtų aprūpinti kuru ir atsargomis, tiekimui neatsiskleidusiems tarpininkams, net kai tiekimo momentu iš anksto žinoma ir tinkamai nustatyta galutinė prekių paskirtis, ir mokesčių administratoriui pagal nacionalinės teisės aktų reikalavimus pateikiama tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis šis neapmokestinimas gali būti taikomas, jeigu nuosavybės teisės į atitinkamas prekes perdavimas šiems tarpininkams įvyksta anksčiausiai tuo pačiu momentu, kai navigacijoje atviroje jūroje naudojamų laivų valdytojai realiai įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip jų savininkai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 

Sprendimo tekstą galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas  2015 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą byloje Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, C−671/13, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. balandžio 15 d. pateikė rašytines pastabas ir 2014 m. lapkričio 20 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Byloje Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, C‑671/13 su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas prejudicinius klausimus dėl 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau - Direktyva 94/19/EB)  ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB  dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau - Direktyva 97/9/EB) nuostatų išaiškinimo.

Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl privačių asmenų – Vitoldo Guliavičiaus ir Virgilijaus Vidučio Nemaniūno – prašymų pripažinti negaliojančiomis jų su banko įstaiga („Snoras“) sudarytas atitinkamai indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir obligacijų pasirašymo sutartį.

 Į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus Teisingumo Teismas atsakė taip:

  1. Direktyvos 94/19/EB 7 straipsnio 2 dalis ir jos I priedo 12 punktas turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį – šioje direktyvoje numatytos garantijos netaikyti kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jeigu jie yra perleidžiami vertybiniai popieriai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir nebūtina įsitikinti, kad šie sertifikatai atitinka visus finansinės priemonės, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB, požymius.
  1. Direktyva 94/19/EB ir Direktyva 97/9/EB turi būti aiškinamos taip, kad kai reikalavimai kredito įstaigai gali būti priskirti ir prie „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 94/19/EB, ir prie „finansinės priemonės“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9/EB, tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo minėtos Direktyvos 94/19/EB I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Direktyvoje 97/9/EB numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.
  1. Direktyvos 97/9/EB 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.
  1. Direktyva 97/9/EB turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis privalo netaikyti tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

 

Sprendimo tekstą galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas  2015 m. gegužės 13 d. priėmė sprendimą byloje Gazprom, C−536/13, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. vasario 6 d. pateikė rašytines pastabas ir 2014 m. rugsėjo 30 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Byloje Gazprom, C−536/13 su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas prejudicinius klausimus dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas Briuselis I) nuostatų išaiškinimo.

Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl Švedijos Karalystės Stokholmo Prekybos Rūmų Arbitražo Instituto priimto sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Byloje Gazprom, C−536/13 priimtame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad reglamentą Briuselis I reikia aiškinti taip, kad juo valstybės narės teismui nedraudžiama nei pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimą, kuriuo vienai iš šalių uždraudžiama kreiptis su tam tikrais reikalavimais į šios valstybės narės teismą, nei atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti tokį arbitražo teismo sprendimą, nes šiame reglamente nereglamentuojamas vienoje valstybėje narėje priimto arbitražo teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas kitoje valstybėje narėje.

Sprendimo tekstą galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą byloje Zuchtvieh-Export, C-424/13, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Vokietijos teismas 2013 m. liepos 2 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2005 dėl gyvūnų apsaugos juos vežant ir atliekant susijusias operacijas ir iš dalies keičiančio direktyvas 64/432/EEB ir 93/119/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1255/97 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1/2005) nuostatas.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausė, ar Reglamento (EB) Nr. 1/2005 14 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, jog tam, kad išvykimo vietos kompetentinga institucija leistų vežimą, apimantį ilgą atitinkamų gyvūnų kelionę, kuri prasideda Sąjungos teritorijoje ir tęsiasi už šios teritorijos ribų, kelionės organizatorius turi pateikti kelionės žurnalą, kuris, atsižvelgiant į šią planuojamą kelionę, atitinka tikrovę ir leidžia manyti, kad šio reglamento nuostatų bus laikomasi ir trečiųjų šalių teritorijoje esančioje kelionės dalyje, o jeigu taip nėra, minėta institucija turi teisę pareikalauti, kad planuojama kelionė būtų pakeista taip, jog minėtų nuostatų laikymasis būtų užtikrintas per visą šią kelionę.

Teisingumo Teismas atsakė, kad Reglamento (EB) Nr. 1/2005 14 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, jog tam, kad išvykimo vietos kompetentinga institucija leistų vežimą, apimantį ilgą atitinkamų gyvūnų kelionę, kuri prasideda Sąjungos teritorijoje ir tęsiasi už šios teritorijos ribų, kelionės organizatorius turi pateikti kelionės žurnalą, kuris, atsižvelgiant į šią planuojamą kelionę, atitinka tikrovę ir leidžia manyti, kad šio reglamento nuostatų bus laikomasi ir trečiųjų šalių teritorijoje esančioje kelionės dalyje, o jeigu taip nėra, minėta institucija turi teisę pareikalauti, kad planuojama kelionė būtų pakeista taip, kad minėtų nuostatų laikymasis būtų užtikrintas per visą šią kelionę.

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo sprendimas byloje Zuchtvieh-Export, C-424/13, visiškai atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinėse pastabose išdėstytą nuomonę dėl atsakymo į Vokietijos teismo užduotą klausimą.

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas  2015 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą byloje Litaksa, C‑556/13, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teisingumo Teismo sprendimas visiškai atitiko poziciją, kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi šioje byloje pateiktose rašytinėse pastabose.

Byloje Litaksa, C-556/13 į Teisingumo Teismą 2013 m. spalio 17 d. nutartimi kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau - Direktyva 90/232/EEB) 2 straipsnio, taip pat laisvo asmenų ir prekių judėjimo Europos Sąjungoje bei lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principų išaiškinimo.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė nagrinėdamas civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Litaksa“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE , veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje, ieškinį atsakovui UAB „Litaksa“ dėl draudimo išmokos grąžinimo. Ieškinio reikalavimai grindžiami aplinkybe, kad atsakovas – krovinių pervežimus vykdanti įmonė (draudėjas), sudarydamas dviejų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nesuteikė ieškovui (draudikui) teisingos informacijos, t. y. nenurodė, kad vykdys pervežimus ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, todėl ieškovas į tai neatsižvelgė apskaičiuodamas draudimo riziką. Motyvuodamas tuo, kad atsakovas pažeidė pareigą pateikti teisingą informaciją, ieškovas prašė priteisti iš jo pusę išmokėtos draudimo išmokų sumos.

Byloje Litaksa, C‑556/13 priimtame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudiminės apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos ne tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, bet ir draudiko ir draudėjo santykiams. Šiomis nuostatomis būtent reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiimtų riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko. Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 90/232/EEB, iš dalies pakeistos Direktyva 2005/l4/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Sprendimo tekstą galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą byloje eVigilo, C‑538/13, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teisingumo Teismo sprendimas iš esmės atitiko poziciją, kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi šioje byloje pateiktose rašytinėse pastabose.

Byloje eVigilo, C-538/13 su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas prejudicinius klausimus dėl 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (toliau – Direktyva 2007/66/EB), ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18/EB) nuostatų išaiškinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo nurodyta, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 22 d. paskelbė atvirą konkursą „Gyventojų perspėjimo ir informavimo, naudojant viešųjų judriojo telefono ryšių paslaugų tiekėjų tinklų infrastruktūrą, sistemos pirkimas“, kuriame pasiūlymą, be kitų tiekėjų, pateikė ir jungtinės veiklos pagrindu veikianti Izraelio bendrovė eVigilo Ltd bei UAB „ERP“, UAB „Inta“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjama byla yra susijusi su bendrovės eVigilo Ltd ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ginču dėl perkančiosios organizacijos sprendimų.

Byloje eVigilo, C-538/13 priimtame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 2007/66/EB, 1 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnį, 44 straipsnio 1 dalį ir 53 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad jie iš principo nedraudžia konstatuoti, jog konkurso dalyvių pasiūlymai įvertinti neteisėtai, remiantis vien tuo, kad tarp konkurso laimėtojo ir pasiūlymus vertinusių perkančiosios organizacijos paskirtų ekspertų buvo reikšmingų sąsajų. Perkančioji organizacija bet kuriuo atveju privalo patikrinti, ar egzistuoja interesų konfliktai, ir imtis tinkamų priemonių, skirtų jiems išvengti, nustatyti ir pašalinti. Nagrinėjant ieškinį, kuriuo siekiama panaikinti sprendimą dėl sutarties sudarymo remiantis ekspertų šališkumu, iš konkurso dalyvio, kurio pasiūlymas atmestas, negalima reikalauti konkrečiai įrodyti, kad ekspertų elgesys buvo šališkas. Iš esmės būtent nacionalinėje teisėje turi būti nustatyta, ar ir kiek kompetentingos administracinės ir teisminės valdžios institucijos privalo atsižvelgti į aplinkybę, kad eventualus ekspertų šališkumas būtų turėjęs poveikį sprendimui dėl sutarties sudarymo ar nebūtų jo turėjęs.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2007/66/EB, 1 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnį, 44 straipsnio 1 dalį ir 53 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad jais reikalaujama, jog deramai informuotas ir įprastai rūpestingas konkurso dalyvis, kuris galėjo suprasti konkurso sąlygas tik tada, kai, įvertinusi pasiūlymus, perkančioji organizacija pateikė išsamią informaciją apie savo sprendimo motyvus, pasibaigus nacionalinėje teisėje numatytam terminui turėtų teisę apskųsti konkurso teisėtumą. Pasinaudoti tokia apskundimo teise jis gali iki paskutinės sprendimo dėl sutarties sudarymo apskundimo termino dienos.

Galiausiai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnį ir 53 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad jais perkančiajai organizacijai leidžiama vykstant viešajam pirkimui konkurso dalyvių pateiktų pasiūlymų vertinimo kriterijumi laikyti tokių pasiūlymų atitikties pirkimo dokumentuose įtvirtintiems reikalavimams laipsnį.

Sprendimo tekstą galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

2015 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje Lietuvos Respublika prieš Europos Komisiją, T‑365/13. Bendrasis Teismas nusprendė panaikinti 2013 m. gegužės 2 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą 2013/214/ES dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus, Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) tiek, kiek juo nustatyta 5 % finansinė korekcija agrarinės aplinkosaugos priemonėms, susijusioms su trąšų naudojimo kriterijumi.

 

Plačiau:

Nagrinėdamas pirmąjį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas savo sprendime nurodė, kad kiek tai susiję su gyvulių tankumo kriterijumi, iš viso to, kas išdėstyta byloje, matyti, kad Lietuvos Respublika privalėjo atlikti Sąjungos teisės aktuose numatytus patikrinimus vietoje, nesvarbu, ar jos nustatyti administraciniai patikrinimai galėjo būti laikomi veiksmingais tikrinant, kaip laikomasi šio kriterijaus, ir nepaisant aplinkybės, kad dėl Lietuvos institucijų pasirinkto kontrolės metodo buvo sumažinta ar neišmokėta parama 24 % pareiškėjų 2008 m. ir 23,87 % pareiškėjų 2009 m.

Bendrasis Teismas konstatavo, jog Komisija teisingai nusprendė, kad neatlikus patikrinimo vietoje, kaip laikomasi minėto esminio kriterijaus, nebuvo užtikrinti teisės aktuose nurodyti patikrinimų skaičius, dažnumas ir išsamumas ir kad šis trūkumas, susijęs su pagrindiniais patikrinimais, kaip tai suprantama pagal Dokumentą Nr. VI/5330/97, reiškė didelę nuostolių riziką Sąjungos biudžetui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad taikyta 5 % fiksuoto dydžio korekcija neprieštarauja Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 2 daliai ir proporcingumo principui (antrasis ieškinio pagrindas).

Nagrinėdamas trečiąjį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas patvirtino, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog agrarinės aplinkosaugos priemonių gavėjų prisiimtų įsipareigojimų tikrinimai vietoje turėjo esminių trūkumų, nes jie nebuvo atlikti 100 % paramos gavėjų žemės ūkio paskirties sklypų, patenkančių į kontrolinę imtį, kurią, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 1975/2006 12 straipsnį, sudarė 5 % įsipareigojimą prisiėmusių gavėjų. Be to, reikia pažymėti, kad Komisija atsižvelgė į tai, jog tam tikrų paramos gavėjų atveju buvo patikrinta, kaip laikomasi nustatytų įsipareigojimų ir prievolių daug didesnėje nei 50 % žemės sklypų dalyje, ir pritaikė ne 5 %, o 2 % finansinę korekciją.

Bendrasis Teismas nepritarė ir ketvirtajam ieškinio pagrindui, nes konstatavo, kad Komisija nepadarė jokios teisės klaidos, kai nusprendė, kad atskiras tikrinimas, kaip naudojamos trąšos, neatitiko Sąjungos teisės aktų reikalavimų dėl veiksmingos kontrolės sistemos organizavimo.

Vis dėlto Bendrasis Teismas pripažino, kad penktasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas. Kadangi per ex post patikrinimus, vykdytus taikant įvairius metodus ir pasirinkus 10 % imtį, t. y. patikrinus 215 pareiškėjų, nebuvo konstatuotas nė vienas pažeidimas, reikia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublika įrodė, jog, neatlikus Sąjungos teisės aktus atitinkančio kompleksinio patikrinimo, Sąjungos biudžetui kilo tik nedidelė finansinė rizika. Pagal Dokumento Nr. VI/5330/97 nuostatas ši rizika negalėjo būti pagrindas atitinkamoms priemonėms taikyti 5 % finansinę korekciją, nes jos taikymas numatytas tik tais atvejais, kai kyla didelė nuostolių Sąjungos biudžetui rizika.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

2015 m. sausio 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje C−537/13, Šiba.

Primename, kad byloje buvo keliami klausimai dėl privatiems poreikiams tenkinti tarp fizinio asmens ir advokato sudarytos atlygintinės teisinių paslaugų teikimo sutarties aiškinimo ir galimybės tokią sutartį pripažinti su vartotoju sudaryta sutartimi 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) prasme.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant B. Šibos ir advokato A. Devėno ginčą dėl honoraro sumokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi Teisingumo Teismui pateikė keturis klausimus:

  1. Ar fizinis asmuo, kuris gauna teisines paslaugas pagal atlygintines teisinių paslaugų sutartis, sudarytas su advokatu, ir šios teisinės paslaugos teikiamos bylose, kurios galbūt susijusios su fizinio asmens asmeniniais interesais (santuokos nutraukimas, santuokoje įgyto turto pasidalijimas ir kita), pripažintinas vartotoju ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
  2. Ar advokatas, priskiriant jį prie laisvosios profesijos (angl. free profession) atstovų, sudarydamas atlygintinių teisinių paslaugų sutartį su fiziniu asmeniu, kuria jis įsipareigoja teikti teisines paslaugas tam, kad fizinis asmuo galėtų patenkinti savo ne su verslu ar profesija susijusius poreikius, priskirtinas verslininkui ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
  3. Ar atlygintinės teisinių paslaugų sutartys, kurias sudaro advokatas, besiverčiantis profesine veikla kaip laisvosios profesijos atstovas, patenka į Direktyvos 93/13/EEB reglamentavimo sritį?
  4. Jei į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar tokių sutarčių kvalifikavimui vartojimo sutartimis taikomi bendrieji kriterijai, ar jos turėtų būti pripažintos vartojimo sutartimis pagal specialiuosius kriterijus? Jei tokių sutarčių kvalifikavimui vartojimo sutartimis reikia naudotis specialiaisiais kriterijais, kokie jie turėtų būti?

 

Teisingumo Teismas visus pateiktus klausimus nagrinėjo kartu ir rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, kad:

Direktyva 93/13/EEB turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų.

Rezoliucinę sprendimo dalį Teisingumo Teismas grindė šiais motyvais:

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje iš principo egzistuoja nelygybė tarp „klientų-vartotojų“ ir advokatų būtent dėl to, kad šių šalių turima informacija nėra tokia pati. Advokatai turi aukšto lygio specialių žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems gali būti sunku įvertinti jiems teikiamų paslaugų kokybę. Todėl advokatas, kuris, kaip pagrindinėje byloje, vykdydamas savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikia teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui, vertintinas kaip „pardavėjas ar tiekėjas“ ir todėl tokių paslaugų teikimo sutarčiai taikomos Direktyvoje 93/13/EEB įtvirtintos nuostatos.

Be to, kaip nurodė Teisingumo Teismas, aplinkybė, kad pardavėjo ar tiekėjo veikla arba specifinė jam pavesta užduotis yra viešo ar privataus pobūdžio, ir aplinkybė, kad vykdydami savo veiklą advokatai privalo užtikrinti santykių su „klientais-vartotojais“ konfidencialumą, nėra kliūtys taikyti Direktyvą 93/13/EEB.

Vis dėlto buvo akcentuota, kad konkrečiai parengta sutarties sąlyga, visų pirma dėl advokato honoraro, galėtų, bent jau netiesiogiai, atskleisti tam tikrus advokato ir jo kliento santykių aspektus, kurie turėtų likti paslaptyje, ir todėl tokiai sąlygai Direktyva 93/13/EEB nebūtų taikoma.

Galiausiai Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas, vertindamas sudarytų sutarčių nuostatų turinį, turi atsižvelgti į specifinį advokato teikiamų paslaugų pobūdį ir į visas sutarties sudarymo aplinkybes. Kilus abejonių dėl nuostatų sąžiningumo, nacionalinis teismas nuostatas turi aiškinti vartotojo naudai.

Šio sprendimo variantą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Vadovaujantis 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintų Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių 78.3 punktu, šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika, nes dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos teismas.

 

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą byloje FlyLAL‑Lithuanian Airlines, C-302/13, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teisingumo Teismo sprendimas visiškai atitiko poziciją, kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi šioje byloje pateiktose rašytinėse pastabose ir posėdžio Teisingumo Teisme metu.

Byloje FlyLAL-Lithuanian Airlines, C-302/13 su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Latvijos teismas, pateikdamas klausimus dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) nuostatų išaiškinimo.

Pagrindinė byla buvo iškelta Lietuvos Respublikoje registruotai bankrutuojančiai įmonei AB flyLAL-Lithuanian Airlines Latvijos teisme pateikus ieškinį dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties areštuoti AB Air Baltic Corporation ir oro uostui „Ryga“ priklausantį turtą ir turtines teises pripažinimo ir vykdymo bei šio vykdymo užtikrinimo. Latvijos teismas priėmė sprendimą pripažinti minėtą nutartį ir ją vykdyti, tačiau ieškinį atmetė ta dalimi, kiek juo buvo prašoma užtikrinti nutarties vykdymą. Oro uostas „Ryga“ ir AB Air Baltic Corporation šį Latvijos teismo sprendimą apskundė apeliacinės, o vėliau kasacinės instancijos teismams.

Byloje FlyLAL-Lithuanian Airlines, C-302/13 priimtame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad toks kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys, kurio dalykas – žalos, atsiradusio dėl konkurencijos teisės normų pažeidimo, atlyginimas, yra civilinio ir komercinio pobūdžio. Pabrėžta, kad oro uosto įrenginių suteikimas už tam tikrą mokestį yra ekonominė veikla. Todėl aišku, jog tokie teisiniai santykiai priskiriami prie civilinių ir komercinių bylų. Teisingumo Teismo nuomone, tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis šios išvados nepaneigia nei faktas, kad tariamų konkurencijos teisės pažeidimų atsirado dėl Latvijos teisės nuostatų, nei tai, kad valstybei priklauso atitinkamai 100 % ir 52,6 % pagrindinės bylos atsakovių kapitalo. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta Teisingumo Teismas konstatavo, jog Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad byla pagal ieškinį, kaip antai pareikštą pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama žalos, patirtos dėl tariamų Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo, patenka į „civilinių ir komercinių bylų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, taigi ir į šio reglamento taikymo sritį.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, jog Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punktas aiškintinas taip, kad procesas pagal ieškinį, kaip antai pareikštą pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama žalos, patirtos dėl tariamų Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo, nėra teismo procesas, kurio objektas yra bendrovės organų sprendimų galiojimas, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą.

Galiausiai, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis, tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistema, kad pažeistų kurį nors pamatinį principą. Todėl konstatuota, jog Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas aiškintinas taip, kad nei sumos, kuriai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, paskirtos sprendimu, kurį prašoma pripažinti ir vykdyti, apskaičiavimo metodas, kai įmanoma atsekti samprotavimų, lėmusių minėtos sumos dydžio nustatymą, eigą, nepaisant to, kad buvo galimybių pateikti skundą ir jomis pasinaudota siekiant užginčyti tokį apskaičiavimo metodą, nei paprastas rėmimasis rimtomis ekonominėmis pasekmėmis nėra pagrindai, rodantys valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos pažeidimą, dėl kurių galima atsisakyti pripažinti ir vykdyti toje valstybėje narėje tokį kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą.

