Raugevičius, C-247/17

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2018 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą byloje Raugevičius, C-247/17, kurioje poziciją taip pat teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas susijęs su Europos Sąjungos piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti į kitą valstybę narę nei ta, kurios pilietybę jis turi, ekstradicija į trečiąją valstybę. Konkrečiai, byla buvo susijusi su Lietuvos ir Rusijos piliečiu D. Raugevičiumi, dėl kurio Rusija pateikė Suomijai ekstradicijos prašymą bausmės vykdymo Rusijoje tikslais. Šioje byloje keliami klausimai buvo taip pat susiję su jau Teisingumo Teismo išnagrinėta byla C-182/15, Petruhhin, kurioje, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, asmenį už labai sunkaus nusikaltimo padarymą buvo prašoma išduoti baudžiamojo persekiojimo tikslais. Pažymėtina, kad Suomijos nacionalinės teisės aktai nustato Suomijos piliečių ekstradicijos už Sąjungos ribų bausmės vykdymo tikslais draudimą.

Suomijos teismas (Korkein oikeus) Teisingumo Teismui pateikė du klausimus:

1.    Ar nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ekstradiciją dėl nusikalstamos veikos, turi būti vertinamos vienodai, atsižvelgiant į kitos valstybės narės piliečių judėjimo laisvę, nepriklausomai nuo to, ar konvencija dėl ekstradicijos pagrįstas trečiosios valstybės ekstradicijos prašymas pateiktas bausmės vykdymo tikslais ar – kaip byloje C-182/15, Petruhhin,  – baudžiamojo persekiojimo tikslais? Ar svarbu tai, kad asmuo, kurį prašoma išduoti, be Sąjungos pilietybės turi ir ekstradicijos prašymą pateikusios valstybės pilietybę?

2.    Ar dėl nacionalinio reglamentavimo, pagal kurį bausmės vykdymo tikslais už Sąjungos ribų neišduodami tik savo piliečiai, kitos valstybės narės piliečiai nepagrįstai patenka į nepalankesnę padėtį? Ar ir tokiu atveju, kai kyla vykdymo klausimas, turi būti taikomi Sąjungos teisės mechanizmai, kuriais pats savaime teisėtas tikslas gali būti pasiektas mažiau ribojančiu būdu? Kaip reikia atsakyti į ekstradicijos prašymą, kai taikant tokius mechanizmus apie jį pranešta kitai valstybei narei, tačiau ši, pavyzdžiui, dėl teisinių kliūčių nesiima jokių priemonių prieš savo pilietį?

Generalinis advokatas Yves Bot Teisingumo Teismui siūlė nukrypti nuo byloje Petruhhin suformuotos praktikos, kuria Teisingumo Teismas nurodė, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad, kai valstybei narei, į kurią buvo atvykęs kitos valstybės narės pilietis, trečioji valstybė, su kuria pirmoji valstybė narė sudarė ekstradicijos sutartį, pateikia ekstradicijos prašymą, ji turi informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti jai šį asmenį laikydamasi Sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, nuostatų, jeigu pagal nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų.

Nagrinėjamoje byloje generalinis advokatas siūlė Teisingumo Teismui nuspręsti, kad, siekiant tikslo išvengti nusikalstamą veiką padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos ir padidinti prašomo išduoti asmens socialinės reabilitacijos galimybes, atlikus jam paskirtą bausmę, tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nereikalingas ekstradicijos prašymą gavusios valstybės narės ir valstybės narės, kurios pilietybę turi suinteresuotasis asmuo, bendradarbiavimo mechanizmas, grindžiamas tuo, kurį Teisingumo Teismas nurodė sprendime Petruhhin ir kurio praktinis įgyvendinimas sudėtingas, o teisinės pasekmės neaiškios. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į ryšį, kuris D. Raugevičių, atrodo, sieja su Suomija, jam paskirtą bausmę netikslinga vykdyti Lietuvoje nei dėl kovos su nebaudžiamumu, nei dėl jo socialinės reabilitacijos. Todėl šiomis aplinkybėmis nereikia informuoti valstybės narės, kurios pilietybę turi suinteresuotas asmuo, kad jai būtų suteikta galimybė išduoti Europos arešto orderį dėl baudžiamojo persekiojimo vykdymo ar dėl bausmės vykdymo.

