>

2020 m. vasario 27 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje BALTA, C-803/18, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatų išaiškinimo kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas. Teisingumo Teismo išaiškinimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašymu priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, teiravosi:

Ar Reglamento Nr. 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad didelės rizikos draudimo atveju jurisdikcinis susitarimas, nustatytas tarp draudėjo ir draudiko sudarytoje draudimo sutartyje, gali būti panaudotas prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris neišreiškė aiškaus sutikimo dėl šios sąlygos ir kurio nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra kitoje nei draudėjo ir draudiko valstybėje narėje?

Teisingumo Teismas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo klausimą atsakė taip:

Reglamento Nr. 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad dėl „didelės rizikos“, kaip ji suprantama pagal pastarąją nuostatą, sudarytoje draudimo sutartyje draudėjo ir draudiko sutarta jurisdikciją suteikiančia sąlyga negalima remtis prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris nėra draudimo srities profesionalas, neišreiškė sutikimo dėl šios sąlygos ir jo nuolatinė gyvenamoji ar buveinės vieta yra kitoje nei draudėjo ir draudiko buveinės valstybėje narėje.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

Atnaujinimo data: 2023-11-16