 

Sprendimo tekstą galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2014 m. spalio 14 d. pateikė Nuomonę 1/13 bei paskelbė 2014 m. gegužės 13 d. generalinio advokato šioje nuomonės pateikimo procedūroje priimtą išvadą.

Procedūra dėl Nuomonės 1/13 pateikimo buvo pradėta remiantis Europos Komisijos 2013 m. birželio 27 d. pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 218 straipsnio 11 dalį Teisingumo Teismui pateiktu prašymu pateikti nuomonę, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją padaryti pareiškimą dėl trečiųjų šalių prisijungimo prie 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija). Dėl Nuomonės 1/13 rašytines pastabas pateikė 21 valstybės narės vyriausybės, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Generalinis advokatas Niilo Jääskinen 2014 m. gegužės 13 d. pateiktoje išvadoje Teisingumo Teismui pasiūlė Europos Komisijos prašymą pateikti nuomonę paskelbti priimtinu bei į pateiktą klausimą atsakyti nurodant, kad trečiosios valstybės prisijungimo prie Hagos konvencijos priėmimas patenka į išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos sritį.

2014 m. spalio 14 d. pateiktoje Nuomonėje 1/13 Teisingumo Teismas iš esmės laikėsi minėtą generalinio advokato išvadą atitinkančios pozicijos.

Nagrinėdamas prašymo pateikti Nuomonę 1/13 priimtinumą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Hagos konvencijos 38 straipsnyje numatyti du susiję dokumentai, t. y. prisijungimo dokumentas ir pareiškimas apie prisijungimo priėmimą, kurie, kartu išreiškia bendrą atitinkamų valstybių valią, taigi, sudaro tarptautinį susitarimą. Todėl valstybės narės deponuotas pareiškimas apie prisijungimo priėmimą patenka į „susitarimo“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 218 straipsnio 1 ir 11 dalis, taikymo sritį su sąlyga, kad tai yra Sąjungos numatytas sudaryti susitarimas, kaip tai suprantama pagal tas pačias teisės nuostatas. Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad tarptautiniai susitarimai, kurių sudedamasis elementas yra minėti pareiškimai, gali būti kvalifikuojami kaip prašymo pateikti nuomonę momentu „numatyti sudaryti“ susitarimai. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad Teisingumo Teismui priimant sprendimą dėl prašymo pateikti Nuomonę 1/13 kai kurios valstybės narės jau buvo deponavusios pareiškimus apie prisijungimo priėmimą Hagos konvencijos depozitarui. Taip pat pabrėžta, kad aplinkybė, jog tam tikri klausimai, iškelti vykstant šiai nuomonės pateikimo procedūrai, gali būti nagrinėjami pagal SESV 258 straipsnį pareiškiant ieškinius dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nedraudžia kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį. Nuomonės pateikimo procedūra turi leisti išspręsti bet kokį klausimą, kurį galima pateikti vertinti teismui, jeigu tokie klausimai suderinami su tokios procedūros tikslu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas pripažino, kad Komisijos prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas.

Iš esmės nagrinėdamas Komisijos prašymą pateikti Nuomonę 1/13, Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad reikia atsižvelgti į Hagos konvencijoje numatytų teisių ir pareigų visumą. Ši konvencija priskirtina tarpvalstybinį pobūdį turinčiai šeimos teisės sričiai, kurioje Sąjunga turi vidaus kompetenciją pagal SESV 81 straipsnio 3 dalį. Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad Sąjunga tokią kompetenciją įgyvendino, kai priėmė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. Taigi Sąjunga turi išorės kompetenciją Hagos konvencijos reglamentuojamoje srityje. Nuomonėje 1/13 taip pat konstatuota, kad trečiosios valstybės prisijungimo prie Hagos konvencijos priėmimas nenumatytas jokiame Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte ir nėra būtinas, kad Sąjunga galėtų įgyvendinti vidaus kompetenciją. Todėl prašymas pateikti nuomonę nagrinėtas atsižvelgiant į SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą sąlygą, pagal kurią tarptautinis susitarimas priskiriamas išimtinei Sąjungos kompetencijai, jeigu jis „gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“. Tokiam poveikiui konstatuoti nebūtina, kad sritis, kurioje prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai, visiškai sutaptų su Sąjungos teisės aktų reglamentuojama sritimi. Vis dėlto, Teisingumo Teismas priminė, kad Sąjunga turi tik suteiktą kompetenciją, todėl kompetencijos, kuri, be to, yra išimtinio pobūdžio, buvimas turi būti pagrįstas išvadomis, padarytomis visapusiškai ir konkrečiai išanalizavus santykį, egzistuojantį tarp numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo ir galiojančios Sąjungos teisės. Atliekant tokią analizę reikia atsižvelgti atitinkamai į Sąjungos taisyklių ir numatyto sudaryti susitarimo nuostatų reglamentuojamą sritį, galimus numatyti jų pakeitimus ateityje ir šių taisyklių bei nuostatų pobūdį ir turinį, kad būtų galima patikrinti, ar nagrinėjamas susitarimas negali kelti pavojaus vienodam ir darniam Sąjungos taisyklių taikymui ir tinkamam jomis nustatytos sistemos veikimui. Atlikęs tokią analizę, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis reglamentuojama didžioji dalis abiejų procedūrų, kurioms skirtos Hagos konvencijos nuostatos, t. y. procedūrų, iš kurių viena susijusi su neteisėtai išvežtų vaikų grąžinimu, o kita – su teisės bendrauti įgyvendinimo užtikrinimu. Todėl Teisingumo Teismas pripažino, kad visas šios konvencijos nuostatas apima Sąjungos taisyklės. Nuomonėje 1/13 konstatuota, kad dėl Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio ir Hagos konvencijos III skyriuje įtvirtintų nuostatų persipynimo ir tarp jų esančios tiesioginės sąsajos gali būti daroma įtaka Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintų normų reikšmei, taikymo sričiai ir veiksmingumui. Taip pat pabrėžta, kad nepaisant Reglamentui Nr. 2201/2003 teikiamos viršenybės, šiuo reglamentu nustatytų bendrų taisyklių taikymo sričiai ir veiksmingumui gali daryti poveikį nevienoda valstybių narių pozicija dėl trečiųjų valstybių prisijungimo prie Hagos konvencijos priėmimo.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta, Teisingumo Teismas Nuomonėje 1/13 konstatavo, kad trečiosios valstybės prisijungimo prie Hagos konvencijos priėmimas patenka į išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos sritį.

 

Šią nuomonę galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. priėmė sprendimą byloje Vilniaus energija, C−423/13, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 34 straipsnio ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/22/EB dėl matavimo priemonių (Direktyva 2004/22/EB) nuostatas.

 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ siekia Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriaus priimto individualaus administracinio akto panaikinimo. Ginčas yra kilęs dėl Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriaus pareiškėjui duotų privalomųjų nurodymų (įpareigojimų): 1) nenaudoti nuotoliniu (telemetriniu) būdu perduotų karšto vandens skaitiklio matavimo rezultatų (išrašant sąskaitas), kol nustatyta tvarka nebus atlikta sistemos metrologinė patikra; 2) naudoti tik metrologiškai patvirtinto bute sumontuoto karšto vandens skaitiklio su galiojančia metrologine patikra deklaruotus rodmenų duomenis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas klausimas: „Ar SESV 34 straipsnis ir/ar Direktyva 2004/22/EB turi būti aiškinami kaip draudžiantys tokį nacionalinį reguliavimą ir praktiką, pagal kurį visus Direktyvos 2004/22/EB reikalavimus atitinkantis karšto vandens skaitiklis, sujungtas su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo prietaisu, yra laikomi matavimo sistema, ir dėl šios aplinkybės toks karšto vandens skaitiklis negali būti naudojamas pagal paskirtį, kol jam kartu su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo prietaisu nebus atlikta metrologinė patikra kaip matavimo sistemai?“.

Lietuvos Respublika byloje laikėsi pozicijos, kad, Direktyva 2004/22/EB siekiama užtikrinti, kad valstybės narės nesudarytų kliūčių Direktyvos 2004/22/EB reikalavimus atitinkančios matavimo priemonės pateikimui į rinką ir naudojimui pagal paskirtį. Atsižvelgiant į Direktyvoje 2004/22/EB apibrėžtą vandens skaitiklio paskirtį („matavimo priemonė, skirta naudojimo sąlygomis matuoti ir rodyti per matavimo jutiklį pratekančio vandens tūrį bei kaupti matavimo rezultatus“), nacionalinės priemonės, numatančios, kad vandens skaitiklio, sukonstruoto su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo funkcija, tačiau kurio tipas buvo patvirtintas be šios funkcijos įvertinimo, nuotoliniu (telemetriniu) būdu perduoti rodmenys negali būti naudojami atsiskaitymui su vartotoju, kol nebus atlikta papildoma metrologinė patikra, neriboja Direktyvos 2004/22/EB reikalavimus atitinkančių karšto vandens skaitiklių naudojimo pagal numatytą paskirtį.

Teisingumo Teismo sprendime nebuvo įvertintas aspektas, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinis reguliavimas ir praktika neribojo skaitiklio naudojimo pagal numatytą paskirtį. Sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad  SESV 34 straipsnis ir Direktyva 2004/22/EB turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamas toks nacionalinis reguliavimas ir praktika, pagal kuriuos visus šios direktyvos reikalavimus atitinkantis karšto vandens skaitiklis, sujungtas su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo įtaisu, yra laikomas matavimo sistema ir dėl šios aplinkybės negali būti naudojamas pagal paskirtį, kol jam kartu su šiuo įtaisu nebus atlikta metrologinė patikra kaip matavimo sistemai.

 

Sprendimo tekstą galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

2014 m. rugsėjo 4 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Nickel & Goeldner, C−157/13, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje C-157/13 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) 3 straipsnio 1 dalies bei 44 straipsnio 3 dalies ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 1 straipsnio 2 dalies b punkto ir 71 straipsnio išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Vokietijos teisę įsteigtos bendrovės Nickel & Goeldner Spedition GmbH ir bankrutavusios pagal Lietuvos teisę įsteigtos UAB „Kintra“ ginčą dėl 194 077,76 LTL skolos už suteiktas tarptautinio krovinio pervežimo paslaugas sumokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas uždavė tokius klausimus:

  1. Ar ieškinys, kai reikalavimą reiškia bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorinių reikalavimų būtų patenkinta, kai, pabrėžtina, tokių pat padarinių siekiama ir, pavyzdžiui, bankroto administratoriaus ieškiniais dėl sandorių nuginčijimo (actio Pauliana), kurie pripažinti glaudžiai susijusiais su bankroto procesu, bei tai, kad šiuo atveju prašoma priteisti skolą pagal CMR Konvencijos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (bendrąsias civilinės teisės nuostatas) už atliktą tarptautinį krovinio pervežimą, – laikytinas glaudžiai (tiesioginiu ryšiu) susijusiu su ieškovo bankroto procesu, ir jo teismingumas turi būti nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles bei patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį.
  2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar kai ginčo prievolė (atsakovo prievolė sumokėti bankrutuojančiam ieškovui skolą ir delspinigius už tarptautinį krovinio pervežimą, kuri grindžiama netinkamu atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymu) atsirado iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, vadovautinasi Reglamento Nr. 1346/2000 44 straipsnio 3 dalies a punktu ir šis reglamentas netaikytinas dėl to, kad bylos teismingumas nustatomas pagal CMR Konvencijos 31 straipsnį, kaip pagal specialiosios konvencijos nuostatas.
  3. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai ir nagrinėjamas ginčas patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar nagrinėjamu atveju tiek CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto nuostatoms, tiek Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms viena kitai neprieštaraujant, turėtų būti laikoma, kad ginčo santykius priskiriant CMR Konvencijos (specialios konvencijos) taikymo sričiai, taikytinas CMR Konvencijos 31 straipsnio teisinis reglamentavimas, nustatant, kurios valstybės teismams teismingas nagrinėjamas ginčas, jei CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto teisinis reglamentavimas nepažeidžia Reglamento Nr. 44/2001 pagrindinių tikslų, nesukelia mažiau palankių tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimo pasekmių, kai yra pakankamai aiškus ir tikslus.

Kitaip tariant, pagrindinis byloje keliamas klausimas buvo susijęs su ieškinio jurisdikcija, t. y. ar tokio ieškinio, kurį pareiškia bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorinių reikalavimų būtų patenkinta, teismingumas turi būti nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles ar pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles.

 

Teisingumo Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, kad:

1. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ apima ieškinį, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą už suteiktas pervežimo paslaugas, valstybėje narėje iškėlus bankroto bylą paskirto bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikštą kitoje valstybėje narėje įsteigtam šių paslaugų gavėjui.

2. Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu, taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti šios konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles.

2014 m. rugsėjo 3 d. buvo priimta nutartis byloje Kėdainių rajono Okainių ŽŪB ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T-386/13. 2014 m. rugsėjo 3 d. Bendrasis Teismas priėmė nutartį atmesti ieškinį kaip nepriimtiną. Bendrasis Teismas pirmiausia išnagrinėjo Komisijos nurodytą trečią nepriimtinumo pagrindą dėl ieškinio pareiškimo pavėluotai ir nusprendė, kad ieškovai nesilaikė nei pareigos pareikšti ieškinį per dviejų mėnesių ir dešimties dienų terminą, nei pareigos pateikti prašymą dėl viso ginčijamo sprendimo teksto per protingą terminą.

Bendrasis Teismas pateiktą prašymą pripažinti kai kurias Reglamento Nr. 73/2009 nuostatas netaikytinomis taip pat atmetė kaip nepriimtiną, nes šis prašymas priimtinas tik jeigu prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą būtų pripažintas priimtinu. Dėl šios priežasties nebereikia nagrinėti ir ieškovų prašymų, kad Bendrasis Teismas sustabdytų bylos nagrinėjimą arba atsisakytų jurisdikcijos ją nagrinėti Teisingumo Teismo naudai (susijusioje byloje C-103/14).

 

Primename, kad 2013 m. liepos 29 d. Kėdainių rajono Okainių ŽŪB ir kt. (toliau – Ieškovai) pateikė ieškinį Tarybai ir Komisijai (byla T-386/13). Ieškovai Bendrojo Teismo prašė:

-  Pripažinti ieškovų ieškinį priimtinu.

- Pagal SESV 263 straipsnį panaikinti 2012 m. liepos 2 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą C(2012) 4391 final, kuriuo leidžiama Lietuvoje išmokėti papildomas nacionalines tiesiogines išmokas už 2012 m. (pranešta dokumentu Nr. K(2012) 4391).

- Pagal SESV 277 straipsnį pripažinti netaikytina Reglamento Nr. 73/2009 132 straipsnio, reguliuojančio papildomas nacionalines tiesiogines išmokas ir tiesiogines išmokas, 2 dalies paskutinę pastraipą, kurioje numatyta, kad nuo 2012 m. bendra tiesioginė parama, kuri gali būti skirta ūkininkui naujosiose valstybėse narėse po įstojimo pagal atitinkamą tiesioginę išmoką, įskaitant visas papildomas nacionalines tiesiogines išmokas, neturi viršyti tiesioginės paramos, kurią ūkininkas turėtų teisę gauti pagal atitinkamą tiesioginę išmoką, lygio, tuo metu taikomo valstybėse narėse, išskyrus naująsias valstybes nares, atsižvelgiant, nuo 2012 m., į 7 straipsnį, taikant jį kartu su 10 straipsniu“.

- Pagal SESV 277 straipsnį pripažinti netaikytina Reglamento Nr. 73/2009 10 straipsnio, kuriuo nustatomos specialiosios moduliavimo naujosiose valstybėse narėse taisyklės, 1 dalies nuostatą:„<…> atsižvelgiant į taikomus sumažinimus pagal 7 straipsnio 1 dalį“.

- Priteisti iš atsakovių visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių bus pateikti įrodymai Teismui.

2013 m. gruodžio 16 d. buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašymas (inicijuotas Žemės ūkio ministerijos) Bendrajam Teismui įstoti į bylą. Atskirais dokumentais, pateiktais Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2013 m. spalio 11 ir 17 d., Komisija ir Taryba pateikė nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus. 2014 m. kovo 21 d. buvo pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės paaiškinimai byloje dėl priimtinumo (ji prašė Bendrojo Teismo pripažinti ieškinį priimtinu).

2014 m. kovo 14 d. ieškovai paprašė Bendrojo Teismo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą susijusioje byloje C-103/14. Pareiškimais, pateiktais atitinkamai 2014 m. kovo 28 d. ir balandžio 2 d., Taryba ir Komisija išsakė prieštaravimus dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir atsisakyti jurisdikcijos.

 

2014 m. rugsėjo 3 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Baltlanta, C−410/13, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje C-410/13 Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (toliau – Reglamentas Nr. 1260/1999), 38 straipsnio, 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2792/1999, nustatančio išsamias Bendrijos struktūrinės paramos žuvininkystės sektoriui taisykles ir tvarką (toliau – Reglamentas Nr. 2792/1999), 19 straipsnio ir 2006 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos sprendimu COM(2006) 3424 galutinis patvirtintų Gairių dėl struktūrinių fondų paramos (2000–2006 m.) teikimo pabaigos (toliau – Gairės) 6 ir 7 dalių išaiškinimo.

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant UAB „Baltlanta“ ir Lietuvos Respublikos ginčą dėl šios bendrovės reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią ji teigia patyrusi dėl prarastos galimybės gauti finansinę paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

1)      Ar Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, nustatančios valstybės narės pareigą informuoti Europos Komisiją apie administracinių ir teisminių procesų eigą bei bendradarbiauti su Europos Komisija, turėtų būti aiškinamos kaip įpareigojančios valstybę narę informuoti Europos Komisiją apie visus teisminius ginčus dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu?

2)      Ar Reglamento Nr. 2792/1999 19 straipsnis turėtų būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybę narę turėti sudarytas pagalbos schemas bei numatyti lėšas, suderintas su Europos Komisija, tiems atvejams, kai teismuose yra nagrinėjami teisminiai ginčai dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu?

3)      Ar Gairių 6 ir 7 dalies nuostatos turi būti aiškinamos kaip įpareigojančios valstybę narę informuoti Europos Komisiją apie visus teisminius ginčus dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu, ir spręsti, ar tokią operaciją reikėtų visai arba iš dalies iki galutinio termino atšaukti iš programos ir (arba) pakeisti kita operacija ir t. t., ar tokią operaciją palikti programoje, ar imtis kitų veiksmų, užtikrinančių sprendimo dėl paramos skyrimo tinkamą įgyvendinimą, pasibaigus teisminiams ginčams?

4)      Ar tai, kad nagrinėjamoje byloje taikytinoje nacionalinėje teisėje nėra įtvirtinta konkrečių nuostatų, kuriose būtų nustatytos atitinkamų valstybės valdžios institucijų funkcijos, kai vyksta teisminiai ginčai dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu, t. y. nėra nustatyta, kad atitinkamos valstybės valdžios institucijos turėtų pareigą informuoti Europos Komisiją apie vykstančius teismo procesus bei imtis tam tikrų priemonių, kad paramai, dėl kurios skyrimo vyksta ginčai, numatytos lėšos būtų rezervuotos iki tol, kol galutinai bus išspręstas klausimas dėl paramos skyrimo, yra suderinama su Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnyje įtvirtinta valstybės narės pareiga informuoti Europos Komisiją apie administracinių ir teisminių procesų eigą bei bendradarbiauti su Europos Komisija, Reglamento Nr. 2792/1999 19 straipsniu ir Gairių 6 ir 7 dalies reikalavimais?

Kitaip tariant, Teisingumo Teismui pateiktų klausimų esmė buvo tai, ar, remiantis Reglamentu Nr. 1260/1999, Reglamentu 2792/1999 ir Gairėmis, valstybei narei kyla pareiga informuoti Komisiją ir imtis tam tikrų priemonių, kai vyksta nacionalinis teisminis procesas dėl paraiškų, pateiktų finansinei paramai gauti (o ne projektų dėl kurių jau buvo pasirašytos sutartys dėl paramos skyrimo) vertinimo.

