Priimtas sprendimas byloje C-395/21, D.V.

2023 m. sausio 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-395/21, D.V, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) kreipėsi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatų aiškinimo. 

Byloje nagrinėjamas ieškovės advokatės D. V. ir atsakovo M.  A. ginčas dėl atlyginimo už advokatės suteiktas teisines paslaugas apskaičiavimo, taikant tik valandinio įkainio principą, ir sprendžiama dėl skolos už teisines paslaugas priteisimo.  Kadangi ginčas kilo dėl šalių sudarytos sutarties sąlygų sąžiningumo vertinimo, siekiama išsiaiškinti, ar advokato ir jo kliento sudaromoje sutartyje numatant sutarties sąlygą dėl kainos pakanka nurodyti advokatui mokamo valandinio honoraro dydį, siekiant užtikrinti sutarties sąlygų aiškumo ir suprantamumo reikalavimų laikymąsi.

Teisingumo Teismas šiuo sprendimu iš esmės pritarė atstovautai Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai nurodydamas, kad:

-    advokato su vartotoju sudarytos teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, pagal kurią suteiktų paslaugų kaina nustatyta remiantis valandinio įkainio principu, patenka į pagrindinio sutarties dalyko, kaip tai numatyta Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalyje, sąvoką;

-     aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinka advokato su vartotoju sudarytos teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, pagal kurią šių paslaugų kaina nustatyta remiantis tik valandinio įkainio principu, jeigu prieš sudarant sutartį vartotojui nebuvo pateikta informacija, kuri jam būtų padėjusi priimti atsargų sprendimą ir suprasti ekonomines šios sutarties sudarymo pasekmes;

-    sąlyga, pagal kurią paslaugų kaina nustatoma remiantis valandinio įkainio principu ir kuri yra sutarties pagrindinį dalyką sudaranti sąlyga, neturi būti laikoma nesąžininga vien dėl to, kad ji neatitinka skaidrumo reikalavimo, nebent valstybė narė, kurios nacionalinė teisė taikoma nagrinėjamai sutarčiai, aiškiai numatė šios sąlygos kaip nesąžiningos kvalifikavimą  vien dėl šios aplinkybės, kaip šiuo atveju ir yra numatyta Lietuvos teisėje; 

-    galiausiai, panaikinus nesąžininga pripažintą sąlygą, nedraudžiama, kad nacionalinis teismas atkurtų padėtį, kurioje būtų atsidūręs vartotojas, jei nebūtų buvę šios sąlygos, net jei dėl to verslininkas negautų jokio užmokesčio už savo paslaugas. Jei vartotojui dėl sąlygos panaikinimo kiltų ypač nepalankių pasekmių, nedraudžiama, kad nacionalinis teismas ją pakeistų dispozityviąja arba bendru šios sutarties šalių susitarimu taikoma nacionalinės teisės nuostata. Vis dėlto nacionalinis teismas negali pats nustatyti už šias paslaugas mokėtino užmokesčio dydžio.

Taigi pažymėtina, kad advokato ir kliento, kuris yra vartotojas, sutartyje vadovaujantis aiškumo ir suprantamumo reikalavimais turi būti skaidriai nurodyta, kaip konkrečiai veikia atlygio mechanizmas, kad vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonomines pasekmes, kurios jam atsiranda pagal tokią sutartį.

Pažymėtina, kad šis procesas Teisingumo Teisme – tai tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nagrinėjamoje byloje. 

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais plačiau susipažinti galima čia: https://bit.ly/3GYyChH