Komisija prieš Lietuvą, C-61/12

2014 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Komisija prieš Lietuvą, C-61/12, kuris yra priešingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamai pozicijai. Pažymėtina, kad analogiškas sprendimas buvo pateiktas ir byloje Komisija prieš Lenkiją, C‑639/11, kurioje Lenkijos poziciją palaikančias rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad drausdama registruoti lengvuosius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, ir (arba) reikalaudama prieš registruojant perkelti naujų ar anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotų lengvųjų automobilių vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1970 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvos 70/311/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo 2a straipsnį, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva), 4 straipsnio 3 dalį bei pagal SESV 34 straipsnį.

 Pažymėtina, kad dar 2009 m. Komisiją pradėjo pažeidimo procedūrą dėl šio klausimo, o kai Lietuvos valdžios institucijų argumentai netenkino, Komisija pateikė ieškinį. Lietuvos Respublika savo pastabose byloje tvirtino, kad Direktyvų 2007/46/EB ir 70/311/EB nuostatos yra nesusijusios su Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kuriomis draudžiama registruoti lengvuosius automobilius su vairu dešinėje pusėje. Lietuvos Respublika remia nurodytą draudimą SESV 36 straipsniu, o konkrečiai – siekiu užtikrinti kelių eismo saugumą, kaip viešąjį interesą.

Lietuvos Respublika pateikė argumentus, kurie yra susiję su nuosekliu ir prioritetiniu saugaus eismo užtikrinimo politikos Lietuvoje vykdymu. Buvo tvirtinama, kad dešiniavairės transporto priemonės eksploatavimas dešinės kelio pusės eisme yra rizikingas, nesaugus ir reikalaujantis papildomų transporto priemonės valdymo gebėjimų ir įgūdžių (pateikiant statistiką ir mokslinius tyrimus dėl didesnės avarijų tikimybės, nurodant konkrečias priežastis ir pavyzdžius dėl grėsmės eismo saugumui). Lietuvoje draudimo registruoti transporto priemones su vairu dešinėje pusėje tikslas nėra susijęs su transporto priemonės kokybės užtikrinimu, tačiau juo siekiama užtikrinti vairuotojo ir aplinkinių saugą bei atgrasyti nuo didelio kiekio tokių transporto priemonių naudojimo Lietuvos keliuose, kuris neišvengiamai pablogintų bendrą eismo saugumo situaciją keliuose. Be to, Lietuvos Respublika tvirtino, kad jos teisės aktai nevaržo laisvo prekių judėjimo (importo, eksporto ar tranzito), nes jos teritorijoje leidžiama prekyba lengvaisiais automobiliais, turinčiais vairą dešinėje pusėje. Galiausiai buvo pažymėta, kad Lietuvos Respublikos reguliavimas yra proporcingas, kadangi leidžia eksploatuoti automobilius su vairu dešinėje pusėje įregistruotus 1) iki 1993 m., 2) laikinai (iki 90 dienų) atvykusių asmenų automobilius, 3) istorinius automobilius bei 4) specialioms darbo funkcijoms atlikti skirtus automobilius, nes tokių transporto priemonių nėra tiek daug, kad jos galėtų kelti grėsmę eismo saugumui.

Teisingumo Teismas sprendime padarė išvadą, kad vairuotojo vietos, kuri yra sudedamoji transporto priemonės vairavimo mechanizmo dalis, padėčiai taikomas direktyvomis įtvirtintas suderinimas, todėl valstybės narės negali dėl kelių eismo saugumo reikalauti perkelti naujų transporto priemonių vairuotojo vietą į priešingą pusę nei ta, kuria vyksta eismas.

Be to, Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 22 iš 28 valstybių narių teisės aktais arba tiesiogiai leidžiama registruoti transporto priemones su vairuotojo vieta toje pačioje pusėje, kuria vyksta kelių eismas, arba toks registravimas nedraudžiamas, nors kai kuriose šių valstybių narių kelių tinklo būklė panaši į Lietuvos kelių tinklo būklę.

Tačiau Teisingumo Teismas taip pat patvirtino, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti priemones, kurios, atsižvelgiant į techniko būklę, yra tinkamos užtikrinti transporto priemonės su vairu toje pačioje pusėje, kuria vyksta eismas, vairuotojui pakankamą priekinį ir galinį matomumą.