Baltlanta, C−410/13

2014 m. rugsėjo 3 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Baltlanta, C−410/13, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje C-410/13 Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (toliau – Reglamentas Nr. 1260/1999), 38 straipsnio, 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2792/1999, nustatančio išsamias Bendrijos struktūrinės paramos žuvininkystės sektoriui taisykles ir tvarką (toliau – Reglamentas Nr. 2792/1999), 19 straipsnio ir 2006 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos sprendimu COM(2006) 3424 galutinis patvirtintų Gairių dėl struktūrinių fondų paramos (2000–2006 m.) teikimo pabaigos (toliau – Gairės) 6 ir 7 dalių išaiškinimo.

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant UAB „Baltlanta“ ir Lietuvos Respublikos ginčą dėl šios bendrovės reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią ji teigia patyrusi dėl prarastos galimybės gauti finansinę paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

1)      Ar Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, nustatančios valstybės narės pareigą informuoti Europos Komisiją apie administracinių ir teisminių procesų eigą bei bendradarbiauti su Europos Komisija, turėtų būti aiškinamos kaip įpareigojančios valstybę narę informuoti Europos Komisiją apie visus teisminius ginčus dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu?

2)      Ar Reglamento Nr. 2792/1999 19 straipsnis turėtų būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybę narę turėti sudarytas pagalbos schemas bei numatyti lėšas, suderintas su Europos Komisija, tiems atvejams, kai teismuose yra nagrinėjami teisminiai ginčai dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu?

3)      Ar Gairių 6 ir 7 dalies nuostatos turi būti aiškinamos kaip įpareigojančios valstybę narę informuoti Europos Komisiją apie visus teisminius ginčus dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu, ir spręsti, ar tokią operaciją reikėtų visai arba iš dalies iki galutinio termino atšaukti iš programos ir (arba) pakeisti kita operacija ir t. t., ar tokią operaciją palikti programoje, ar imtis kitų veiksmų, užtikrinančių sprendimo dėl paramos skyrimo tinkamą įgyvendinimą, pasibaigus teisminiams ginčams?

4)      Ar tai, kad nagrinėjamoje byloje taikytinoje nacionalinėje teisėje nėra įtvirtinta konkrečių nuostatų, kuriose būtų nustatytos atitinkamų valstybės valdžios institucijų funkcijos, kai vyksta teisminiai ginčai dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu, t. y. nėra nustatyta, kad atitinkamos valstybės valdžios institucijos turėtų pareigą informuoti Europos Komisiją apie vykstančius teismo procesus bei imtis tam tikrų priemonių, kad paramai, dėl kurios skyrimo vyksta ginčai, numatytos lėšos būtų rezervuotos iki tol, kol galutinai bus išspręstas klausimas dėl paramos skyrimo, yra suderinama su Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnyje įtvirtinta valstybės narės pareiga informuoti Europos Komisiją apie administracinių ir teisminių procesų eigą bei bendradarbiauti su Europos Komisija, Reglamento Nr. 2792/1999 19 straipsniu ir Gairių 6 ir 7 dalies reikalavimais?

Kitaip tariant, Teisingumo Teismui pateiktų klausimų esmė buvo tai, ar, remiantis Reglamentu Nr. 1260/1999, Reglamentu 2792/1999 ir Gairėmis, valstybei narei kyla pareiga informuoti Komisiją ir imtis tam tikrų priemonių, kai vyksta nacionalinis teisminis procesas dėl paraiškų, pateiktų finansinei paramai gauti (o ne projektų dėl kurių jau buvo pasirašytos sutartys dėl paramos skyrimo) vertinimo.

Teisingumo Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, kad:

Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnio 1 dalies e punktą, Reglamento Nr. 2792/1999 19 straipsnį ir Gairių 6 ir 7 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal juos atitinkamos viešosios valdžios institucijos neturi pareigos informuoti Europos Komisijos apie ginčą, teisme vykstantį dėl administracinio sprendimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, susijusio su paraiškos dėl finansinės paramos skyrimo tinkamumu, ar imtis būtinų priemonių, kad paramai, dėl kurios skyrimo vyksta šis ginčas, numatytos lėšos būtų rezervuotos, kol galutinai bus išspręstas klausimas dėl paramos skyrimo.

Teisingumo Teismo sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės teiktą poziciją.