Jarmuškienė, C-265/18

2019 m. gegužės 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Jarmuškienė, C-265/18.

Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) nuostatų aiškinimo.

Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar pareiga skaičiuoti ir mokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), kai tuo pačiu sandoriu tiekiamos dvi prekės, kyla nuo visos sandorio vertės ar tik nuo prekės, dėl kurios tiekimo viršijama PVM direktyvos numatyta riba, nuo kurios apmokestinamajam asmeniui tenka pareiga skaičiuoti ir mokėti PVM.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kartu su kitu fiziniu asmeniu (bendrasavininkiu) 2011 m. įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir, gavusi leidimą statyboms, įsigytame žemės sklype įregistravo naujai pastatytus gyvenamąjį namą bei du kaimo turizmo pastatus. Pareiškėja kartu su bendrasavininkiu 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI) nustatė, kad nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, o vykdyti savarankiškai per tęstinį laikotarpį, bei konstatavo, jog pareiškėja vykdė ekonominę veiklą, kaip ji apibrėžiama PVM įstatyme. Įvertinusi visas aplinkybes Vilniaus AVMI nurodė, kad pareiškėja turėjo apskaičiuoti mokėtiną PVM sumą. Skundą dėl mokėtino PVM nagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija laikėsi pozicijos, kad neapmokestinama riba buvo viršyta tik vieno iš objektų pardavimu, todėl PVM turėjo būti skaičiuojamas tik nuo parduotos prekės atlygio, kuris viršijo PVM įstatyme nustatytą ribą. VMI tokį Mokestinių ginčų komisijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o šiam skundą atmetus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimą palikus nepakeistą, centrinis mokesčių administratorius apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Nagrinėdamas šią bylą, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas Teisingumo Teismui uždavė šį klausimą:

Ar PVM direktyvos 282-292 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai tuo pačiu sandoriu tiekiamos dvi prekės, tačiau tik dėl vienos iš šių prekių tiekimo yra viršijama PVM direktyvos 287 straipsnyje (atitinkamoje nacionalinės teisės akto nuostatoje) numatyta metinės apyvartos riba (veiklos apimtis), apmokestinamajam asmeniui (tiekėjui) tenka pareiga inter alia skaičiuoti ir mokėti pridėtinės vertės mokestį nuo (1) visos sandorio vertės (abiejų prekių tiekimo vertės) ar (2) tik nuo minėtą ribą (veiklos apimtį) viršijančios sandorio dalies (vienos iš prekių tiekimo vertės)?

Teisingumo Teismas, palaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlytą aiškinimą, nusprendė, kad į pateiktą klausimą turi būti atsakyta taip:

PVM direktyvos 282–292 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai tiekimą tam pačiam pirkėjui sudaro du nekilnojamojo turto objektai, kurie yra susiję savo pobūdžiu ir dėl kurių sudaryta viena pirkimo-pardavimo sutartis, ir kai viršijama šioje direktyvoje įtvirtinta specialiai smulkaus verslo įmonėms skirtai schemai taikyti numatyta metinės apyvartos riba, apmokestinamasis asmuo turi sumokėti mokestį nuo viso ginčo tiekimo vertės, t. y. atsižvelgdamas į šį tiekimą sudarančių dviejų objektų vertę, net jei atsižvelgus į vieno iš šių objektų vertę minėta metinė riba nebūtų viršyta.