>

2010 m. gruodžio 10 d. Europos laisvosios prekybos asociacijos teismas priėmė sprendimą byloje Periscopus, E-1/10, kurioje pastabas pateikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Europos laisvosios prekybos asociacijos teismas (toliau – ELPA teismas) priėmė sprendimą byloje Periscopus, E-1/10, dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų 5 straipsnio 4 dalies antrosios pastraipos nuostatų išaiškinimo. Norvegijos Karalystės teismas prašė išaiškinti, ar Norvegijos teisės aktai, numatantys, kad privalomojo pasiūlymo teikėjas už akcijas turi pasiūlyti rinkos kainą, jeigu ją galima aiškiai nustatyti ir ji yra aukštesnė už didžiausią kainą, kurią atsakovas mokėjo per 6 mėnesius nuo pareigos pateikti privalomąjį pasiūlymą atsiradimo dienos, nepažeidžia Direktyvos 2004/25/EB nuostatų.

Ginčas pagrindinėje byloje kilo, kai ieškovas nesutiko su Oslo vertybinių popierių rinkos apeliacinio komiteto sprendimu, patvirtinančiu oficialaus siūlymo vertybinių popierių kainą, neatsižvelgdamas į šių vertybinių popierių kainą rinkoje. Norvegijos teisės aktai, numato, kad turi būti mokama vertybinių popierių rinkos kaina, jeigu ji yra didesnė už tą kainą, kurią įmonę perimantis asmuo mokėjo tam tikru laikotarpiu iki dienos, kai jam atsirado pareiga pateikti privalomą pasiūlymą. Pareiga mokėti rinkos kainą kyla automatiškai tuo atveju, jeigu šią kainą galima aiškiai nustatyti. Oslo vertybinių popierių rinkos apeliacinis komitetas laikėsi nuomonės, kad šiuo konkrečiu atveju aiškios rinkos kainos nebuvo galima nustatyti.

Šioje byloje Lietuvos Respublika pateikė rašytines pastabas.

ELPA teismas sprendime nurodė, kad bendra taisyklė nustatyti „teisingą kainą“ yra įtvirtinta Direktyvos 2004/25/EB 5 straipsnio 4 dalies pirmojoje pastraipoje. Vis dėlto, skirtingai nei argumentavo ELPA priežiūros institucija, ELPA teismas nenurodė, kad antrojoje pastraipoje numatyta galimybė valstybėms narėms nustatyti kitokias „teisingos kainos“ apskaičiavimo taisykles yra išimtis, kuri turėtų būti taikoma siaurai. ELPA teismas tik įvertino, kad Norvegijos teisės aktuose nustatyta „rinkos kainos“ taisyklė nesukuria teisinio aiškumo, kaip ją taikyti. Todėl ši taisyklė yra nesuderinama su Direktyvos 2004/25/EB 5 straipsnio 4 dalies antrojoje pastraipoje numatytu reikalavimu, kad privalomo pasiūlymo akcijų kaina būtų nustatoma „aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus“. ELPA teismas sprendime nevertino, ar automatinis „rinkos kainos“ taisyklės taikymas esant aiškioms aplinkybėms ir kriterijams, įtvirtintiems nacionalinėje teisėje, būtų suderinamas su Direktyva 2004/25/EB, todėl galima daryti išvadą, kad Direktyvos 2004/25/EB įgyvendinimas taikant minėtą „rinkos kainos“ taisyklę nebuvo pripažintas nesuderinamu su ES teise. Šioje byloje Lietuvos Respublika laikėsi pozicijos, kad aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis ir esant aiškiems kriterijams automatinis įpareigojimas privalomojo vertybinių popierių supirkimo pasiūlymo teikėjui nustatyti didesnę vertybinių popierių supirkimo kainą nei didžiausia jo pasiūlyta kaina, jei vertybinių popierių rinkos kaina (arba svertinė rinkos kaina) yra didesnė už didžiausią jo mokėtą kainą yra suderinamas su Direktyva 2004/25/EB. Ši Lietuvos Respublikos pozicija nebuvo paneigta.

Lietuvos Respublika, būdama Europos laisvosios prekybos asociacijos susitarimo dalyvė, turi teisę dalyvauti ELPA teisme nagrinėjamose bylose. ELPA teismo sprendimą galima rasti jo interneto svetainėje.

Atnaujinimo data: 2023-11-16