>

2016 m. sausio 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Eturas ir kiti, C-74/14, kuri buvo nagrinėjama dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo priimti prejudicinį sprendimą išaiškinant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klausė:

„1. Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad ūkio subjektams dalyvaujant tokioje, kaip apibūdintoji šioje byloje, bendroje informacinėje sistemoje, Konkurencijos tarybai įrodžius, kad šioje sistemoje buvo patalpintas sisteminis pranešimas apie nuolaidų ribojimą ir nustatytas techninis ribojimas įvesti nuolaidos dydį, gali būti taikoma prezumpcija, kad šie ūkio subjektai žinojo arba privalėjo žinoti apie informacinėje sistemoje patalpintą sisteminį pranešimą, ir, neprieštaraudami taikomam nuolaidos ribojimui, išreiškė nebylų sutikimą apriboti kainų nuolaidas, todėl jiems gali būti taikoma atsakomybė dėl veiksmų derinimo pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį?

2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, į kokius faktorius turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant, ar ūkio subjektai, dalyvaujantys bendroje informacinėje sistemoje tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, suderino savo veiksmus SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme?“

Teisingumo Teismas šiuos klausimus išnagrinėjęs kartu nusprendė, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad jeigu informacinės sistemos, skirtos leisti kelionių agentūroms pardavinėti keliones jų interneto svetainėse taikant vienodą užsakymo formą, administratorius asmenine elektronine žinute išsiunčia šiems ūkio subjektams pranešimą, kuriame įspėja, kad per šią sistemą parduodamoms prekėms taikomos nuolaidos nuo šiol bus ribojamos, ir po šio pranešimo išplatinimo šioje sistemoje padaromi techniniai pakeitimai, būtini šiai priemonei įgyvendinti, galima preziumuoti, kad nuo to momento, kai minėti ūkio subjektai susipažino su sistemos administratoriaus atsiųstu pranešimu, jie dalyvavo atliekant suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal nurodytą nuostatą, jeigu jie viešai neatsiribojo nuo šių veiksmų, nepranešė apie juos administracinėms institucijoms arba nepateikė kitų įrodymų šiai prezumpcijai paneigti, pavyzdžiui, įrodymų, kad sistemingai buvo taikyta nustatytą ribą viršijanti nuolaida.

Tokia Teisingumo Teismo pozicija nagrinėjamu klausimu atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją šioje byloje.

Tačiau Teisingumo Teismas detaliau pasisakė dėl nekaltumo prezumpcijos taikymo nagrinėtai situacijai. Jo nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis įrodymų vertinimą ir reikalaujamą įrodinėjimo standartą reglamentuojančiomis nacionalinėmis nuostatomis, turi ištirti, ar, atsižvelgiant į visas jam žinomas aplinkybes, pranešimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, išsiuntimas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai žinojo jo turinį. Nekaltumo prezumpcijai prieštarautų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, kad vien šio pranešimo išsiuntimo faktas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai turėjo žinoti jo turinį.

Šį sprendimą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Atnaujinimo data: 2023-11-16