Teisingumo Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, kad:

Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnio 1 dalies e punktą, Reglamento Nr. 2792/1999 19 straipsnį ir Gairių 6 ir 7 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal juos atitinkamos viešosios valdžios institucijos neturi pareigos informuoti Europos Komisijos apie ginčą, teisme vykstantį dėl administracinio sprendimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, susijusio su paraiškos dėl finansinės paramos skyrimo tinkamumu, ar imtis būtinų priemonių, kad paramai, dėl kurios skyrimo vyksta šis ginčas, numatytos lėšos būtų rezervuotos, kol galutinai bus išspręstas klausimas dėl paramos skyrimo.

Teisingumo Teismo sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės teiktą poziciją.

 

2014 m. birželio 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Peftiev ir kt., C-314/13.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių, iš dalies pakeisto 2011 m. sausio 31 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 84/2011 ir 2011 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 588/2011, 3 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

Pateikdamas pirmus tris klausimus, kuriuos Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 765/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad kompetentinga nacionalinė institucija turi absoliučią diskreciją, kai priima sprendimą dėl pagal šią nuostatą pateikto prašymo taikyti išimtį, kad būtų galima pareikšti ieškinį ir užginčyti Sąjungos nustatytų ribojamųjų priemonių teisėtumą; jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, į kokias aplinkybes ši institucija turi atsižvelgti ir kokiais kriterijais vadovautis.

Teisingumo Teismas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo užduotus klausimus atsakė taip:

–        Reglamento Nr. 765/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad kompetentinga nacionalinė institucija neturi absoliučios diskrecijos, kai priima sprendimą dėl pagal šią nuostatą pateikto prašymo taikyti išimtį, kad būtų galima pareikšti ieškinį ir užginčyti Sąjungos nustatytų ribojamųjų priemonių teisėtumą, ir savo kompetenciją turi vykdyti laikydamasi Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos antrame sakinyje numatytų teisių ir reikalavimo, kad reiškiant ieškinį Bendrajame Teisme ieškovui turi atstovauti advokatas.

–        Kompetentinga nacionalinė institucija turi teisę patikrinti, ar lėšos, kurių įšaldymą prašoma panaikinti, skirtos išimtinai pagrįstiems profesiniams mokesčiams sumokėti ir su teisinių paslaugų teikimu susijusioms išlaidoms kompensuoti. Ji taip pat gali nustatyti sąlygas, kurias laiko tinkamomis užtikrinti, kad visų pirma būtų laikomasi paskirtos sankcijos tikslo ir nebūtų piktnaudžiaujama suteikta išimtimi.

Pateikdamas ketvirtąjį klausimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas siekė išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 765/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vienas iš pagrindų, kuris gali pateisinti išimties pagal šią nuostatą nesuteikimą, gali būti lėšų, kuriomis naudojantis būtų įgyvendinama nurodyta išimtis, įgijimo neteisėtumas. Teisingumo Teismas į tokį klausimą atsakė neigiamai.

Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, kiek ji buvo susijusi su klausimais dėl kompetentingos nacionalinės institucijos turimos diskrecijos pobūdžio priimant sprendimą dėl pagal Reglamento (EB) Nr. 765/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktą pateikto prašymo taikyti išimtį, taip pat dėl būtinybės tokiais atvejais atsižvelgti į  ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę į veiksmingą teisinę gynybą.

2014 m. balandžio 30 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė nutartį byloje Intelcom Service, C-600/13, kuri buvo nagrinėjama pagal Italijos teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir išaiškinti, ar Italijoje galiojančios teisės normos, kuriose įtvirtinta išimtinė notarų teisė teikti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo aktų surašymo ir jų tikrumo tvirtinimo paslaugas Italijoje, nepažeidžia sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, normų ir principų, įtvirtinančių paslaugų teikimo Europos Sąjungos valstybėse narėse laisvę, taip pat 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje nuostatų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas šioje byloje pasisakydama dėl dviejų aspektų: notarų išimtinės teisės teikti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo aktų surašymo ir jų tikrumo tvirtinimo paslaugas palaikydama poziciją, kad nė viena iš jų neprieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms dėl laisvės teikti paslaugas bei paslaugų monopolizavimo draudimui, o Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl lygiaverčio poveikio priemonių draudimo nėra taikytinos laisvei teikti ar gauti paslaugas. 

2014 m. balandžio 30 d. priimdamas nutartį Teisingumo Teismas paskelbė bylą C-600/13 nepriimtina, nes, Teisingumo Teismo nuomone, ES teisės nuostatų išaiškinimas neturi reikšmės pagrindinės bylos baigčiai.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą byloje „4finance“, C−515/12, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) I priedo 14 punkto nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „4finance“ ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ginčą dėl šiai bendrovei skirtos baudos už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas siekė išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis komercinio skatinimo sistema gali būti laikoma „piramidės pobūdžio skatinimo sistema“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB I priedo 14 punktą.

Sprendime Teisingumo Teismas patvirtino, kad Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punktu buvo tiksliai perkeltas Direktyvos 2005/29/EB I priedo 14 punktas, kaip jis suformuluotas vokiečių ir lietuvių kalbomis. Tačiau Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtinybė vienodai taikyti ir aiškinti Sąjungos teisės aktą neleidžia remtis tik viena iš jo kalbinių versijų ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas remiantis tikrąja jo autoriaus valia ir siekiamu tikslu, atsižvelgiant, be kita ko, į versijas visomis kalbomis.

Teisingumo Teismo sprendime pažymima, kad Direktyvos 2005/29/EB I priedo 14 punkto versijose visomis kalbomis piramidės pobūdžio skatinimo sistemų draudimas grindžiamas trimis bendromis sąlygomis. Pirma, toks skatinimas grindžiamas pažadu, kad vartotojas turės galimybę gauti ekonominės naudos. Antra, šio pažado tesėjimas priklauso nuo kitų vartotojų įtraukimo į sistemą. Galiausiai, trečia, didžioji dalis pajamų, iš kurių išmokamas vartotojams pažadėtas atlygis, gaunama ne iš realios ekonominės veiklos. Neginčijama, kad, nesant realios ekonominės veiklos, leidžiančios gauti pakankamai pajamų, iš kurių būtų galima išmokėti vartotojams pažadėtą atlygį, tokia skatinimo sistema neišvengiamai paremta jos dalyvių ekonominiu įnašu, nes naujo šios sistemos nario galimybė gauti atlygį iš esmės priklauso nuo naujų narių sumokėtų rinkliavų. Tokia sistema gali būti tik piramidės pobūdžio, nes jos ilgaamžiškumui būtinas nuolat didėjantis naujų dalyvių skaičius, tam, kad būtų finansuoti esamiems nariams mokami atlygiai. Ši sistema taip pat reiškia, kad yra mažiau tikėtina, jog naujausi dalyviai gaus atlygį už dalyvavimą. Ši sistema tampa negyvybinga, kai augančio naujų narių skaičiaus, teoriškai turinčio neribotai didėti, kad sistema galėtų egzistuoti, nebepakanka tam, kad būtų finansuojami visiems dalyviams pažadėti atlygiai.

Atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus klausimus, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2005/29/EB I priedo 14 punktas aiškintinas taip, kad piramidės pobūdžio skatinimo sistema yra nesąžininga komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis tik tuomet, kai pagal tokią sistemą iš vartotojo reikalaujama piniginės įmokos, kad ir koks būtų jos dydis, mainais už galimybę gauti atlygį visų pirma už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą.

 

Sprendimo tekstą galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

2014 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Komisija prieš Lietuvą, C-61/12, kuris yra priešingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamai pozicijai. Pažymėtina, kad analogiškas sprendimas buvo pateiktas ir byloje Komisija prieš Lenkiją, C‑639/11, kurioje Lenkijos poziciją palaikančias rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad drausdama registruoti lengvuosius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, ir (arba) reikalaudama prieš registruojant perkelti naujų ar anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotų lengvųjų automobilių vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1970 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvos 70/311/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo 2a straipsnį, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva), 4 straipsnio 3 dalį bei pagal SESV 34 straipsnį.

 Pažymėtina, kad dar 2009 m. Komisiją pradėjo pažeidimo procedūrą dėl šio klausimo, o kai Lietuvos valdžios institucijų argumentai netenkino, Komisija pateikė ieškinį. Lietuvos Respublika savo pastabose byloje tvirtino, kad Direktyvų 2007/46/EB ir 70/311/EB nuostatos yra nesusijusios su Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kuriomis draudžiama registruoti lengvuosius automobilius su vairu dešinėje pusėje. Lietuvos Respublika remia nurodytą draudimą SESV 36 straipsniu, o konkrečiai – siekiu užtikrinti kelių eismo saugumą, kaip viešąjį interesą.

Lietuvos Respublika pateikė argumentus, kurie yra susiję su nuosekliu ir prioritetiniu saugaus eismo užtikrinimo politikos Lietuvoje vykdymu. Buvo tvirtinama, kad dešiniavairės transporto priemonės eksploatavimas dešinės kelio pusės eisme yra rizikingas, nesaugus ir reikalaujantis papildomų transporto priemonės valdymo gebėjimų ir įgūdžių (pateikiant statistiką ir mokslinius tyrimus dėl didesnės avarijų tikimybės, nurodant konkrečias priežastis ir pavyzdžius dėl grėsmės eismo saugumui). Lietuvoje draudimo registruoti transporto priemones su vairu dešinėje pusėje tikslas nėra susijęs su transporto priemonės kokybės užtikrinimu, tačiau juo siekiama užtikrinti vairuotojo ir aplinkinių saugą bei atgrasyti nuo didelio kiekio tokių transporto priemonių naudojimo Lietuvos keliuose, kuris neišvengiamai pablogintų bendrą eismo saugumo situaciją keliuose. Be to, Lietuvos Respublika tvirtino, kad jos teisės aktai nevaržo laisvo prekių judėjimo (importo, eksporto ar tranzito), nes jos teritorijoje leidžiama prekyba lengvaisiais automobiliais, turinčiais vairą dešinėje pusėje. Galiausiai buvo pažymėta, kad Lietuvos Respublikos reguliavimas yra proporcingas, kadangi leidžia eksploatuoti automobilius su vairu dešinėje pusėje įregistruotus 1) iki 1993 m., 2) laikinai (iki 90 dienų) atvykusių asmenų automobilius, 3) istorinius automobilius bei 4) specialioms darbo funkcijoms atlikti skirtus automobilius, nes tokių transporto priemonių nėra tiek daug, kad jos galėtų kelti grėsmę eismo saugumui.

Teisingumo Teismas sprendime padarė išvadą, kad vairuotojo vietos, kuri yra sudedamoji transporto priemonės vairavimo mechanizmo dalis, padėčiai taikomas direktyvomis įtvirtintas suderinimas, todėl valstybės narės negali dėl kelių eismo saugumo reikalauti perkelti naujų transporto priemonių vairuotojo vietą į priešingą pusę nei ta, kuria vyksta eismas.

Be to, Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 22 iš 28 valstybių narių teisės aktais arba tiesiogiai leidžiama registruoti transporto priemones su vairuotojo vieta toje pačioje pusėje, kuria vyksta kelių eismas, arba toks registravimas nedraudžiamas, nors kai kuriose šių valstybių narių kelių tinklo būklė panaši į Lietuvos kelių tinklo būklę.

Tačiau Teisingumo Teismas taip pat patvirtino, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti priemones, kurios, atsižvelgiant į techniko būklę, yra tinkamos užtikrinti transporto priemonės su vairu toje pačioje pusėje, kuria vyksta eismas, vairuotojui pakankamą priekinį ir galinį matomumą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2014 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą byloje Petillo, C-371/12, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Italijos teismas 2012 m. birželio 20 d. sprendimu kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (toliau – Pirmoji direktyva), 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau – Antroji direktyva), 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos Direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau – Trečioji direktyva) ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatas.

Atsižvelgdamas į tai, kad Direktyva 2009/103/EB ir Trečioji direktyva pagrindinėje byloje kilusiam ginčui nėra taikytinos atitinkamai ratione temporis ir ratione materiae, Teisingumo Teismas nurodė, kad Italijos teismas pateiktu klausimu iš esmės siekė išsiaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta specifinė neturtinės žalos, kurią lemia nesunkūs kūno sužalojimai, patirti per kelių eismo įvykius, atlyginimo sistema, pagal kurią tokios žalos atlyginimas apribotas, palyginti su leidžiamu tokios pačios žalos, atsiradusios ne dėl tokių priežasčių, atlyginimu.

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Pirmąja ir Antrąja direktyvomis valstybės narės nėra įpareigotos priimti konkrečios tvarkos nukentėjusiojo teisės į žalos atlyginimą remiantis draudėjo civiline atsakomybe apimčiai nustatyti. Taigi pagal šias direktyvas iš principo nedraudžiami nei nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyti nacionaliniams teismams taikytini privalomi kriterijai, skirti atlygintinai neturtinei žalai nustatyti, nei specifinės sistemos, pritaikytos prie eismo įvykių ypatumų, net jeigu šiose sistemose tam tikrų rūšių neturtinei žalai numatytas teisės į žalos atlyginimą apimties nustatymo būdas yra ne toks palankus nukentėjusiajam kaip tas, kuris taikomas teisei į žalos, patirtos per nelaimingus atsitikimus, kurie nėra eismo įvykiai, atlyginimą. Aplinkybė, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos, patirtos dėl nesunkių kūno sužalojimų, dydį kompensacijos, mokėtinos per nelaimingus atsitikimus, kurie nėra eismo įvykiai, nukentėjusiems asmenims, apskaičiavimo elementai yra nepanaudoti ar apriboti, neturi įtakos tokių nacionalinės teisės aktų suderinamumui su minėtomis direktyvomis, nes šiais aktais nėra automatiškai paneigiama ar neproporcingai apribojama nukentėjusiojo teisė į žalos atlyginimą.

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo sprendimas byloje Petillo, C-371/12, iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinėse pastabose išdėstytą nuomonę dėl atsakymo į Italijos teismo užduotą klausimą.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą byloje Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica, C‑281/12, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Italijos teismas (Consiglio di Stato) 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Italijos bendrovių Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica skundus dėl Italijos Konkurencijos ir rinkos priežiūros tarnybos sprendimų, kuriais joms buvo skirtos piniginės baudos už nesąžiningą komercinę veiklą. Skundus nagrinėjančiam Italijos teismui kilo klausimas, ar Direktyvos 2005/29/EB 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad norint pripažinti komercinę veiklą klaidinančia pakanka nustatyti apgaulingos informacijos pateikimo faktą, ar vis dėlto, norinti pripažinti komercinę veiklą klaidinančia, reikia dar ir kito elemento, t. y., kad komercinė veikla faktiškai ar potencialiai skatintų vartotoją priimti tokį sprendimą, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pritarė Lietuvos Respublikos rašytinėse pastabose išdėstytiems argumentams ir nurodė, kad Direktyvos 2005/29/EB 6 straipsnyje nurodyta klaidinanti komercinė veikla yra viena iš nesąžiningos komercinės veiklos, draudžiamos pagal Direktyvos 2005/29/EB 5 straipsnį, kategorijų, todėl ji būtinai turi atitikti visus nesąžiningo pobūdžio veiklos sudėtinius elementus, todėl ir elementą, susijusį su tokios veiklos galimybe iš esmės iškreipti vartotojo ekonominį elgesį ir jį paskatinti priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Atsižvelgdamas į Direktyvos 2005/29/EB tikslus ir bendrą struktūrą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad komercinė veikla turi būti laikoma „klaidinančia“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB 6 straipsnio 1 dalį, kai, pirma, šioje veikloje yra apgaulingos informacijos arba ji gali suklaidinti vidutinį vartotoją ir, antra, ja vartotojas gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Teisingumo Teismas, siekdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti visą reikalingą informaciją, kad jis galėtų išspręsti nagrinėjamą bylą, papildomai nurodė, kad iš Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio k punkto formuluotės matyti, kad sąvoka „sprendimas dėl sandorio“ apibrėžiama plačiai. Iš tiesų pagal nurodytą nuostatą sprendimas dėl sandorio yra „bet kuris sprendimas, kurį vartotojas priima dėl produkto pirkimo, pirkimo būdo ir sąlygų“. Taigi ši sąvoka apima ne tik sprendimą įsigyti produktą ar jo neįsigyti, bet ir su šiuo sprendimu tiesiogiai susijusį sprendimą, visų pirma sprendimą užeiti į parduotuvę. Tokį aiškinimą taip pat patvirtina šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, nes remiantis šia nuostata minėta direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu prieš sudarant, sudarant ir sudarius komercinį sandorį dėl produkto.

 

Sprendimo tekstą lietuvių kalba galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimus bylose Komisija pries Tarybą, C‑111/10, C-117/10, C-118/10 ir C-121/10. Šiose bylose Europos Komisija kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl Tarybos sprendimų (atitinkamai Lietuvai, Latvijai, Lenkijai ir Vengrijai) dėl valdžios institucijų teikiamos valstybės pagalbos valstybinės žemės ūkio paskirties žemei įsigyti 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu panaikinimo.

Byloje C-111/10 Komisija savo ieškiniu prašė Teisingumo Teismo panaikinti 2009 m. gruodžio 16 d. Tarybos sprendimą 2009/983/ES dėl Lietuvos Respublikos valdžios institucijų teikiamos valstybės pagalbos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimui 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Komisija teigė, jog Taryba, priėmusi skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Komisijos sprendimo, kurį sudaro Bendrijos 2007-2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairių (toliau – 2007 m. Žemės ūkio gairės) 196 punkte pasiūlytos tinkamos priemonės ir besąlyginis Lietuvos pritarimas šioms priemonėms, įpareigojantis pastarąją ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d. nutraukti esamą pagalbos schemą žemės ūkio paskirties žemei įsigyti. Jos nuomone, prisidengusi išimtinėmis aplinkybėmis Taryba iš tiesų leido Lietuvai tęsti šią schemą iki 2007 m. Žemės ūkio gairių galiojimo pabaigos, t.y. 2013 m. gruodžio 31 d. Pasak Komisijos, aplinkybės, kuriomis Taryba pagrindė šį sprendimą, akivaizdžiai nėra tokios išimtinės, kad pateisintų priimtą sprendimą, ir nurodytos neatsižvelgus į Komisijos sprendimą, priimtą dėl šios schemos.

Grįsdama savo ieškinį Komisija rėmėsi keturiais pagrindais, susijusiais atitinkamai su Tarybos kompetencijos nebuvimu, piktnaudžiavimu įgaliojimais, lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, taip pat akivaizdžia išimtinių aplinkybių buvimo vertinimo klaida ir proporcingumo principo pažeidimu.

Kitų bylų (C-117/10, C-118/10 ir C-121/10) pagrindai ir pagrindiniai argumentai iš esmės yra analogiški.

