Komisija pries Tarybą, C 111/10, C-117/10, C-118/10 ir C-121/10

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimus bylose Komisija pries Tarybą, C‑111/10, C-117/10, C-118/10 ir C-121/10. Šiose bylose Europos Komisija kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl Tarybos sprendimų (atitinkamai Lietuvai, Latvijai, Lenkijai ir Vengrijai) dėl valdžios institucijų teikiamos valstybės pagalbos valstybinės žemės ūkio paskirties žemei įsigyti 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu panaikinimo.

Byloje C-111/10 Komisija savo ieškiniu prašė Teisingumo Teismo panaikinti 2009 m. gruodžio 16 d. Tarybos sprendimą 2009/983/ES dėl Lietuvos Respublikos valdžios institucijų teikiamos valstybės pagalbos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimui 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Komisija teigė, jog Taryba, priėmusi skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Komisijos sprendimo, kurį sudaro Bendrijos 2007-2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairių (toliau – 2007 m. Žemės ūkio gairės) 196 punkte pasiūlytos tinkamos priemonės ir besąlyginis Lietuvos pritarimas šioms priemonėms, įpareigojantis pastarąją ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d. nutraukti esamą pagalbos schemą žemės ūkio paskirties žemei įsigyti. Jos nuomone, prisidengusi išimtinėmis aplinkybėmis Taryba iš tiesų leido Lietuvai tęsti šią schemą iki 2007 m. Žemės ūkio gairių galiojimo pabaigos, t.y. 2013 m. gruodžio 31 d. Pasak Komisijos, aplinkybės, kuriomis Taryba pagrindė šį sprendimą, akivaizdžiai nėra tokios išimtinės, kad pateisintų priimtą sprendimą, ir nurodytos neatsižvelgus į Komisijos sprendimą, priimtą dėl šios schemos.

Grįsdama savo ieškinį Komisija rėmėsi keturiais pagrindais, susijusiais atitinkamai su Tarybos kompetencijos nebuvimu, piktnaudžiavimu įgaliojimais, lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, taip pat akivaizdžia išimtinių aplinkybių buvimo vertinimo klaida ir proporcingumo principo pažeidimu.

Kitų bylų (C-117/10, C-118/10 ir C-121/10) pagrindai ir pagrindiniai argumentai iš esmės yra analogiški.

