Paysera, C-389/17

2019 m. sausio 16 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Paysera, C-389/17, kurioje rašytines pastabas teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje buvo keliamas klausimas, ar dvi mokėjimo paslaugos, kurias pareiškėjas pagrindinėje byloje UAB „EVP International“ (toliau – Pareiškėjas arba įstaiga) teikė savo klientams, yra laikytinos susijusiomis ar nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – Lietuvos bankas) direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimo taikyti atskirą nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą (A, B arba C) mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu. Todėl pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 240 (2012 m. sausio 12 d. redakcija), 18 punkto reikalavimą.

Pareiškėjas yra Lietuvoje registruota bendrovė, turinti elektroninių pinigų įstaigos licenciją, be kita ko, suteikiančią šiai bendrovei teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti mokėjimo paslaugas. 

Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Lietuvos bankas atsisakė su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikyti:

1. Elektroninių pinigų turėtojo atliekamus kredito pervedimus (mokėjimus) iš jo pas pareiškėją turimos elektroninių pinigų sąskaitos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose (toliau – I paslauga). Lietuvos banko nuomone, jeigu išpirkus elektroninius pinigus gautos lėšos pervedamos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose, siekiant jomis atsiskaityti už prekes ir paslaugas, tokie kredito pervedimai nelaikytini susijusiais su elektroninių pinigų leidimu;
2. Mokėjimų už prekes ir (ar) paslaugas, kurias tiekia ar teikia elektroninių pinigų sąskaitas turintys pareiškėjo klientai (prekybininkai), surinkimą iš šias prekes ir (ar) paslaugas įsigijusių asmenų (pirkėjų) (toliau – II paslauga). Ši operacija vykdoma taip: i) prekybininko nurodymu pirkėjas pervesdavo lėšas už įsigytas prekes ir (ar) paslaugas į pareiškėjo (elektroninių pinigų įstaigos) banko sąskaitą; ii) gavusi šias lėšas, elektroninių pinigų įstaiga nedelsiant išleisdavo elektroninius pinigus, kuriuos priskirdavo prekybininko elektroninių pinigų sąskaitai. Lietuvos banko nuomone, elektroniniai pinigai šiuo atveju yra išleidžiami tik po mokėjimo paslaugos (pinigų perlaidos) suteikimo, o vėlesnis jų išleidimas yra siejamas išimtinai tik su tarp pareiškėjo ir prekių tiekėjo ir (ar) paslaugų teikėjo sudaryta papildoma sutartimi, todėl tokios paslaugos nelaikytinos su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis.

Lietuvos bankas ir pareiškėjas nesutaria dėl to, ar nurodytos mokėjimo paslaugos laikytinos susijusiomis ar nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu. 

Teisingumo Teismui užduotas klausimas

Ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (toliau – Direktyva 2009/110/EB) 5 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su 6 straipsnio 1 dalies a punktu, turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, su elektroninių  pinigų leidimu (ne)susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikomos:

a) mokėjimo operacija, kai elektroninių pinigų įstaigai (išleidėjui) pateiktu elektroninių pinigų turėtojo prašymu (nurodymu), nominalia verte grąžinami turimi elektroniniai pinigai (grąžinamos lėšos)  pervedami į trečiojo asmens banko sąskaitą;

b) mokėjimo operacija, kai prekių ir (ar) paslaugų pirkėjas (mokėtojas) pardavėjo nurodymu perveda (įmoka) lėšas už prekes ir (ar) paslaugas elektroninių pinigų įstaigai (elektroninių pinigų išleidėjui), kuri, gavusi šias lėšas, pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojui) naudai išleidžia elektroninius pinigus nominalia gautų lėšų verte?

Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad pagrindinėje byloje teiktos paslaugos laikytinos susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, nes teikiant nagrinėjamas paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją buvo išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

Teikiant I paslaugą, jei lėšos grąžinamos tik siekiant jas pervesti ir atliekant vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia paslauga gali būti laikoma susijusia su elektroninių pinigų leidimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/110/EB 5 straipsnio 2 dalį. II paslaugą sudaro operacija, kai prekių ar paslaugų pirkėjas pardavėjo reikalavimu perveda lėšas elektroninių pinigų įstaigai, kuri, gavusi šias lėšas, išleidžia pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojo) naudai elektroninių pinigų. Tokia paslauga, kaip II paslauga, taip pat tiesiogiai susijusi su elektroninių pinigų leidimu, nes lėšų pervedimas atliekant vieną mokėjimo operaciją automatiškai lemia elektroninių pinigų leidimą, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Todėl lėšų pervedimas yra susijęs su elektroninių pinigų leidimu.

Todėl Teisingumo Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė, kad:

Direktyvos 2009/110/EB 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

Nuoroda į sprendimą.