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Tarybos kompetencijos nebuvimu, Teisingumo Teismas savo sprendime byloje C-111/10 visų pirma pažymėjo, kad vykdydama savo pagal SESV 107 ir 108 straipsnius turimą kompetenciją, Komisija gali priimti gaires, kurios yra reguliaraus ir periodiško bendradarbiavimo, kai Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja esamas pagalbos sistemas ir joms siūlo atitinkamas priemones, reikalingas vidaus rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti, elementas. Kai šiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių valstybė narė pritaria, jai tos priemonės tampa privalomos, ir ji turi jas įgyvendinti. Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublika apie savo pritarimą Žemės ūkio gairių 196 punkte nurodytiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių pranešė 2007 m. kovo 22 d., ir kad šios priemonės apima esamų pagalbos investicijoms, susijusioms su žemės įsigijimu žemės ūkiuose, schemų pakeitimą siekiant šias schemas suderinti su gairėmis vėliausiai iki 2009 m. gruodžio 31 d.  Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį Žemės ūkio gairių 196 punkte Komisijos siūlomos atitinkamos priemonės susijusios tik su esamomis pagalbos schemomis. Teisingumo Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos pareigos, atsiradusios jai pritarus pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių, nesusijusios su schema, kuri ginčijamu sprendimu laikoma suderinama su vidaus rinka, nes tai nauja pagalbos schema, nesutampanti su esama pagalbos schema, su kuria susijusios atitinkamos priemonės, kurioms ši valstybė narė pritarė. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas būtent naujų aplinkybių, kurias Taryba laiko išimtinėmis ir į kurias Komisija negalėjo atsižvelgti vertindama Lietuvos Respublikos įgyvendintos esamos pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemos suderinamumą su vidaus rinka, atsiradimu: šiame sprendime daroma išsami nuoroda į 2008 ir 2009 metais ekonomikos ir finansų krizės sukeltus padarinius Lietuvos žemės ūkio sektoriui. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valstybės narės, pritarusios Žemės ūkio gairių 196 punkte nurodytiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių, neprarado visų galimybių prašyti leidimo vėl taikyti panašias ar tapačias schemas per visą šių gairių taikymo laikotarpį.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pirmasis Komisijos pagrindas, susijęs su Tarybos kompetencijos nebuvimu, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais, Teisingumo Teismas byloje C-111/10 nurodė, kad aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei remiantis objektyviais, reikšmingais ir vienas kitą patvirtinančiais duomenimis paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik siekiant ar daugiausia siekiant kitų tikslų nei nurodyti arba siekiant išvengti konkrečiam atvejui Sutartyje specialiai numatytos procedūros. Teisingumo Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog bylos medžiagoje nėra nieko, kas leistų teigti, kad Taryba siekė išimtinai ar daugiausia kito tikslo, nei padėti Lietuvos ūkininkams lengviau įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, siekiant užtikrinti žemės reformos užbaigimą ir ūkių struktūros ir ūkininkavimo Lietuvoje veiksmingumo pagerinimą, be to, Taryba galėjo teisėtai manyti, jog Komisija nepriėmė pozicijos dėl atitinkamos pagalbos schemos suderinamumo. Todėl Teisingumo Teismas nurodė, kad antrasis ieškinio pagrindas, susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais, taip pat turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, Teisingumo Teismas byloje C-111/10 pažymėjo, kad Lietuvos Respublika neprisiėmė jokio specialaus įsipareigojimo dėl ginčijamu sprendimu patvirtintos pagalbos schemos. Todėl šis sprendimas negali būti laikomas atleidžiančiu Lietuvos Respubliką nuo konkrečios bendradarbiavimo pareigos, nes juo visiškai nebuvo pakenkta ankstesnio dialogo tarp Komisijos ir šios valstybės narės rezultatams. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė, jog Komisijos pateiktas trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl ketvirtojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su akivaizdžia išimtinių aplinkybių buvimo vertinimo klaida, Teisingumo Teismas byloje C-111/10, be kita ko, pažymėjo, jog taikydama SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą Taryba turi plačią diskreciją, kurios įgyvendinimas apima sudėtingus ekonominio ir socialinio pobūdžio vertinimus, kurie turi būti atliekami Sąjungoje. Atsižvelgiant į tai, šios diskrecijos įgyvendinimui taikoma teisminė kontrolė skirta tik įvertinti, ar laikytasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, patikrinti nurodytų faktinių aplinkybių tikslumui ir nustatyti, ar nebuvo padaryta teisės klaida, akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais. Teisingumo Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ekonomikos ir finansų krizės pasekmės yra neįprastos ir nenumatomos, ir į tai, kokiu mastu jos apėmė Lietuvos žemės ūkį, negali būti laikoma, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą manydama, kad šios pasekmės sudaro išimtines aplinkybes, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu, Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad tik akivaizdžiai netinkamas remiantis SESV 108 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa priimtos priemonės pobūdis Tarybos ketinamo siekti tikslo atžvilgiu gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui. Teisingumo Teismas nurodė, kad tokie tikslai kaip  sėkmingas žemės reformos užbaigimas ir ūkių struktūros bei ūkininkavimo Lietuvoje veiksmingumo pagerinimas gali būti pasiekti tik padidinus ūkių plotą, o tai reiškia, kad Lietuvos ūkininkai turi įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pasak Teisingumo Teismo, nepakankamos pajamos ir sunkumai, susiję su paskolų gavimu, su kuriais susiduria ūkininkai, sudaro kliūčių tokiam įsigijimui. Todėl atitinkamos pagalbos schemos, kuria siekiama kompensuoti šias problemas ir jų paaštrėjimą dėl ekonomikos ir finansų krizės, patvirtinimas siūlant arba sumažinti žemės ūkio paskirties žemės kainas, arba subsidijuoti palūkanas, susijusias su paskolomis tokiai žemei pirkti, nėra akivaizdžiai netinkamas ginčijamu sprendimu siekiamiems tikslams įgyvendinti. Teisingumo Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog atsižvelgiant į Tarybos šiuo atveju turimą diskreciją, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pažeidžiančiu proporcingumo principą vien todėl, kad Lietuvos Respublika būtų galėjusi siekti aukščiau nurodytų tikslų kitos rūšies pagalbos schema.  Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisijos pateikto ketvirtojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

Kadangi Teisingumo Teismas nusprendė visus ieškinio pagrindus atmesti kaip nepagrįstus, jis taip pat nusprendė atmesti ieškinį.

Bylose C-117/10, C-118/10 ir C-121/10 Teisingumo Teismas, remdamasis iš esmės analogiškais motyvais pateiktiems byloje C-111/10 motyvams, nusprendė atmesti Komisijos ieškinius.

Šiuos sprendimus galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2013 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą byloje Drozdovs, C-277/12, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Latvijos teismas 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (toliau – Pirmoji direktyva) ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau – Antroji direktyva) nuostatas.

Pirmuoju klausimu Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą.

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į įvairias Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau – Trečioji direktyva) 1 straipsnio pirmos pastraipos kalbines versijas ir apsaugos tikslą, kurio siekiama Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, reikia daryti išvadą, kad prie žalos, kuri turi būti atlyginta pagal Pirmąją, Antrąją ir Trečiąją direktyvas, priskirtina ir nematerialinė žala, kurios atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal taikytiną nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal jų nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas atsakė taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 bei 2 dalis reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal pagrindinėje byloje taikytiną nacionalinę teisę.

Antruoju prejudiciniu klausimu Latvijos teismas prašė išaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris mažesnis, nei nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje.

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas dar kartą priminė, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal jų nacionalinės teisės aktus privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė, kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos. 

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad į antrąjį prejudicinį klausimą turėtų būti atsakyta taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris mažesnis, nei nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

Informuojame, kad 2013 m. spalio 10 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Alopka ir kiti, C-86/12, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas. Šioje byloje Liuksemburgo teismas klausė:

Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnis, prireikus kartu su ES Pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20, 21, 24, 33 ir 34 straipsniais, vienu ar keliais, taikomais atskirai ar kartu, turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei draudžiama, pirma, atsisakyti leisti trečiosios valstybės piliečiui, vienam išlaikančiam mažamečius vaikus, Sąjungos piliečius, gyventi valstybėje narėje, kurioje vaikai gyvena kartu su juo nuo pat gimimo, tačiau kurios pilietybės jie neturi, ir, antra, atsisakyti išduoti šiam trečiosios valstybės piliečiui leidimą gyventi arba darbo leidimą?

Ar tokiais sprendimais iš minėtų vaikų jų gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje jie gyveno nuo pat gimimo, atimama teisė veiksmingai naudotis su jų, kaip Sąjungos piliečių, statusu susijusiomis pagrindinėmis teisėmis taip pat tuo atveju, kai kitas jų tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis, su kuriuo jie niekada negyveno bendro šeimos gyvenimo, gyvena kitoje Sąjungos valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra?

Lietuvos Respublikos Vyriausybė Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose į Liuksemburgo teismo užduotus klausimus siūlė atsakyti taip, kad SESV 20 straipsnis, kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20, 21, 24, 33 ir 34 straipsniais, vienu ar keliais, taikomais atskirai ar kartu, turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei nėra draudžiama, pirma, atsisakyti leisti trečiosios valstybės piliečiui, vienam išlaikančiam mažamečius vaikus, Sąjungos piliečius, gyventi valstybėje narėje, kurioje vaikai gyvena kartu su juo nuo pat gimimo, tačiau kurios pilietybės jie neturi, ir, antra, atsisakyti išduoti šiam trečiosios valstybės piliečiui leidimą gyventi arba darbo leidimą. Tokiais sprendimais iš minėtų vaikų jų gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje jie gyveno nuo pat gimimo, neatimama teisė veiksmingai naudotis su jų, kaip Sąjungos piliečių, statusu susijusiomis pagrindinėmis teisėmis tuo atveju, kai kitas jų tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis, su kuriuo jie niekada negyveno bendro šeimos gyvenimo, gyvena kitoje Sąjungos valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: tokioje kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje SESV 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais valstybei narei nedraudžiama atsisakyti leisti trečiosios valstybės piliečiui gyventi jos teritorijoje, nors šis pilietis vienas išlaiko mažamečius vaikus, Sąjungos piliečius, kurie gyvena kartu su juo šioje valstybėje narėje nuo pat gimimo, tačiau neturi jos pilietybės ir niekada nepasinaudojo savo teise laisvai judėti, jeigu šie Sąjungos piliečiai neatitinka sąlygų, nustatytų Direktyvoje 2004/38, arba jeigu dėl tokio atsisakymo iš minėtų piliečių nebūtų atimtos galimybės veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę, o ar taip yra iš tikrųjų, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Kitaip tariant, Teisingumo Teismo sprendimas byloje Alopka ir kiti, C-86/12 iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinėse pastabose išdėstytą nuomonę dėl atsakymo į Liuksemburgo teismo užduotus klausimus.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą sujungtose bylose VG Wort ir kt., C-457/11 – C-460/11, kuriose rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Vokietijos teismas 2011 m. liepos 21 d. sprendimais kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) prašydamas išaiškinti 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29) nuostatas.

Vokietijos teismas buvo pateikęs 6 prejudicinius klausimus. Teisingumo Teismas atsakė į juos visus, tačiau ne prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, o savo pasirinkta eiliškumo tvarka.

Pirmuoju klausimu Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti, ar nuo 2001 m. birželio 22 d., t. y. nuo tos dienos, kai Direktyva 2001/29 įsigaliojo, iki 2002 m. gruodžio 22 d., t. y. dienos, kai baigėsi jos perkėlimo į vidaus teisę terminas, kūrinių ir kitų saugomų objektų naudojimo veiksmams buvo taikoma ši direktyva.

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teismai, taikydami vidaus teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į aptariamos direktyvos tekstą ir tikslą, tačiau ši pareiga nacionaliniams teismams atsiranda tik pasibaigus direktyvos perkėlimo į vidaus teisę terminui. Todėl nuo 2001 m. birželio 22 d., t. y. nuo tos dienos, kai Direktyva 2001/29 įsigaliojo, iki 2002 m. gruodžio 22 d., t. y. dienos, kai baigėsi jos perkėlimo į vidaus teisę terminas, kūrinių ir kitų saugomų objektų naudojimo veiksmams Direktyva 2001/29 buvo netaikoma.

Penktuoju prejudiciniu klausimu, kurį Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti antrą, Vokietijos teismas prašė išaiškinti, ar aplinkybė, kad teisių turėtojas aiškiai arba netiesiogiai leido atgaminti savo kūrinį arba kitą saugomą objektą, turi įtakos teisingai kompensacijai, privalomai arba pasirinktinai mokamai pagal atitinkamas Direktyvos 2001/29 nuostatas, ir, jei reikia, ar dėl tokio leidimo gali išnykti galimybė gauti tokią kompensaciją.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad dėl išimties taikymo asmeninio kopijavimo atveju jis jau yra nusprendęs, jog teisinga kompensacija yra skirta kompensuoti autoriams už jų saugomų kūrinių asmeninį kopijavimą be jų leidimo ir tai laikytina atlygiu už autorių dėl tokio kopijavimo be jų leidimo patirtą žalą. Ši teismo praktika svarbi ir kalbant apie kitas Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Tuo atveju, kai pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 arba 3 dalyse įtvirtintą nuostatą valstybė narė nusprendžia panaikinti teisių turėtojų teisę leisti atgaminti jiems priklausančius kūrinius ar kitus saugomus objektus, jų duotas leidimas pagal šios valstybės teisę nesukelia teisinių pasekmių. Toks leidimo veiksmas neturi jokios įtakos teisių turėtojų patiriamai žalai, todėl negali turėti poveikio teisingai kompensacijai, nesvarbu, ar ji numatyta kaip privaloma, ar kaip galima. Tuo atveju, kai valstybė narė nusprendžia nevisiškai panaikinti teisių turėtojų teisę leisti atgaminti jiems priklausančius kūrinius arba kitus saugomus objektus, bet nustatyti paprastą tokios teisės apribojimą, reikia nustatyti, ar konkrečiu atveju nacionalinės teisės aktų leidėjas norėjo išsaugoti autoriams suteiktą atgaminimo teisę. Jeigu tokia atgaminimo teisė buvo išsaugota, su teisinga kompensacija susijusios teisės nuostatos negali būti taikomos, nes dėl atgaminimo nepadaroma tokios žalos, kuri galėtų būti atlyginta sumokėjus teisingą kompensaciją. Atvirkščiai, jeigu nagrinėjamu atveju atgaminimo teisė nebuvo išlaikyta, leidimo veiksmas neturi jokios įtakos autoriams padarytai žalai, taigi negali turėti jokio poveikio teisingai kompensacijai. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad taikant Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 arba 3 dalyse numatytą išimtį arba apribojimą galimas teisių turėtojų veiksmas leisti atgaminti jam priklausantį kūrinį ar kitą saugomą objektą neturi jokio poveikio teisingai kompensacijai pagal taikomą šios direktyvos nuostatą, nesvarbu, ar tokia kompensacija numatyta kaip būtina, ar kaip galima.

 

Ketvirtuoju klausimu, kurį Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti trečią, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekė išsiaiškinti, ar galimybė taikyti Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje nurodytas technines apsaugos priemones gali panaikinti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos teisingos kompensacijos sąlygą.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, jog teisinga kompensacija skirta tam, kad autoriams būtų kompensuota žala, patirta numačius privačiam kopijavimui taikomą išimtį. Būtent valstybės narės, o ne teisių turėtojai nustato asmeniniam kopijavimui taikomą išimtį ir būtent jos leidžia kūrinius ir kitus saugomus objektus taip naudoti. Todėl leidusi asmeninį kopijavimą, valstybė narė privalo užtikrinti tinkamą minėtos išimties taikymą ir taip riboti veiksmus, kuriems atlikti negautas teisių turėtojų leidimas. Taigi dėl to, kad valstybė narė neužtikrino tinkamos asmeninio kopijavimo išimties taikymo, negali išnykti teisinga kompensacija, mokėtina teisių turėtojams. Tiek, kiek tai susiję su savanorišku techninių apsaugos priemonių taikymu, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jų netaikymas negali lemti teisingos kompensacijos išnykimo. Vis dėlto valstybė narė gali numatyti, kad konkretus kompensacijos dydis priklauso nuo to, ar tokios techninės apsaugos priemonės taikomos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad galimybė taikyti Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje nurodytas technines apsaugos priemones negali panaikinti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos teisingos kompensacijos sąlygos.

 

Savo antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti paskutinius, Vokietijos teismas teiravosi, ar pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktą „atgaminimo bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“ sąvoką reikia aiškinti taip, kad ji apima atgaminimą spausdintuvu ir kompiuteriu, daugiausia tuo atveju, kai šie prietaisai sujungti tarpusavyje, ir, susidarius tokiai situacijai, kas pagal šią teisės nuostatą turi mokėti teisingą kompensaciją.

Atsakydamas į šiuos klausimus Teisingumo Teismas visų pirma nurodė, kad į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos išimties taikymo sritį nepatenka laikmenos, kurių savybės neprilygsta ir nėra lygiavertės popieriaus savybėms, pavyzdžiui, neanaloginės, pirmiausia būtent skaitmeninės, atgaminti naudojamos laikmenos. Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyti „kiti panašaus pobūdžio procesai“ turėtų būti suprantami kaip bet kokie kiti būdai, kuriuos naudojant galima gauti rezultatą, panašų į gautąjį fotografavimo būdu. Vis dėlto keliama sąlyga, kad atskiri nesavarankiški šio vieno proceso elementai veiktų arba atskiri nesavarankiški šio proceso etapai vyktų kontroliuojant tam pačiam asmeniui ir visi jie būtų skirti kūriniui ar kitam saugomam objektui atgaminti popieriuje ar kitoje panašioje laikmenoje. Taigi atsižvelgiant į pastarajame sakinyje nurodytus patikslinimus, nedraudžiama, kad vykstant Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatoje nurodytam procesui būtų naudojami skirtingi prietaisai, įskaitant skaitmeninius.

Siekdamas atsakyti į klausimą, kas turi sumokėti teisingą kompensaciją proceso, kuriame naudojami keli prietaisai, iš kurių vieni yra analoginiai, o kiti skaitmeniniai, atveju, Teisingumo Teismas priminė savo praktiką, kuri susijusi su asmeniniam kopijavimui taikoma išimtimi. Ši praktika pagal analogiją taikytina atgaminimo popieriuje ar kitoje panašioje laikmenoje išimčiai su sąlyga, kad užtikrinama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė į vienodą požiūrį. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2001/29 nuostatose aiškiai nereglamentuojama, kas turi mokėti tokią kompensaciją, todėl šiuo atžvilgiu valstybės narės turi didelę diskreciją. Paprastai atlyginti padarytą žalą privalo tokią žalą sukėlęs asmuo, padengdamas teisių turėtojui mokėtiną kompensaciją. Paprastai būtent taip atgaminusiam asmeniu tenka pareiga padengti teisių turėtojui mokėtiną kompensaciją. Vis dėlto, atsižvelgiant į su tuo susijusius praktinius sunkumus, valstybės narės gali prireikus įtvirtinti mokestį, kurį mokėtų įrangą, kurią naudojant atlikti tokie atgaminimo veiksmai, turintys asmenys. Tuo atveju, jeigu aptariamas atgaminimas būtų atliktas vykdant vieną procesą ir naudojant prietaisų grandinę, valstybės narės turėtų teisę dalyvauti etapuose iki kopijavimo veiksmų atlikimo ir prireikus nustatyti sistemą, pagal kurią teisingą kompensaciją mokėtų tokios grandinės prietaisą, kuris padeda įvykdyti šį procesą ne kaip atskiras prietaisas, turintys asmenys, jeigu šie asmenys galėtų perkelti su mokesčiu susijusias išlaidas savo klientams. Vis dėlto teisingos kompensacijos, kuri turi būti mokama kaip atlygis teisių turėtojams už žalą, patirtą dėl tokio vieno proceso, bendra suma iš esmės neturėtų skirtis nuo tos, kuri nustatyta už atgaminimą naudojant vienintelį prietaisą.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2013 m. balandžio 26 d. nusprendė bylą Čekija prieš Komisiją, T‑194/07, išbraukti iš Bendrojo Teismo registro. Čekijos Respublikos 2007 m. birželio 4 d. ieškiniu buvo siekiama, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas panaikintų Europos Komisijos 2007 m. sprendimą dėl Čekijos nacionalinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų paskirstymo 2008-2012 m. plano, kurį Čekija buvo pateikusi pagal Direktyvą 2003/87/EB.

2008 m. vasario 7 d. byloje Čekijos Respublika prieš Komisiją, T‑194/07, buvo pateikti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės  rašytiniai paaiškinimai.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi byla Čekijos Respublika prieš Komisiją, T‑194/07, buvo išbraukta iš Bendrojo Teismo registro, nes Čekijos Respublika atsisakė savo pareikštų reikalavimų.

 

Informaciją apie ieškinį byloje Čekijos Respublika prieš Komisiją, T‑194/07, galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje

 

Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2013 m. balandžio 23 d. nusprendė bylą Vengrija prieš Komisiją, T‑221/07, išbraukti iš Bendrojo Teismo registro. Vengrijos Respublikos 2007 m. birželio 26 d. ieškiniu buvo siekiama, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas panaikintų Europos Komisijos 2007 m. sprendimą dėl Vengrijos nacionalinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų paskirstymo 2008-2012 m. plano, kurį Vengrija buvo pateikusi pagal Direktyvą 2003/87/EB.

2008 m. vasario 13 d. byloje Vengrijos Respublika prieš Komisiją, T‑221/07, buvo pateikti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės  rašytiniai paaiškinimai.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi byla Vengrijos Respublika prieš Komisiją, T‑221/07, buvo išbraukta iš Bendrojo Teismo registro, nes Vengrijos Respublika atsisakė savo pareikštų reikalavimų.

 

Informaciją apie ieškinį byloje Vengrijos Respublika prieš Komisiją, T‑221/07, galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą byloje Belgacom ir kt., C‑375/11, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Belgijos konstitucinis teismas 2011 m. birželio 16 d. kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) nuostatas. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp judriojo telefono ryšio operatorių (Belgacom, Mobistar ir KPN Group Belgium) ir Belgijos valstybės institucijų dėl šių bendrovių mokėtinų mokesčių atitikties Leidimų direktyva numatytai mokesčių sistemai.

Belgijos teismas prašė išaiškinti, ar Leidimų direktyvos 3, 12 ir 13 straipsniais valstybei narei draudžiama taikyti judriojo telefono ryšio operatoriams vienkartinį mokestį, mokėtiną tiek įgyjant naujas radijo dažnių naudojimo teises, tiek jas pratęsiant, kai jis taikomas papildomai ne tik prie galimybės naudotis dažniais suteikimo metinio mokesčio, skirto visų pirma padengti galimybės naudotis dažniais suteikimo išlaidas ir taip iš dalies atsižvelgti į dažnių vertę, bet ir prie mokesčio, kuriuo dengiamos leidimo valdymo išlaidos. Belgijos teismas taip pat klausė, ar Leidimų direktyvos nuostatas atitinka tokia vienkartinio mokesčio už radijo dažnių naudojimo teises sumos nustatymo tvarka, kai jis nustatomas arba pagal anksčiau mokėtą vienkartinį koncesijos mokestį, apskaičiuotą atsižvelgiant į dažnių, kuriems suteiktos naudojimosi teisės, ir mėnesių, kuriais galiojo naudojimosi teisės, skaičių, arba skirstant dažnius aukciono būdu.

Sprendime Teisingumo Teismas visiškai pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinėse pastabose išdėstytiems argumentams ir konstatavo, jog Leidimų direktyvos 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais valstybei narei nedraudžiama taikyti judriojo telefono ryšio operatoriams, turintiems radijo dažnių naudojimo teises, vienkartinį mokestį, mokėtiną tiek įgyjant naujas radijo dažnių naudojimo teises, tiek jas pratęsiant, kai jis taikomas papildomai prie metinio galimybės naudotis dažniais suteikimo mokesčio, skirto sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti išteklius, taip pat prie mokesčio, kuriuo dengiamos leidimo valdymo išlaidos, su sąlyga, kad šiais mokesčiais iš tikrųjų siekiama sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti išteklius, kaip antai radijo dažnius, jie yra objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai, proporcingi savo paskirčiai. Su ta pačia sąlyga vienkartinio mokesčio už radijo dažnių naudojimo teises sumos nustatymas pagal anksčiau mokėto vienkartinio koncesijos mokesčio sumą, apskaičiuotą atsižvelgiant į dažnių, kuriems suteiktos naudojimosi teisės, ir mėnesių, kuriais galiojo naudojimosi teisės, skaičių, arba per dažnių skirstymo aukcioną gali būti tinkamas radijo dažnių vertės nustatymo metodas.

Sprendimo tekstą lietuvių kalba galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. sausio 29 d. priėmė nutartį byloje Ciprian Vasile Radu, C‑396/11, kurioje rašytines pastabas teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas nagrinėjant bylą, susijusią su Rumunijoje vykdomais Vokietijos prokuratūrų baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotais keturiais Europos arešto orderiais dėl Rumunijos piliečio C. V. Radu, kaltinamo plėšimu ir susijęs su Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR) dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos skaitomo su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6, 48 ir 52 straipsniais ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 ir 6 straipsniais, aiškinimu.

C. V. Radu prieštaravo dėl jo išduotų Europos arešto orderių vykdymo.

Teisingumo Teismui buvo pateikti 6 prejudiciniai klausimai, kuriuos jis performulavo i vieną, o penktąjį klausimą pripažino nepriimtinu, nes jis buvo hipotetinis. Teisingumo Teismas konstatavo, kad pirmaisiais keturiais ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausė:

  • ar Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR skaitant kartu su Chartijos 47 ir 48 straipsniais ir EŽTK 6 straipsniu reikia aiškinti taip, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotą Europos arešto orderį, nes orderį išdavusios teisminės institucijos neišklausė prašomo perduoti asmens prieš jį išduodamos.

Teisingumo Teismas pažymėjo, jog „aplinkybė, kad Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslais buvo išduotas jį išduodančiosioms teisminėms institucijoms neišklausius prašomo perduoti asmens, nenurodyta Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR nuostatose kaip vienas tokio orderio nevykdymo pagrindų“. Taip pat pabrėžė, kad „orderį išduodančiųjų teisminių institucijų pareiga prieš išduodant Europos arešto orderį išklausyti prašomą perduoti asmenį neišvengiamai sugriautų pačią,<...> perdavimo sistemą ir užkirstų kelią sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, nes būtent siekiant išvengti, kad susijęs asmuo pasislėptų, toks arešto orderis turi būti kažkiek netikėtas.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR reikia aiškinti taip, kad vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti baudžiamojo persekiojimo tikslais išduoto Europos arešto orderio, remdamasi tuo, kad prieš išduodant šį orderį prašomas perduoti asmuo nebuvo išklausytas jį išdavusioje valstybėje narėje.

Lietuvos Respublika šioje byloje buvo pateikusi savo rašytines pastabas. Lietuvos Respublika į pateiktus antrąjį – penktąjį klausimus siūlė atsakyti taip:

Pagal Europos arešto orderį prašomą perduoti asmenį sulaikydama ir be jo sutikimo perduodama išduodančiajai valstybei narei, vykdančioji valstybė narė riboja šio asmens teisę į laisvę, todėl, kaip ir bet kurios kitos pagrindinės teisės apribojimo atveju, turi užtikrinti tokio ribojimo atitiktį proporcingumo principui.

Išimtiniais atvejais, kai asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį pažeistų pagrindines žmogaus teises, vykdančioji valstybė narė pagal Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR turi teisę ir netgi pareigą atsisakyti perduoti tokį asmenį.

Vykdančiosios valstybės narės atsisakymas perduoti prašomą asmenį remiantis tuo, kad išduodančioji valstybė narė neperkėlė, nevisiškai ar netinkamai į savo nacionalinę teisę perkėlė Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR nuostatas, yra nesuderinamas su ES teise.

 

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. sausio 17 d. priėmė nutartį byloje Jožef Grilc prieš Slovensko zavarovalno združenje GIZ, C‑541/11, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šioje byloje kasatorius, gyvenantis Slovėnijoje, patyrė turtinę ir neturtinę žalą dėl Slovakijos Respublikoje įvykusios autoavarijos, kurią sukėlusio asmens transporto priemonė buvo apdrausta Bratislavos draudimo bendrovėje. Kasatorius neteisminį reikalavimą dėl žalos atlyginimo pateikė tiek už žalą atsakingo asmens draudimo bendrovei, tiek jos atstovui, tačiau per tris mėnesius iš nei vieno iš jų negavo atsakymo dėl reikalavimo ir žalos atlyginimo pasiūlymo. Tuomet kasatorius pateikė ieškinį reikalaudamas, kad Slovensko zavarovalno združenje GIZ atlygintų 16 665,49 EUR žalą su įstatyme numatytais delspinigiais ir bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Slovėnijos Įstatymo dėl draudiminių įsipareigojimų autoavarijų atveju pakeitimo ir papildymo 42.j straipsnį, kuriuo į nacionalinę teisę buvo perkeltas 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (toliau – Direktyva 2000/26/EB) 6 straipsnis, nustatyta, kad Slovensko zavarovalno združenje GIZ viduje įsteigiama Žalų atlyginimo įstaiga, kuri atsakinga už žalų atlyginimą Slovėnijos Respublikoje gyvenantiems žalą patyrusiems asmenims, esant tam tikroms sąlygoms. Bylos šalys sutinka, kad šios sąlygos yra tenkinamos, tačiau jos nesutaria dėl to, ar, remiantis minėtu įstatymu, Slovensko zavarovalno združenje GIZ gali būti atsakove teisme dėl žalos atlyginimo, ar vis dėlto jos viduje įsteigtai Žalų atlyginimo įstaigai gali būti pateikiamas tik neteisminis reikalavimas atlyginti žalą.

Teisingumo Teismui buvo pateiktas šis prejudicinis klausimas:

Ar Direktyvos 2000/26/EB 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurioje nuolat gyvena žalą patyręs asmuo, žalų atlyginimo institucija gali būti atsakove teisminiame procese, pradėtame žalą dėl autoavarijos, įvykusios ne toje valstybėje narėje, kurioje jis nuolat gyvena ir kuri buvo sukelta transporto priemonės, kuri yra apdrausta ir kurios įprastinė buvimo vieta yra kurioje nors valstybėje narėje, patyrusio asmens, siekiant žalos atlyginimo, jei per tris mėnesius nuo tada, kai minėtas asmuo išsiuntė reikalavimą atlyginti žalą už autoavariją atsakingą transporto priemonę apdraudusiai įmonei ar jos atstovui, minėta įmonė ar jos atstovas nepateikia motyvuoto atsakymo į minėtą reikalavimą?

Išnagrinėjęs bylą Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2000/26/EB 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad žalą patyręs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo iš žalų atlyginimo institucijos pagal minėto Direktyvos 2000/26/EB straipsnio nuostatas, tačiau tuo atveju, jei žalų atlyginimo institucija nepatenkina šio reikalavimo, žalą patyręs asmuo gali įgyvendinti teisę reikalauti žalos atlyginimo iš žalų atlyginimo institucijos teisminiame procese.

Lietuvos Respublikos rašytinėse pastabose buvo siūloma į prejudicinį klausimą atsakyti priešingai, nei į jį atsakė Teisingumo Teismas:

Direktyvos 2000/26/EB 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurioje nuolat gyvena žalą patyręs asmuo, žalų atlyginimo institucija negali būti atsakove teisminiame procese, pradėtame žalą dėl autoavarijos, įvykusios ne toje valstybėje narėje, kurioje jis nuolat gyvena ir kuri buvo sukelta transporto priemonės, kuri yra apdrausta ir kurios įprastinė buvimo vieta yra kurioje nors valstybėje narėje, patyrusio asmens, siekiant žalos atlyginimo, jei per tris mėnesius nuo tada, kai minėtas asmuo išsiuntė reikalavimą atlyginti žalą už autoavariją atsakingą transporto priemonę apdraudusiai įmonei ar jos atstovui, minėta įmonė ar jos atstovas nepateikia motyvuoto atsakymo į minėtą reikalavimą.

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

2012 m. rugsėjo 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Trade Agency, C−619/10. Šioje byloje buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Trade Agency Ltd ir Seramico Investments Ltd ginčą dėl High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Jungtinė Karalystė) už akių priimto sprendimo pripažinimo ir vykdymo Latvijoje remiantis Reglamentu Nr. 44/2001.

Latvijos teismas, pateikdamas pirmąjį klausimą siekė išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas, į kurį daroma nuoroda šio reglamento 45 straipsnio 1 dalyje, skaitomas kartu su šio reglamento 16 ir 17 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinamas taip, kad jei atsakovas pateikia ieškinį dėl išvados, kuria konstatuojama, jog sprendimo priėmimo valstybėje narėje už akių priimtas sprendimas, su kuriuo pateikiamas pažymėjimas, vykdytinas, ir jame tvirtina, kad jam nebuvo pranešta apie dokumento, kuriuo remiantis pradėtas procesas, pateikimą, tokį ieškinį gavęs valstybės narės teismas turi kompetenciją patikrinti minėtame pažymėjime nurodytos informacijos ir įrodymų atitiktį.

Pateikdamas antrąjį klausimą Latvijos teismas klausė, ar pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, į kurį daroma nuoroda jo 45 straipsnio 1 dalyje, sprendimo vykdymo valstybės narės teismas, remdamasis viešosios tvarkos išlyga, gali atsisakyti vykdyti už akių priimtą teismo sprendimą išsprendus bylą iš esmės, kuriame nepateiktas nei ieškinio dalyko, nei jo pagrįstumo vertinimas ir kuriame nėra jokių argumentų dėl jo pagrįstumo, motyvuodamas tuo, kad juo pažeidžiama atsakovo teisė į Chartijos 47 straipsnyje numatytą teisingą procesą.

Šioje byloje Lietuvos Respublika buvo pateikusi pastabas dėl antrojo prejudicinio klausimo. Lietuvos Respublika teigė, kad  Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išimtimi galima remtis, tik jei kitoje valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai pažeistų viešosios tvarkos principą.

Teisingumo Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, kad:

1.      Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas, į kurį daroma nuoroda šio reglamento 45 straipsnio 1 dalyje, skaitomas kartu su minėto reglamento 16 ir 17 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinamas taip, kad jei atsakovas pateikia ieškinį dėl išvados, kuria konstatuojama, jog kilmės valstybėje narėje už akių priimtas sprendimas, su kuriuo pateikiamas pažymėjimas, vykdytinas, ir tvirtina, kad jam nebuvo pranešta apie dokumento, kuriuo remiantis pradėtas procesas, pateikimą, tokį ieškinį gavęs valstybės narės teismas kompetentingas patikrinti minėtame pažymėjime esančios informacijos ir įrodymų atitiktį.

2.      Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas, į kurį daroma nuoroda jo 45 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamas taip, kad sprendimo vykdymo valstybės narės teismas, remiantis viešosios tvarkos išlyga, gali atsisakyti vykdyti už akių priimtą teismo sprendimą išsprendus bylą iš esmės, kuriame nepateiktas nei ieškinio dalyko, nei jo pagrįstumo vertinimas ir kuriame nėra jokių argumentų dėl jo pagrįstumo, vykdyti teismo sprendimą tik jeigu jam, atsižvelgiant į bendrą proceso vertinimą ir į konkrečias aplinkybes, nekyla abejonių, kad sprendimas yra akivaizdus ir neproporcingas atsakovo teisės į teisingą procesą, numatytos Chartijos 47 straipsnyje, pažeidimas ir nėra įmanoma tinkamai ir veiksmingai jį apskųsti.

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas atitiko Lietuvos Respublikos išreikštą poziciją dėl antrojo prejudicinio klausimo.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2012 m. balandžio 19 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje F-Tex, C-213/10, dėl kurio kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą byloje pagal atsakovo Lietuvos-Anglijos UAB "Jadecloud-Vilma" (toliau - Jadecloud-Vilma) kasacinį skundą dėl apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Latvijos įmonės "F-Tex SIA" (toliau - F-Tex) ieškinį Jadecloud-Vilma dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo ir palūkanų priteisimo (actio Pauliana). Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje abejonių kilo dėl to, ar jurisdikciją nagrinėti bylą turi Lietuvos ar Vokietijos teismai, nes ieškovo reikalavimai byloje kyla iš trečiojo asmens, Vokietijos bendrovės, prieš kurią Vokietijos teismuose pradėtas bankroto procesas, bankroto administratoriaus ir ieškovo 2007 m. rugpjūčio mėnesį sudarytos sutarties dėl teisių perleidimo. Jei "F-Tex SIA" ieškinys gali būti laikomas tiesiogiai išplaukiančiu ir glaudžiai susijusiu su Vokietijoje nagrinėjama bankroto byla, tai jurisdikciją nagrinėti bylą turi Vokietijos teismai, jei ne - Lietuvos teismai. Taigi, kreipdamasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar ieškinys pagrindinėje byloje turi būti laikomas glaudžiai susijusiu su bankroto byla ir todėl kompetentingas teismas turi būti nustatomas pagal Reglamente (EB) Nr. 1346/2000 įtvirtintas jurisdikcijos taisykles, ar laikytinas civiline komercine byla Reglamento (EB) Nr. 44/2001 prasme ir todėl turi būti nagrinėjamas teisme, kuris turi jurisdikciją remiantis Reglamento (EB) Nr. 44/2001 nuostatomis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. rezoliucija Nr. 44, Europos teisės departamentas 2010 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu šioje byloje pateikė rašytines pastabas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Sprendime pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinėse pastabose išdėstytiems argumentams ir konstatavo, kad F-Tex actio Pauliana ieškinys atsakovui Jadecloud-Vilma, neturėtų būti laikomas su bankroto byla glaudžiai susijusiu ieškiniu, todėl tarptautinės jurisdikcijos klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 44/2001, o ne Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 nuostatomis. Tokiu būdu, pripažinęs, kad jurisdikciją nagrinėti bylą pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 taisykles turi Lietuvos teismai, ESTT nusprendė, jog atsakyti į kitus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo klausimus nebūtina.

Sprendimo tekstą lietuvių kalba galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Lietuva laimėjo bylą prieš Europos Komisiją,  T-262/07. 2007 m. gegužės 4 d. Europos Komisija priėmė sprendimą K(2007)1979 dėl žemės ūkio produktų, išskyrus cukrų, perteklinių atsargų nustatymo ir dėl jų pašalinimo, susijusio su Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimu į ES, finansinių pasekmių, (toliau − Ginčijamas sprendimas), kuriuo naujosioms valstybėms narėms, tarp jų ir Lietuvos Respublikai, skyrė baudas už stojimo momentu sukauptas perteklines kai kurių žemės ūkio produktų atsargas. Savo 2007 m. liepos 13 d. ieškiniu Lietuvos Respublika reikalavo Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pripažinti šį Komisijos sprendimą negaliojančiu arba, alternatyviai, negaliojančiu ta apimtimi, kiek jis skirtas Lietuvos Respublikai. Šioje byloje taip pat įstojo Lenkija ir Slovakija palaikydamos Lietuvos poziciją.

Lietuva ieškinį grindė šiais pagrindais: 1) Stojimo aktas Komisijai nesuteikia įgaliojimų skirti baudų pobūdžio mokėjimų valstybėms narėms, 2) priimdama Ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė kai kurias Stojimo akto nuostatas (ypač IV priedo 4 dalies 2 punktą, numatantį įprastines žemės ūkio produktų atsargas viršijančių atsargų šalinimą valstybių narių sąskaita ir Stojimo akto 41 straipsnį, įtvirtinantį trijų metų terminą pereinamosioms priemonėms žemės ūkio srityje priimti), o taip pat bendruosius Bendrijos teisės principus (be kitų, teisinio tikrumo, nediskriminavimo, skaidrumo ir gero administravimo); 3) Komisija pažeidė pareigą tinkamai pagrįsti ir motyvuoti savo sprendimą, ypač dėl to, kad ginčijamame sprendime nepagrindžiama, ar (ir kokia suma) Europos Bendrija dėl tariamų perteklinių atsargų šalinimo patyrė realių finansinių išlaidų, kurias padengti turėtų valstybės narės; 4) Komisija padarė akivaizdžių vertinimo klaidų neįvertindama valstybių narių atlikto atsargų apskaičiavimo, bei neatsižvelgdama į specifinių ir objektyvių atsargų pieno sektoriuje susidarymo aplinkybes.

Bendrasis Teismas priėmė Lietuvai palankų sprendimą byloje išnagrinėjęs pirmąjį pagrindą. Bendrasis Teismas nurodo, kad Ginčijamame sprendime numatytos pinigų sumos atspindi sąnaudas, kurių būtų patyręs Bendrijos biudžetas, jei Bendrija būtų finansavusi nustatyto pertekliaus eksportą už vidaus rinkos ribų. Tačiau Ginčijamame sprendime toks eksportas nenumatytas. Atsakymuose į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus Komisija taip pat negalėjo pasakyti, ar aptariamo pertekliaus realizavimas vidaus rinkoje Bendrijos biudžetui lėmė nuostolius, ar tiesiogines išlaidas, kurias galima laikyti minėto pertekliaus pašalinimo išlaidomis. Taigi net jei Komisija turi didelę diskreciją, kai įgyvendina Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 2 dalį, ji pagal tą nuostatą negali naujoms valstybėms narėms nustatyti paprasčiausios pareigos sumokėti Bendrijai, jei ta pareiga sumokėti negali būti laikoma finansiniu įnašu, skirtu padengti pertekliaus pašalinimo iš vidaus rinkos sąnaudas.

Iš tiesų Bendrasis Teismas iš principo pripažino, kad paprasčiausia sumokėdamos tam tikrą pinigų sumą naujos valstybės narės taip pat gali tam tikromis aplinkybėmis pašalinti kainų formavimo mechanizmų trikdžius, kuriuos sukėlė iki įstojimo tų valstybių narių teritorijoje sukauptos neįprasto dydžio atsargos, ir taip užtikrinti Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 2 dalimi siekiamo tikslo įgyvendinimą. Vis dėlto, pirma, paprasčiausias Ginčijame sprendime nurodytos pinigų sumos įmokėjimas į Bendrijos biudžetą nesuteikia galimybės užtikrinti kompensaciją ekonominį poveikį dėl pertekliaus realizavimo patyrusiems ūkio subjektams ir negali turėti nė menkiausios įtakos žemės ūkio produktų kainų lygiui po įstojimo. Antra, net jei, kaip teigia Komisija, su žemės ūkio rinkų stabilizavimo mechanizmais susietos sąnaudos neišvengiamai finansuojamos iš Bendrijos biudžeto, nėra jokio automatinio ir juo labiau tiesioginio papildomos naujų valstybių narių įmokos į Bendrijos biudžetą nustatymo ir naujų stabilizavimo mechanizmų sukūrimo ar esamų mechanizmų sustiprinimo ryšio. Galiausiai negalima atmesti prielaidos, kad naujoms valstybėms narėms nustatyta pareiga sumokėti pinigų sumą į Bendrijos biudžetą gali būti laikoma papildomu fizinio pertekliaus pašalinimo sistemos mechanizmu, kuris užtikrintų, kad papildomas išlaidas padengtų ne Bendrijos biudžetas ar gamintojai, o atitinkamos valstybės narės. Tačiau Ginčijamame sprendime numatytos piniginės sumos nėra toks papildomas mechanizmas. Net priešingai, pareiga įmokėti šias pinigų sumas pakeičia aptariamo pertekliaus pašalinimą iš vidaus rinkos ir yra vienintelis Ginčijame sprendime numatytas „pašalinimo“ mechanizmas.