Teisingumo Teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad Sąjungos pilietis, kaip antai D. Raugevičius, kuris Lietuvos pilietis, kuris persikėlė į Suomiją, pasinaudojo teise laisvai judėti Sąjungos teritorijoje, todėl jo situacija patenka į SESV 18 straipsnio, kuriame nustatytas nediskriminavimo dėl pilietybės principas, taikymo sritį. Todėl Suomijos nacionalinės teisės nuostata, kuria draudžiama taikyti ekstradiciją vien Suomijos piliečiams, sukuriamas skirtingas požiūris į Suomijos ir į kitų valstybių narių piliečius. Taip tokia nuostata sukuriamas nevienodas vertinimas, galintis turėti įtakos pastarųjų laisvei judėti Sąjungoje. Todėl darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje nevienodas požiūris, dėl kurio leidžiama išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės pilietybę, kaip antai D. Raugevičių, lemia judėjimo laisvės apribojimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 21 straipsnį. Toks apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu yra pagrįstas objektyviomis priežastimis ir proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad tikslas išvengti nusikaltimą padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos yra teisėtas ir leidžia pateisinti ribojamąją priemonę, tik jeigu ji yra būtina interesų, kuriuos ja siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Kalbant apie ekstradicijos prašymą siekiant įvykdyti bausmę, reikia pažymėti, pirma, kad net jeigu Suomijoje galbūt negali būti pradėtas jos piliečių baudžiamasis persekiojimas, vis dėlto egzistuoja mechanizmai, leidžiantys atlikti jiems paskirtą bausmę šioje valstybėje narėje. Savo ruožtu, antra, ekstradicija leidžia užkirsti kelią tam, kad Sąjungos piliečiai, kurie nėra minėtos valstybės piliečiai, išvengtų jiems paskirtos bausmės atlikimo. Kadangi ekstradicija siekiama išvengti valstybių narių, ne prašomosios valstybės narės, piliečių nebaudžiamumo ir jei pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais leidžiama išduoti kitų valstybių narių, o ne Suomijos piliečius, šių teisės aktų proporcingumą reikia nagrinėti patikrinant, ar, atsižvelgiant į visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, nėra mažiau pastarųjų piliečių naudojimąsi judėjimo laisve ribojančių priemonių, kurias taikant būtų galima taip pat veiksmingai pasiekti šį tikslą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad D. Raugevičius nesutiko su ekstradicija, motyvuodamas tuo, kad jau seniai gyvena Suomijoje ir kad yra dviejų Suomijos pilietybę turinčių šioje valstybėje gyvenančių vaikų tėvas. Todėl negalima atmesti to, kad D. Raugevičius gali būti laikomas užsienio piliečiu, nuolat gyvenančiu Suomijoje, kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl tarptautinio bendradarbiavimo vykdant tam tikras baudžiamosios teisės sankcijas 3 straipsnio antrą pastraipą. Jei taip yra, iš šios nuostatos matyti, kad D. Raugevičius gali Suomijos teritorijoje atlikti Rusijoje jam paskirtą bausmę, jei pastaroji valstybė ir pats D. Raugevičius su tuo sutinka.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos pilietybė turėtų būti valstybių narių piliečių esminis statusas. Taigi kiekvienas Sąjungos pilietis gali remtis SESV 18 straipsniu, kuriuo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, visose situacijose, kurios priklauso Sąjungos teisės taikymo ratione materiale sričiai; prie tokių situacijų, kaip ir pagrindinėje byloje, priskirtinos SESV 21 straipsniu suteiktos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tikslą išvengti nebaudžiamumo rizikos, pirma, Suomijos piliečiai ir, antra, kitų valstybių narių piliečiai, kurie nuolat gyvena Suomijoje ir gali įrodyti tam tikrą integracijos į minėtos valstybės narės visuomenę lygį, atsiduria panašioje situacijoje. SESV 18 ir 21 straipsniais reikalaujama, kad kitų valstybių narių piliečiai, kurie nuolat gyvena Suomijoje ir dėl kurių trečioji valstybė pateikia ekstradicijos prašymą, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė, turėtų galimybę pasinaudoti Suomijos piliečiams taikomu ekstradicijos draudimu ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir pastarieji galėtų atlikti savo bausmę Suomijos teritorijoje. Jei vis dėlto toks pilietis, kaip D. Raugevičius, negali būti laikomas nuolat gyvenančiu prašomojoje valstybėje narėje, jo ekstradicijos klausimas yra reglamentuojamas remiantis taikytina nacionaline ar tarptautine teise.

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad trečiajai valstybei ne baudžiamojo persekiojimo tikslais, bet siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę pateikus ekstradicijos prašymą dėl Europos Sąjungos piliečio, pasinaudojusio savo teise laisvai judėti, prašomoji valstybė narė, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama taikyti jos piliečių ekstradiciją už Sąjungos ribų tam, kad būtų įvykdyta bausmė, ir numatyta galimybė tokią užsienyje paskirtą bausmę atlikti jos teritorijoje, privalo šiam Sąjungos piliečiui, nuolat gyvenančiam jos teritorijoje, užtikrinti vienodą, kaip ir savo piliečių, vertinimą ekstradicijos klausimais.

Nuoroda į sprendimą.