Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C-166/20

2021 m. liepos 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-166/20, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 45 ir 49 straipsnių nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma pateikti paaiškinimus dėl Direktyvos 2005/36/EB 10straipsnio b punkto bei Direktyvos 2005/36/EB III antraštinės dalies I skyriaus nuostatų taikymo srities. Taip pat buvo teiraujamasi dėl SESV 45 ir 49 straipsnių aiškinimo ir valstybių narių kompetentingoms institucijoms numatytų įpareigojimų vertinant asmenų prašymus pripažinti profesinę kvalifikaciją.

Teisingumo Teismas sprendime iš dalies pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad Direktyva 2005/36, būtent jos 1 straipsnis ir 10 straipsnio b punktas, turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma situacijai, kai asmuo, prašantis pripažinti jo profesinę kvalifikaciją, nėra įgijęs formalios kvalifikacijos įrodymo, kad kilmės valstybėje narėje galėtų verstis reglamentuojamąja profesine veikla.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo neturi vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 V priedo 5.6.2 punktą, bet įgijo su šia profesija susijusią profesinę kompetenciją tiek kilmės valstybėje narėje, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, turi įvertinti šią kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla. Jei ši kompetencija atitinka tą, kurios reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, ji privalo ją pripažinti. Jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą nustatoma tik dalinė šios kompetencijos atitiktis, priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prireikus turi įvertinti, ar žinių, įgytų priimančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, atliekant profesinę praktiką, pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas žinias. Jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti.

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu