Irgita, C-285/18

2019 m. gegužės 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) generalinis advokatas pateikė išvadą byloje Irgita, C-285/18, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas. Generalinio advokato išvada atitinka Lietuvos Respublikos poziciją.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos sudaryto vidaus sandorio (kuris atitiko visas vidaus sandorio sudarymui keliams sąlygas, nustatytas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvose) teisėtumo su UAB „Kauno švara“ dėl iš esmės analogiškų želdinių priežiūros ir tvarkymo paslaugų, kurios buvo teikiamos taip pat buvo teikiamos pagal su UAB „Irgita“ sudarytą sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuo 2011 m. formavo praktiką, pagal kurią sandoris, atitinkantis Sprendime Teckal nustatytus kriterijus, turi būti laikomas teisėtu. Nuo 2015 m. vidurio remiantis dviem Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais imta atsižvelgti į papildomus kriterijus, išplaukiančius iš Konkurencijos įstatymo, kaip antai į paslaugų teikimo nepertraukiamumą, jų gerą kokybę ir prieinamumą, taip pat į poveikį kitų ūkio subjektų lygiateisiškumui ir jų galimybes konkuruoti dėl tokių paslaugų. Taigi, nacionalinėje teisėje nustatyti papildomi vidaus sandorių sudarymo reikalavimai, kuriais remiantis ir yra ginčijamas sudarytas vidaus sandoris pagrindinėje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami šie klausimai:

1. Ar pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, kai ginčo in house sandorio sudarymo, inter alia, administracinės procedūros pradėtos dar galiojant Direktyvai 2004/18, tačiau pati sutartis sudaryta 2016 m. gegužės 19 d. pirmiau nurodytai direktyvai nebegaliojant, toks sandoris patenka į Direktyvos 2014/18 ar Direktyvos 2014/24 taikymo sritį?

2. Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2004/18 taikymo sritį:

a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a papunktis (bet šia nuostata neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad in house sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t.y. in house sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar pirmiau nurodyta Direktyvos 2004/18 nuostata turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

3. Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį:

a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio bei Chartijos 36 straipsnio nuostatos kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad in house sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t.y. in house sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar Direktyvos 2014/24 12 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

4. Nepriklausomai nuo to, į kokios direktyvos taikymo sritį patektų ginčo vidaus sandoris, ar viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo bei skaidrumo principai (Direktyvos 2004/18 2 straipsnis, Direktyvos 2014/24 18 straipsnis), bendrasis draudimas diskriminuoti dėl pilietybės (ESS 18 straipsnis), įsisteigimo laisvė (ESS 49 straipsnis) bei laisvė teikti paslaugas (ESS 56 straipsnis), galimybė įmonėms suteikti išimtines teises (SESV 106 straipsnis), Teisingumo Teismo praktika (sprendimai Teckal, ANAV, Sea, Undis Servizi ir kt.) turi būti suprantami ir aiškinami, kad in house sandoris, kurį sudaro perkančioji organizacija ir nuo jos teisiškai atskirtas subjektas, o perkančioji organizacija šį subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas ir šio subjekto pagrindinę veiklos dalį sudaro veikla, vykdoma perkančiosios organizacijos naudai, per se teisėtas, inter alia, nepažeidžia kitų ūkio subjektų teisės į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos?

Generalinis advokatas savo išvadoje pasisako tik dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo užduotų 1 ir 3 klausimų ir Teisingumo Teismui siūlo į juo atsakyti taip:

1.  Paprastai vidaus sandoriui taikoma direktyva, kuri galioja tuo metu, kai perkančioji organizacija pasirenka procedūrą, kurios laikysis, ir galutinai nusprendžia iš anksto neskelbti konkurso viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Nustatyti, kada perkančioji organizacijai galutinai priėmė tokį sprendimą, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3. a) 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 1 straipsnio 4 dalis ir 12 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad juose yra išvardyti minimalūs reikalavimai, kurie turi būti įvykdyti tam, kad pagal ES teisę būtų leidžiama sudaryti vidaus sandorį. Tačiau tai netrukdo valstybei narei nustatyti papildomų sąlygų, kuriomis ribojama galimybė viešosioms institucijoms sudaryti vidaus sandorius, jeigu tokios papildomos sąlygos neprieštarauja ES teisei, kaip, pavyzdžiui, sąlygos, kad viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo arba nepertraukiamumo.

    b) ES teisėje nėra reikalavimo, pagal kurį valstybės narės gali nustatyti vidaus sandorių sudarymo apribojimus arba papildomas sąlygas tik konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės nuostatose.

Primename, kad generalinio advokato išvada yra svarbi vieno iš Teisingumo Teismo narių nuomonė, tačiau Teisingumo Teismo, kuris turi priimti sprendimą šioje byloje, nesaisto. Generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje (arba raštu) visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl tam tikrų pateiktų bylų, stengiantis Teisingumo Teismui padėti atlikti savo uždavinį.

Nuoroda į generalinio advokato išvadą internete.