Priimtas sprendimas byloje C-599/20, Baltic Master

2022 m. birželio 9 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C-599/20, Baltic Master.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas ir dalyvavo2021 m. lapkričio 17 d. vykusiame Teisingumo Teismo posėdyje.

Byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (Bendrijos muitinės kodeksas) ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo reglamentas) nuostatų išaiškinimo.

Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti nurodytų ES teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias prekių muitinį įvertinimą bei atvejus, kai sandorio šalys gali būti laikomos susijusiais asmenimis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „Baltic Master“ ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ginčą dėl tam tikrų importuotų prekių muitinės vertės nustatymo.

Teisingumo Teismas sprendime nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktas ir Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b, e ir f punktai turi būti aiškinami taip:

–        pirkėjas ir pardavėjas negali būti laikomi teisiškai pripažintais verslo partneriais arba susijusiais dėl tiesioginių ar netiesioginių de jure kontrolės santykių, jeigu nėra jokio dokumento, leidžiančio nustatyti tokį jų tarpusavio ryšį,

–        pirkėjas ir pardavėjas gali būti laikomi susijusiais dėl tiesioginių ar netiesioginių de facto kontrolės santykių, kai objektyviomis aplinkybėmis patvirtintos nagrinėjamų sandorių sudarymo sąlygos gali būti laikomos rodančiomis ne tik glaudų pasitikėjimo ryšį tarp pirkėjo ir pardavėjo, bet ir tai, kad vienas iš jų gali suvaržyti kitą ar jam vadovauti arba kad trečiasis asmuo gali daryti jiems tokią įtaką.

Teisingumo Teismas, pritardamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai, sprendime taip pat pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad kai importuotos prekės muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal šio kodekso 29 ir 30 straipsnius, nedraudžiama jos nustatyti remiantis nacionalinėje duomenų bazėje esančia informacija apie vienintelių tos pačios kilmės prekių, kurios, nors ir nėra „panašios“, kaip tai suprantama pagal Įgyvendinimo reglamento 142 straipsnio 1 dalies d punktą, žymimos tuo pačiu TARIC kodu, muitinę vertę.

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjamoje byloje.

Su teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti: https://curia.europa.eu