>

2014 m. birželio 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Peftiev ir kt., C-314/13.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių, iš dalies pakeisto 2011 m. sausio 31 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 84/2011 ir 2011 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 588/2011, 3 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

Pateikdamas pirmus tris klausimus, kuriuos Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 765/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad kompetentinga nacionalinė institucija turi absoliučią diskreciją, kai priima sprendimą dėl pagal šią nuostatą pateikto prašymo taikyti išimtį, kad būtų galima pareikšti ieškinį ir užginčyti Sąjungos nustatytų ribojamųjų priemonių teisėtumą; jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, į kokias aplinkybes ši institucija turi atsižvelgti ir kokiais kriterijais vadovautis.

Teisingumo Teismas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo užduotus klausimus atsakė taip:

–        Reglamento Nr. 765/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad kompetentinga nacionalinė institucija neturi absoliučios diskrecijos, kai priima sprendimą dėl pagal šią nuostatą pateikto prašymo taikyti išimtį, kad būtų galima pareikšti ieškinį ir užginčyti Sąjungos nustatytų ribojamųjų priemonių teisėtumą, ir savo kompetenciją turi vykdyti laikydamasi Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos antrame sakinyje numatytų teisių ir reikalavimo, kad reiškiant ieškinį Bendrajame Teisme ieškovui turi atstovauti advokatas.

–        Kompetentinga nacionalinė institucija turi teisę patikrinti, ar lėšos, kurių įšaldymą prašoma panaikinti, skirtos išimtinai pagrįstiems profesiniams mokesčiams sumokėti ir su teisinių paslaugų teikimu susijusioms išlaidoms kompensuoti. Ji taip pat gali nustatyti sąlygas, kurias laiko tinkamomis užtikrinti, kad visų pirma būtų laikomasi paskirtos sankcijos tikslo ir nebūtų piktnaudžiaujama suteikta išimtimi.

Pateikdamas ketvirtąjį klausimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas siekė išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 765/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vienas iš pagrindų, kuris gali pateisinti išimties pagal šią nuostatą nesuteikimą, gali būti lėšų, kuriomis naudojantis būtų įgyvendinama nurodyta išimtis, įgijimo neteisėtumas. Teisingumo Teismas į tokį klausimą atsakė neigiamai.

Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, kiek ji buvo susijusi su klausimais dėl kompetentingos nacionalinės institucijos turimos diskrecijos pobūdžio priimant sprendimą dėl pagal Reglamento (EB) Nr. 765/2006 3 straipsnio 1 dalies b punktą pateikto prašymo taikyti išimtį, taip pat dėl būtinybės tokiais atvejais atsižvelgti į  ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę į veiksmingą teisinę gynybą.

Atnaujinimo data: 2023-11-16