Nickel & Goeldner, C−157/13

2014 m. rugsėjo 4 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Nickel & Goeldner, C−157/13, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje C-157/13 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) 3 straipsnio 1 dalies bei 44 straipsnio 3 dalies ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 1 straipsnio 2 dalies b punkto ir 71 straipsnio išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Vokietijos teisę įsteigtos bendrovės Nickel & Goeldner Spedition GmbH ir bankrutavusios pagal Lietuvos teisę įsteigtos UAB „Kintra“ ginčą dėl 194 077,76 LTL skolos už suteiktas tarptautinio krovinio pervežimo paslaugas sumokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas uždavė tokius klausimus:

1. Ar ieškinys, kai reikalavimą reiškia bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorinių reikalavimų būtų patenkinta, kai, pabrėžtina, tokių pat padarinių siekiama ir, pavyzdžiui, bankroto administratoriaus ieškiniais dėl sandorių nuginčijimo (actio Pauliana), kurie pripažinti glaudžiai susijusiais su bankroto procesu, bei tai, kad šiuo atveju prašoma priteisti skolą pagal CMR Konvencijos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (bendrąsias civilinės teisės nuostatas) už atliktą tarptautinį krovinio pervežimą, – laikytinas glaudžiai (tiesioginiu ryšiu) susijusiu su ieškovo bankroto procesu, ir jo teismingumas turi būti nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles bei patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį.
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar kai ginčo prievolė (atsakovo prievolė sumokėti bankrutuojančiam ieškovui skolą ir delspinigius už tarptautinį krovinio pervežimą, kuri grindžiama netinkamu atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymu) atsirado iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, vadovautinasi Reglamento Nr. 1346/2000 44 straipsnio 3 dalies a punktu ir šis reglamentas netaikytinas dėl to, kad bylos teismingumas nustatomas pagal CMR Konvencijos 31 straipsnį, kaip pagal specialiosios konvencijos nuostatas.
3. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai ir nagrinėjamas ginčas patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar nagrinėjamu atveju tiek CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto nuostatoms, tiek Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms viena kitai neprieštaraujant, turėtų būti laikoma, kad ginčo santykius priskiriant CMR Konvencijos (specialios konvencijos) taikymo sričiai, taikytinas CMR Konvencijos 31 straipsnio teisinis reglamentavimas, nustatant, kurios valstybės teismams teismingas nagrinėjamas ginčas, jei CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto teisinis reglamentavimas nepažeidžia Reglamento Nr. 44/2001 pagrindinių tikslų, nesukelia mažiau palankių tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimo pasekmių, kai yra pakankamai aiškus ir tikslus.

Kitaip tariant, pagrindinis byloje keliamas klausimas buvo susijęs su ieškinio jurisdikcija, t. y. ar tokio ieškinio, kurį pareiškia bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorinių reikalavimų būtų patenkinta, teismingumas turi būti nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles ar pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles.

Teisingumo Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, kad:

1. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ apima ieškinį, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą už suteiktas pervežimo paslaugas, valstybėje narėje iškėlus bankroto bylą paskirto bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikštą kitoje valstybėje narėje įsteigtam šių paslaugų gavėjui.

2. Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu, taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti šios konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles.