>

2019 m. liepos 8 d. paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija prieš Belgiją, C-543/17.

Ši byla Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) buvo nagrinėjama pagal Europos Komisijos ieškinį prieš Belgiją dėl įsipareigojimo pranešti apie 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/61/ES dėl priemonių sparčiojo elektroninių ryšių tinklų diegimo sąnaudoms mažinti (toliau – Direktyva 2014/61/ES) įgyvendinančias priemones nevykdymo. Vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 260 straipsnio 3 dalimi Europos Komisija prašo skirti Belgijai periodines baudas, mokėtinas nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo.

Belgija laikėsi nuomonės, kad minėta direktyva yra dalinai perkelta į nacionalinę teisę ir todėl SESV 260 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes pastaroji nuostata turėtų būti taikoma tik jei valstybė narė Europos Komisijai nepraneša apie jokias direktyvą įgyvendinančias priemones (t. y. tik visiško nenotifikavimo atveju).

Šioje byloje savo rašytines pastabas, palaikydama Belgiją, pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Ši byla yra reikšminga, nes pirmą kartą po Lisabonos sutartimi padarytų pakeitimų valstybei narei skirta sankcija pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį dėl įsipareigojimų perkelti direktyvą ir pranešti Europos Komisijai apie šias nacionalines priemones nesilaikymo. Teisingumo Teismas, aiškindamas SESV 258 straipsnio ir 260 straipsnio 3 dalies taikymą, pateikė be jau egzistuojančių Teisingumo Teismo praktikoje šias bendras naujas taisykles, kuriomis vadovaujantis turėtų būti vertinami tokie atvejai:

  • Vertinant, ar valstybė narė pagal SESV 258 straipsnį pažeidė savo įsipareigojimus, turi būti vertinama pagal situaciją, esančią tuo momentu, kai pasibaigia pagrįstoje nuomonėje nurodytas terminas (šioje byloje buvo atsižvelgta į tai, kad Europos Komisija šį terminą buvo pratęsusi);
  • SESV 260 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tais atvejais, kai valstybė narė nepateikia aiškios ir konkrečios informacijos apie nacionalinės teisės priemones, perkeliančias kiekvieną direktyvos nuostatą. Tačiau, Teisingumo Teismo teigimu, „Komisija <...> turi įrodyti, kad tam tikros perkėlimo priemonės akivaizdžiai nepatvirtintos arba neapima visos tos valstybės narės teritorijos, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vykstant pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį pradėtam teismo procesui Teisingumo Teismas neprivalo nagrinėti, ar nacionalinės priemonės, apie kurias pranešta Komisijai, užtikrina tinkamą tos direktyvos perkėlimą“;
  • Kiek tai susiję su pažeidimo sunkumo kriterijumi skaičiuojant skiriamų baudų dydžius, nurodyta, kad valstybės narės įsipareigojimai patvirtinti nacionalines priemones, kuriomis būtų užtikrintas visiškas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę, ir pranešti apie tokias priemones Europos Komisijai yra laikomi esminiais valstybių narių įsipareigojimais. Todėl tokių įsipareigojimų nevykdymas laikomas sunkiu;
  • Pažeidimo trukmė turėtų būti vertinama ne pagal situaciją, buvusią Komisijos kreipimosi į Teisingumo Teismą momentu, bet tuo momentu, kai Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes;
  • Teisingumo Teismas turi diskreciją nustatyti datą, kada įsigalioja pareiga mokėti periodinę baudą. Šiuo nagrinėtu atveju, atsižvelgęs į tai, kad buvo tikėtina, kad Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo dieną direktyvos perkėlimas gali būti baigtas, Teisingumo Teismas nurodė, kad periodinę baudą reikėtų skirti tik tuo atveju, jei sprendimo paskelbimo dieną įsipareigojimai dar nebūtų įvykdyti.

Vadovaudamasis šiais ir kitais argumentais dėl bylos esmės, Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

  • Pasibaigus 2016 m. rugsėjo 30 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui (Europos Komisija šį terminą pratęsė) nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad būtų laikomasi Direktyvos 2014/61/ES, ir nepranešusi a fortiori Komisijai apie šias įgyvendinimo priemones, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 13 straipsnį.
  • Tą dieną, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines aplinkybes, vis dar nepatvirtinusi priemonių, būtinų, kad Direktyvos 2014/61 2 straipsnio 7–9 ir 11 dalys, 4 straipsnio 5 dalis ir 8 straipsnis būtų perkelti į nacionalinę teisę Briuselio-sostinės regione, taigi ir a fortiori nepranešusi apie tokias perkėlimo priemones Europos Komisijai, Belgijos Karalystė ir toliau iš dalies nevykdė įsipareigojimų.
  • Tuo atveju, jei 2 punkte konstatuotas įsipareigojimų nevykdymas tęsis šio sprendimo paskelbimo dieną, priteisti iš Belgijos Karalystės sumokėti Europos Komisijai 5 000 eurų už dieną periodinę baudą, skaičiuojamą nuo tos dienos iki dienos, kai įsipareigojimai bus įvykdyti.

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

Atnaujinimo data: 2023-11-16