>

Nuomonė dėl Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, 1/13

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2014 m. spalio 14 d. pateikė Nuomonę 1/13 bei paskelbė 2014 m. gegužės 13 d. generalinio advokato šioje nuomonės pateikimo procedūroje priimtą išvadą.

Procedūra dėl Nuomonės 1/13 pateikimo buvo pradėta remiantis Europos Komisijos 2013 m. birželio 27 d. pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 218 straipsnio 11 dalį Teisingumo Teismui pateiktu prašymu pateikti nuomonę, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją padaryti pareiškimą dėl trečiųjų šalių prisijungimo prie 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija). Dėl Nuomonės 1/13 rašytines pastabas pateikė 21 valstybės narės vyriausybės, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Generalinis advokatas Niilo Jääskinen 2014 m. gegužės 13 d. pateiktoje išvadoje Teisingumo Teismui pasiūlė Europos Komisijos prašymą pateikti nuomonę paskelbti priimtinu bei į pateiktą klausimą atsakyti nurodant, kad trečiosios valstybės prisijungimo prie Hagos konvencijos priėmimas patenka į išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos sritį.

2014 m. spalio 14 d. pateiktoje Nuomonėje 1/13 Teisingumo Teismas iš esmės laikėsi minėtą generalinio advokato išvadą atitinkančios pozicijos.

Nagrinėdamas prašymo pateikti Nuomonę 1/13 priimtinumą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Hagos konvencijos 38 straipsnyje numatyti du susiję dokumentai, t. y. prisijungimo dokumentas ir pareiškimas apie prisijungimo priėmimą, kurie, kartu išreiškia bendrą atitinkamų valstybių valią, taigi, sudaro tarptautinį susitarimą. Todėl valstybės narės deponuotas pareiškimas apie prisijungimo priėmimą patenka į „susitarimo“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 218 straipsnio 1 ir 11 dalis, taikymo sritį su sąlyga, kad tai yra Sąjungos numatytas sudaryti susitarimas, kaip tai suprantama pagal tas pačias teisės nuostatas. Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad tarptautiniai susitarimai, kurių sudedamasis elementas yra minėti pareiškimai, gali būti kvalifikuojami kaip prašymo pateikti nuomonę momentu „numatyti sudaryti“ susitarimai. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad Teisingumo Teismui priimant sprendimą dėl prašymo pateikti Nuomonę 1/13 kai kurios valstybės narės jau buvo deponavusios pareiškimus apie prisijungimo priėmimą Hagos konvencijos depozitarui. Taip pat pabrėžta, kad aplinkybė, jog tam tikri klausimai, iškelti vykstant šiai nuomonės pateikimo procedūrai, gali būti nagrinėjami pagal SESV 258 straipsnį pareiškiant ieškinius dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nedraudžia kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį. Nuomonės pateikimo procedūra turi leisti išspręsti bet kokį klausimą, kurį galima pateikti vertinti teismui, jeigu tokie klausimai suderinami su tokios procedūros tikslu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas pripažino, kad Komisijos prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas.

Iš esmės nagrinėdamas Komisijos prašymą pateikti Nuomonę 1/13, Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad reikia atsižvelgti į Hagos konvencijoje numatytų teisių ir pareigų visumą. Ši konvencija priskirtina tarpvalstybinį pobūdį turinčiai šeimos teisės sričiai, kurioje Sąjunga turi vidaus kompetenciją pagal SESV 81 straipsnio 3 dalį. Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad Sąjunga tokią kompetenciją įgyvendino, kai priėmė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. Taigi Sąjunga turi išorės kompetenciją Hagos konvencijos reglamentuojamoje srityje. Nuomonėje 1/13 taip pat konstatuota, kad trečiosios valstybės prisijungimo prie Hagos konvencijos priėmimas nenumatytas jokiame Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte ir nėra būtinas, kad Sąjunga galėtų įgyvendinti vidaus kompetenciją. Todėl prašymas pateikti nuomonę nagrinėtas atsižvelgiant į SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą sąlygą, pagal kurią tarptautinis susitarimas priskiriamas išimtinei Sąjungos kompetencijai, jeigu jis „gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“. Tokiam poveikiui konstatuoti nebūtina, kad sritis, kurioje prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai, visiškai sutaptų su Sąjungos teisės aktų reglamentuojama sritimi. Vis dėlto, Teisingumo Teismas priminė, kad Sąjunga turi tik suteiktą kompetenciją, todėl kompetencijos, kuri, be to, yra išimtinio pobūdžio, buvimas turi būti pagrįstas išvadomis, padarytomis visapusiškai ir konkrečiai išanalizavus santykį, egzistuojantį tarp numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo ir galiojančios Sąjungos teisės. Atliekant tokią analizę reikia atsižvelgti atitinkamai į Sąjungos taisyklių ir numatyto sudaryti susitarimo nuostatų reglamentuojamą sritį, galimus numatyti jų pakeitimus ateityje ir šių taisyklių bei nuostatų pobūdį ir turinį, kad būtų galima patikrinti, ar nagrinėjamas susitarimas negali kelti pavojaus vienodam ir darniam Sąjungos taisyklių taikymui ir tinkamam jomis nustatytos sistemos veikimui. Atlikęs tokią analizę, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis reglamentuojama didžioji dalis abiejų procedūrų, kurioms skirtos Hagos konvencijos nuostatos, t. y. procedūrų, iš kurių viena susijusi su neteisėtai išvežtų vaikų grąžinimu, o kita – su teisės bendrauti įgyvendinimo užtikrinimu. Todėl Teisingumo Teismas pripažino, kad visas šios konvencijos nuostatas apima Sąjungos taisyklės. Nuomonėje 1/13 konstatuota, kad dėl Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio ir Hagos konvencijos III skyriuje įtvirtintų nuostatų persipynimo ir tarp jų esančios tiesioginės sąsajos gali būti daroma įtaka Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintų normų reikšmei, taikymo sričiai ir veiksmingumui. Taip pat pabrėžta, kad nepaisant Reglamentui Nr. 2201/2003 teikiamos viršenybės, šiuo reglamentu nustatytų bendrų taisyklių taikymo sričiai ir veiksmingumui gali daryti poveikį nevienoda valstybių narių pozicija dėl trečiųjų valstybių prisijungimo prie Hagos konvencijos priėmimo.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta, Teisingumo Teismas Nuomonėje 1/13 konstatavo, kad trečiosios valstybės prisijungimo prie Hagos konvencijos priėmimas patenka į išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos sritį.

Šią nuomonę galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Atnaujinimo data: 2023-11-16