>

2011 m. kovo 22 d. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje Latvijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-369/07.

Ši byla iškelta dėl Latvijos Respublikos ieškinio Europos Bendrijų Komisijai (toliau – Komisija), kuriuo siekiama panaikinti 2007 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimą C(2007) 3409 dėl nacionalinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų paskirstymo plano (toliau – ginčijamas sprendimas). Ginčijamu sprendimu Komisija iš dalies atmetė nacionalinio paskirstymo plano pakeitimus, kuriuos pateikė Latvijos Respublika.

Latvijos Respublika, palaikoma Lietuvos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, pagrįsdama ieškinį nurodė, kad Komisija itin plačiai aiškindama savo teises pagal 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61, 9 straipsnio 3 dalį, nepaisė nurodytos kompetencijos; pažeidė nediskriminavimo principą, sudarydama blogesnes sąlygas valstybėms narėms, kurių bendra emisija yra maža; neatsižvelgdama į Latvijos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus pagal Kioto protokolą, pažeidė Direktyvos 2003/87/EB III priedo pirmąjį kriterijų, o ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant Direktyvos 2003/87/EB 9 straipsnio 3 dalyje numatyto termino.

Europos Sąjungos Bendrasis Teismas (toliau – Teismas) nusprendė panaikinti ginčijamą sprendimą. Kaip Teismas pažymėjo, nors iš žodžių „gali atmesti“ matyti, kad Komisija turi tam tikrą diskreciją tikrinant nacionalinio paskirstymo plano suderinamumą su Direktyvos 2003/87/EB nuostatomis, tačiau Komisijos teisė kontroliuoti ir atmesti nacionalinį paskirstymo planą pagal Direktyvos 2003/87/EB straipsnio 3 dalį yra labai ribota, nes jai taikomi ir materialiniai, ir laiko apribojimai. Sprendime Teismas pažymi, kad jeigu Komisija per 3 mėnesius nuo tada, kai valstybė narė pateikia savo nacionalinio paskirstymo planą, nepasinaudoja šia teise, valstybė narė iš principo gali įgyvendinti minėtą nacionalinio paskirstymo planą Direktyvoje 2003/87/EB numatytomis sąlygomis, nesant būtinybės gauti Komisijos pritarimą. Taigi, nacionalinio paskirstymo plano svarstymo procedūra nebūtinai turi būti užbaigta formaliu sprendimu, ypač kai vykstant šiai procedūrai valstybė narė pateikia visus prašomus pakeitimus. Teismo nuomone, tiek Komisija, tiek valstybės narės yra teisėtai suinteresuotos tuo, kad bet kokie nesutarimai dėl nacionalinio paskirstymo plano turinio būtų išspręsti greitai ir kad per visą šio plano galiojimo laiką nekiltų rizika, jog Komisija jį užginčys. Teismas daro išvadą, kad nacionalinio paskirstymo plano pateikimo sąvoka pagal Direktyvos 2003/87/EB 9 straipsnio 3 dalį apima tiek pirminės, tiek vėlesnių skirtingų nacionalinių paskirstymo planų versijų pateikimą, vadinasi, nuo kiekvieno iš šių pateikimų prasideda naujas trijų mėnesių terminas.  Atsižvelgdamas į tai, Tesimas pripažino, jog 2007 m. kovo 30 d. Latvijos Respublikai išsiųstas Komisijos prašymas pateikti informaciją buvo pavėluotas, nes trijų mėnesių terminas pagal Direktyvos 2003/87/EB 9 straipsnio 3 dalį pasibaigė 2007 m. kovo 29 d. Remdamasis tuo, Teismas nusprendė, kad peržiūrėtas nacionalinio paskirstymo planas tapo galutinis 2007 m. kovo 30 d., todėl Komisija neturėjo pagrindo 2007 m. liepos 13 d. priimti ginčijamo sprendimo. Teismas panaikino ginčijamą sprendimą dėl Komisijos praleisto termino nurodydamas, kad nėra reikalo spręsti dėl kitų Latvijos Respublikos ieškinio pagrindų.

Vadovaudamasi 2007 m. gruodžio 27 d. rezoliucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įstojo į minėtą bylą palaikydama Latvijos Respubliką ir įstojimo į bylą paaiškinime pritarė Latvijos Respublikos išdėstytiems argumentams.  Lietuvos Respublika taip pat yra pateikusi ieškinį Bendrajame Teisme (T-368/07) dėl Komisijos sprendimo K(2007)3407, pakeičiančio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų nacionalinį paskirstymo planą, panaikinimo.

Atnaujinimo data: 2023-11-16