Petraitis prieš Komisiją, C-137/16 P

Pranešame, kad 2016 m. lapkričio 24 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė nutartį byloje Petraitis prieš Komisiją, C-137/16 P. Šioje byloje priimta nutartis dėl apeliacinio skundo, kuriuo apeliantas prašė panaikinti Bendrojo Teismo nutartį byloje T-460/15, kuria Bendrasis Teismas atmetė ieškovo ieškinį, kuriuo siekta, kad būtų konstatuotas Europos Komisijos neveikimas dėl to, kad ji pagal SESV 258 straipsnį nepradėjo prieš Lietuvos Respubliką procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

Teisingumo Teismas patvirtino, kad privatūs asmenys negali ginčyti Komisijos apsisprendimo nepradėti prieš valstybę narę pažeidimo procedūros, nes toks sprendimas nėra aktas, kurį privatus asmuo galėtų ginčyti pagal SESV 263 straipsnį, nes pagal SESV 258 straipsnį Komisija neturi pareigos pradėti pažeidimo procedūrą ir ji šiuo atžvilgiu turi diskreciją.

Toliau pateikiami aktualūs motyvuojamosios dalies punktai:

<...> 20. Kiek tai susiję su tuo, kad Bendrasis Teismas atmetė J. E. Petraičio ieškinį dėl neveikimo, primintina, kad SESV 256 straipsnio trečia pastraipa fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę pareikšti ieškinį dėl neveikimo, kai institucija dėl tokių asmenų nepriima kokio nors akto, kuris nėra rekomendacija ar nuomonė. Tačiau tokie asmenys gali pasinaudoti šia gynybos priemone tik dėl institucijų aktų, kurių teisėtumą jie gali ginčyti ir pareikšdami SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytą ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1996 m. lapkričio 26 d. Sprendimo T. Port, C‑68/95, EU:C:1996:452, 59 punktą ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Nutarties Gaki/Komisija, C‑130/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:731, 17 punktą).

21. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad privatūs asmenys neturi teisės ginčyti Komisijos atsisakymo pradėti prieš valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikšdami ieškinį dėl panaikinimo (1966 m. kovo 1 d. Sprendimo Lütticke ir kt./Komisija, 48/65, EU:C:1966:8, 39 punktas; 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimo Sonito ir kt./Komisija, C‑87/89, EU:C:1990:213, 6 punktas; 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition/Komisija, C‑111/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:491, 11 punktas; 2015 m. vasario 12 d. Nutarties Meister/Komisija, C‑327/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:99, 26 punktas ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Nutarties Gaki/Komisija, C‑130/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:731, 18 punktas).

22. Iš tiesų toks atsisakymas nėra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, nes iš SESV 258 straipsnio struktūros matyti, kad Komisija neprivalo pareikšti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir šiuo klausimu ji turi diskreciją, todėl privatūs asmenys neturi teisės reikalauti iš šios institucijos užimti konkrečią poziciją (1989 m. vasario 14 d. Sprendimo Star Fruit/Komisija, 247/87, EU:C:1989:58, 11 punktas; 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimo Sonito ir kt./Komisija, C‑87/89, EU:C:1990:213, 6 punktas ir 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition/Komisija, C‑111/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:491, 12 punktas).

<....> 24. Vis dėlto, nors Sutarties nuostatų dėl teisės subjektų teisės kreiptis į teismą, atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principą, negalima aiškinti siaurai, Komisijos atsisakymas pradėti prieš valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra, kaip nurodyta šios nutarties 22 punkte, aktas, dėl kurio negalima pareikšti nei ieškinio dėl panaikinimo, nei ieškinio dėl neveikimo. Taigi, Bendrasis Teismas negalėjo netaikyti Sutartyje aiškiai numatytos sąlygos dėl akto, kurį galima ginčyti, buvimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 ir 265 straipsnius, neperžengdamas pagal Sutartį Sąjungos teismams suteiktos kompetencijos ribų (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores/Taryba, C‑50/00 P, EU:C:2002:462, 44 punktą ir 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt./Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 81 punktą).

25. Taip pat reikia pabrėžti, kad nė pagal vieną bendrąjį Sąjungos teisės principą, kaip antai gero teisingumo vykdymo principą, nereikalaujama, kad privatus asmuo turėtų teisę Sąjungos teisme ginčyti Komisijos atsisakymą pagal SESV 258 straipsnį pareikšti ieškinį valstybei narei (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 22 d. Sprendimo Komisija/max.mobil, C‑141/02 P, EU:C:2005:98, 72 punktą ir 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition/Komisija, C‑111/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:491, 16 punktą).

<....> 31. Dėl prašymo nustatyti įpareigojimus, kurį J. E. Petraitis pakartotinai pateikė Teisingumo Teismui, svarbu pabrėžti, kad, kaip Bendrasis Teismas teisingai nurodė skundžiamos nutarties 11 punkte, vykdydami teisėtumo kontrolę pagal SESV 263 straipsnį nei Bendrasis Teismas, nei Teisingumo Teismas nėra kompetentingi nustatyti įpareigojimų Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams (šiuo klausimu žr. 1995 m. spalio 26 d. Nutarties Pevasa ir Inpesca/Komisija, C‑199/94 P ir C‑200/94 P, EU:C:1995:360, 24 punktą ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Nutarties Gaki/Komisija, C‑130/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:731, 14 punktą).

32. Kitaip negalėtų būti ir ieškinio dėl neveikimo atveju, atsižvelgiant į tarp ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl neveikimo egzistuojantį panašumą, nes SESV 263 ir 265 straipsniai yra vienos ir tos pačios teisinės gynybos priemonės išraiška (šiuo klausimu žr. 1996 m. lapkričio 26 d. Sprendimo T. Port, C‑68/95, EU:C:1996:452, 59 punktą; 2004 m. spalio 1 d. Nutarties Pérez Escolar/Komisija, C‑379/03 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2004:580, 15 punktą ir 2009 m. balandžio 3 d. Nutarties VDH Projektentwicklung ir Edeka Rhein-Ruhr/Komisija, C‑387/08 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2009:235, 7 punktą).

Remdamasis šiais motyvais Teisingumo Teismas nusprendė atmesti apeliacinį skundą.

Nuoroda į nutartį čia.