Lietuva laimėjo bylą prieš Europos Komisiją,  T-262/07. 2007 m. gegužės 4 d. Europos Komisija priėmė sprendimą K(2007)1979 dėl žemės ūkio produktų, išskyrus cukrų, perteklinių atsargų nustatymo ir dėl jų pašalinimo, susijusio su Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimu į ES, finansinių pasekmių, (toliau − Ginčijamas sprendimas), kuriuo naujosioms valstybėms narėms, tarp jų ir Lietuvos Respublikai, skyrė baudas už stojimo momentu sukauptas perteklines kai kurių žemės ūkio produktų atsargas. Savo 2007 m. liepos 13 d. ieškiniu Lietuvos Respublika reikalavo Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pripažinti šį Komisijos sprendimą negaliojančiu arba, alternatyviai, negaliojančiu ta apimtimi, kiek jis skirtas Lietuvos Respublikai. Šioje byloje taip pat įstojo Lenkija ir Slovakija palaikydamos Lietuvos poziciją.

Lietuva ieškinį grindė šiais pagrindais: 1) Stojimo aktas Komisijai nesuteikia įgaliojimų skirti baudų pobūdžio mokėjimų valstybėms narėms, 2) priimdama Ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė kai kurias Stojimo akto nuostatas (ypač IV priedo 4 dalies 2 punktą, numatantį įprastines žemės ūkio produktų atsargas viršijančių atsargų šalinimą valstybių narių sąskaita ir Stojimo akto 41 straipsnį, įtvirtinantį trijų metų terminą pereinamosioms priemonėms žemės ūkio srityje priimti), o taip pat bendruosius Bendrijos teisės principus (be kitų, teisinio tikrumo, nediskriminavimo, skaidrumo ir gero administravimo); 3) Komisija pažeidė pareigą tinkamai pagrįsti ir motyvuoti savo sprendimą, ypač dėl to, kad ginčijamame sprendime nepagrindžiama, ar (ir kokia suma) Europos Bendrija dėl tariamų perteklinių atsargų šalinimo patyrė realių finansinių išlaidų, kurias padengti turėtų valstybės narės; 4) Komisija padarė akivaizdžių vertinimo klaidų neįvertindama valstybių narių atlikto atsargų apskaičiavimo, bei neatsižvelgdama į specifinių ir objektyvių atsargų pieno sektoriuje susidarymo aplinkybes.

Bendrasis Teismas priėmė Lietuvai palankų sprendimą byloje išnagrinėjęs pirmąjį pagrindą. Bendrasis Teismas nurodo, kad Ginčijamame sprendime numatytos pinigų sumos atspindi sąnaudas, kurių būtų patyręs Bendrijos biudžetas, jei Bendrija būtų finansavusi nustatyto pertekliaus eksportą už vidaus rinkos ribų. Tačiau Ginčijamame sprendime toks eksportas nenumatytas. Atsakymuose į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus Komisija taip pat negalėjo pasakyti, ar aptariamo pertekliaus realizavimas vidaus rinkoje Bendrijos biudžetui lėmė nuostolius, ar tiesiogines išlaidas, kurias galima laikyti minėto pertekliaus pašalinimo išlaidomis. Taigi net jei Komisija turi didelę diskreciją, kai įgyvendina Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 2 dalį, ji pagal tą nuostatą negali naujoms valstybėms narėms nustatyti paprasčiausios pareigos sumokėti Bendrijai, jei ta pareiga sumokėti negali būti laikoma finansiniu įnašu, skirtu padengti pertekliaus pašalinimo iš vidaus rinkos sąnaudas.

Iš tiesų Bendrasis Teismas iš principo pripažino, kad paprasčiausia sumokėdamos tam tikrą pinigų sumą naujos valstybės narės taip pat gali tam tikromis aplinkybėmis pašalinti kainų formavimo mechanizmų trikdžius, kuriuos sukėlė iki įstojimo tų valstybių narių teritorijoje sukauptos neįprasto dydžio atsargos, ir taip užtikrinti Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 2 dalimi siekiamo tikslo įgyvendinimą. Vis dėlto, pirma, paprasčiausias Ginčijame sprendime nurodytos pinigų sumos įmokėjimas į Bendrijos biudžetą nesuteikia galimybės užtikrinti kompensaciją ekonominį poveikį dėl pertekliaus realizavimo patyrusiems ūkio subjektams ir negali turėti nė menkiausios įtakos žemės ūkio produktų kainų lygiui po įstojimo. Antra, net jei, kaip teigia Komisija, su žemės ūkio rinkų stabilizavimo mechanizmais susietos sąnaudos neišvengiamai finansuojamos iš Bendrijos biudžeto, nėra jokio automatinio ir juo labiau tiesioginio papildomos naujų valstybių narių įmokos į Bendrijos biudžetą nustatymo ir naujų stabilizavimo mechanizmų sukūrimo ar esamų mechanizmų sustiprinimo ryšio. Galiausiai negalima atmesti prielaidos, kad naujoms valstybėms narėms nustatyta pareiga sumokėti pinigų sumą į Bendrijos biudžetą gali būti laikoma papildomu fizinio pertekliaus pašalinimo sistemos mechanizmu, kuris užtikrintų, kad papildomas išlaidas padengtų ne Bendrijos biudžetas ar gamintojai, o atitinkamos valstybės narės. Tačiau Ginčijamame sprendime numatytos piniginės sumos nėra toks papildomas mechanizmas. Net priešingai, pareiga įmokėti šias pinigų sumas pakeičia aptariamo pertekliaus pašalinimą iš vidaus rinkos ir yra vienintelis Ginčijame sprendime numatytas „pašalinimo“ mechanizmas.

Bendrasis Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad Ginčijamame sprendime naujoms valstybėms narėms nustatytas pinigų sumos mokėjimas į Bendrijos biudžetą prieštarauja Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 2 daliai. Todėl ši priemonė negalėjo būti priimta remiantis šio akto IV priedo 4 skyriaus 4 dalimi.

Bendrasis Teismas nusprendė panaikinti Komisijos sprendimą K(2007)1979.

Visą sprendimo tekstą galite rasti čia.

Atnaujinimo data: 2023-11-16