>

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas  2015 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą byloje Litaksa, C‑556/13, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teisingumo Teismo sprendimas visiškai atitiko poziciją, kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi šioje byloje pateiktose rašytinėse pastabose.

Byloje Litaksa, C-556/13 į Teisingumo Teismą 2013 m. spalio 17 d. nutartimi kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau - Direktyva 90/232/EEB) 2 straipsnio, taip pat laisvo asmenų ir prekių judėjimo Europos Sąjungoje bei lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principų išaiškinimo.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė nagrinėdamas civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Litaksa“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE , veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje, ieškinį atsakovui UAB „Litaksa“ dėl draudimo išmokos grąžinimo. Ieškinio reikalavimai grindžiami aplinkybe, kad atsakovas – krovinių pervežimus vykdanti įmonė (draudėjas), sudarydamas dviejų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nesuteikė ieškovui (draudikui) teisingos informacijos, t. y. nenurodė, kad vykdys pervežimus ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, todėl ieškovas į tai neatsižvelgė apskaičiuodamas draudimo riziką. Motyvuodamas tuo, kad atsakovas pažeidė pareigą pateikti teisingą informaciją, ieškovas prašė priteisti iš jo pusę išmokėtos draudimo išmokų sumos.

Byloje Litaksa, C‑556/13 priimtame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudiminės apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos ne tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, bet ir draudiko ir draudėjo santykiams. Šiomis nuostatomis būtent reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiimtų riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko. Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 90/232/EEB, iš dalies pakeistos Direktyva 2005/l4/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Sprendimo tekstą galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.

Atnaujinimo data: 2023-11-16