>

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2013 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą byloje Drozdovs, C-277/12, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Latvijos teismas 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (toliau – Pirmoji direktyva) ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau – Antroji direktyva) nuostatas.

Pirmuoju klausimu Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą.

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į įvairias Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau – Trečioji direktyva) 1 straipsnio pirmos pastraipos kalbines versijas ir apsaugos tikslą, kurio siekiama Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, reikia daryti išvadą, kad prie žalos, kuri turi būti atlyginta pagal Pirmąją, Antrąją ir Trečiąją direktyvas, priskirtina ir nematerialinė žala, kurios atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal taikytiną nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal jų nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas atsakė taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 bei 2 dalis reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal pagrindinėje byloje taikytiną nacionalinę teisę.

Antruoju prejudiciniu klausimu Latvijos teismas prašė išaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris mažesnis, nei nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje.

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas dar kartą priminė, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal jų nacionalinės teisės aktus privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė, kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos. 

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad į antrąjį prejudicinį klausimą turėtų būti atsakyta taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris mažesnis, nei nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje.

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Atnaujinimo data: 2023-11-16