Bendrasis Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad Ginčijamame sprendime naujoms valstybėms narėms nustatytas pinigų sumos mokėjimas į Bendrijos biudžetą prieštarauja Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 2 daliai. Todėl ši priemonė negalėjo būti priimta remiantis šio akto IV priedo 4 skyriaus 4 dalimi.

Bendrasis Teismas nusprendė panaikinti Komisijos sprendimą K(2007)1979.

Visą sprendimo tekstą galite rasti čia.

Informuojame, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Merck, C-125/10, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Primename, jog šioje byloje Vokietijos patentų teismas Teisingumo Teismui pateikė klausimą, susijusį su Reglamento (EB) Nr. 469/2009 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo nuostatų išaiškinimu, įsigaliojus Reglamentui (EB) Nr. 1901/2006 dėl pediatrijoje vartojamų vaistinių preparatų. Ginčas pagrindinėje byloje kilo Vokietijos patentų tarnybai atsisakius išduoti papildomos apsaugos liudijimą (toliau – PAL), kuris patento turėtojui suteikia galimybę pratęsti išimtinę teisę teikti atitinkamą medicinos produktą į rinką, nes nesusidaro teigiamas (ilgesnis nei pagrindinio patento galiojimo) PAL galiojimo terminas. Merck teigimu, turėtų būti išduodamas net ir neigiamo galiojimo laiko PAL (PAL, kurio galiojimo laikas yra trumpesnis nei patento galiojimo laikas), nes tik tokiu būdu gali būti prašoma papildomos apsaugos pratęsimo atlikus pediatrinius tyrimus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė rašytinėse pastabose laikėsi pozicijos, kad neigiamo termino PAL neturėtų būti išduodamas, nes tokio liudijimo išdavimas prieštarautų Reglamento (EB) Nr. 469/2009 ir Reglamento (EB) Nr. 1901/2006 tikslams – skatinti medicinos produktų mokslinius tyrimus tuo pačiu užtikrinant valstybės bei visuomenės interesus mažinti išlaidas sveikatos apsaugai ir generinių vaistų gamintojų interesus kuo anksčiau teikti į rinką generinius vaistus.

Teisingumo Teismas sprendime visų pirma pažymėjo, kad remiantis PAL reglamento nuostatomis negalima daryti prielaidos, kad jis būtinai draudžia išduoti neigiamo galiojimo laiko PAL. Teisingumo Teismo nuomone, teigiamo PAL galiojimo laiko sąlyga nenurodyta nei tarp turinio, nei tarp procedūrinių sąlygų, o PAL reglamento tikslas yra užtikrinti pakankamą apsaugą, kuri skatintų farmacinius tyrimus, turinčius lemiamą reikšmę gerinant žmonių sveikatą. Analogiškai, Pediatrijoje vartojamų vaistinių preparatų reglamentu siekiama atlyginti už pastangas įvertinti susijusio medicinos produkto gydomąjį poveikį, šešiems mėnesiams pratęsiant PAL pagrindinio patento savininkui, kuris atliko visus pediatrinių tyrimų plane numatytus susijusio medicinos produkto tyrimus. Taigi net jei PAL, kurio galiojimo laikas yra neigiamas arba nulinis, PAL reglamento kontekste nėra naudingas, priėmus Pediatrijoje vartojamų vaistinių preparatų reglamentą toks PAL gali būti naudingas pagrindinio patento savininkui, norinčiam pratęsimo dėl pediatrinių tikslų. Todėl remiantis sisteminiu PAL ir Pediatrijoje vartojamų vaistinių preparatų reglamentų tikslų ir nuostatų aiškinimu negalima atsisakyti išduoti PAL vien dėl to, kad pagal PAL reglamente numatytus PAL galiojimo apskaičiavimo būdus nustatytas galiojimo laikas nėra teigiamas. Tačiau kai laikotarpis tarp paraiškos gauti pagrindinį patentą ir pirmojo leidimo teikti produktą į rinką Sąjungoje dienos yra trumpesnis nei penkeri metai, šešių mėnesių pratęsimo laikotarpis turi būti pradedamas skaičiuoti nuo dienos, nustatytos iš patento pasibaigimo dienos atėmus skirtumą tarp penkerių metų ir laikotarpio, praėjusio tarp paraiškos gauti patentą pateikimo ir pirmojo leidimo produktą teikti į rinką gavimo.

2011 m. lapkričio 24 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Medeva, C-322/10. Šioje byloje Jungtinės Karalystės teismas Teisingumo Teismui pateikė prejudicinius klausimus dėl 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 469/2009 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, prašydamas išaiškinti Reglamento 3 straipsnį, nustatantį sąlygas papildomos apsaugos liudijimui gauti. Ginčas byloje, kurioje pastabas pateikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kilo dėl Jungtinės Karalystės patentų tarnybos atsisakymo Medeva BV išduoti papildomos apsaugos liudijimus (PAL) pagal penkias PAL paraiškas, siekiant gauti papildomą apsaugą kombinuotai vakcinai.

Pirmaisiais penkiais Teisingumo Teismui pateiktais klausimais Jungtinės Karalystės teismas iš esmės klausė, ar Reglamento 3 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama išduoti PAL, jei tarp paraiškoje paminėtų veikliųjų sudedamųjų dalių yra ir tokių, kurios nenurodytos pagrindinio patento, kuriuo grindžiama tokia paraiška, apibrėžties punktuose. Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad remiantis Reglamento 5 straipsniu, bet kuris PAL suteikia tokias pačias teises kaip ir pagrindinis patentas ir jam taikomi tokie patys apribojimai ir įsipareigojimai, todėl Reglamento 3 straipsnio a punktu draudžiama išduoti PAL veikliosioms sudedamosioms dalims, kurios nenurodytos šio pagrindinio patento apibrėžties punktuose. Be to, jei patento apibrėžties punktuose yra minimas dviejų veikliųjų sudedamųjų dalių derinys, tačiau nėra jokio apibrėžties punkto, kuriame būtų atskirai nurodyta viena iš šių veikliųjų sudedamųjų dalių, tokio patento pagrindu PAL negali būti atskirai išduotas vienai iš šių veikliųjų sudedamųjų dalių. Taigi iš esmės PAL paraiškoje nurodytos veikliosios medžiagos ar jų derinys turi atitikti nurodytąsias patento apibrėžtyje.

Šeštuoju klausimu Jungtinės Karalystės teismas siekė išsiaiškinti, ar Reglamento 3 straipsnio b punktą galima aiškinti taip, kad juo nedraudžiama išduoti PAL dviejų veikliųjų sudedamųjų dalių deriniui, atitinkančiam nurodytąjį pagrindinio patento, kuriuo remiamasi, apibrėžties punktuose, kai medicinos produktą, kurio leidimu pateikti į rinką grindžiama PAL paraiška, sudaro ne tik šis dviejų veikliųjų sudedamųjų dalių derinys, bet ir kitos veikliosios sudedamosios dalys. Šiuo atveju Teisingumo Teismas, visų pirma pabrėžė PAL tikslą kompensuoti nepakankamą patento suteikiamos veiksmingos apsaugos laikotarpį, siekiant padengti investicijas į farmacinius tyrimus. Be to, Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad valstybių narių kompetentingos institucijos, siekdamos veiksmingos visuomenės sveikatos apsaugos, skatina kompleksinių vakcinų kūrimą. Todėl atsisakymas išduoti PAL veikliajai sudedamajai daliai ar jų deriniui, kurie yra apsaugoti pagrindinio patento, dėl to, kad produkto, kuriuo prekiaujama ir kuriame patento saugoma veiklioji sudedamoji dalis ar jų derinys buvo pirmą kartą pateikti į rinką, sudėtyje yra ir daugiau veikliųjų medžiagų, pažeistų pagrindinį Reglamento tikslą. Tačiau taip išduotas PAL saugomam produktui suteikia tokias pačias teises kaip ir pagrindinis patentas, neperžengiant jo apsaugos ribų, o pirmasis leidimas teikti produktą į rinką, kaip medicinos produktą, kurio pagrindu išduodamas PAL, gali būti tik leidimas, išduotas pirmam į Sąjungos rinką pateiktam medicinos produktui, tarp kurio veikliųjų sudedamųjų dalių yra patento punktuose paminėtų veikliųjų sudedamųjų dalių derinys. Be to, PAL tokiam produktui gali būti išduodamas tik vieną kartą.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, teikdama rašytines pastabas šioje byloje nurodė, kad PAL paraiškoje nurodytos veikliosios medžiagos turėtų atitikti tiek pagrindinio patento apibrėžtyje, tiek ir leidime teikti produktą į rinką kaip medicinos produktą nurodytas medžiagas. Taigi Teisingumo Teismas sprendimu iš dalies patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją šioje byloje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą byloje Valčiukienė e.a., C-295/10, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir pateikė klausimus siekdamas išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės nuostatos gali būti laikomos planų ar programos rūšies patikslinimu 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo 3 straipsnio 5 dalies prasme ir ar nagrinėjamoje byloje taikytinos nacionalinės teisės nuostatos yra suderinamos su minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkto, 3 ir 5 dalių reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat siekė išsiaiškinti Direktyvos 2001/42 bei 1985 m. birželio 27 d. Tarybos Direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo nuostatų santykį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo pozicijoje teigė, kad šiai bylai reikšmingas nacionalinės teisės reguliavimas iš principo yra plano patikslinimas Direktyvos 2001/42 direktyvos 3 straipsnio 5 dalies prasme laikant jį nevertintinų planų sąrašu, nepašalinant galimybės atlikti išsamesnę procedūrą ‑ poveikio aplinkai vertinimą ir apžvelgti suminį objekto poveikį aplinkai. Tačiau 2011 m. rugsėjo 22 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą nepalaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijos. Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2001/42/EB 3 straipsnio 5 dalį, skaitomą kartu su jos 3 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad šiuo straipsniu draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kurioje bendrai ir neišnagrinėjus kiekvieno atvejo numatyta, kad vertinimas pagal minėtą direktyvą neatliekamas, kai planų, taikomų nedideliuose plotuose vietiniu lygiu, sprendiniuose numatytas tik vienas ūkinės veiklos objektas.

Teisingumo Teismas palaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuomonę, kad Direktyvos 2001/42 11 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad atlikus aplinkosauginį vertinimą pagal 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistą 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB, neatleidžiama nuo pareigos atlikti tokį vertinimą pagal Direktyvą 2001/42. Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje atliktas vertinimas pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 85/337 gali būti laikomas suderintos arba bendros procedūros išraiška ir ar jis apima visus Direktyvos 2001/42 reikalavimus. Jeigu taip yra, nebetaikoma pareiga atlikti naują vertinimą pagal pastarąją direktyvą.

Taip pat Teisingumo Teismas palaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuomonę, kad Direktyvos 2001/42 11 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybės narės neįpareigojamos savo vidaus teisės sistemose numatyti suderintų ar bendrų procedūrų, kurios atitiktų Direktyvos 2001/42 ir iš dalies pakeistos Direktyvos 85/337 reikalavimus.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą byloje Stichting de Thuiskopie, C‑462/09, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šioje byloje Nyderlandų teismas, nagrinėdamas ginčą tarp Stichting de Thuiskopie (toliau –Stichting) ir Opus Supplies Deutschland GmbH, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydamas išaiškinti 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 230) (toliau – Direktyva 2001/29/EB) 5 straipsnio 2 dalies b punkto ir 5 dalies nuostatas, susijusias su kompensaciniu atlyginimu autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams už numatomus išimtinės atgaminimo teisės apribojimus bei nurodyti, ar minėtos Direktyvos 2001/29/EB nuostatose yra įtvirtinti kriterijai, leidžiantys atsakyti į klausimą, kas pagal nacionalinę teisę turi mokėti „teisingą kompensaciją“ ir, jei taip, juos detalizuoti. Be to, Nyderlandų teismas prašė išaiškinti minėtų Direktyvos 2001/29/EB taikymo ypatumus nuotolinės prekybos atveju, kai pirkėjas gyvena kitoje valstybėje narėje negu pardavėjas.

Pagrindinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, kad Vokietijoje buveinę turinti įmonė Opus Supplies Deutschland GmbH parduodavo neįrašytas duomenų laikmenas interneto svetainėse olandų kalba arba skirtose Nyderlandams. Interneto svetainėse atliktus užsakymus Opus GmbH klientams patvirtindavo elektroniniu paštu. Užsakymai būdavo apdorojami Vokietijoje, po to prekes paštu iš Vokietijos būdavo faktiškai išgabenamos Opus GmbH samdomos transporto įmonės, o mokėjimas atliekamas į Nyderlanduose esančią banko sąskaitą. Siuntos galėjo būti grąžinamos adresu Nyderlanduose. Už duomenų laikmenas, kurias Opus GmbH teikė Nyderlandų pirkėjams, nei ši įmonė, nei pirkėjas nemokėdavo atlyginimo už asmeniniam naudojimui skirtą kopiją. Opus GmbH ir Vokietijoje nemokėjo jokio į šį panašaus atlyginimo.

Sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas iš esmės pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinėse pastabose išdėstytiems argumentams ir konstatavo, jog Direktyvos 2001/29/EB nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad galutinis naudotojas, kuris atgamina saugomą kūrinį asmeniniam naudojimui, iš principo turi būti laikomas teisingą kompensaciją, numatytą minėtame 2 dalies b punkte, turinčiu sumokėti asmeniu. Tačiau valstybės narės gali įtvirtinti mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui, kurį mokėtų subjektai, teikiantys atgaminimo įrangą, aparatus ar laikmenas šiam galutiniam naudotojui, kadangi šie asmenys gali atgauti mokestį per suteiktos atgaminimo paslaugos kainą, kurią sumoka galutinis naudotojas. Be to, valstybė narė, kuri numatė mokesčio už kopijavimo asmeniniam naudojimui, kurį turi mokėti saugomų kūrinių atgaminimo laikmenų gamintojas ar importuotojas, sistemą ir kurios teritorijoje daroma žala autoriams dėl to, kad joje gyvenantys pirkėjai naudoja jų kūrinius asmeniniam naudojimui, turi užtikrinti, kad šie autoriai iš tikrųjų gautų teisingą kompensaciją, skirtą šiai žalai atlyginti. Šiuo klausimu pažymėtina, jog vien tai, kad profesionalus atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenų pardavėjas įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje gyvena pirkėjai, neturi įtakos pareigai pasiekti rezultatą. Nesant galimybės užtikrinti, kad teisinga kompensacija bus surinkta iš pirkėjų, nacionalinis teismas turi aiškinti nacionalinę teisę taip, kad šią kompensaciją būtų galima surinkti iš komercine veikla užsiimančio mokėtojo.

Sprendimo tekstą lietuvių kalba galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

 

2011 m. gegužės 24 d. buvo priimti sprendimai bylose C-47/08 Komisija prieš Belgiją, C‑50/08 Komisija prieš Prancūziją, C-51/08 Komisija prieš Liuksemburgą, C-52/08 Komisija prieš Portugaliją, C-53/08 Komisija prieš Austriją, C-54/08 Komisija prieš Vokietiją ir C-61/08 Komisija prieš Graikiją.

Komisijos ieškiniais bylose C-47/08, C-50/08, C-51/08, C-52/08, C-53/08, C-54/08 ir C‑61/08 buvo siekiama, kad Teisingumo Teismas pripažintų, kad šios valstybės narės pažeidė ES teisę tuo, kad nacionalinėje teisėje paliko galioti pilietybės reikalavimą asmenims, norintiems verstis notaro veikla, ir netaiko notaro profesijai su profesinių kvalifikacijų pripažinimu susijusių ES antrinės teisės aktų nuostatų. Komisijos nuomone, notaro profesijai negali būti taikomas EB sutarties 45 straipsnio (dabar − SESV 51 straipsnis) išimtis, pagal kurią EB sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės netaikomos veiklai, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

Lietuvos Respublikos įstojimas į bylas C-47/08, C-50/08, C-51/08, C-52/08, C-53/08, C-54/08 ir C-61/08 buvo pagrįstas tuo, kad analogišką pažeidimo procedūrą pagal EB Sutarties 226 straipsnį (dabar − SESV 258 straipsnis) dėl pilietybės reikalavimo notarams teisėtumo Komisija yra pradėjusi ir prieš Lietuvos Respubliką. Todėl jau šiame etape buvo itin svarbu pateikti visus Teisingumo Teismui argumentus, įrodančius, kad notaro profesija yra neatsiejamai susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, todėl jai gali būti taikoma išimtis ir, atitinkamai, įtvirtinamas pilietybės reikalavimas.

Teisingumo Teismas bylų C-47/08, C-50/08, C-51/08, C-53/08, C-54/08 ir C-61/08 sprendimuose pirmiausia pabrėžė, kad šie Komisijos kaltinimai yra susiję tik su pilietybės sąlyga ir nesusijęs su notaro profesijos statusu ir organizavimu pagal nacionalinę teisės sistemą. Taip pat Teisingumo Teismas aiškiai atskyrė, kad šie kaltinimai nesusiję nei su laisvu paslaugų teikimo, nei su laisvo darbuotojų judėjimo taikymu − bylos buvo nagrinėjamos įsisteigimo laisvės aspektu.

Teisingumo Teismas sprendime priminė plačią įsisteigimo laisvės sampratą ir ypač tai, kad yra draudžiama bet kokia iš nacionalinės teisės aktų kylanti pilietybe grindžiama diskriminacija. Toliau Teisingumo Teismas nagrinėjo viešosios valdžios funkcijų vykdymo sąvokos apimtį (kaip išimties iš įsisteigimo laisvės pagrindą) bei ar ši sąvoka apima notarams priskirtą veiklą pagal nacionalines teisės sistemas.

Teisingumo Teismas šiose bylose nagrinėjo skirtingas notarų funkcijas (atitinkamai pagal nacionalinius teisės aktus), tačiau pripažino, kad nepakanka argumentų, kad notarų veikla būtų laikoma tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą. Buvo analizuojamos šios notaro funkcijos:

− nustatytos formos autentiškų aktų rengimas;

− su nekilnojamojo turto areštu, pardavimu ir vertės nustatymu susijusios funkcijos;

− veiklos aprašant paveldimą, bendrosios dalinės ar jungtinės nuosavybės turtą ir uždedant bei nuimant antspaudus;

− veiklos dalijant turtą teismo sprendimu;

− lėšų paskirstymas išieškotojams po viešo pardavimo;

− dovanojimo sandoriai, testamentai, vedybų ir registruotos partnerystės sutartys, hipotekos sudarymas, žemės sandoriai;

− bendrovių, asociacijų ir fondų steigimo dokumentų autentiškumo patvirtinimas;

− mokesčių surinkimo funkcija;

− notaro kompetencija atstovauti šalims aiškiai apibrėžtais atvejais;

− notaro veiksmai vekselių ar čekių nepriėmimo ar neapmokėjimo atveju.

Šios funkcijos buvo pripažintos kaip neatitinkančios viešosios valdžios funkcijų, kadangi notaro dalyvavimas neatsiejamas nuo išankstinio šalių sutikimo ar suderintos valios ir bendradarbiavimo su teisminėmis institucijomis. Be to, notarai savo profesija verčiasi konkurencijos sąlygomis, o tai nebūdinga viešosios valdžios vykdymui. Taip pat pažymėtina, kad notarai tiesiogiai ir asmeniškai savo klientams atsako už žalą.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad savaime nepakanka vien to, kad: notaro veikla vykdoma siekiant bendrojo intereso, notariniai dokumentai gali būti susiję su svarbiomis teisinėmis pasekmėmis, įstatymu konkrečiam aktui yra suteikta įrodomoji galia, autentiškas aktas turi vykdomąją galią (nes jis grindžiamas šalių valia, o notaras tik patikrina).

Teisingumo Teismas taip pat atmetė argumentus, grindžiamus kai kuriais ES teisės aktais, iš kurių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nesuformulavo aiškios pozicijos dėl EB 45 straipsnio pirmos pastraipos taikymo notaro profesijai. Be to, Teisingumo Teismas atmetė argumentus, grindžiamus Teisingumo Teismo praktika.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas atmetė Liuksemburgo argumentą, susijusį su būtinybe užtikrinti liuksemburgiečių kalbos vartojimą vykdant notaro funkcijas, pabrėždamas, kad nors valstybių narių nacionalinio savitumo išsaugojimas yra teisėtas Sąjungos teisės sistemoje gerbiamas tikslas, Didžiosios Hercogystės nurodytą interesą vis dėlto galima veiksmingai apsaugoti ir kitomis priemonėmis, o ne bendrai kitų valstybių narių piliečiams taikomu draudimu.

