AW ir kt., C-417/18

2019 m. rugsėjo 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje AW ir kt., C-417/18, kuriame nurodė, kad net ir skambinant iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės valstybės narės turi pareigą užtikrinti, jog ryšio operatoriai sudarytų galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius numeriu 112 tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis.

Prašymą išaiškinti Direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (toliau – Direktyva 2002/22) nuostatas pateikė Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje, kurioje reikalaujama iš valstybės atlyginti žalą dėl netinkamo ES teisės perkėlimo, susijusio su įvykdytu nusikaltimu, kurio metu buvo skambinama skubios pagalbos iškvietimo numeriu 112, tačiau pagalbos tarnybos negalėjo nustatyti nusikaltimo aukos vietos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo buvo klausiama:

„1.      Ar Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalis reglamentuoja privalomą vietos nustatymo duomenų teikimą, kai skambinama iš mobiliojo ryšio įrenginių be SIM kortelių?

2.      Jeigu nacionalinis valstybės narės teisinis reglamentavimas suteikia galimybę asmenims paskambinti [numeriu 112] be SIM kortelės, ar ši aplinkybė reiškia, kad tokių pagalbos skambučių vietos nustatymo duomenys turi būti nustatyti pagal Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalies reglamentavimą?

3.      Ar nacionalinis teisinis reglamentavimas, įtvirtintas [Galimybės naudotis pagalbos iškvietimo paslaugomis] tvarkos aprašo <...> 4.5.4 punkte, kuriame, inter alia, nustatyta, kad viešojo judriojo ryšio tinklo teikėjai teikia vietos nustatymo duomenis bazinės stoties (sektoriaus) aprėpties (<...> Cell-ID) tikslumu, tačiau nenustatyta, kokiu minimaliu tikslumu (atstumu) bazinės stotys turi nustatyti skambinančiojo buvimo vietą, bei nenustatyta, kokiu tankumu (atstumais) bazinės stotys turi būti išdėstytos, yra suderinamas su Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad kompetentingos reguliavimo institucijos nustato informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumo ir patikimumo kriterijus?

4.      Jeigu atsakymai į pirmą ir (arba) antrą klausimą būtų tokie, kad valstybė narė turi užtikrinti vietos duomenų nustatymą pagal Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalies reglamentavimą, ir (arba) atsakymas į trečią klausimą būtų toks, kad nacionalinis teisinis reglamentavimas nesuderinamas su Direktyvos 2002/22 <...> 26 straipsnio 5 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad kompetentingos reguliavimo institucijos nustato informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumo ir patikimumo kriterijus: ar nacionalinis teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, privalo nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmenų patirtos žalos, ar pakanka nustatyti netiesioginį priežastinį ryšį tarp Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmenų patirtos žalos, jeigu pagal nacionalinės teisės nuostatas ir (arba) nacionalinių teismų praktiką netiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir asmenų patirtos žalos nustatymas yra pakankamas atsakomybei kilti?“

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendime nurodė, kad pagal Direktyvos 2002/22 nuostatas valstybės narės turi pareigą užtikrinti (su sąlyga, kad tai techniškai įmanoma), jog atitinkami ūkio subjektai (ryšio operatoriai) sudarytų galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius numeriu 112 tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis, kai tik ta institucija gauna tokį skambutį, įskaitant atvejus, kai skambinama iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės.

Valstybės narės turi diskreciją nustatyti informacijos apie skambinančiojo numeriu 112 vietą tikslumo ir patikimumo kriterijus, tačiau kriterijai, kuriuos jos nustato, turi užtikrinti (kiek tai techniškai įmanoma) tokį informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumą ir patikimumą, kuris būtinas tam, kad pagalbos tarnybos galėtų naudingai atvykti jam į pagalbą.

Galiausiai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai pagal valstybės narės vidaus teisę netiesioginio priežastinio ryšio tarp nacionalinių valdžios institucijų padaryto pažeidimo ir asmens patirtos žalos buvimas laikomas pakankamu valstybės atsakomybei kilti, toks netiesioginis priežastinis ryšys tarp šiai valstybei narei priskiriamo Sąjungos teisės pažeidimo ir asmens patirtos žalos taip pat turi būti pripažintas pakankamu kilti tos valstybės narės atsakomybei už šį Sąjungos teisės pažeidimą.