>

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas  2015 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą byloje Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, C−671/13, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. balandžio 15 d. pateikė rašytines pastabas ir 2014 m. lapkričio 20 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Byloje Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, C‑671/13 su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas prejudicinius klausimus dėl 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau - Direktyva 94/19/EB)  ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB  dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau - Direktyva 97/9/EB) nuostatų išaiškinimo.

Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl privačių asmenų – Vitoldo Guliavičiaus ir Virgilijaus Vidučio Nemaniūno – prašymų pripažinti negaliojančiomis jų su banko įstaiga („Snoras“) sudarytas atitinkamai indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir obligacijų pasirašymo sutartį.

 Į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus Teisingumo Teismas atsakė taip:

  1. Direktyvos 94/19/EB 7 straipsnio 2 dalis ir jos I priedo 12 punktas turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį – šioje direktyvoje numatytos garantijos netaikyti kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jeigu jie yra perleidžiami vertybiniai popieriai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir nebūtina įsitikinti, kad šie sertifikatai atitinka visus finansinės priemonės, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB, požymius.
  1. Direktyva 94/19/EB ir Direktyva 97/9/EB turi būti aiškinamos taip, kad kai reikalavimai kredito įstaigai gali būti priskirti ir prie „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 94/19/EB, ir prie „finansinės priemonės“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9/EB, tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo minėtos Direktyvos 94/19/EB I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Direktyvoje 97/9/EB numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.
  1. Direktyvos 97/9/EB 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.
  1. Direktyva 97/9/EB turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis privalo netaikyti tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

Sprendimo tekstą galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Atnaujinimo data: 2023-11-16