Priimtas sprendimas byloje C−48/24, Vilniaus tarptautinė mokykla

2026 m. vasario 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje C−48/24, Vilniaus tarptautinė mokykla, kuri buvo nagrinėjama pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 24 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 49 straipsnio ir 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES, 53 straipsnio išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant VšĮ „Vilniaus tarptautinė mokykla“ ir Lietuvos valstybinės kalbos inspekcijos ginčą dėl nustatyto reikalavimo užtikrinti, kad mokyklos mokytojai ir administracijos darbuotojai išlaikytų tam tikrą lietuvių kalbos mokėjimo lygį patvirtinantį egzaminą.

Byloje 2024 m. gegužės 20 d. buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos.

Teisingumo Teismas, atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus klausimus, sprendime nurodė, kad SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas valstybėje narėje įsteigtai privačiai ugdymo įstaigai, kurioje kitos valstybės narės pilietis turi kapitalo, leidžiančio jam daryti aiškią įtaką tos įstaigos sprendimams ir lemti jos veiklą, kai ši įstaiga įsisteigimo valstybėje narėje už atlygį vykdo tarptautinę vidurinio ugdymo programą, taip pat tarptautinio bakalaureato pradinio ir pagrindinio ugdymo programas.

SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuomet, kai jis taikomas, nedraudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, pagal kurias privati ugdymo įstaiga, tarptautinę vidurinio ugdymo programą, taip pat tarptautinio bakalaureato pradinio ir pagrindinio ugdymo programas vykdanti ne šios valstybės narės valstybine kalba, privalo patikrinti, ar jos mokytojai ir administracijos darbuotojai, kuriems tenka nuolat bendrauti su visuomene ir viešojo administravimo institucijomis, atitinka reikalavimą vidutiniu lygiu mokėti šią kalbą, su sąlyga, kad šios teisės aktų nuostatos pateisinamos siekiant ją saugoti ir puoselėti ir yra būtinos bei proporcingos šiam tikslui pasiekti. Ši sąlyga nėra įvykdyta, kai minėtos teisės aktų nuostatos be jokių išimčių ar reikalavimų sušvelninimo taikomos visiems asmenims, kuriems jos skirtos, ir įpareigoja juos (kad įrodytų reikalaujamą valstybinės kalbos mokėjimo lygį) pateikti atitinkamos valstybės narės įstaigos išrašytą pažymėjimą, patvirtinantį, kad jos teritorijoje organizuojamas kalbos egzaminas yra išlaikytas.

Direktyvos 2005/36/EB 53 straipsnio 1 dalis, siejama su SESV 49 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad tuomet, kai ji taikoma, nedraudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, pagal kurias privačios ugdymo įstaigos, tarptautinę vidurinio ugdymo programą, taip pat tarptautinio bakalaureato pradinio ir pagrindinio ugdymo programas vykdančios ne šios valstybės narės valstybine kalba, mokytojams taikomas reikalavimas vidutiniu lygiu mokėti šią kalbą, su sąlyga, kad šios teisės aktų nuostatos pateisinamos siekiant ją saugoti ir puoselėti ir yra būtinos bei proporcingos šiam tikslui pasiekti. Ši sąlyga nėra įvykdyta, kai minėtos teisės aktų nuostatos be jokių išimčių ar reikalavimų sušvelninimo taikomos visiems asmenims, kuriems skirtos, ir įpareigoja juos (kad įrodytų reikalaujamą valstybinės kalbos mokėjimo lygį) pateikti atitinkamos valstybės narės įstaigos išrašytą pažymėjimą, patvirtinantį, kad jos teritorijoje organizuojamas kalbos egzaminas yra išlaikytas.

Pažymėtina, kad procesas Teisingumo Teisme yra tik vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje. Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima plačiau susipažinti:  https://curia.europa.eu/site/