 

Tik byloje C−52/08 Komisija prieš Portugaliją buvo priimtas kitoks sprendimas, kadangi Komisija buvo kitaip suformulavusi ieškinio reikalavimą. Buvo siekiama pripažinti, kad nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo įgyvendinti, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą. Teisingumo Teismas atmetė ieškinį, nes atsižvelgiant į ypatingas teisėkūros proceso aplinkybes ir dėl to susidariusią neaiškią padėtį, buvo neįmanoma konstatuoti, kad pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui egzistavo pakankamai aiški valstybių narių pareiga perkelti Direktyvą 2005/36, kiek tai susiję su notaro profesija.

2011 m. gegužės 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Runevič−Vardyn, C−391/09, kurioje su prašymu atsakyti, ar Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys vardų ir pavardžių rašybą, atitinka Europos Sąjungos teisei, kreipėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas. Ginčas pagrindinėje byloje kilo Civilinės metrikacijos skyriui atsisakius Lietuvos pilietės Malgožatos Runevič-Vardyn gimimo liudijime vardą ir pavardę nurodyti kaip „Małgorzata Runiewicz“, o santuokos liudijime - kaip „Małgorzata Runiewicz-Wardyn“. Be to, Civilinės metrikacijos skyriaus taip pat buvo prašoma Malgožatos Runevič-Vardyn sutuoktinio Łukasz Paweł Wardyn, Lenkijos piliečio, vardus santuokos liudijime užrašyti su lenkų kalboje vartojamomis diakritinėmis modifikacijomis, t.y. - Łukasz Paweł, o ne Lukasz Pawel.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo rašytinėse pastabose visų pirma nurodė, kad Europos Sąjungos teisė vardų ir pavardžių rašybos iš esmės nereguliuoja. Todėl toks reguliavimas yra nacionalinės teisės dalykas ir valstybės narės gali pačios nuspręsti, kaip turi būti rašomi vardai ir pavardės jų sudaromuose ir išduodamuose dokumentuose. Be to, konkrečios valstybės narės pasirinktas vardų ir pavardžių rašybos valstybinis reglamentavimas gali būti pateisinamas viešaisiais kalbos kaip konstitucinės vertybės interesais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo sprendimu iš esmės patvirtino šią Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Atsakydamas į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo klausimus, Teisingumo Teismas išskyrė tris situacijas: 1) pareiškėjos pagrindinėje byloje vardo ir mergautinės pavardės gimimo ir santuokos liudijimuose rašybos klausimą, 2) pareiškėjo pagrindinėje byloje pavardės, prijungtos prie pareiškėjos mergautinės pavardės, rašybos klausimą ir 3) pareiškėjo vardų rašybos klausimą.

Pirmuoju iš šių klausimų Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytos nepalankesnės sąlygos kai kuriems savo piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 21 straipsnio 1 dalimi kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų judėjimo laisvių apribojimas. Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, laisvo judėjimo Sąjungoje teise pasinaudojusi pareiškėja pagrindinėje byloje, kurios vardas ir iki santuokos turėta pavardė Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų įrašuose negali būti pakeisti ir gali būti užrašyti tik lietuvių kalbos rašmenimis, negali būti laikoma esanti mažiau palankioje padėtyje nei iki jai šia teise pasinaudojant, todėl šiuo atveju jos laisvo judėjimo teisės nebuvo apribotos Europos Sąjungos teisės prasme. Taigi Europos Sąjungos teisė nedraudžia Lietuvos Respublikos valdžios institucijoms atsisakyti pakeisti vieno iš savo piliečių vardo ir iki santuokos sudarymo turėtos pavardės transkripciją, kai jie buvo įregistruoti gimus pagal nacionalinės teisės aktus.

Antruoju klausimu Teisingumo Teismas, vadovaudamasis ankstesne savo praktika, atkreipė dėmesį į tai, kad sutuoktiniams pagrindinėje byloje nepatogumų gali sukelti aplinkybė, jog santuokos liudijime prie pareiškėjos mergautinės pavardės prijungta jos sutuoktinio pavardė neatitinka sutuoktinio kilmės valstybėje narėje įregistruotos pavardės ir sutuoktinio pavardės, įrašytos tame pačiame santuokos liudijime. Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, atsisakymas pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus pakeisti bendrą pareiškėjų pagrindinėje byloje pavardę gali būti laikomas laisvo judėjimo Europos Sąjungoje ribojimu tik tada, kai jis suinteresuotiems asmenims gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Teisingumo Teismas nurodo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas turi nustatyti, ar Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriui remiantis nacionalinės teisės aktais atsisakius pakeisti Sąjungos piliečių poros santuokos liudijimą ir abiejų sutuoktinių bendrą pavardę užrašyti, pirma, vienodai ir, antra, taip, kad ji atitiktų sutuoktinio, su kurio pavarde susijęs klausimas sprendžiamas, kilmės valstybės narės rašybos taisykles, suinteresuotiems asmenims gali kilti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Jei nacionalinis teismas nustatys, kad sutuoktiniai tokių rimtų nepatogumų patiria, tai turi būti laikoma Sąjungos piliečių judėjimo laisvės apribojimu. Tokiu atveju bylą nagrinėjantis teismas taip pat turės įvertinti, ar atsisakymas pakeisti bendrą sutuoktinių pavardę užtikrina interesų - viena vertus, pareiškėjų pagrindinėje byloje teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, teisėtos Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugos – pusiausvyrą. Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nacionalinis teismas galėtų kelti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymo pakeisti bendrą sutuoktinių pavardę atitikties proporcingumo principui klausimą, atsižvelgiant į tai, kad tame pačiame santuokos liudijime pareiškėjo pavardė buvo užrašyta pagal lenkų kalbos rašybos taisykles, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurių pagrindu kitų valstybių narių piliečių pavardės Lietuvoje gali būti rašomos naudojant lietuvių kalboje nesančias lotynų abėcėlės raides.

Trečiuoju klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad diakritiniai ženklai yra praleidžiami daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų dėl techninių priežasčių, bei į tai, kad užsienio kalbos nemokantis asmuo dažniausiai nesupranta šių ženklų reikšmės, mažai tikėtina, jog vien diakritinių ženklų nenaudojimas sukeltų realių ir rimtų nepatogumų, kurie galėtų būti laikomi laisvo judėjimo teisės apribojimu. Todėl Lietuvos Respublikos kompetentingų valdžios institucijų atsisakymas, remiantis taikytinais Lietuvos Respublikos teisės aktais, pakeisti Sąjungos piliečio, turinčio kitos valstybės narės pilietybę, santuokos liudijimą taip, kad jo vardai jame būtų užrašyti su diakritiniais ženklais, kurie naudojami jo kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, ir laikantis tos valstybės narės valstybinės kalbos rašybos taisyklių, neriboja SESV 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių.

 

Šį Teisingumo Teismo sprendimą byloje Runevič-Vardyn, C-391/09 galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

 

Europos Sąjungos tarnautojų teismas 2011 m. balandžio 14 d. paskelbė sprendimą byloje Šimonis prieš Europos Komisiją, F−113/07.

 

Šioje byloje Lietuvos Respublikos pilietis Irmantas Šimonis pareiškė ieškinį Europos Komisijai. Savo ieškiniu Irmantas Šimonis ginčijo Komisijos sprendimą, kuriuo, vykdant atrankos procedūrą į laisvą darbo vietą, buvo atsisakyta prašyti ieškovo perkėlimo į pareigas Komisijoje, ir jis buvo pašalintas iš atrankos procedūros. Vienas iš ieškinio pagrindų buvo principo, draudžiančio pareigūnus diskriminuoti dėl pilietybės, pažeidimas. Nors 2005 m. ES institucijų administracijų vadovų priimto tarpinstitucinio susitarimo pagrindu pasibaigus trejiems metams nuo tarnybos pradžios naujai įdarbinti pareigūnai galėjo būti perkelti į to paties lygio pareigas kitoje institucijoje, nuo 2007 m., t. y. praėjus trejiems metams po naujųjų ES valstybių narių stojimo, Komisija laikėsi praktikos, kad pareigūnai, kurie konkurso būdu priimti į teisininkų lingvistų pareigas, turi išdirbti ketverius metus ir tik tada jiems gali būti suteikta teisė būti perkeltiems į administratoriaus pareigas Komisijoje. Ieškovo nuomone, ši praktika buvo ad hoc sukurta teisininkams lingvistams iš naujųjų ES valstybių narių, nes, nors taikoma vienodai visų ES valstybių narių piliečiams teisininkams lingvistams, tačiau kur kas labiau paveikia naujųjų ES valstybių narių piliečius. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, remdama Lietuvos Respublikos piliečių įsidarbinimą bei karjerą Europos Sąjungos institucijose, šioje byloje pasisakė būtent dėl diskriminuoti draudžiančio principo pažeidimo.

Nagrinėdamas bylą Tarnautojų teismas pirmiausia nagrinėjo ieškinio pagrindus, susijusius su Pareigūnų tarnybos nuostatų pažeidimu ir neatsižvelgimu į pranešimą apie laisvą darbo vietą. Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas analizavo Europos Komisijos pateiktus sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta prašyti ieškovo perkėlimo į pareigas Komisijoje, motyvus. Tarnautojų teismas pažymėjo, jog tam, kad sprendimas būtų teisėtas, jis turi būti pagrįstas bent vienu motyvu, kurio pakanka pagrįsti jo priėmimą. Pirmasis ginčijamo sprendimo motyvas, kuriuo rėmėsi Europos Komisija, buvo susijęs ketverių metų taisykle. Analizuodamas šį motyvą Tarnautojų teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šis reikalavimas nebuvo nurodytas nei Pareigūnų tarnybos nuostatuose, nei pranešime apie konkursą, nei pranešime apie laisvą darbo vietą ir konstatavo, jog ketverių metų stažo reikalavimu, kuris nebuvo paskelbtas, nebuvo galima remtis atmetant ieškovo kandidatūrą. Antrasis motyvas, kuriuo priimdama ginčijamą sprendimą rėmėsi Europos Komisija, buvo Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmumo tvarka, kuri reiškia, jog vykdant pareigūnų atranką į laisvą darbo vietą pirmiausia turi būti išnagrinėtos pareigūnų paaukštinimo ir perkėlimo institucijoje, kurioje atsirado laisva vieta, galimybės, antra, turi būti išnagrinėtos vidaus konkurso šioje institucijoje galimybės ir, trečia, nagrinėjami prašymai perkleti kitų institucijų pareigūnus. Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Europos Komisijos generalinių direktoratų kompetencijos vykdant pareigūnų atranką pasidalijimą reglamentuojančiomis nuostatomis, Energetikos generalinis direktoratas turėjo teisę vertinti pareigūnų atrankos galimybes, o jam nusprendus pradėti pareigūnų tarpinstitucinio perkėlimo procedūrą Paskyrimo tarnyba negalėjo atmesti ieškovo kandidatūros, išskyrus objektyvias priežastis, kurios šioje byloje nebuvo konstatuotos. Atsižvelgdamas į tai ir nenagrinėjęs kitų ieškinio pagrindų, Tarnautojų teismas konstatavo, jog Europos Komisijos sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta prašyti ieškovo perkėlimo į pareigas Komisijoje, nebuvo motyvuotas, todėl turi būti panaikintas.

2010 m. gruodžio 10 d. Europos laisvosios prekybos asociacijos teismas priėmė sprendimą byloje Periscopus, E-1/10, kurioje pastabas pateikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Europos laisvosios prekybos asociacijos teismas (toliau – ELPA teismas) priėmė sprendimą byloje Periscopus, E-1/10, dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų 5 straipsnio 4 dalies antrosios pastraipos nuostatų išaiškinimo. Norvegijos Karalystės teismas prašė išaiškinti, ar Norvegijos teisės aktai, numatantys, kad privalomojo pasiūlymo teikėjas už akcijas turi pasiūlyti rinkos kainą, jeigu ją galima aiškiai nustatyti ir ji yra aukštesnė už didžiausią kainą, kurią atsakovas mokėjo per 6 mėnesius nuo pareigos pateikti privalomąjį pasiūlymą atsiradimo dienos, nepažeidžia Direktyvos 2004/25/EB nuostatų.

Ginčas pagrindinėje byloje kilo, kai ieškovas nesutiko su Oslo vertybinių popierių rinkos apeliacinio komiteto sprendimu, patvirtinančiu oficialaus siūlymo vertybinių popierių kainą, neatsižvelgdamas į šių vertybinių popierių kainą rinkoje. Norvegijos teisės aktai, numato, kad turi būti mokama vertybinių popierių rinkos kaina, jeigu ji yra didesnė už tą kainą, kurią įmonę perimantis asmuo mokėjo tam tikru laikotarpiu iki dienos, kai jam atsirado pareiga pateikti privalomą pasiūlymą. Pareiga mokėti rinkos kainą kyla automatiškai tuo atveju, jeigu šią kainą galima aiškiai nustatyti. Oslo vertybinių popierių rinkos apeliacinis komitetas laikėsi nuomonės, kad šiuo konkrečiu atveju aiškios rinkos kainos nebuvo galima nustatyti.

Šioje byloje Lietuvos Respublika pateikė rašytines pastabas.

ELPA teismas sprendime nurodė, kad bendra taisyklė nustatyti „teisingą kainą“ yra įtvirtinta Direktyvos 2004/25/EB 5 straipsnio 4 dalies pirmojoje pastraipoje. Vis dėlto, skirtingai nei argumentavo ELPA priežiūros institucija, ELPA teismas nenurodė, kad antrojoje pastraipoje numatyta galimybė valstybėms narėms nustatyti kitokias „teisingos kainos“ apskaičiavimo taisykles yra išimtis, kuri turėtų būti taikoma siaurai. ELPA teismas tik įvertino, kad Norvegijos teisės aktuose nustatyta „rinkos kainos“ taisyklė nesukuria teisinio aiškumo, kaip ją taikyti. Todėl ši taisyklė yra nesuderinama su Direktyvos 2004/25/EB 5 straipsnio 4 dalies antrojoje pastraipoje numatytu reikalavimu, kad privalomo pasiūlymo akcijų kaina būtų nustatoma „aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus“. ELPA teismas sprendime nevertino, ar automatinis „rinkos kainos“ taisyklės taikymas esant aiškioms aplinkybėms ir kriterijams, įtvirtintiems nacionalinėje teisėje, būtų suderinamas su Direktyva 2004/25/EB, todėl galima daryti išvadą, kad Direktyvos 2004/25/EB įgyvendinimas taikant minėtą „rinkos kainos“ taisyklę nebuvo pripažintas nesuderinamu su ES teise. Šioje byloje Lietuvos Respublika laikėsi pozicijos, kad aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis ir esant aiškiems kriterijams automatinis įpareigojimas privalomojo vertybinių popierių supirkimo pasiūlymo teikėjui nustatyti didesnę vertybinių popierių supirkimo kainą nei didžiausia jo pasiūlyta kaina, jei vertybinių popierių rinkos kaina (arba svertinė rinkos kaina) yra didesnė už didžiausią jo mokėtą kainą yra suderinamas su Direktyva 2004/25/EB. Ši Lietuvos Respublikos pozicija nebuvo paneigta.

Lietuvos Respublika, būdama Europos laisvosios prekybos asociacijos susitarimo dalyvė, turi teisę dalyvauti ELPA teisme nagrinėjamose bylose. ELPA teismo sprendimą galima rasti jo interneto svetainėje.

 

 

2011 m. kovo 22 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje Latvijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-369/07.

Ši byla iškelta dėl Latvijos Respublikos ieškinio Europos Bendrijų Komisijai (toliau – Komisija), kuriuo siekiama panaikinti 2007 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimą C(2007) 3409 dėl nacionalinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų paskirstymo plano (toliau – ginčijamas sprendimas). Ginčijamu sprendimu Komisija iš dalies atmetė nacionalinio paskirstymo plano pakeitimus, kuriuos pateikė Latvijos Respublika.

Latvijos Respublika, palaikoma Lietuvos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, pagrįsdama ieškinį nurodė, kad Komisija itin plačiai aiškindama savo teises pagal 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61, 9 straipsnio 3 dalį, nepaisė nurodytos kompetencijos; pažeidė nediskriminavimo principą, sudarydama blogesnes sąlygas valstybėms narėms, kurių bendra emisija yra maža; neatsižvelgdama į Latvijos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus pagal Kioto protokolą, pažeidė Direktyvos 2003/87/EB III priedo pirmąjį kriterijų, o ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant Direktyvos 2003/87/EB 9 straipsnio 3 dalyje numatyto termino.

Europos Sąjungos Bendrasis Teismas (toliau – Teismas) nusprendė panaikinti ginčijamą sprendimą. Kaip Teismas pažymėjo, nors iš žodžių „gali atmesti“ matyti, kad Komisija turi tam tikrą diskreciją tikrinant nacionalinio paskirstymo plano suderinamumą su Direktyvos 2003/87/EB nuostatomis, tačiau Komisijos teisė kontroliuoti ir atmesti nacionalinį paskirstymo planą pagal Direktyvos 2003/87/EB straipsnio 3 dalį yra labai ribota, nes jai taikomi ir materialiniai, ir laiko apribojimai. Sprendime Teismas pažymi, kad jeigu Komisija per 3 mėnesius nuo tada, kai valstybė narė pateikia savo nacionalinio paskirstymo planą, nepasinaudoja šia teise, valstybė narė iš principo gali įgyvendinti minėtą nacionalinio paskirstymo planą Direktyvoje 2003/87/EB numatytomis sąlygomis, nesant būtinybės gauti Komisijos pritarimą. Taigi, nacionalinio paskirstymo plano svarstymo procedūra nebūtinai turi būti užbaigta formaliu sprendimu, ypač kai vykstant šiai procedūrai valstybė narė pateikia visus prašomus pakeitimus. Teismo nuomone, tiek Komisija, tiek valstybės narės yra teisėtai suinteresuotos tuo, kad bet kokie nesutarimai dėl nacionalinio paskirstymo plano turinio būtų išspręsti greitai ir kad per visą šio plano galiojimo laiką nekiltų rizika, jog Komisija jį užginčys. Teismas daro išvadą, kad nacionalinio paskirstymo plano pateikimo sąvoka pagal Direktyvos 2003/87/EB 9 straipsnio 3 dalį apima tiek pirminės, tiek vėlesnių skirtingų nacionalinių paskirstymo planų versijų pateikimą, vadinasi, nuo kiekvieno iš šių pateikimų prasideda naujas trijų mėnesių terminas.  Atsižvelgdamas į tai, Tesimas pripažino, jog 2007 m. kovo 30 d. Latvijos Respublikai išsiųstas Komisijos prašymas pateikti informaciją buvo pavėluotas, nes trijų mėnesių terminas pagal Direktyvos 2003/87/EB 9 straipsnio 3 dalį pasibaigė 2007 m. kovo 29 d. Remdamasis tuo, Teismas nusprendė, kad peržiūrėtas nacionalinio paskirstymo planas tapo galutinis 2007 m. kovo 30 d., todėl Komisija neturėjo pagrindo 2007 m. liepos 13 d. priimti ginčijamo sprendimo. Teismas panaikino ginčijamą sprendimą dėl Komisijos praleisto termino nurodydamas, kad nėra reikalo spręsti dėl kitų Latvijos Respublikos ieškinio pagrindų.

Vadovaudamasi 2007 m. gruodžio 27 d. rezoliucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įstojo į minėtą bylą palaikydama Latvijos Respubliką ir įstojimo į bylą paaiškinime pritarė Latvijos Respublikos išdėstytiems argumentams.  Lietuvos Respublika taip pat yra pateikusi ieškinį Bendrajame Teisme (T-368/07) dėl Komisijos sprendimo K(2007)3407, pakeičiančio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų nacionalinį paskirstymo planą, panaikinimo.

Informuojame, kad 2010 m. gruodžio 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Sayn-Wittgenstein, C-208/09, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas.

Šioje byloje Austrijos teismas Teisingumo Teismo prašė išaiškinti, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 21 straipsniui prieštarauja norma, pagal kurią valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos atsisako pripažinti (suaugusio) įvaikinto asmens pavardę, jeigu joje yra valstybėje narėje (taip pat ir pagal konstitucinę teisę) draudžiamas vartoti aristokratiškas titulas, nustatytas kitoje valstybėje narėje.

