Air Baltic Corporation, C-429/14

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. vasario 17 d. priėmė sprendimą byloje C‑429/14, Air Baltic Corporation. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos ir Europos bendrijos vardu 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB (OL L 194, p. 38; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 491) patvirtintos Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (toliau – Monrealio konvencija) 19, 22 ir 29 straipsnių išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Air Baltic Corporation AS ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ginčą dėl žalos, pastarosios patirtos pavėlavus skrydžiams, kuriais buvo vežami du jos darbuotojai pagal su Air Baltic sudarytą tarptautinio keleivių vežimo sutartį, atlyginimo.

Teisingumo Teismui buvo pateikti du klausimai:

1. Ar Monrealio konvencijos 19, 22, 29 straipsnio nuostatos suprantamos ir aiškintinos taip, kad oro vežėjas tretiesiems asmenims, inter alia, keleivių darbdaviui – juridiniam asmeniui, su kuriuo buvo sudarytas tarptautinio keleivių vežimo sandoris, atsako už žalą, atsiradusią už skrydžio vėlavimą [dėl skrydžio vėlavimo], dėl kurio ieškovas (darbdavys) patyrė papildomų su vėlavimu susijusių išlaidų (pvz., komandiruotpinigių mokėjimo)?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Monrealio konvencijos 29 straipsnis suprantamas ir aiškintinas taip, kad šie tretieji asmenys turi teisę reikšti reikalavimus oro transporto vežėjui kitais pagrindais, pavyzdžiui, remdamiesi nacionaline teise?

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, be kita ko, jos 19, 22 ir 29 straipsniai, aiškintina taip, kad oro vežėjas, sudaręs tarptautinio vežimo sutartį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, su asmenų, vežamų kaip keleiviai, darbdaviu, atsako šiam darbdaviui už žalą, kilusią dėl skrydžių, kuriais pagal šią sutartį vyko jo darbuotojai, vėlavimo ir pasireiškusią kaip šio darbdavio patirtos papildomos išlaidos.

Taip pat pranešame, kad, vadovaujantis 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintų Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių 78.3 punktu, šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika, nes dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos teismas. Teisingumo Teismo sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos poziciją byloje.

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.