ERGO Insurance, C−359/14, ir Gjensidige Baltic, C-475/14

Pranešame, kad 2016 m. sausio 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą sujungtose bylose C−359/14, ERGO Insurance, ir C‑475/14, Gjensidige Baltic, kuriose Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė savo rašytines pastabas.

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 14 straipsnio b punkto, 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (toliau – Reglamentas „Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – Reglamentas „Roma II“) išaiškinimo.

Bylose kilę ginčai buvo susiję su tarp velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų susiklosčiusių santykių kvalifikavimu ir taikytinos teisės šiems santykiams nustatymu.

Byloje C-359/14 nustatytos faktinės aplinkybės

Ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AC“, taip pat veikiančio per Lietuvos filialą, 4 461,80 Lt žalos atlyginimo. Ieškovo teigimu, žala susidarė ieškovui išmokėjus 7 760, 02 Lt draudimo išmoką dėl 2011-09-01 eismo įvykio Vokietijoje, kurio metu apsisukinėdamas siauroje gatvėje apvirto vilkikas su priekaba Krone. Ieškovo teigimu, draudiko atsakomybės už nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą klausimas spręstinas pagal Vokietijos teisę. Kadangi transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sujungta su priekaba Krone, kurios valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas, tai jis turi atlyginti pusę padarytos žalos dydžio.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ginčui spręsti taikytina Lietuvos Respublikos teisė ir yra netaikytina 1971 m. Hagos konvencija. Atsakovas taip pat nurodo, kad draudėjas nepranešė apie eismo įvykį, be to, nėra duomenų, kad įvykio metu priekaba Krone buvo sukabinta su vilkiku, priekaba iš viso nepaminėta žalos administravimo byloje, todėl priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudimo faktas nėra pagrindu atsakovo atsakomybei dėl eismo įvykio atsirasti.

Eismo įvykio metu galiojo tiek Reglamentas „Roma I“, tiek Reglamentas „Roma II“.

Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) teisinį santykį tarp vilkiko ir priekabos draudikų yra apibūdinęs kaip sutartinį (2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014), pažymėtina, kad toks išaiškinimas buvo priimtas, kai dar nebuvo įsigalioję Reglamentas „Roma I“ ir Reglamentas „Roma II“. Todėl šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismui nustatant ginčui taikytiną teisę tapo neaišku, ar tokio teisinio santykio turinį reiktų nustatyti atsižvelgiant į vilkiko valdytojo ir draudiko sutartį, ar pagal priekabos valdytojo ir draudiko sutartį, ar šiuo atveju apskritai egzistavo nežinomo turinio „menamas“ tiesioginis sutartinis santykis tarp draudikų, kadangi tarp abiejų draudikų neegzistavo jokia rašytinė ar žodinė sutartis.

Dėl šių priežasčių Vilniaus miesto apylinkės teismas uždavė Teisingumo Teismui du klausimus:

1. Ar Reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 4 dalies nuostata „Kai taikytinos teisės neįmanoma nustatyti pagal 1 ar 2 dalį, sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė“ turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios yra susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, turėtų būti taikoma Vokietijos teisė?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, tai ar Reglamento „Roma II“ 4 straipsnyje įtvirtinta taisyklė turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios yra susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, ginčui tarp vilkiko ir priekabos draudikų taikytina teisė turi būti nustatoma pagal vietos, kurioje dėl eismo įvykio atsirado žala, valstybės teisę?

Byloje C-475/14 nustatytos faktinės aplinkybės

2011 m. sausio 21 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas, kuris buvo sukabintas su priekaba, apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą. Eismo įvykio metu vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudiko „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, o priekabos valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudiko UAB DK „PZU Lietuva“. Ieškovas pagal atstovų Vokietijoje pateiktą pretenziją išmokėjo draudimo išmoką. Ieškovo nuomone, jis, išmokėjęs draudimo išmoką, kompensuojančią 100 proc. nukentėjusiųjų patirtos žalos, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti pusę išmokėtos sumos. Todėl pagrindinėje byloje ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per Lietuvos Respublikos filialą, prašo priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 2165,53 Lt išmokėtų išmokų ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Eismo įvykio metu galiojo tiek Reglamentas „Roma I“, tiek Reglamentas „Roma II“. Be to, LAT nuomone, atsižvelgiant į ginčo santykio specifiką, nustatant ginčo santykiams taikytiną teisę taip pat gali būti reikšmingos draudiminio įvykio metu galiojusios Direktyvos 2009/103/EB nuostatos. Atsižvelgiant į visa tai, LAT nusprendė sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tris klausimus:

1. Ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji Reglamente „Roma I“ ir Reglamente „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu?
2. Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama Reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal Reglamento „Roma I“ 7 straipsnio taisykles.
3. Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Reglamentą „Roma II“ ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu taikytiną teisę nustatant pagal Reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą Reglamento „Roma II“ 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų mąstyti pagal šią taisyklę.

Todėl pateiktais klausimais, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekė išsiaiškinti, kaip reikėtų aiškinti reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“ ir Direktyvą 2009/103 siekiant nustatyti teisę, taikytiną vilkiko draudiko, kuris sumokėjo draudimo išmoką per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiam asmeniui, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui. Todėl šias bylas Teisingumo Teismas sujungė.

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje neįtvirtinta specialioji kolizinė norma, pagal kurią nustatoma vieno draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui taikytina teisė tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėse bylose.

Reglamentą „Roma I“ ir Reglamentą „Roma II“ reikia aiškinti taip, kad teisė, taikytina vilkiko draudiko, atlyginusio žalą per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiems asmenims, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui, nustatoma pagal Reglamento „Roma I“ 7 straipsnį, jeigu šiam įvykiui taikytinos deliktinės atsakomybės taisyklės pagal Reglamento „Roma II“ 4 ir paskesnius straipsnius numato pareigos atlyginti žalą paskirstymą.

Šio sprendimo variantą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.