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Tarybos kompetencijos nebuvimu, Teisingumo Teismas savo sprendime byloje C-111/10 visų pirma pažymėjo, kad vykdydama savo pagal SESV 107 ir 108 straipsnius turimą kompetenciją, Komisija gali priimti gaires, kurios yra reguliaraus ir periodiško bendradarbiavimo, kai Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja esamas pagalbos sistemas ir joms siūlo atitinkamas priemones, reikalingas vidaus rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti, elementas. Kai šiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių valstybė narė pritaria, jai tos priemonės tampa privalomos, ir ji turi jas įgyvendinti. Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublika apie savo pritarimą Žemės ūkio gairių 196 punkte nurodytiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių pranešė 2007 m. kovo 22 d., ir kad šios priemonės apima esamų pagalbos investicijoms, susijusioms su žemės įsigijimu žemės ūkiuose, schemų pakeitimą siekiant šias schemas suderinti su gairėmis vėliausiai iki 2009 m. gruodžio 31 d.  Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį Žemės ūkio gairių 196 punkte Komisijos siūlomos atitinkamos priemonės susijusios tik su esamomis pagalbos schemomis. Teisingumo Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos pareigos, atsiradusios jai pritarus pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių, nesusijusios su schema, kuri ginčijamu sprendimu laikoma suderinama su vidaus rinka, nes tai nauja pagalbos schema, nesutampanti su esama pagalbos schema, su kuria susijusios atitinkamos priemonės, kurioms ši valstybė narė pritarė. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas būtent naujų aplinkybių, kurias Taryba laiko išimtinėmis ir į kurias Komisija negalėjo atsižvelgti vertindama Lietuvos Respublikos įgyvendintos esamos pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemos suderinamumą su vidaus rinka, atsiradimu: šiame sprendime daroma išsami nuoroda į 2008 ir 2009 metais ekonomikos ir finansų krizės sukeltus padarinius Lietuvos žemės ūkio sektoriui. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valstybės narės, pritarusios Žemės ūkio gairių 196 punkte nurodytiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių, neprarado visų galimybių prašyti leidimo vėl taikyti panašias ar tapačias schemas per visą šių gairių taikymo laikotarpį.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pirmasis Komisijos pagrindas, susijęs su Tarybos kompetencijos nebuvimu, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais, Teisingumo Teismas byloje C-111/10 nurodė, kad aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei remiantis objektyviais, reikšmingais ir vienas kitą patvirtinančiais duomenimis paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik siekiant ar daugiausia siekiant kitų tikslų nei nurodyti arba siekiant išvengti konkrečiam atvejui Sutartyje specialiai numatytos procedūros. Teisingumo Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog bylos medžiagoje nėra nieko, kas leistų teigti, kad Taryba siekė išimtinai ar daugiausia kito tikslo, nei padėti Lietuvos ūkininkams lengviau įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, siekiant užtikrinti žemės reformos užbaigimą ir ūkių struktūros ir ūkininkavimo Lietuvoje veiksmingumo pagerinimą, be to, Taryba galėjo teisėtai manyti, jog Komisija nepriėmė pozicijos dėl atitinkamos pagalbos schemos suderinamumo. Todėl Teisingumo Teismas nurodė, kad antrasis ieškinio pagrindas, susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais, taip pat turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, Teisingumo Teismas byloje C-111/10 pažymėjo, kad Lietuvos Respublika neprisiėmė jokio specialaus įsipareigojimo dėl ginčijamu sprendimu patvirtintos pagalbos schemos. Todėl šis sprendimas negali būti laikomas atleidžiančiu Lietuvos Respubliką nuo konkrečios bendradarbiavimo pareigos, nes juo visiškai nebuvo pakenkta ankstesnio dialogo tarp Komisijos ir šios valstybės narės rezultatams. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė, jog Komisijos pateiktas trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl ketvirtojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su akivaizdžia išimtinių aplinkybių buvimo vertinimo klaida, Teisingumo Teismas byloje C-111/10, be kita ko, pažymėjo, jog taikydama SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą Taryba turi plačią diskreciją, kurios įgyvendinimas apima sudėtingus ekonominio ir socialinio pobūdžio vertinimus, kurie turi būti atliekami Sąjungoje. Atsižvelgiant į tai, šios diskrecijos įgyvendinimui taikoma teisminė kontrolė skirta tik įvertinti, ar laikytasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, patikrinti nurodytų faktinių aplinkybių tikslumui ir nustatyti, ar nebuvo padaryta teisės klaida, akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais. Teisingumo Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ekonomikos ir finansų krizės pasekmės yra neįprastos ir nenumatomos, ir į tai, kokiu mastu jos apėmė Lietuvos žemės ūkį, negali būti laikoma, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą manydama, kad šios pasekmės sudaro išimtines aplinkybes, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu, Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad tik akivaizdžiai netinkamas remiantis SESV 108 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa priimtos priemonės pobūdis Tarybos ketinamo siekti tikslo atžvilgiu gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui. Teisingumo Teismas nurodė, kad tokie tikslai kaip  sėkmingas žemės reformos užbaigimas ir ūkių struktūros bei ūkininkavimo Lietuvoje veiksmingumo pagerinimas gali būti pasiekti tik padidinus ūkių plotą, o tai reiškia, kad Lietuvos ūkininkai turi įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pasak Teisingumo Teismo, nepakankamos pajamos ir sunkumai, susiję su paskolų gavimu, su kuriais susiduria ūkininkai, sudaro kliūčių tokiam įsigijimui. Todėl atitinkamos pagalbos schemos, kuria siekiama kompensuoti šias problemas ir jų paaštrėjimą dėl ekonomikos ir finansų krizės, patvirtinimas siūlant arba sumažinti žemės ūkio paskirties žemės kainas, arba subsidijuoti palūkanas, susijusias su paskolomis tokiai žemei pirkti, nėra akivaizdžiai netinkamas ginčijamu sprendimu siekiamiems tikslams įgyvendinti. Teisingumo Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog atsižvelgiant į Tarybos šiuo atveju turimą diskreciją, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pažeidžiančiu proporcingumo principą vien todėl, kad Lietuvos Respublika būtų galėjusi siekti aukščiau nurodytų tikslų kitos rūšies pagalbos schema.  Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisijos pateikto ketvirtojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

Kadangi Teisingumo Teismas nusprendė visus ieškinio pagrindus atmesti kaip nepagrįstus, jis taip pat nusprendė atmesti ieškinį.

Bylose C-117/10, C-118/10 ir C-121/10 Teisingumo Teismas, remdamasis iš esmės analogiškais motyvais pateiktiems byloje C-111/10 motyvams, nusprendė atmesti Komisijos ieškinius.

Šiuos sprendimus galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.