2020 m. vasario 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė nutartį sujungtose bylose Rieco ir kt., C-89/19, C-90/19 ir C-91/19, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24) nuostatų išaiškinimo kreipėsi Italijos Respublikos teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė rašytines pastabas. Teisingumo Teismo išaiškinimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Italijos Respublikos teismas prašymu priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, teiravosi:

Ar pagal Europos Sąjungos teisės nuostatas (konkrečiai – laisvo viešųjų institucijų vykdomo administravimo principą ir skirtingų viešųjų institucijų sutarčių paslaugoms teikti sudarymo ir valdymo metodų esminio lygiavertiškumo principą) yra draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią vidaus sutarčių sudarymas yra subordinuotas ir išimtinis sutarčių sudarymo konkurso procedūros atžvilgiu, todėl: i) tokias sutartis sudaryti leidžiama tik tuo atveju, jei įrodoma, kad atitinkama rinka yra nepakankama, taip pat ii) administracija privalo nurodyti konkrečius motyvus, susijusius su tokios sutarčių sudarymo formos naudingumu vietos bendruomenei?

Teisingumo Teismas į nurodytą Italijos Respublikos teismo klausimą atsakė taip:

Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias vidaus sandorio, dar vadinamo „in house“ sandoriu, sudarymas siejamas su neįmanomumu sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir bet kuriuo atveju su perkančiosios organizacijos įrodymu, kad visuomenė turės konkrečios su vidaus sandorio sudarymu susijusios naudos

Su Teisingumo Teismo sprendimu ir jo motyvais galima susipažinti čia.

Atnaujinimo data: 2023-11-16