Aviabaltika, C-107/17

2018 m. liepos 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Aviabaltika, C-107/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Aukščiausias Teismas.

Lietuvos Aukščiausias Teismas su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi nagrinėdamas civilinę bylą tarp UAB „Aviabaltika“ ir BAB „Ūkio bankas“, susijusią su ginču dėl skolos priteisimo iš UAB „Aviabaltika“, BAB „Ūkio bankui“ jau po bankroto procedūrų pradėjimo įvykdžius finansinio užtikrinimo susitarimą ne iš įkaito, bet iš kito UAB „Aviabaltika“ turto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą buvo kelti klausimai dėl 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – Direktyva 2002/47/EB) nuostatų išaiškinimo, kiek tai susiję su: 1) įpareigojimu valstybėms narėms nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurio pagrindu finansinis įkaitas nepatektų į įkaito gavėjo (bankrutuojančio banko) bankroto turto masę; 2) įkaito gavėjo (banko) teise ar pareiga reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teisėmis į jas), pirmiausiai tenkinti iš finansinio įkaito; 3) jei įkaito gavėjas turi reikalavimą tenkinti iš finansinio įkaito, ar įkaito davėjui taip pat turėtų būti taikoma vienodo požiūrio į įkaito gavėjo (banko) kreditorius bankroto procese išimtis ir suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius bankroto procese atgauti finansinį įkaitą?

Teisingumo Teismas, šioje byloje nusprendė, kad:

1. Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares priimti tokias teisės normas, kurios leistų įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui patenkinti savo reikalavimą, kylantį dėl atitinkamų finansinių įsipareigojimų nevykdymo, iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jam jau iškėlus bankroto bylą;
2. Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime numatytų finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito;
3. Trečiąjį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą klausimą laikyti nepriimtinu ir jo nenagrinėti, kadangi jis yra hipotetinis ir nėra informacijos dėl nacionalinės teisės nuostatų, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo atsakymą, prireikus galėtų taikyti, siekdamas išnagrinėti jam pateiktą ginčą, ir kurios galėtų turėti įtakos kreditorių eiliškumui šiame procese, buvimo ar jų turinio.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą čia.