Pagrindiniame procese apeliantė Ilonka Sayn-Wittgenstein prašė panaikinti Austrijos kompetentingos institucijos priimtą sprendimą dėl apeliantės pavardės įrašo gimimų knygoje ištaisymo (Vokietijoje suteikta ir Austrijoje patvirtinta pavardė Fürstin von Sayn-Wittgenstein vėliau buvo ištaisyta į Sayn‑ Wittgenstein).

Teikdama rašytines pastabas šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad skirtingų pavardžių turėjimas skirtingose valstybėse narėse gali sukelti sunkumų, kurie galėtų būti vertinami kaip sudarantys kliūtis Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, tačiau šios laisvo judėjimo kliūtys gali ir turi būti pateisintos svarbiais valstybės interesais. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai būtų valstybinės lietuvių kalbos interesai ir tradicijos.

Teisingumo Teismas šioje byloje iš esmės patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, pažymėdamas, kad Austrijos siekis panaikinti aristokratiškus titulus siekiant visų asmenų lygybės gali būti pripažįstamas svarbiu valstybės interesu, galinčiu pateisinti laisvo asmenų judėjimo ribojimą.

Visų pirma Teisingumo Teismas pažymėjo, kad dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų pavardžių gali kilti painiava ir nepatogumų asmeniui kiekvieną kartą turint išsklaidyti abejones dėl savo asmens tapatybės. Todėl vienos valstybės narės valdžios institucijų atsisakymas pripažinti šios valstybės piliečio visą pavardę, kuri buvo nustatyta antroje valstybėje narėje, kurioje šis pilietis gyvena, ir penkiolika metų buvo įrašyta į pirmosios valstybės narės civilinės būklės aktų registrą, yra SESV 21 straipsnio kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių ribojimas, o toks ribojimas gali būti pateisintas tik jei jis yra būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui. Teisingumo Teismas pripažino, kad pasveriant teisėtus interesus ir Sąjungos teisės pripažintą laisvo asmenų judėjimo teisę, Austrijos konstitucinės konstitucinės istorijos kontekste į Aristokratijos panaikinimo įstatymą gali būti atsižvelgiama kaip į nacionalinio identiteto elementą. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalimi Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį savitumą, kurio dalimi yra respublikinė valdymo forma. Be to, Teisingumo Teismas atsižvelgė ir į tai, kad Austrijos aristokratijos panaikinimo įstatymu įgyvendinamas bendresnis visų Austrijos piliečių lygybės prieš įstatymą principas, kuris taip pat įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje. Teisingumo Teismo nuomone, valstybės narės siekis išsaugoti lygybės principą draudžiant savo piliečiams įgyti, turėti ar naudoti aristokratiškus titulus arba aristokratiškumą nurodančius elementus, dėl kurių kitiems galėtų susidaryti įspūdis, kad tokios pavardės turėtojas asmuo turi tokį rangą, neatrodo neproporcinga priemonė. Taigi, SESV 21 straipsnis nedraudžia tokių valstybių narių priemonių, kuriomis atsisakoma pripažinti visą šios valstybės piliečio pavardę, kuri buvo nustatyta kitoje valstybėje narėje, kurioje šis pilietis gyvena, jeigu šioje pavardėje yra aristokratiškas titulas, kuris pilietybės valstybėje narėje neleidžiamas pagal jos konstitucinę teisę, kai šios priemonės pateisinamos su viešąja tvarka susijusiais pagrindais, yra būtinos ir proporcingos.

2010 m. gruodžio 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Lenkijos Respubliką, C-385/08, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas.

Ši byla iškelta pagal Europos Komisijos ieškinį Lenkijos Respublikai, kuriame buvo prašoma pripažinti, kad palikdama galioti nacionalinius leidimus prekiauti generiniais vaistais, atitinkančiais referencinį produktą Plavix, ir leisdama šiuos vaistus tiekti į rinką Lenkijos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę.

Teikdama rašytines pastabas šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė palaikė Lenkijos Respublikos reikalavimą pripažinti Komisijos ieškinį nepriimtinu arba jį atmesti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė visiškai pritarė Lenkijos Respublikos teiginiams, kad ieškinyje Komisijos suformuluoti reikalavimai yra netikslūs, ir nurodė, kad taip yra pažeidžiama šios valstybės teisė į gynybą, bei atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį į tai, kad Komisijos siūlomas pereinamojo laikotarpio nuostatų aiškinimas neatitinka pagrindinių teisės normų aiškinimo principų, t.y. sisteminio, nuoseklaus ir logiško aiškinimo principų.

Savo sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad ginčijamos Akte dėl Lenkijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra laikomasi dviejų kumuliatyvių sąlygų: vaistas turi būti įrašytas į minėto  akto A priedelyje pateiktą sąrašą bei nacionalinis leidimas prekiauti tokiu vaistu turi būti išduotas laikantis Lenkijos teisės normų ir dar prieš šiai valstybei įstojant į Europos Sąjungą, t.y. prieš 2004 m. gegužės 1 d. Taigi antroji sąlyga apima tris elementus: 1) vaistui turi būti išduotas nacionalinis leidimas prekiauti; 2) leidimas turi būti išduotas pagal Lenkijos įstatymus; 3) leidimas turi būti išduotas iki minėtos datos. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog atsižvelgiant į tikslą, kurio siekiama suteikiant naujoms valstybėms narėms pereinamąjį laikotarpį, galima teigti, jog nacionaliniu leidimu prekiauti gali būti suteikiama tik besąlyginė teisė tiekti į rinką į minėtąjį priedėlyje A iki Lenkijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą įrašytus vaistus. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Teisingumo Teismas nurodė, kad dar prieš 2004 m. gegužės 1 d. Lenkijos Sveikatos apsaugos ministro priimti sprendimai leisti tiekti į rinką vaistus, kai jie atitiks tam tikras rekomendacijas ar sąlygas, kurios buvo įvykdytos jau po minėtos datos, prieštarauja tiek pereinamojo laikotarpio nuostatų tekstui, tiek ir jomis siekiamam tikslui. Todėl tokie sprendimai negali būti laikomi „nacionaliniais leidimais prekiauti“, nurodomais Akte dėl Lenkijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą, o Lenkijos Respublika pripažinta neįvykdžiusia savo įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad referenciniam produktui Plavix pagal Europos Bendrijos teisės normas dešimčiai metų, t.y. iki 2008 m. liepos 15 d., buvo suteikta išimtinė duomenų apsauga. Vis dėlto, neatsižvelgiant į šią norma, remiantis minėtais Lenkijos Sveikatos apsaugos ministro sprendimais, nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki pat referencinio produkto Plavix išimtinės duomenų apsaugos periodo pabaigos, šioje valstybėje narėje buvo leista tiekti į rinką generinius vaistus, atitinkančius šį referencinį produktą. Atsižvelgiant į tai, kad šie vaistai nepateko į pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymo sritį, jiems turėjo būti taikomi tuo metu galioję Europos Sąjungos teisės aktai. Todėl Teisingumo Teismas pripažino Lenkijos Respubliką pažeidusia Europos Sąjungos teisę ir dėl šio skundo aspekto.

 

 

Informuojame, kad 2010 m. spalio 28 d. ES Teisingumo Teismas priėmė sprendimą Europos Komisija prieš Lietuvos Respubliką (Grasalva), C‑350/08, kuriame patenkino Komisijos ieškinį ir pripažino, kad Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad palikusi galioti leidimą pateikti vaistą „Grasalva“ į nacionalinę rinką, Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, iš dalies pakeistos 2003 m. birželio 25 d. Komisijos direktyva 2003/63/EB, 6 straipsnio 1 dalį, 1993 m. liepos 22 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2309/93, nustatančio Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo bei priežiūros tvarką ir įsteigiančio Europos vaistų vertinimo agentūrą, 3 straipsnio 1 dalį ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 726/2004, nustatančio Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančio Europos vaistų agentūrą, 3 straipsnio 1 dalį.

Teisingumo Teismas atmetė Lietuvos Respublikos atsikirtimus į Komisijos ieškinį tiek dėl priimtinumo, tiek dėl esmės.

Kiek tai susiję su ieškinio priimtinumu, Teisingumo Teismas pasirėmė nusistovėjusia savo praktika, nuo kurios šioje byloje buvo prašomas nukrypti.

Dėl pirmojo Komisijos ieškinio pagrindo, kuriuo Lietuvos Respublika buvo kaltinama, kad ji po savo įstojimo į Sąjungą dienos paliko galioti leidimą pateikti „Grasalva“ į rinką, nors nuo tos pačios dienos šis leidimas nebeatitiko Direktyvos 2001/83, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/63, nustatytų reikalavimų, Teisingumo Teismas iš esmės nagrinėjo, ar Lietuvos Respublika nuo savo įstojimo į Sąjungą dienos turėjo laikytis ne Direktyvos 2001/83 pirminės redakcijos, bet redakcijos po Direktyva 2003/63 padarytų pakeitimų. Teismas atmetė visus argumentus, kuriuos pateikė Lietuvos Respublika, grįsdama aiškinimą, priešingą ieškinyje Komisijos pateiktam aiškinimui.

Visų pirma, jis nurodė, kad nėra svarbi ta aplinkybė, kad minėtas leidimas atitiko jo išdavimo dieną galiojusią Sąjungos teisę, t. y. Direktyvos 2001/83 pirminę redakciją.

Antra, šis Teismas paneigė Lietuvos Respublikos tvirtinimą, kad jos kompetentingos valdžios institucijos turėjo teisę preziumuoti, jog vaisto „Grasalva“ nebuvo būtina įtraukti į A priedėlyje esantį sąrašą, norint užtikrinti, kad leidimas pateikti šį vaistą į rinką galios ir po įstojimo. Teismas nurodė, kad tą dieną, kai buvo rengiamas A priedėlis, Lietuvos Respublika dėl atsargumo galėjo įtraukti „Grasalva“ į savo pateiktą sąrašą, kad jis būtų įrašytas į A priedėlį, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valdžios institucijos galėjo žinoti apie Direktyvos 2001/83 dalinius pakeitimus, kurie bus padaryti Direktyva 2003/63. Lietuvos Respublika, nors tik stebėtojos teisėmis, kaip tai leidžia stojančiosios valstybės statusas, dalyvavo nuo 2002 m. pradėtose derybose dėl Direktyvos 2003/63 priėmimo ir todėl Lietuvos valdžios institucijos galėjo įvertinti, kokios pasekmės leidimo pateikti šį vaistą į rinką galiojimui galėjo kilti neįtraukus taikant biotechnologinį procesą sukurto vaisto į sąrašą, kuris turėjo būti numatytas A priedėlyje. Net darant prielaidą, kad Lietuvos valdžios institucijos sužinojo apie „Grasalva“ egzistavimą tik paraiškos leisti pateikti jį į rinką pateikimo momentu, t. y. 2003 m. gegužės 3 d., ir todėl negalėjo prašyti pakeisti A priedėlį, kuris buvo pridėtas prie 2003 m. balandžio 16 d. pasirašyto 2003 m. Stojimo akto, Lietuvos Respublika turėjo ne tik galimybę prašyti pakeisti Direktyvą 2003/63, kuri buvo priimta tik 2003 m. birželio 25 d., bet taip pat teisę prašyti tokio pakeitimo po galutinio jos priėmimo.

Trečia, Teismo nuomone, nediskriminavimo principas taip pat nebuvo pažeistas, nes būsimos valstybės narės situacija įsipareigojimų pagal Stojimo sutartį atžvilgiu ir valstybių narių situacija, susijusi su direktyvos perkėlimu per šiam tikslui nustatytą terminą, negali būti laikomos panašiomis.

Dėl antrojo ieškinio pagrindo Teisingumo Teismas trumpai nurodė, kad, atsižvelgiant į jo vertinimą dėl pirmojo pagrindo, nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Sąjungą nepakako Lietuvos institucijų leidimo, kad į Lietuvos rinką būtų galima pateikti „Grasalva“.

2010 m. spalio 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė sprendimą byloje Nidera Handelscompagnie BV, C‑385/09 dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau MGK) pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje NIDERA HANDELSCOMPAGNIE dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – „PVM direktyva“) nuostatų, reglamentuojančių teisę į PVM atskaitą, išaiškinimo. Esminis klausimas šioje byloje - ar Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – „PVM įstatymas“) nustatytas reikalavimas registruotis PVM mokėtoju Lietuvoje, norint turėti teisę į PVM atskaitą, suderinamas su PVM direktyvos nuostatomis, reglamentuojančiomis teisę į PVM atskaitą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) nurodė, kad PVM direktyva turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama, kad pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas asmuo, kuris tenkina esmines sąlygas atskaityti šį mokestį remiantis šios direktyvos nuostatomis ir įsiregistruoja PVM mokėtoju per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo, netektų galimybės įgyvendinti teisės į atskaitą dėl nacionalinės teisės akto, kuriuo draudžiama atskaityti perkant prekes sumokėtą PVM, kadangi šis apmokestinamasis asmuo neįsiregistravo PVM mokėtoju prieš naudodamas šias prekes savo apmokestinamojoje veikloje.

ESTT paminėjo, kad vis dėlto apmokestinamajam asmeniui, kuris nesilaiko PVM direktyvoje įtvirtintų reikalavimų, gali būti nustatyta administracinė nuobauda pagal šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias nacionalines priemones. ESTT pritarė tam, kad jeigu teisei į PVM atskaitą nebūtų taikomi jokie apribojimai laiko atžvilgiu, nebūtų galima užtikrinti visiško teisinio saugumo. Todėl aišku, kad pareiga apmokestinamajam asmeniui įsiregistruoti PVM mokėtoju galėtų netekti prasmės, jei valstybės narės neturėtų teisės nustatyti protingo termino šiuo tikslu. Iš ESTT sprendimo matyti, kad apmokestinamajam asmeniui, įvykdžiusiam sandorius, suteikiančius teisę į PVM atskaitą ir tenkinančiam esmines sąlygas atskaityti šį mokestį remiantis šios direktyvos nuostatomis, vis dėlto išlieka pareiga įsiregistruoti PVM mokėtoju per protingą terminą, kad galėtų savo teisę įgyvendinti, t.y. įsiregistruoti PVM mokėtoju per mažiau nei šešis mėnesius po to, kai įvykdė sandorius, dėl kurių atsirado teisė į PVM atskaitą.

Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2010 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimus sujungtose bylose Ispanija prieš Komisiją, T-156/07 ir T-232/07, bei Italija prieš Komisiją, T-166/07 ir T-285/07. Šiais sprendimais Bendrasis Teismas atmetė Ispanijos Karalystės ir Italijos Respublikos argumentus ir konstatavo, kad Komisija, per Europos personalo atrankos tarnybą (EPSO) Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje paskelbusi pranešimus apie atvirus konkursus administratorių klasės tarnautojų pareigybėms užimti tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis (o sutrumpintą pranešimų tekstą – visomis ES kalbomis), ir kuriuose kaip vieną iš įsidarbinimo sąlygų įtvirtinusi reikalavimą kandidatams mokėtų anglų, prancūzų arba vokiečių kalbą bei nurodžiusi, kad konkursai bus vykdomi viena iš aukščiau nurodytų kalbų, nepažeidė oficialių kalbų vartojimo Europos Sąjungoje taisyklių, Tarnybos nuostatų, nediskriminavimo, teisėtų lūkesčių ir kitų ES teisės principų.

Pagrindinis Bendrojo Teismo sprendimuose nurodytas argumentas – ES institucijos turi teisę reikalauti, kad visi asmenys, siekiantys įsidarbinti ES institucijose, mokėtų vieną iš pranešime apie atvirą konkursą nurodytų kalbų, todėl viso pranešimo apie konkursą teksto skelbimas tik tomis konkrečiomis kalbomis, kurių mokėjimas pranešime apie atvirą konkursą nurodytas kaip papildomas reikalavimas, negali būti laikomas asmenų, kurių gimtoji kalba yra kita nei anglų, prancūzų ar vokiečių, diskriminacija, kadangi įsidarbinti ES institucijoje siekiantys asmenys privalo mokėti bent vieną iš pranešime nurodytų kalbų. Jei kandidatai nemoka bent vienos iš reikalaujamų kalbų, jie, anot Teismo, laikytini neatitinkančiais kandidatams keliamų reikalavimų, todėl jų teisėti interesai (gauti visą jų teises galinčią paveikti informaciją gimtąja kalba) negali būti laikomi pažeistais dėl viso pranešimo teksto nepaskelbimo kita nei anglų, prancūzų ar vokiečių kalba.

Primename, kad vadovaudamasi 2007 m. spalio 2 d. rezoliucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įstojo į minėtas bylas palaikydama, atitinkamai, Ispanijos Karalystę ir Italijos Respubliką, ir įstojimo į bylas paaiškinimuose išreiškė nuomonę, kad pranešimų skelbimas tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis pažeidė oficialių kalbų vartojimo ES taisykles, išplaukiančias iš Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnio, taip pat Tarnybos nuostatuose įtvirtintas įdarbinimo tvarkos taisykles, teisinio tikrumo (saugumo), proporcingumo ir nediskriminavimo principus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat nurodė, kad Komisija, minėtuose pranešimuose įtvirtinusi reikalavimą kandidatams mokėti anglų, prancūzų arba vokiečių kalbą, pažeidė nediskriminavimo principą ir tokiu būdu pažeidė ES teisės aktų reikalavimą užtikrinti, jog visų ES institucijų veikla atspindėtų siekį išsaugoti Sąjungos geografinę bei kalbinę pusiausvyrą.

Sprendimų tekstus prancūzų kalba galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

 

 

2010 m. rugsėjo 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Kirin Amgen, C-66/09, patvirtinantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Teisingumo Teismui pateikė 4 klausimus, susijusius su Reglamento (EEB) Nr. 1768/92 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo sukūrimo nuostatų išaiškinimu. Papildomos apsaugos liudijimas patento turėtojui suteikia galimybę pratęsti išimtinę teisę teikti atitinkamą medicinos produktą į rinką.

Ginčas pagrindinėje byloje kilo Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui atsisakius įmonei Kirin Amgen išduoti papildomos apsaugos liudijimą medicinos produktui, motyvuojant tuo, kad buvo praleistas Reglamente nustatytas terminas pateikti paraišką papildomos apsaugos liudijimui gauti. Įmonė savo ruožtu teigė, kad terminas pateikti paraišką nebuvo praleistas, nes jis turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos, o ne nuo tada, kai jai buvo išduotas leidimas teikti vaistą į rinką Bendrijoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. birželio 8 d. rašytinėse pastabose bei pastabose žodžiu 2010 m. vasario 3 d. vykusiame Teisingumo Teismo posėdyje laikėsi pozicijos, kad remiantis Reglamento nuostatomis paraiškos padavimo terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo leidimo teikti vaistą į rinką išdavimo Bendrijoje dienos, o ne nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, todėl įmonė Kirin Amgen šį terminą praleido. Be to, įmonei negalėjo būti taikomas pratęstas paraiškos padavimo terminas, nustatytas Reglamento pereinamosiose nuostatose naujoms valstybėms narėms (įskaitant ir Lietuvą), nes įmonė iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą nebuvo gavusi nacionalinio leidimo teikti vaistą į rinką.

Šią nuomonę patvirtino ir Teisingumo Teismas savo sprendime. Jis visų pirma pažymėjo, kad vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika pereinamosios nuostatos negali būti aiškinamos plačiai. Kadangi pereinamoji nuostata suformuluota aiškiai ir nedviprasmiškai, remiantis pereinamojo laikotarpio nuostatų siauro aiškinimo taisyklėmis, ją reikia aiškinti laikantis jos formuluotės ir Sąjungos teisės aktų leidėjo valios, matomos iš derybų, kurių rezultatas yra 2003 m. Stojimo aktas. Taigi šešių mėnesių nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos paraiškos pateikimo terminas gali būti taikomas tik jei buvo suteiktas nacionalinis leidimas teikti vaistą į rinką. Taip pat Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, nors Bendrijos leidimas teikti vaistą į rinką Lietuvoje įsigaliojo nuo jos įstojimo į Europos Sąjungą dienos, leidimo įsigaliojimas negali būti prilyginamas leidimo išdavimui. Nors toks aiškinimas gali sukurti situacijų, kai skirtingose valstybėse narėse tam pačiam vaistui galios skirtinga apsauga, tačiau tokie skirtumai gali būti pateisinti su vykdoma sveikatos apsaugos politika susijusiais teisėtais tikslais, prireikus įskaitant valstybių narių sveikatos apsaugos sistemų finansinį stabilumą. Šių tikslų pusiausvyra būtent ir nustatoma stojimo į Europos Sąjungą derybų metu.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-07-09