Ciprian Vasile Radu, C 396/11

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. sausio 29 d. priėmė nutartį byloje Ciprian Vasile Radu, C‑396/11, kurioje rašytines pastabas teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas nagrinėjant bylą, susijusią su Rumunijoje vykdomais Vokietijos prokuratūrų baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotais keturiais Europos arešto orderiais dėl Rumunijos piliečio C. V. Radu, kaltinamo plėšimu ir susijęs su Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR) dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos skaitomo su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6, 48 ir 52 straipsniais ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 ir 6 straipsniais, aiškinimu.

C. V. Radu prieštaravo dėl jo išduotų Europos arešto orderių vykdymo.

Teisingumo Teismui buvo pateikti 6 prejudiciniai klausimai, kuriuos jis performulavo i vieną, o penktąjį klausimą pripažino nepriimtinu, nes jis buvo hipotetinis. Teisingumo Teismas konstatavo, kad pirmaisiais keturiais ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausė:

• ar Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR skaitant kartu su Chartijos 47 ir 48 straipsniais ir EŽTK 6 straipsniu reikia aiškinti taip, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotą Europos arešto orderį, nes orderį išdavusios teisminės institucijos neišklausė prašomo perduoti asmens prieš jį išduodamos.

Teisingumo Teismas pažymėjo, jog „aplinkybė, kad Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslais buvo išduotas jį išduodančiosioms teisminėms institucijoms neišklausius prašomo perduoti asmens, nenurodyta Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR nuostatose kaip vienas tokio orderio nevykdymo pagrindų“. Taip pat pabrėžė, kad „orderį išduodančiųjų teisminių institucijų pareiga prieš išduodant Europos arešto orderį išklausyti prašomą perduoti asmenį neišvengiamai sugriautų pačią,<...> perdavimo sistemą ir užkirstų kelią sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, nes būtent siekiant išvengti, kad susijęs asmuo pasislėptų, toks arešto orderis turi būti kažkiek netikėtas.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR reikia aiškinti taip, kad vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti baudžiamojo persekiojimo tikslais išduoto Europos arešto orderio, remdamasi tuo, kad prieš išduodant šį orderį prašomas perduoti asmuo nebuvo išklausytas jį išdavusioje valstybėje narėje.

Lietuvos Respublika šioje byloje buvo pateikusi savo rašytines pastabas. Lietuvos Respublika į pateiktus antrąjį – penktąjį klausimus siūlė atsakyti taip:

Pagal Europos arešto orderį prašomą perduoti asmenį sulaikydama ir be jo sutikimo perduodama išduodančiajai valstybei narei, vykdančioji valstybė narė riboja šio asmens teisę į laisvę, todėl, kaip ir bet kurios kitos pagrindinės teisės apribojimo atveju, turi užtikrinti tokio ribojimo atitiktį proporcingumo principui.

Išimtiniais atvejais, kai asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį pažeistų pagrindines žmogaus teises, vykdančioji valstybė narė pagal Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR turi teisę ir netgi pareigą atsisakyti perduoti tokį asmenį.

Vykdančiosios valstybės narės atsisakymas perduoti prašomą asmenį remiantis tuo, kad išduodančioji valstybė narė neperkėlė, nevisiškai ar netinkamai į savo nacionalinę teisę perkėlė Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR nuostatas, yra nesuderinamas su ES teise.

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.