C 225/19 ir C 226/19, Minister van Buitenlandse Zaken

2020 m. lapkričio 24 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) paskelbė sprendimą sujungtose bylose C‑225/19 ir C‑226/19, Minister van Buitenlandse Zaken.

Sujungtose bylose C‑225/19 ir C‑226/19Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

Bylose nagrinėti Nyderlandų teismo pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą dėl 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, iš dalies pakeisto 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 610/2013  (Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1–3 dalių, siejamų su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 ir 47 straipsniais, išaiškinimo.Nagrinėjamu atveju Egipto ir Sirijos piliečiams buvo atsisakyta išduoti vizas, grindžiant tuo, kad suinteresuotieji asmenys buvo laikomi keliančiais grėsmę valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar jos tarptautiniams santykiams.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė, priėmusi sprendimą atsisakyti išduoti vizą dėl to, kad kita valstybė narė pareiškė prieštaravimą, šiame sprendime turi nurodyti tą kitą valstybę narę ir konkretų šiuo prieštaravimu grindžiamą atsisakymo pagrindą, prireikus kartu išdėstydama šio prieštaravimo priežasčių esmę.

​Šiuo atžvilgiu Teismas priminė, kad Vizų kodekso nuostatos, įskaitant teisę pateikti skundą, turi būti aiškinamos paisant pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Chartijoje, kuri yra taikytina, kai valstybė narė priima sprendimą atsisakyti išduoti vizą pagal to paties kodekso 32 straipsnio 1 dalį . Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad dėl Chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo įgaliojimų reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti, tam, kad jis galėtų ginti savo teises geriausiomis įmanomomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat siekiant, kad šis atliktų visišką atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę.

Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad valstybės narės, kuri priėmė sprendimą atsisakyti išduoti vizą dėl kitos valstybės narės pareikšto prieštaravimo, teismai negali nagrinėti šio prieštaravimo teisėtumo iš esmės. Būtent dėl to sprendimą atsisakyti išduoti vizą priėmusi valstybė narė šiame sprendime taip pat turi nurodyti valdžios instituciją, į kurią gali kreiptis prašymą pateikęs asmuo, kad sužinotų šiuo tikslu galimas teisių gynimo priemones prieštaravimą pareiškusioje valstybėje narėje. 

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete.