EVN Bulgaria Toplofikatsia, C-708/17 ir Toplofikatsia Sofia, C-725/17
2019 m. balandžio 30 d. generalinis advokatas paskelbė išvadą sujungtose bylose C‑708/17 ir C‑725/17, kuriose keliami klausimai dėl Bulgarijos teisės aktų, reglamentuojančių šilumos energijos tiekimą, suderinamumo su Direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių[1], Direktyva 2006/32/EB dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų[2] ir Direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo[3].
Šie prašymai pateikti nagrinėjant, pirma, bendrovės EVN Bulgaria Toplofikatsia EAD ir, antra, bendrovės Toplofikatsia Sofia EAD ir dviejų privačių asmenų ginčus dėl šių privačių asmenų atsisakymo apmokėti jiems pateiktas sąskaitas už šildymą. Šie asmenys ginčija aptariamas sąskaitas teigdami, kad, nors pastatą aptarnauja šilumos tinklas, jie nėra sutikę, kad jiems būtų centralizuotai tiekiama šiluma ir savo butuose juo nesinaudoja.
Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų klausimai iš esmės susiję su dviem probleminiais aspektais. Pirma, šiems teismams kyla abejonių, ar pagal Bulgarijos teisės aktus, kuriuose nustatyta, kad pastatų, kurie aptarnaujami šilumos tinklo, bendraturčiai turi prisidėti dengiant su šildymu susijusias išlaidas, net jeigu jie, kaip N. S. Dimitrova ir M. S. Dimitrov, nesinaudoja juo savo butuose, privatūs asmenys privalo mokėti už neužsakyto centrinio šildymo tiekimą, prieštaraujantį Direktyvos 2011/83/ES 27 straipsniui.
Antra, Rayonen sad Asenovgrad (Asenovgrado apylinkės teismas) kyla abejonių dėl aptariamų teisės aktų, pagal kuriuos dalis šių išlaidų paskirstoma bendraturčiams atsižvelgiant į jų butų apšildymo tūrį, suderinamumo su Direktyvų 2006/32/EB ir 2012/27/ES nuostatomis, pagal kurias valstybės narės tam tikromis aplinkybėmis turi užtikrinti, kad sąskaitos už suvartotą energiją galutiniams vartotojams būtų pateikiamos „pagal faktinį energijos suvartojimą“.
Byloje C-708/17 užduoti klausimai:
„1. Ar Direktyvos 2006/32/EB 13 straipsnio 2 dalimi centralizuoto šilumos tiekimo įmonei leidžiama reikalauti atlyginimo už bendraturčiams priklausančiame pastate esančios šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos išskiriamą šilumos energiją proporcingai nuosavų butų apšildymo tūriui pagal pastato projektą, neatsižvelgiant į atskirame bute faktiškai išskiriamos šilumos energijos kiekį?
2. Ar Direktyvos 2011/83/ES 27 straipsniu leidžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos vartotojai, kurie yra bendraturčiams priklausančiame pastate esančių butų savininkai, privalo mokėti už pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos tiekiamą (nors neprašytą tiekti) šilumos energiją, jeigu jie nustojo vartoti šilumos energiją, nes savo butuose pašalino šildymo prietaisus arba jų pageidavimu centralizuoto šilumos tiekimo įmonės darbuotojai pašalino technines radiatorių galimybes išskirti šilumą?
3. Ar tokiais nacionaliniais teisės aktais sukuriama nesąžininga komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29/ES?“
Byloje C‑725/17 užduoti klausimai:
„1. Į Direktyvos 2011/83/ES taikymo sritį nepatenka tradicinės sutarčių teisės nuostatos dėl sutarčių sudarymo, tačiau ar ji taip pat neapima nuostatų, reglamentuojančių šią labai neįprastą įstatyme numatytą sutartinių santykių atsiradimo schemą?
2. Jei Direktyvos 2011/83/ES taikymo sritis apima šį atvejį, ar jis laikytinas sutartimi, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį, ar kitokiu teisiniu santykiu? Jei tai yra arba nėra sutartis, ar minėta direktyva taikoma nagrinėjamu atveju?
3. Ar Direktyva 2011/83/ES reglamentuoja tokias faktines sutartis neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą, ar ji taikoma tik naujai įsigytiems butams, o gal tik naujai pastatytiems butams (t. y. įrenginiams, kuriuos prašoma prijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo)?
4. Jei Direktyva 2011/83/ES taikoma, ar nacionalinės teisės nuostata pažeidžia šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies f punktą, siejamą su šio straipsnio 2 dalimi, numatantį teisę (principinę galimybę) nutraukti teisinius santykius?
5. Jeigu ketinama sudaryti sutartį, ar ji turi būti konkrečios formos, ir kokio turinio informaciją būtina pateikti vartotojui (suprantamam kaip atskiras buto savininkas, o ne visų savininkų bendrija)? Ar laiku ir suprantama forma pateiktos informacijos nebuvimas turi įtakos teisinio santykio atsiradimui?
6. Ar būtinas aiškus prašymas, t. y. formaliai išreikšta vartotojo valia, tapti tokio teisinio santykio šalimi?
7. Jei sudaryta neformali ar formali sutartis, ar jos dalykas apima bendrų pastato patalpų (visų pirma laiptinės) šildymą ir ar vartotojas laikomas užsisakiusiu šią paslaugos dalį, jeigu dėl to nėra jo arba net visos savininkų bendrijos aiškaus prašymo (pavyzdžiui, kai pašalinami radiatoriai, o tai nutinka dažnai, ekspertai nemini šildymo įrenginių buvimo bendrose pastato patalpose)?
8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ar tai, kad šilumos tiekimas į asmens nuosavą butą yra nutrauktas, turi reikšmės (sukelia kitokias pasekmes) savininko, kaip vartotojo, užsisakiusio bendrų pastato patalpų šildymo paslaugą, statusui?“
Generalinis advokatas siūlo į pateiktus klausimus atsakyti taip:
1. Direktyvą 2011/83/ES reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad bendraturčiams priklausančių pastatų, kuriuos aptarnauja šilumos tinklas, bendraturčiai privalo prisidėti dengiant su pastato šildymu susijusias išlaidas, nors jie asmeniškai neprašė centralizuotai tiekti šilumos ir netgi ja nesinaudoja savo butuose.
2. Direktyvos 2006/32/ES 13 straipsnio 2 dalį bei Direktyvos 2012/27/ES 10 straipsnio 1 dalį ir VII priedo 1.1 punktą reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostatos, numatančios, kad, kalbant apie bendraturčiams priklausančius pastatus, kuriuos aptarnauja šilumos tinklas, dalis išlaidų, susijusių su pastate vartojama šiluma, atitinkanti pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemos išskiriamą šilumą, paskirstoma bendraturčiams atsižvelgiant į jų butų apšildomą tūrį, nepriklausomai nuo kiekvienam butui faktiškai išskirto šios šilumos kiekio.
[1] 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB
[2] 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų, panaikinanti Tarybos direktyvą 93/76/EEB
[3] 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB