OG (Parquet de Lübeck), C-508/18 (kartu su byla C‑82/19 PPU) ir PF (Procureur général de Lituanie), C-509/18

2019 m. balandžio 30 d. generalinis advokatas paskelbė išvadas bylose C-508/18 (kartu su byla C‑82/19 PPU) ir C-509/18. Šiose bylose iš esmės keliamas klausimas, ar Vokietijos Liubeko ir Cvikau prokuratūros (bylose C-508/18 ir C-82/19 PPU) ir ar Lietuvos generalinė prokuratūra (byloje C‑509/18) gali būti laikomos Europos arešto orderį (toliau – EAO) išduodančiomis teisminėmis institucijomis pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Pagrindų sprendimas  2002/584) 6 straipsnio 1 dalį.

Bylų faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

Byla C‑508/18

2016 m. gegužės 13 d. prokuratūra prie Landgericht Lübeck (Liubeko apygardos teismas, Vokietija) išdavė EAO dėl O. G., Airijoje gyvenančio Lietuvos piliečio, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos. O. G. užginčijo jo perdavimą High Court (Aukštasis teismas, Airija), kartu su kitais argumentais nurodęs, kad Liubeko prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. High Court (Aukštasis teismas) 2017 m. kovo 20 d. sprendimu atmetė O. G. argumentą ir nurodė, kad Vokietijos teisėje numatytas prokuratūros nepriklausomumas ir kad prokurorui priimant sprendimą vykdomoji valdžia gali įsikišti tik išskirtinėmis aplinkybėmis, o šiuo atveju to nebuvo. Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; jis taikė „funkcinio nepriklausomumo“ ir „de facto nepriklausomo veikimo“ kriterijus, atsižvelgęs į gaires, kurias Supreme Court of the United Kingdom (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) nustatė byloje Assange / Swedish Prosecution Authority.

Apskundus sprendimą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – Teisingumo Teismas) tokius klausimus:

„1.      Ar prokuratūros nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios turi būti nustatomas atsižvelgiant į jos padėtį atitinkamoje nacionalinės teisės sistemoje? Jei ne, kokie yra kriterijai, kuriais remiantis turi būti nustatytas nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios?

2.      Ar prokuratūra, kuri, remiantis nacionaline teise, tiesiogiai ar netiesiogiai paklūsta galimoms Teisingumo ministerijos gairėms ar nurodymams, yra pakankamai nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, kad būtų laikoma „teismine institucija“, kaip apibrėžta Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje?

3.      Teigiamo atsakymo į ankstesnį klausimą atveju, ar prokuratūra taip pat privalo būti nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios funkciniu požiūriu, ir kokie yra kriterijai, kuriais remiantis nustatomas nepriklausomumas funkciniu požiūriu?

4.      Jei prokuratūra yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, ar ji, inicijuodama ir atlikdama tyrimus bei užtikrindama, kad tokie tyrimai būtų atlikti objektyviai ir teisėtai, pareikšdama kaltinimus, vykdydama teismo sprendimus ir baudžiamąjį persekiojimą, nepriimdama nacionalinių nutarčių dėl suėmimo ir negalėdama atlikti teismo funkcijų, laikytina „teismine institucija“ pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį?

5.      Ar Liubeko prokuratūra yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį?“

Byla C‑82/19 PPU

2018 m. kovo 15 d. Cvikau prokuratūra (Vokietija) išdavė EAO dėl P. I., siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl, kaip įtariama, padarytų iš viso septynių nusikalstamų veikų. 2018 m. rugsėjo 12 d. High Court (Aukštasis teismas) priėmė nutartį vykdyti Europos arešto orderį, taigi 2018 m. spalio 15 d. P. I. buvo suimtas ir nuo to laiko laikomas suimtu. P. I. ginčija perdavimą ir teigia, kad Cvikau prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį.

Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) pateikė Teisingumo Teismui penkis klausimus, tokius pačius kaip ir Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klausimai byloje C‑508/18; vienintelis skirtumas yra tas, kad penktajame klausime nurodyta Cvikau prokuratūra.

Faktinės bylos C- 509/18 aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

2014 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra) išdavė EAO dėl PF perdavimo, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. PF pateikė prieštaravimą dėl savo perdavimo High Court (Aukštasis teismas, Airija); be kitų pagrindų, jis nurodė, kad Generalinė prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. 2017 m. vasario 27 d. sprendimu High Court (Aukštasis teismas) nusprendė, kad, atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros pateiktą informaciją, ji dalyvauja vykdant teisingumą, kaip to reikalaujama pagal Pagrindų sprendimą 2002/584. Todėl nurodė vykdyti PF perdavimą. 2017 m. vasario 27 d. sprendimą apeliacine tvarka patvirtino Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) savo 2017 m. spalio 20 d. sprendimu.

Pateikus kasacinį skundą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar kriterijai, kuriais remiantis reikia nuspręsti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra tokia teisminė institucija, atsižvelgiant į šios sąvokos minėtoje nuostatoje savarankišką reikšmę, apima tai, kad, pirma, prokuroras yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir, antra, laikoma, kad jis savo teisinėje sistemoje vykdo teisingumą arba dalyvauja jį vykdant?

2.      Jei ne, kokiais kriterijais vadovaudamasis nacionalinis teismas turėtų nustatyti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą?

3.      Jeigu kriterijai apima reikalavimą, kad prokuroras vykdytų teisingumą arba dalyvautų jį vykdant, ar tas reikalavimas turi būti nustatomas pagal jam jo teisinėje sistemoje suteiktą statusą, ar pagal tam tikrus objektyvius kriterijus? Jei tai objektyvūs kriterijai, kokie jie?

4.      Ar Lietuvos Respublikos prokuroras yra teisminė institucija atsižvelgiant į šios sąvokos <...> Pagrindų sprendimo 2002/584 <...> 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje savarankišką reikšmę?

Generalinis advokatas į pateiktus klausimus bylose C-508/18 ir C-82/19 PPU siūlo atsakyti taip:

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad į sąvoką „išduodančioji teisminė institucija“ nepatenka prokuratūra.

Generalinis advokatas į pateiktus klausimus byloje C-509/18 siūlo atsakyti taip:

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“ neapima prokuratūros.