4finance, C−515/12

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą byloje „4finance“, C−515/12, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) I priedo 14 punkto nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „4finance“ ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ginčą dėl šiai bendrovei skirtos baudos už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas siekė išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis komercinio skatinimo sistema gali būti laikoma „piramidės pobūdžio skatinimo sistema“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB I priedo 14 punktą.

Sprendime Teisingumo Teismas patvirtino, kad Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punktu buvo tiksliai perkeltas Direktyvos 2005/29/EB I priedo 14 punktas, kaip jis suformuluotas vokiečių ir lietuvių kalbomis. Tačiau Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtinybė vienodai taikyti ir aiškinti Sąjungos teisės aktą neleidžia remtis tik viena iš jo kalbinių versijų ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas remiantis tikrąja jo autoriaus valia ir siekiamu tikslu, atsižvelgiant, be kita ko, į versijas visomis kalbomis.

Teisingumo Teismo sprendime pažymima, kad Direktyvos 2005/29/EB I priedo 14 punkto versijose visomis kalbomis piramidės pobūdžio skatinimo sistemų draudimas grindžiamas trimis bendromis sąlygomis. Pirma, toks skatinimas grindžiamas pažadu, kad vartotojas turės galimybę gauti ekonominės naudos. Antra, šio pažado tesėjimas priklauso nuo kitų vartotojų įtraukimo į sistemą. Galiausiai, trečia, didžioji dalis pajamų, iš kurių išmokamas vartotojams pažadėtas atlygis, gaunama ne iš realios ekonominės veiklos. Neginčijama, kad, nesant realios ekonominės veiklos, leidžiančios gauti pakankamai pajamų, iš kurių būtų galima išmokėti vartotojams pažadėtą atlygį, tokia skatinimo sistema neišvengiamai paremta jos dalyvių ekonominiu įnašu, nes naujo šios sistemos nario galimybė gauti atlygį iš esmės priklauso nuo naujų narių sumokėtų rinkliavų. Tokia sistema gali būti tik piramidės pobūdžio, nes jos ilgaamžiškumui būtinas nuolat didėjantis naujų dalyvių skaičius, tam, kad būtų finansuoti esamiems nariams mokami atlygiai. Ši sistema taip pat reiškia, kad yra mažiau tikėtina, jog naujausi dalyviai gaus atlygį už dalyvavimą. Ši sistema tampa negyvybinga, kai augančio naujų narių skaičiaus, teoriškai turinčio neribotai didėti, kad sistema galėtų egzistuoti, nebepakanka tam, kad būtų finansuojami visiems dalyviams pažadėti atlygiai.

Atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus klausimus, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2005/29/EB I priedo 14 punktas aiškintinas taip, kad piramidės pobūdžio skatinimo sistema yra nesąžininga komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis tik tuomet, kai pagal tokią sistemą iš vartotojo reikalaujama piniginės įmokos, kad ir koks būtų jos dydis, mainais už galimybę gauti atlygį visų pirma už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą.

Sprendimo tekstą galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.