>

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2014 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą byloje Petillo, C-371/12, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Italijos teismas 2012 m. birželio 20 d. sprendimu kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (toliau – Pirmoji direktyva), 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau – Antroji direktyva), 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos Direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau – Trečioji direktyva) ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatas.

Atsižvelgdamas į tai, kad Direktyva 2009/103/EB ir Trečioji direktyva pagrindinėje byloje kilusiam ginčui nėra taikytinos atitinkamai ratione temporis ir ratione materiae, Teisingumo Teismas nurodė, kad Italijos teismas pateiktu klausimu iš esmės siekė išsiaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta specifinė neturtinės žalos, kurią lemia nesunkūs kūno sužalojimai, patirti per kelių eismo įvykius, atlyginimo sistema, pagal kurią tokios žalos atlyginimas apribotas, palyginti su leidžiamu tokios pačios žalos, atsiradusios ne dėl tokių priežasčių, atlyginimu.

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Pirmąja ir Antrąja direktyvomis valstybės narės nėra įpareigotos priimti konkrečios tvarkos nukentėjusiojo teisės į žalos atlyginimą remiantis draudėjo civiline atsakomybe apimčiai nustatyti. Taigi pagal šias direktyvas iš principo nedraudžiami nei nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyti nacionaliniams teismams taikytini privalomi kriterijai, skirti atlygintinai neturtinei žalai nustatyti, nei specifinės sistemos, pritaikytos prie eismo įvykių ypatumų, net jeigu šiose sistemose tam tikrų rūšių neturtinei žalai numatytas teisės į žalos atlyginimą apimties nustatymo būdas yra ne toks palankus nukentėjusiajam kaip tas, kuris taikomas teisei į žalos, patirtos per nelaimingus atsitikimus, kurie nėra eismo įvykiai, atlyginimą. Aplinkybė, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos, patirtos dėl nesunkių kūno sužalojimų, dydį kompensacijos, mokėtinos per nelaimingus atsitikimus, kurie nėra eismo įvykiai, nukentėjusiems asmenims, apskaičiavimo elementai yra nepanaudoti ar apriboti, neturi įtakos tokių nacionalinės teisės aktų suderinamumui su minėtomis direktyvomis, nes šiais aktais nėra automatiškai paneigiama ar neproporcingai apribojama nukentėjusiojo teisė į žalos atlyginimą.

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo sprendimas byloje Petillo, C-371/12, iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinėse pastabose išdėstytą nuomonę dėl atsakymo į Italijos teismo užduotą klausimą.

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Atnaujinimo data: 2023-11-16