>

2022 m. birželio 30 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-56/21, Arvi ir Ko.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas.

Byloje Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 16 d. sprendimu pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva) nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismas sprendime pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai byloje ir nurodė, kad PVM direktyvos 135 ir 137 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos apmokestinamojo asmens teisei pasirinkti nekilnojamojo turto pardavimo apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) taikoma sąlyga, kad šis turtas būtų perleistas apmokestinamajam asmeniui, kuris sandorio sudarymo momentu jau yra įregistruotas kaip PVM mokėtojas.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad PVM direktyvos nuostatos ir mokesčių neutralumo, veiksmingumo ir proporcingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai ir praktika, pagal kuriuos nekilnojamojo turto pardavėjas privalo patikslinti už šį turtą sumokėto pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atskaitą po to, kai buvo atsisakyta jam pripažinti teisę pasirinkti apmokestinti šį pardavimą, nes pirkimo momentu pirkėjas netenkino sąlygų, numatytų tam, kad pardavėjas galėtų pasinaudoti šią teise. Nors pirkėjo faktinis aptariamo nekilnojamojo turto naudojimas PVM apmokestinamai veiklai šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, vis dėlto kompetentingos valdžios institucijos turi patikrinti, ar apmokestinamasis asmuo, ketinantis pasinaudoti teise pasirinkti nagrinėjamo sandorio apmokestinimą, galėjo sukčiauti arba piktnaudžiauti.

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu

Atnaujinimo data: 2024-02-14