Šiba, C−537/13

2015 m. sausio 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje C−537/13, Šiba.

Primename, kad byloje buvo keliami klausimai dėl privatiems poreikiams tenkinti tarp fizinio asmens ir advokato sudarytos atlygintinės teisinių paslaugų teikimo sutarties aiškinimo ir galimybės tokią sutartį pripažinti su vartotoju sudaryta sutartimi 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) prasme.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant B. Šibos ir advokato A. Devėno ginčą dėl honoraro sumokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi Teisingumo Teismui pateikė keturis klausimus:

1. Ar fizinis asmuo, kuris gauna teisines paslaugas pagal atlygintines teisinių paslaugų sutartis, sudarytas su advokatu, ir šios teisinės paslaugos teikiamos bylose, kurios galbūt susijusios su fizinio asmens asmeniniais interesais (santuokos nutraukimas, santuokoje įgyto turto pasidalijimas ir kita), pripažintinas vartotoju ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
2. Ar advokatas, priskiriant jį prie laisvosios profesijos (angl. free profession) atstovų, sudarydamas atlygintinių teisinių paslaugų sutartį su fiziniu asmeniu, kuria jis įsipareigoja teikti teisines paslaugas tam, kad fizinis asmuo galėtų patenkinti savo ne su verslu ar profesija susijusius poreikius, priskirtinas verslininkui ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
3. Ar atlygintinės teisinių paslaugų sutartys, kurias sudaro advokatas, besiverčiantis profesine veikla kaip laisvosios profesijos atstovas, patenka į Direktyvos 93/13/EEB reglamentavimo sritį?
4. Jei į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar tokių sutarčių kvalifikavimui vartojimo sutartimis taikomi bendrieji kriterijai, ar jos turėtų būti pripažintos vartojimo sutartimis pagal specialiuosius kriterijus? Jei tokių sutarčių kvalifikavimui vartojimo sutartimis reikia naudotis specialiaisiais kriterijais, kokie jie turėtų būti?

Teisingumo Teismas visus pateiktus klausimus nagrinėjo kartu ir rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, kad:

Direktyva 93/13/EEB turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų.

Rezoliucinę sprendimo dalį Teisingumo Teismas grindė šiais motyvais:

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje iš principo egzistuoja nelygybė tarp „klientų-vartotojų“ ir advokatų būtent dėl to, kad šių šalių turima informacija nėra tokia pati. Advokatai turi aukšto lygio specialių žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems gali būti sunku įvertinti jiems teikiamų paslaugų kokybę. Todėl advokatas, kuris, kaip pagrindinėje byloje, vykdydamas savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikia teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui, vertintinas kaip „pardavėjas ar tiekėjas“ ir todėl tokių paslaugų teikimo sutarčiai taikomos Direktyvoje 93/13/EEB įtvirtintos nuostatos.

Be to, kaip nurodė Teisingumo Teismas, aplinkybė, kad pardavėjo ar tiekėjo veikla arba specifinė jam pavesta užduotis yra viešo ar privataus pobūdžio, ir aplinkybė, kad vykdydami savo veiklą advokatai privalo užtikrinti santykių su „klientais-vartotojais“ konfidencialumą, nėra kliūtys taikyti Direktyvą 93/13/EEB.

Vis dėlto buvo akcentuota, kad konkrečiai parengta sutarties sąlyga, visų pirma dėl advokato honoraro, galėtų, bent jau netiesiogiai, atskleisti tam tikrus advokato ir jo kliento santykių aspektus, kurie turėtų likti paslaptyje, ir todėl tokiai sąlygai Direktyva 93/13/EEB nebūtų taikoma.

Galiausiai Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas, vertindamas sudarytų sutarčių nuostatų turinį, turi atsižvelgti į specifinį advokato teikiamų paslaugų pobūdįir į visas sutarties sudarymo aplinkybes. Kilus abejonių dėl nuostatų sąžiningumo, nacionalinis teismas nuostatas turi aiškinti vartotojo naudai.

Šio sprendimo variantą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Vadovaujantis 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintų Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių 78.3 punktu, šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika, nes dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo į Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos teismas.