>

2011 m. gegužės 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje Runevič−Vardyn, C−391/09, kurioje su prašymu atsakyti, ar Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys vardų ir pavardžių rašybą, atitinka Europos Sąjungos teisei, kreipėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas. Ginčas pagrindinėje byloje kilo Civilinės metrikacijos skyriui atsisakius Lietuvos pilietės Malgožatos Runevič-Vardyn gimimo liudijime vardą ir pavardę nurodyti kaip „Małgorzata Runiewicz“, o santuokos liudijime - kaip „Małgorzata Runiewicz-Wardyn“. Be to, Civilinės metrikacijos skyriaus taip pat buvo prašoma Malgožatos Runevič-Vardyn sutuoktinio Łukasz Paweł Wardyn, Lenkijos piliečio, vardus santuokos liudijime užrašyti su lenkų kalboje vartojamomis diakritinėmis modifikacijomis, t.y. - Łukasz Paweł, o ne Lukasz Pawel.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo rašytinėse pastabose visų pirma nurodė, kad Europos Sąjungos teisė vardų ir pavardžių rašybos iš esmės nereguliuoja. Todėl toks reguliavimas yra nacionalinės teisės dalykas ir valstybės narės gali pačios nuspręsti, kaip turi būti rašomi vardai ir pavardės jų sudaromuose ir išduodamuose dokumentuose. Be to, konkrečios valstybės narės pasirinktas vardų ir pavardžių rašybos valstybinis reglamentavimas gali būti pateisinamas viešaisiais kalbos kaip konstitucinės vertybės interesais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo sprendimu iš esmės patvirtino šią Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją.

Atsakydamas į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo klausimus, Teisingumo Teismas išskyrė tris situacijas: 1) pareiškėjos pagrindinėje byloje vardo ir mergautinės pavardės gimimo ir santuokos liudijimuose rašybos klausimą, 2) pareiškėjo pagrindinėje byloje pavardės, prijungtos prie pareiškėjos mergautinės pavardės, rašybos klausimą ir 3) pareiškėjo vardų rašybos klausimą.

Pirmuoju iš šių klausimų Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytos nepalankesnės sąlygos kai kuriems savo piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 21 straipsnio 1 dalimi kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų judėjimo laisvių apribojimas. Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, laisvo judėjimo Sąjungoje teise pasinaudojusi pareiškėja pagrindinėje byloje, kurios vardas ir iki santuokos turėta pavardė Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų įrašuose negali būti pakeisti ir gali būti užrašyti tik lietuvių kalbos rašmenimis, negali būti laikoma esanti mažiau palankioje padėtyje nei iki jai šia teise pasinaudojant, todėl šiuo atveju jos laisvo judėjimo teisės nebuvo apribotos Europos Sąjungos teisės prasme. Taigi Europos Sąjungos teisė nedraudžia Lietuvos Respublikos valdžios institucijoms atsisakyti pakeisti vieno iš savo piliečių vardo ir iki santuokos sudarymo turėtos pavardės transkripciją, kai jie buvo įregistruoti gimus pagal nacionalinės teisės aktus.

Antruoju klausimu Teisingumo Teismas, vadovaudamasis ankstesne savo praktika, atkreipė dėmesį į tai, kad sutuoktiniams pagrindinėje byloje nepatogumų gali sukelti aplinkybė, jog santuokos liudijime prie pareiškėjos mergautinės pavardės prijungta jos sutuoktinio pavardė neatitinka sutuoktinio kilmės valstybėje narėje įregistruotos pavardės ir sutuoktinio pavardės, įrašytos tame pačiame santuokos liudijime. Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, atsisakymas pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus pakeisti bendrą pareiškėjų pagrindinėje byloje pavardę gali būti laikomas laisvo judėjimo Europos Sąjungoje ribojimu tik tada, kai jis suinteresuotiems asmenims gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Teisingumo Teismas nurodo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas turi nustatyti, ar Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriui remiantis nacionalinės teisės aktais atsisakius pakeisti Sąjungos piliečių poros santuokos liudijimą ir abiejų sutuoktinių bendrą pavardę užrašyti, pirma, vienodai ir, antra, taip, kad ji atitiktų sutuoktinio, su kurio pavarde susijęs klausimas sprendžiamas, kilmės valstybės narės rašybos taisykles, suinteresuotiems asmenims gali kilti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Jei nacionalinis teismas nustatys, kad sutuoktiniai tokių rimtų nepatogumų patiria, tai turi būti laikoma Sąjungos piliečių judėjimo laisvės apribojimu. Tokiu atveju bylą nagrinėjantis teismas taip pat turės įvertinti, ar atsisakymas pakeisti bendrą sutuoktinių pavardę užtikrina interesų - viena vertus, pareiškėjų pagrindinėje byloje teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, teisėtos Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugos – pusiausvyrą. Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nacionalinis teismas galėtų kelti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymo pakeisti bendrą sutuoktinių pavardę atitikties proporcingumo principui klausimą, atsižvelgiant į tai, kad tame pačiame santuokos liudijime pareiškėjo pavardė buvo užrašyta pagal lenkų kalbos rašybos taisykles, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurių pagrindu kitų valstybių narių piliečių pavardės Lietuvoje gali būti rašomos naudojant lietuvių kalboje nesančias lotynų abėcėlės raides.

Trečiuoju klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad diakritiniai ženklai yra praleidžiami daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų dėl techninių priežasčių, bei į tai, kad užsienio kalbos nemokantis asmuo dažniausiai nesupranta šių ženklų reikšmės, mažai tikėtina, jog vien diakritinių ženklų nenaudojimas sukeltų realių ir rimtų nepatogumų, kurie galėtų būti laikomi laisvo judėjimo teisės apribojimu. Todėl Lietuvos Respublikos kompetentingų valdžios institucijų atsisakymas, remiantis taikytinais Lietuvos Respublikos teisės aktais, pakeisti Sąjungos piliečio, turinčio kitos valstybės narės pilietybę, santuokos liudijimą taip, kad jo vardai jame būtų užrašyti su diakritiniais ženklais, kurie naudojami jo kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, ir laikantis tos valstybės narės valstybinės kalbos rašybos taisyklių, neriboja SESV 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių.

Šį Teisingumo Teismo sprendimą byloje Runevič-Vardyn, C-391/09 galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Atnaujinimo data: 2023-11-16